Psichikos sveikatos sutrikimai žymi laiko tarpą, kai pasikeičia mūsų mąstymas, emocijos ir elgesys, sutrinka gebėjimas atlikti įprastas užduotis, patiriama emocinė kančia. Psichiatrinės diagnozės, pavyzdžiui, depresija, valgymo sutrikimai, bipolinis afektinis sutrikimas, šizofrenija ir kiti, padeda specialistams suprasti psichikos sveikatos sutrikimus. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, bent 1 iš 4 žmonių gyvendamas patiria psichikos sveikatos sutrikimų.
Proto negalia (intelekto negalia) yra žymus protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, pasireiškiantis elgesio, emocijų ir socialinio prisitaikymo sutrikimais. Jei kalbame apie intelekto negalią, Lietuvoje intelekto negalia vadinama protiniu atsilikimu - tai yra sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būsena, kai sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrą intelekto lygį. Intelekto negalia yra dažniausiai įgimta arba atsiranda per pirmuosius trejus gyvenimo metus, mat šiame amžiuje psichika dar nėra diferencijuota, todėl kenksmingo veiksnio poveikis sutrikdo visą tolesnę psichikos raidą.
Kas skiria psichosocialinę (psichikos) negalią nuo proto (intelekto) negalios
- Esminis skirtumas, kad intelekto negalia yra ilgalaikė ir trunka visą gyvenimą, o psichosocialinė gali kisti.
- Psichosocialinės negalios priežastys gali būti įvairios ir kompleksinės: tai susiję ir su paveldimumu, ir su nepalankiomis aplinkos sąlygomis.
- Psichosocialinė negalia gali atsirasti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, o jos laipsnis ilgainiui gali kisti.
- Asmenys su psichosocialine negalia gali turėti aukštą intelektą, būti įgiję gerą išsilavinimą, o negalią patyrę tik vėliau gyvenime.
- Dažnai psichinė negalia nėra akivaizdžiai matoma, todėl bendraujant su žmogumi kai nėra ryškių ligos požymių, sutrikimo galima ir nepastebėti.
Pavyzdžiai ir klinikinės išraiškos
Taip pat gali kilti stiprus nerimas, baimė, irzlumas, kai kuriais atvejais - patiriamos haliucinacijos (girdimi balsai, užuodžiami kvapai, matomi vaizdai) arba kliedesiai (įsitikinimai, kurie atrodo keisti ar nelogiški kitiems). Bipolinis sutrikimas - vienas kitą keičiantys ciklai, turintys priešingą emocinį krūvį. Psichinė negalia - sudėtingas sutrikimas, paveikiantis smegenų funkcijas, sutrikdantis mąstymą, jausmus, suvokimą, bendravimą, bei kasdieninę asmens veiklą.
Protinė negalia - tai žymus protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, pasireiškiantis elgesio, emocijų ir socialinio prisitaikymo sutrikimais. Intelekto sutrikimas gali būti diagnozuojamas sergantiems Dauno sindromu, turintiems autizmo spektro sutrikimą ir kt. Dauno sindromą turintys asmenys patiria sunkumų kasdieninėse gyvenimiškose situacijose, jų kalbinės išraiškos priemonės ir savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra silpni. Autizmas - tai neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai.
Įtakos ir socialiniai padariniai
Nors stigma ir mažėja, vis dar baiminamės žmonių su intelekto ar psichikos sutrikimais. Žmonės su intelekto ir psichosocialine negalia dažnai apipinami įvairiais mitais. Tačiau jiems tampant labiau matomiems, įsitraukiant į tam tikras veiklas visuomenėje, mokyklose vykdant vaikų su negalia integraciją - požiūris iš esmės pasikeičia. Nuostatos ypatingai keičiasi, kai žmonių su šiais sutrikimais atsiranda artimoje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Tvarkos aprašas
Ilgą laiką psichikos sveikata visuomenėje buvo tema, kuria nekalbama. Šiandien vis dar populiarūs įvairūs klaidinantys mitai. „Jei kalbame apie intelekto negalią, Lietuvoje intelekto negalia vadinama protiniu atsilikimu - tai yra sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būsena, kai sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrą intelekto lygį.“
Stigma, informacija ir švietimas
Šiais laikais didėjant informacijos kiekiui, požiūris į žmones su psichikos sutrikimais keičiasi. Tačiau informacijos vis tiek nėra pakankamai, todėl visuomenės baimė kyla iš šių sutrikimų, sukeliančių intelekto ar psichosocialines negalias, nesupratimo. Jeigu mums trūksta informacijos apie šiuos sutrikimus, reikia jos ieškoti, arba pradėti vykdyti specialius psichoedukacijos mokymus visoje šalyje.
