Vis dar pasigirsta abejonių, ar priklausomybę galime laikyti liga. Ar vartojantį alkoholį, psichoaktyvias medžiagas, panirusį į azartinius lošimus asmenį laikyti sergančiu, ar tai valios trūkumas? Žvelgiant iš socialinės perspektyvos, dažnai atrodo, jog tai silpnybė, o ne liga. Veikiausiai todėl ir atsiduriame tragikomiškoje padėtyje, kai visuomenei turime įrodyti, jog tai liga, o priklausomam asmeniui įtikinamai išaiškinti ligos reiškimosi ir gyvenimo būdo priežastinį ryšį.
Pradžių pradžia: psichoaktyvias medžiagas žmonės vartoja nuo seno. Tačiau esminis pokytis įvyko 19 a. pradžioje atradus morfiną. 1861 m. morfinas imtas naudoti JAV pilietiniame kare dalyvavusiems kareiviams gydyti. Deja, tokio gydymo pasekmės pasireiškė tuo, kad dalis kareivių vėliau kentėjo nuo morfino priklausomybės. Dvidešimto amžiaus pradžioje gydytojai heroiną skirdavo netgi neramiems kūdikiams, moterims nuo menstruacijų skausmų ar nemigos kankinamiems žmonėms. Heroinas buvo pardavinėjamas be recepto vaistinėse, o laudaniumo (opioidas) galėjai rasti dažnos šeimos vaistinėlėje. Tačiau netruko išryškėti tokio vartojimo bėdos - besivystančios priklausomybės. Todėl 1914 m. JAV išleistas pirmasis narkotinių medžiagų prekybą bei vartojimą ribojantis įstatymas.
Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas pirmoje savo mokslinėje publikacijoje „Über Coca“ (liet. Ant Kokos) 1884 m. rašė, jog kokainas yra veiksminga priemonė alkoholio ir morfino priklausomybėms gydyti. Vėliau paaiškėjo, jog šis gydymo būdas ne tik nebuvo sėkmingas, bet ir sukelia skaudžias pasekmes. Froidas šį būdą taikė savo draugui - kokainu jį mėgino gydyti nuo morfino priklausomybės. Deja, gydymas ne tik nepadėjo, bet ir baigėsi draugo mirtimi. Šaltiniuose minima, jog Froidas pats dvylika metų vartojo kokainą, ir nėra tikslių duomenų, ar buvo nustojęs vartoti.
Paties Froido nuostata priklausomybės atžvilgiu gana aiški: priklausomybė nėra išgydoma, ji gali būti tik pakeičiama kita priklausomybe. Toks požiūris yra išlikęs ir iki šių dienų, nes paaiškina dažną priklausomų asmenų atkrytį ar kitokį gyvenimo būdą. Sveikstantys priklausomi asmenys psichoaktyvių medžiagų vartojimą tiesiog pakeičia kitomis intensyviomis veiklomis. Tai gali būti pirkimas, valgymas, pasinėrimas į darbą, intensyvus sportavimas, savanorystė ir pan. Žinoma, tai kur kas geriau nei vartoti psichoaktyvias medžiagas. Bėda ta, kad priklausomi asmenys dažnai vis dėlto nesugeba visiškai išsivaduoti iš priklausomybės, ir jiems būtinas pakaitalas - vienokia ar kitokia intensyvi veikla, kuri stimuliuoja tuos pačius galvos smegenų centrus, kaip ir psichoaktyvios medžiagos.
Kitas garsus psichiatras Karlas Gustavas Jungas netiesiogiai inspiravo Anoniminių Alkoholikų (AA) brolijos atsiradimą. Jungas konsultavo alkoholiką bankininką, kuris po kelių mėnesių blaivybės ir, atrodytų, sėkmingo gydymo vėl pradėjo gerti. Tuomet Jungas, matydamas, kad taikomas gydymo būdas vis dėlto neveikia, pasiūlė jam įsijungti į religinės bendruomenės gyvenimą. Vėliau savo laiškuose Jungas rašė, jog blaivybę galima pasiekti per „aukštesnį proto išlavinimą, neapsiribojant vien racionalumu“, tai taip pat gali įvykti „malonei veikiant ar nuoširdžiai bendraujant su draugais“. Taigi Jungo paskatintas bankininkas kreipėsi į Oksfordo krikščionių grupelę, iš kurios veiklos ir radosi Anoniminių alkoholikų metodikos pagrindai. Pasak vieno iš AA metodikos kūrėjų Billo Wilsono, Oksfordo grupelėje didelis dėmesys buvo skiriamas savęs pažinimui, prisipažinimui, atsidavimo bei tarnavimo kitam ugdymui. 1939 m. pasirodė knyga „Anoniminiai Alkoholikai“, kurioje aprašyta dvylikos žingsnių programa. Lig šiol šia metodika bent iš dalies grindžiama daugelis priklausomų asmenų reabilitacijos programų.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Paskui sekė priklausomybių tyrinėjimų sąstingio laikotarpis. Mokslas buvo apleistas. Įsivyravo vartojimas ir karas su vartojimu, kuris nekvestionuojamas truko iki 21 amžiaus pradžios. Tai, kad priklausomybių tyrimai buvo apleisti, ir lėmė šiandienos vis dar iškreiptą požiūrį į šią ligą bei jos gydymo būdus. 1971 m. JAV prezidento Niksono pradėtame kare su narkotikų vartojimu ir platinimu iššvaistytos milžiniškos lėšos „medžiojant“ psichoaktyvių medžiagų platintojus. Imta griežtinti įstatymus. Tai lėmė, kad JAV lig šiolei pirmauja pasaulyje pagal įkalintų asmenų skaičių. Statistikos duomenys aiškiai rodo įkalintųjų didėjimo sąsają su pradžia prieš narkotikus paskelbto karo, kurio, deja, pralaimėjimą 2011 m. pirmieji pripažino Pasaulinė psichoaktyvių medžiagų politikos komisija (Global Commission on Drug Policy).
Neurologijos ir psichiatrijos indėlis: priklausomybė kaip smegenų liga
Akademinis nušvitimas: taip baigėsi minėtas sąstingis ir JAV imta intensyviai tyrinėti priklausomybės ligas. Prasidėjo nauja era, ir, tikėtina, artimiausiais dešimtmečiais bus atrasti veiksmingi ir sąlygiškai greiti šios ligos gydymo būdai. Jau galime konstatuoti, kad neurologijos mokslas ne tik radikaliai pakeitė požiūrį į priklausomybės ligas, bet ir atveria naujas jų gydymo galimybes. Prieš kelis dešimtmečius dr. Nora Volkow buvo viena iš pionierių, pradėjusių tyrinėti priklausomų asmenų galvos smegenis neuroskenavimo būdu. Tirdama psichoaktyvių medžiagų poveikį žmogaus smegenims, ji įrodė, kad priklausomybė yra galvos smegenų liga, kuri pasižymi ne tik funkciniais, bet ir struktūriniais, ilgalaikiais galvos smegenų pakitimais.
Ši tyrinėjimų metodika pirmą kartą leido užčiuopti priklausomybės ligų prigimtį bei paaiškinti ja sergančio žmogaus elgesio ir mąstymo ypatumus susietai su konkrečių smegenų sričių funkcionavimu. Vėliau buvo nustatytos beveik visų pagrindinių psichoaktyvių medžiagų, įskaitant kokainą, heroiną, amfetaminą, nikotiną ir alkoholį, poveikio sritys galvos smegenų sistemoje. Jau yra apibrėžti pagrindiniai galvos smegenų sistemos vadinamos „atlygio sistema“ komponentai ir tai, kaip jie daro įtaką smegenų sritims, atsakingoms už motyvaciją bei emocijas. Taip pat daug sužinota apie neurobiologinius procesus smegenų sistemoje, kur veikia neuromediatoriai dopaminas ir noradrenalinas, ir kurios turi didžiulę įtaką priklausomybės sindromo formavimuisi.
Tyrimai parodė, jog smegenys yra plastiškos, t.y. jos geba atsistatyti - tiek funkcinė smegenų veikla, tiek jų struktūra, tačiau tam reikia laiko arba gydymo intervecijų. Moksliniai tyrimai rodo, jog po 6 mėnesių jau ima atsistatyti pažeista smegenų sistema, tačiau tikrai ne visada rezultatai tokie geri. Dr. Nora Volkow teigia, jog smegenų atsistatymas priklauso nuo asmens amžiaus, vartojimo stažo, vartotų medžiagų, jų maišymo ir kitų faktorių. Taigi mokslininkai įvairiais būdais mėgina įgalinti arba pagreitinti smegenų atsistatymo procesus.