Kas svarbu bendraujant ir teikiant pagalbą
Kai kalbame apie negalią, individuali istorija gerokai svarbesnė nei diagnozė. Neskubinkite. Informacijos rinkimas prieš suteikiant moteriai su psichosocialine negalia pagalbą gali užtrukti ilgiau. Siekiant įgyti pasitikėjimą gali prireikti daugiau pastangų, moters pasakojimas gali būti mažiau rišlus, perprasti situaciją gali būti sunkiau.
Suteikite aiškumą. Labai svarbu, kad nurodytumėte, kas esate ir kaip galite padėti. Galbūt teks tai pakartoti kelis kartus, paprastais sakiniais. Suteikite emocinę paramą. Bet kuri moteris, išgyvenusi sistemingą kontrolę ir smurtą, patiria psichologinių sunkumų, stiprių emocijų - baimę, pyktį, gėdą, kaltę ir t. t. Kalbantis su moterimis su psichosocialine negalia, prieš aiškinantis detales ir organizuojant pagalbą, suteikite emocinę paramą. Ji sklandžiam pagalbos teikimui yra ypač svarbi. Tam tiks aktyvaus klausymo įgūdžiai, patvirtinimai, kad visos emocijos ir reakcijos yra suprantamos.
Teikiant specializuotą kompleksinę pagalbą psichikos sveikatos krizę patiriančiai moteriai, jos kalboje ar elgesyje galite atpažinti psichikos sveikatos sutrikimo ženklus. Pavyzdžiui, sunkią depresiją patirianti moteris gali jaustis ypač beviltiškai, itin negatyviai žiūrėti į save ir ateitį, neturėti jėgų atlikti menkiausių žingsnių. Tačiau psichikos sveikatos sutrikimų ženklai nereiškia, kad moteris nepatiria smurto, jį išsigalvoja. Gali būti, kad patiriamas smurtas moters psichikos sveikatos būseną tik dar labiau blogina. Kritiškai įvertinkite savo išankstines nuostatas.
Taip pat skaitykite: Asmenų su negalia poreikiai
Pasitelkite psichikos sveikatos specialistus. Neskubinkite ir bendradarbiaukite su tarpdalykine komanda - tai leis geriau suprasti individualią situaciją ir parinkti tinkamiausią pagalbos būdą.
Gyvenimo vieta ir paslaugų plėtra bendruomenėje
Ekspertė įsitikinusi, kad gyvenimo vieta globos reikalingam psichikos ar proto negalią turinčiam žmogui turi būti parenkama atsižvelgiant į jo savarankiškumo lygį. Pirmiausia, asmuo turėtų būti apgyvendinamas bendruomenėje, jei tai įmanoma. Pavyzdžiui, suteikiamas būstas, kuriame jis gyvena su kitais žmonėmis (ne daugiau kaip 4). Toks būstas vadinamas apsaugotu, t. y. jo gyventojams, nors gyvena savarankiškai (t. y. patys rūpinasi maistu, būsto tvarkymu ir pan.) nuolat padeda atvejo vadybininkas.
Šiuo metu jau įsteigta 12 apsaugotų būstų Tauragės, Utenos, Šiaulių ir Vilniaus savivaldybėse, juose gyvena 20 žmonių. Šiuo metu savivaldybės jau yra įsteigusios 21 savarankiško gyvenimo namus, kuriuose gyvena apie 450 neįgaliųjų. 2019 m. pradžioje veikė 25 SADM pavaldžių įstaigų įsteigti grupinio gyvenimo namai, 6 iš jų skirti negalią turintiems vaikams.