Tačiau, pasirodo, didžiulis kliuvinys priklausomybės ligų neurologijoje yra žmogaus atmintis. Tai yra vartojimo keliamų pojūčių atsiminimai su visomis smulkmenomis: aplinkos kvapai, patirti skoniais, matyti vaizdai ar vaizdiniai, girdėti garsai ir kt. Visa įsirėžia į atmintį ir tampa dirgikliu, kuris blaivybės laikotarpiu gali sukelti troškimą vėl visa patirti. O tai būtų tiesus kelias į atkrytį. Bet ir šioje srityje pasistūmėta į priekį: vilčių teikia vienas naujausių Kembridžo elgesio ir klinikinių neuromokslų instituto tyrimas, kuriuo ieškoma galimybių, kaip selektyviai išformuoti dirgiklius ir tokiu būdu sutrikdyti priklausomybės ciklą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligų gydymas Lietuvoje
Priklausomybė kaip elgesio sutrikimas
Senesniuose vadovėliuose dar galime aptikti priklausomybės ligų apibrėžimų, kuriuose pabrėžiama abstinencija ir tolerancija medžiagai, kitaip sakant - pripratimas prie vartojamų medžiagų. Šiandienos priklausomybės sindromo (ligos) apibrėžimas visiškai kitoks. Priklausomybė - tai elgesio sutrikimas. Naujausi priklausomybės tyrimai atskleidė, kad priklausomybė yra chroniškas, progresuojantis elgesio sutrikimas, kurio esmė yra kompulsyvus medžiagų vartojimas nepaisant neigiamų pasekmių.
Vienas iš priklausomybės analitikų Dr. Jeffrey DeVido pabrėžia, kad priklausomybė yra elgesio sutrikimas. Todėl, jo nuomone, neturėtume sakyti „priklausomas nuo alkoholio“, „priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų, ar piktnaudžiaujantis psichoaktyviomis medžiagomis“. Naujasis apibrėžimas atskleidžia ligos esmę: tai medžiagų vartojimo sutrikimas (angl. Substance Use Disorder). Todėl, pasak dr. J. DeVido, 2013 m. išleistame naujame JAV ligų klasifikacijos vadove (DSM-5) abstinencija ir tolerancija (fiziologiniai požymiai) jau nėra pagrindiniai požymiai diagnozuojant priklausomybės sindromą. Didžiausias dėmesys diagnostikoje yra kreipiamas į elgesį.
Priklausomybės daugiakomponentiškumas: biologinė, psichologinė ir socialinė
Neurologijos atradimai stulbina, tačiau neskubėkime džiaugtis, nes tai tik viena ligos reiškimosi sritis, kurių priklausomybė apima bent tris. Liga yra sudėtinga, nes apima kelias asmens gyvenimo sritis, t.y. biologinę, apie kurią čia kalbėjome, psichologinę bei socialinę. Manoma, jog gydymas, orientuotas tik į vieną iš jų, mažiau efektyvus, arba, kitaip sakant, neišvengiamai vedantis prie atkryčio. Netgi atsistačius smegenų sistemos veiklai ir žmogui vėl gebant kontroliuoti savo elgesį, niekur nedingsta ankstesnės mintys, išgyvenimai, malonios ir nemalonios emocijos, savaime neatsiranda gebėjimai priimtinu būdu spręsti iškylančias problemas, savaime nepakinta ir dažnai netinkama socialinė aplinka.
Priklausomybės sindromas (liga) yra pasekmė, todėl netgi ją suvaldžius tenka ieškoti priežastinio ryšio su gretutiniais sutrikimais, patirtomis traumomis ir kitais žalingais veiksniais, kurie lėmė vartojimo atsiradimą. Todėl būtina nustatyti gretutinius psichikos sutrikimus ar jų išreikštus bruožus ir juos gydyti. Sunku visa įveikti be individualios psichoterapijos. Tik taikydami visą kompleksą priemonių galime tikėtis ilgalaikės remisijos.
Gydymo praktika ir socialinė pagalba
Vilčių teikia faktas, kad jau esama veiksmingų, moksliniais tyrimais pagrįstų kompleksinių gydymo paslaugų, kurios jau yra prieinamos ir Lietuvoje. Kilus įtarimui, kad susiduriate su žalingu vartojimu ar priklausomybe, tiek jūs, tiek jūsų artimieji gali pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu. Priklausomybę, kaip ir kitas ligas, diagnozuoja gydytojas. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras. Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus.
Taip pat skaitykite: Kontaktai su priklausomybės ligų specialistų asociacija
Pirmasis žingsnis įveikiant priklausomybę - gydytojo psichiatro konsultacija. Gydytojas psichiatras konsultacijos metu įvertina paciento sveikatos būklę, nustačius diagnozę, suteikia pacientui ir jo šeimos nariams informaciją apie priklausomybės sutrikimą bei galimybes gydyti. Sutarus dėl gydymo, gydytojas psichiatras aptaria ir sudaro gydymo planą. Viena iš klinikos veiklos sričių yra pagalba priklausomybės ligomis sergantiems asmenims. Jiems yra teikiamas platus paslaugų spektras, įskaitant medikamentinį gydymą, kuris reikalingas ūminėms reakcijoms slopinti.
Norint įveikti priklausomybę, reikia laiko ir kantrybės. Šiai laikais yra įvairių vaistų, kuriuos gali paskirti gydytojas - silpninančių potraukį alkoholiui, mažinančių abstinencijos simptomus, gerinančių psichologinę ir fizinę būseną. Vis dėlto, tai laikina išeitis ir norint sugrįžti į normalias gyvenimo vėžes bei išvengti atkryčio, taikomi įvairūs psichologiniai ir/arba pagalbiniai medicininiai gydymo metodai. Vienas iš tokių būdų, taip vadinamas, „kodavimo“ metodas. „Kodavimo“ nuo alkoholizmo tikslas - korekcijų pagalba suformuoti pacientui abejingumą arba net pasibjaurėjimą alkoholiui. Dažniausiai tai kompleksinis gydymas, kuris sudaro "kodavimo" efektą. Atliekant „kodavimą“, taikome šiuolaikiškus ir moksliškai išbandytus metodus.
Socialinių darbuotojų vaidmuo gydant priklausomybės ligas taip pat labai svarbus. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip žmogui pradėti gyventi naujai, grįžus po reabilitacijos į tą pačią aplinką, kurioje gyveno vartodamas, neturint įgūdžių deramai pasirūpinti savimi, - susirasti darbą, taupyti pinigus, susidaryti dienotvarkę, ir dar antstoliui spaudžiant mokėti susikaupusias skolas. Todėl būtina keisti socialinę aplinką, ir čia geriausias pagalbininkas - socialinis darbuotojas.
Kaip jaučiasi priklausomų tėvų vaikai: emocijos ir elgesys
„Priklausomybė vienareikšmiškai susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai“, - teigia Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė. Kalbėdama apie vaikų patiriamas emocijas ji akcentuoja, kad tokiose šeimose vaikai patiria gėdos ir kaltės jausmus. Gėda būna prieš draugus, o kaltės jausmą formuoja vartojantys tėvai.
„Tikrai neretai vartojantys tėvai kaltina vaikus, kad dėl jų pradėjo vartoti alkoholį, narkotikus ar kitas medžiagas. Jeigu ne tiesiai kaltina vaikus, tai šie girdi, kaip vienas iš tėvų kaltina kitą, taip netiesiogiai įtraukdami vaiką, o vaikui gali kilti stiprus pyktis ant vieno iš tėvų ir klausimas: „O gal iš tikrųjų mano tėtis / mama pradėjo vartoti dėl tėčio / mamos kaltės?“
Pasak psichologės, vaikai taip pat jaučia nerimą ir baimę, nes namuose būna konfliktų, nestabilumų, be to, tokios šeimos susiduria su vaikų teisių institucijomis, todėl kyla baimė būti paimtam iš šeimos. Nors dauguma vaikų supranta, kad tokia aplinka nėra saugi, vis tiek renkasi likti vartojančioje šeimoje, nes kyla baimė dėl atsiskyrimo, naujos aplinkos, tėvų reakcijos, netikrumas, kada vėl galės pasimatyti su biologine šeima.