Jei asmuo nėra tiek savarankiškas, kad galėtų gyventi be pagalbos, jis gali būti apgyvendinamas nedidelėje namus primenančioje institucijoje - grupinio arba savarankiško gyvenimo namuose. L. Gulbinė sako, kad savarankiško gyvenimo namai žmogui tiktų tada, kai jam reikia ir priežiūros, ir paraginimo, kai kuriais atvejais - ir vienokios ar kitokios fizinės pagalbos. Tiek savarankiško, tiek grupinio gyvenimo namuose psichikos ir proto negalią turintys žmonės skatinami patys tvarkytis asmeninį ir socialinį gyvenimą, jiems padedama tik ten, kur tikrai nesiseka.
| Apgyvendinimo tipas | Kada tinka | Pagrindinė pagalba |
|---|---|---|
| Apsaugotas butas | Gyvena savarankiškai, bet reikia palaikymo | Atvejo vadybininkas, elgesio ir savipriežiūros patarimai |
| Savivarankiško gyvenimo namai | Reikia priežiūros ir paraginojimo | Priežiūra, paraginimas, kartais fizinė pagalba |
| Grupinio gyvenimo namai | Reikalinga intensyvesnė parama | Kasdieninė pagalba, socialinių įgūdžių skatinimas |
Reforma ir ilgesnio laikotarpio tikslai
Lietuvoje dar daugiau nei 5400 psichikos ir proto negalią turinčių žmonių gyvena didelėse įstaigose, kurios nė iš tolo neprimena jaukių namų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) užsibrėžė tikslą, kad tokių į ligonines panašių įstaigų nebeliktų, o žmonės pamažu įsikurtų į namus panašiose įstaigose, kurios geriausiai atitiktų jų poreikius ir sveikatos būklę. Nuo šių metų į SADM pavaldžias įstaigas siunčiami tik tie žmonės, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikis.
Taip pat skaitykite: Darbo galimybės neįgaliesiems
Istorija rodo, kad pereita prie gyvenimo bendruomenėje gali būti sėkmingas sprendimas. 1970-aisiais Liverpulyje (Didžioji Britanija) pradėtas projektas, kurio metu žmonės į savo šeimas priėmė gyventi ilgą laiką institucijoje gyvenusius žmones (daugiausia tai buvo psichikos ir proto negalia turintys asmenys). „Ilgalaikiai tyrimų rezultatai parodė, kad dauguma žmonių, net ir turinčių sudėtingiausių problemų, daugelį metų praleidę bendruomenėse išplėtė savo socialinius ryšius, įgijo savarankiško gyvenimo įgūdžių, pagerėjo jų gyvenimo kokybė, sumažėjo atkryčiai ir pakartotinės hospitalizacijos poreikis“, - Didžiosios Britanijos patirtimi dalijasi L. Gulbinė.
Paslaugos bendruomenėje ir jų svarba
Siekiant, kad psichikos ir proto negalią turintys žmonės kuo ilgiau galėtų likti savo šeimose, jų nereikėtų apgyvendinti įstaigoje, būtina plėtoti ir kitas paslaugas bendruomenėje, kuo arčiau žmogaus gyvenamosios vietos. Viena tokių - laikino atokvėpio paslauga. Ji skirta pagelbėti šeimoms, kurios laikinai negali pasirūpinti globojamu neįgaliu asmeniu - ar susirgus, ar besimokant, prireikus daugiau dirbti ar tiesiog pervargus.
Šios paslaugos teikiamos arba asmens namuose, arba įstaigoje iki 24 val. per parą ne daugiau kaip 30 dienų, o išimtiniais atvejais iki 90 parų. Nuo projekto pradžios atokvėpio paslaugą gavo 154 šeimos, per 2018 m. - 80 šeimų. L. Gulbinė įsitikinusi, kad būtinos ir kitos paslaugos, kurios padėtų asmeniui integruotis visuomenėje: dienos centrai, socialinės dirbtuvės, asmeniniai asistentai, darbo asistentai, įdarbinimas su pagalba, pagalba priimant sprendimus ir pan.
Rekomendacijos visuomenei ir specialistams
- Nereikia maišyti psichosocialinės negalios su intelekto negalia; individuali istorija svarbesnė už diagnozę.
- Nebauskite ar nežeminkite asmenų pravardėmis; žeminimas dėl negalios, pavyzdžiui, pravardžiavimas „psiche“, „beprote“ ir pan., tik didina atskirtį.
- Padėkite suteikti aiškią informaciją ir emocinę paramą, ypač kai žmogus išgyvena krizę ar smurtą.
- Skatinkite integraciją darbo ir visuomeniniame gyvenime; diegti psichoedukaciją ir mažinti mitus apie negalias.
„Manau, kad pats mūsų mąstymas turi keistis, turime auginti toleranciją žmonių su šiomis negaliomis atžvilgiu. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, darbinėje, tokių žmonių integracija progresuoja lėtai, tačiau dabar yra įvairių galimybių ir naujovių, kurios padeda integruotis ir darbe, ir visuomeniniame gyvenime.“