„Susiduriama ir su stipriu liūdesiu, vienišumo jausmu, dažnai vaikai jaučiasi nemylimi, jie negauna pakankamai dėmesio iš savo tėvų. Taip pat kyla ir pykčio problemų, nes tokiose šeimose augantys vaikai yra linkę laikyti emocijas savyje, slėpti savo jausmus kitose socialinėse aplinkose, t. y. mokykloje, kartais ir draugų aplinkoje“, - pastebi psichologė. S. Cimbalistaitė pabrėžia, kad visi šie emociniai aspektai gali turėti daug neigiamos įtakos psichologinei būklei: „Nuolatinis stresas ir emocinis nepriteklius gali sukelti depresiją, gali pasitaikyti ir traumuojančių įvykių, smurto, todėl gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Taip pat nuolatinė įtampa, konfliktai gali sukelti nerimo sutrikimą.“
Elgesio pokyčiai
Psichologė pastebi, kad namuose vaikams kartais tenka perimti savo tėvų vaidmenį, t. y. rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis, buitimi. Taip pat vaikai gali tapti labiau atsiriboję nuo šeimos, vengti pokalbių arba atvirkščiai - būti labai paklusnūs, vengti išprovokuoti konfliktus, pyktį, smurtą. Kartais kaip tik gali tapti labiau priešiški, patys naudoti smurtą. „Elgesys priklauso nuo to, kaip vaikai linkę reikšti savo emocijas, nuo asmeninių savybių, taip pat nuo to, kokią pagalbą jie gauna iš išorės, kokia kita socialinė aplinka juos supa“, - aiškina S. Cimbalistaitė.
Ji pastebi, kad socialinėje aplinkoje vaikai neretai išmoksta meluoti, kad apsaugotų save ir tėvus nuo galimų pasekmių, todėl jie dažnai nesako tiesos, kas vyksta šeimoje, yra linkę tam tikrus faktus paneigti. Kai kurie vaikai gali elgtis destruktyviai ir už šeimos ribų, t. y. tampa agresyvūs ar linkę į smurtą, siekdami taip išlieti savo emocijas. Kai kurie gali pasidaryti per daug priklausomi nuo draugų, kitų bendraamžių ar palaikančių žmonių, ieškodami paramos už šeimos ribų. Taip pat vaikai gali pradėti elgtis rizikingai, t. y. įsitraukti į nusikalstamą veiklą, eksperimentuoti su psichotropinėmis medžiagomis, įsitraukti į nesaugų seksualinį elgesį ir t. t.
Ilgalaikės pasekmės
Augant priklausomybių turinčioje šeimoje gali pasireikšti ir ilgalaikės pasekmės. „Kognityvinėje raidoje dažnai stebima, jog sutrinka atminties bei dėmesio funkcijos, sunkiau prisiminti informaciją, gebėti planuoti ateitį, sunkiau susikaupti bei apdoroti informaciją, todėl galimi jau minėti mokymosi sunkumai. Gali būti silpnesni gebėjimai planuoti, organizuoti veiklas, priimti sprendimus ir kontroliuoti impulsus“, - aiškina S. Cimbalistaitė.
Taip pat gali sutrikti kritinis mąstymas - sunkiau analizuoti situacijas, atskirti tiesą nuo manipuliacijų, priimti logiškus sprendimus. Psichologė įžvelgia pasekmių ir emocinėje raidoje: „Gali kilti emocijų reguliavimo sunkumų, sunku suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Dėl nuolatinės įtampos gali atsirasti nerimo ar depresijos sutrikimų, beje, jie dažniau atsiranda priklausomų tėvų vaikams. Taip pat S. Cimbalistaitė akcentuoja priklausomybės riziką - yra tikimybė, jog vaikai patys rinksis vartoti psichoaktyvias medžiagas. Priklausomybė neretai atsispindi ir tarpasmeniniuose santykiuose, pavyzdžiui, kuriami destruktyvūs santykiai, pasirenkamas partneris, turintis priklausomybę psichoaktyvioms medžiagoms. Taip pat susiformuoja žema savivertė.“
Kaip gali padėti artimieji ir specialistai
Jei priklausomybę turi tik vienas iš tėvų, kitam tenka didelė atsakomybė pasirūpinti vaiku, jam padėti. Pasak psichologės, pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikas laikytųsi kasdienės rutinos (maistas, higiena, mokykla), tai suteikia stabilumo jausmą. Būtina užtikrinti, kad priklausomas asmuo šeimoje nekeltų pavojaus vaikui, jeigu reikia, padėti apriboti kontaktą.
„Kalbėtis su vaiku reikia atvirai, paaiškinti, kad priklausomybė yra liga, ir tai nėra vaiko kaltė. Reikia skatinti vaiką reikšti emocijas, atsakyti į jam kylančius klausimus nieko neslepiant, atsižvelgiant į jo amžių bei galimybę suprasti informaciją“, - akcentuoja S. Cimbalistaitė. Būtina rodyti vaikui meilę, palaikyti fizinį kontaktą, leisti laiką kartu, geriausia kitoje aplinkoje, kurioje nekyla suvaržymo jausmas. Svarbu stiprinti vaiko savivertę, skatinti jį domėtis įvairiomis veiklomis, padėti pažinti savo talentus, gebėjimus.
„Jeigu nežinote, kaip padėti vaikui, galima kreiptis pagalbos į psichologą, o kreiptis reikėtų ne tik vaikui, tačiau ir nevartojančiam tėvui ar motinai, (kartais kreipiasi net visa šeima). Taip pat galima pasinaudoti paramos grupėmis (pvz., Al-Anon), kur vaikas gali bendrauti su kitais žmonėmis, susiduriančiais su panašia situacija (taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko amžių)“, - pataria psichologė.
Jeigu vienas iš priklausomų tėvų kelia pavojų, smurtauja, yra agresyvus, galima svarstyti ir apie teisines priemones arba kreiptis į socialines tarnybas, kad užtikrintų kuo didesnį saugumą. Prireikus ramsčiu gali tapti ir kiti artimieji (seneliai, dėdės, tetos). Pasak S. Cimbalistaitės, jie gali suteikti saugią ir stabilią aplinką, pasiūlyti vaikui daugiau laiko praleist pas save, prisidėti prie kasdienės rutinos išlaikymo. Jei tėvai nepajėgūs tinkamai pasirūpinti, galima apsvarstyti galimybę laikinai ar nuolat globoti vaiką.
Psichologinė pagalba vaikams
Specialistė aptaria ir keletą psichologinės pagalbos metodų, skirtų padėti vaikams, susiduriantiems su tėvų priklausomybėmis. Ji mini kognityvinę elgesio terapiją, kuri padeda atpažinti neigiamas mintis, keisti destruktyvius elgesio modelius. Žaidimų terapija labiau skirtą mažesniems vaikams, ji leidžia išreikšti jausmus bei patirtis, kurių vaikas negali išsakyti žodžiais.
Psichologė siūlo nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapiją (EMDR): „Tai terapija, kuri gali padėti palengvinti emocinius išgyvenimus. Ji gali padėti susitaikyti su patirtimis, kurios darė neigiamą įtaką gyvenimui. Neretai ji rekomenduojama asmenims, kuriems diagnozuotas potrauminis streso sutrikimas.“
Psichologės nuomone, taip pat naudingos įvairios emocinės paramos grupės, kuriose galima sutikti asmenų su panašia patirtimi priklausomose šeimose. Be to, tinka Mindfulness ir streso valdymo technikos - tai dėmesingo įsisąmoninimo pratimai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos, pavyzdžiui, progresyvus raumenų atpalaidavimas. „Manau, kad ir knygų skaitymas priklausomybių tema yra naudinga savišvietos priemonė, leidžianti vaikui tyrinėti ligos mechanizmą, pasekmes, pagalbos būdus“, - sako S.
Smurtas, finansinės problemos ir ilgalaikė rizika
Smurtas artimoje aplinkoje yra sudėtinga socialinė problema, kuri dažnai susijusi su priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ar kitų psichoaktyvių substancijų. Tyrimai rodo, kad priklausomybės gali būti tiek smurto artimoje aplinkoje priežastis, tiek jo pasekmė, sukuriant užburtą ratą, iš kurio ištrūkti tampa sudėtinga. Priklausomybės ne tik naikina finansinį stabilumą, bet ir silpnina šeimos ryšius, sukelia depresiją, nerimą ir net savižudybės riziką.
• Finansinis spaudimas - didelės sumos gali būti reikalingos vartojant psichotropines medžiagas ir lošiant. Tai sukelia konfliktus šeimoje. Priklausomybės nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų dažnai siejamos su padidėjusia agresija ir impulsyvumu. Statistikos duomenys rodo, kad 58,5 % smurtautojų buvo apsvaigę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų smurto akto metu. Smurtą patyrę asmenys dažnai patiria ilgalaikį psichologinį poveikį, kuris gali paskatinti ir pačių priklausomybių vystymąsi. Tyrimai rodo, kad asmenys, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, dažniau linkę vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas kaip būdą susidoroti su emociniu skausmu.
• Teisinės priemonės - griežtesnė priklausomybių kontrolė ir smurto prevencijos įstatymai.
Alkoholizmas Lietuvos šeimose
Alkoholizmas Lietuvos šeimose - problema, apie kurią dažnai vengiama kalbėti, tačiau jos pasekmes gali jausti kartos. „Alkoholizmo problema dažnai slepiama arba nepripažįstama šeimoje, tad realybė dažnai neatsispindi oficialioje statistikoje. Anot pašnekovės, ši problema, priešingai nei įprasta manyti, nėra tik regionų gyventojų rūpestis. „Regionuose dėl mažesnio gyventojų skaičiaus šias problemas lengviau pastebėti nei miestuose, kur gyvena didesnis skaičius žmonių, ypač jei šie įpročiai slepiami.
Psichologė pabrėžia, kad vaikų, augančių šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu, psichologinė būklė dažnai būna sudėtinga. „Šie vaikai dažniausiai gyvena nesaugioje, nepastovioje aplinkoje, neturinčioje aiškių normų. Jiems tenka išgyventi daug prieštaringų emocijų: gėdą dėl tėvų, nerimą, liūdesį, pyktį. Gali būti būdingos mokymosi, sveikatos problemos, sunkumai užmezgant ir palaikant socialinius ryšius. Kai kada vaikams pasireiškia tik trumpalaikės pasekmės: nerimas, emocinė sumaištis, emocinis nestabilumas, baimė, nepasitikėjimas aplinka, stresas dėl galimų nenuspėjamų tėvų reakcijų. Taip pat galimos ir ilgalaikės pasekmės: žemas savivertės jausmas, sunkumai santykiuose, emocinė priklausomybė, prieraišumo ir psichosocialinės problemos. Didėja rizika susirgti depresija, patirti smurtą arba jį kartoti, gali kilti savižudiškos mintys.“
Praktiniai patarimai artimiesiems
- Užtikrinkite vaikui kasdienę rutiną: maistas, higiena, mokykla - stabilumo jausmas svarbus.
- Kalbėkitės atvirai ir pritaikykite informaciją pagal vaiko amžių: paaiškinkite, kad priklausomybė yra liga ir tai nėra vaiko kaltė.
- Skatinkite vaiko emocijų reiškimą, parodykite meilę ir palaikymą, praleiskite laiko kitoje aplinkoje.
- Kreipkitės į specialistus: psichologus, psichiatrus, socialinius darbuotojus, paramos grupes.
- Jei reikia, apribokite pavojingą kontaktą su priklausomu tėvu ir apsvarstykite teisines priemones ar socialinių tarnybų įsikišimą.
Apibendrinimas
Priklausomybė yra sudėtingas, daugiakomponentis reiškinys, apimantis biologinę, psichologinę ir socialinę sritis. Neurologiniai tyrimai parodė, kad tai smegenų liga, tačiau norint pasiekti ilgalaikę sėkmę būtinas kompleksinis gydymas, įtraukiantis medikamentinę pagalbą, psichoterapiją, socialinę reabilitaciją ir šeimos paramą. Vaikai, augantys priklausomybėse, patiria reikšmingą emocinę, elgesio ir kognityvinę žalą, todėl svarbu užtikrinti jiems saugią aplinką, profesionalią pagalbą ir socialinę paramą.
tags: #priklausomybes #nuo #tevu #pozymiai