Priklausomybė žemai savivertei: kaip atpažinti ir ką daryti?

Daugelis žmonių susiduria su rimtais iššūkiais gyvenime, tačiau yra nemažai tų, kurie, net ir neturėdami tam rimtų priežasčių, nuolat jaučiasi menki ir niekam tikę, įkrenta į savigraužos liūną ir dienas leidžia gailėdami savęs, nematydami nei galimybių, nei kelių kažką pakeisti. Jų galvose sukasi spiečius minčių: „Aš nesugebėsiu; man nepavyks; aš nevertas geresnio“ ir daugybė kitų. Kadangi pati kadaise priklausiau šiai grupei, tema buvo labai svarbi ir įdomi.

Iš kurgi kyla visos tos „genialios“ mintys apie save ir savo galimybes? Iš žemos savivertės ar pasitikėjimo savimi trūkumo? Ar jas gimdo prasta savigarba ir nemeilė sau? O kuo gi skiriasi visos šios sąvokos? Kuri pirma ir kas po ko? Na, panašiai, kaip su višta ir kiaušiniu - kuris pirmas?

Savigarba ir savivertė: ar tai yra tas pats dalykas?

Jei į šiuos du žodžius pažvelgsime etimologiškai, pamatysime reikšmės skirtumus. Jie žymi skirtingus dalykus. Tačiau žodynas žodį “self-esteem„ iš anglų kalbos išvers kaip „savigarba“, o psichologinėje literatūroje “self-esteem„ bus verčiama „savivertė“. Psichologijoje yra painiavos dėl terminų vartojimo: ne visada būna tikslus lietuviškas atitikmuo. Be konteksto dingsta ar išsikreipia žodžio prasmė, atsiranda galimybė skirtingai interpretuoti. Painiava sąvokose ir tiek.

Todėl, nepretenduodama į aukščiausios tiesos titulus, dalinuosi savo matymu, kuris man pačiai padėjo tvarkytis su savigarbos-savivertės-pasitikėjimo savimi-meilės sau reikalais. O tvarkytis jie pradėjo tada, kai mečiau užsiėmimą aiškintis sąvokas ir tiesiog sujungiau viską į vieną visumą - ir savivertę, ir pasitikėjimą savimi, ir savigarbą bei meilę sau, kai atėjo suvokimas, kad tai - neatskiriami dalykai, kurie neegzistuoja vienas be kito.

Savivertė (angl. self-esteem) - tai apibendrinta žmogaus nuomonė apie save ir apie tai, kiek jis vertingas. Kitų požiūris- kaip savivertės indikatorius. Kaip žmogus elgiasi su savimi, taip su juo elgiasi ir aplinkiniai.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Žemos savivertės požymiai

Yra keletas požymių, kurie gali padėti atpažinti žemą savivertę savyje ar kituose:

1. Šie žmonės įpratę skųstis gyvenimu, savo bejėgiškumu, nepalankiomis aplinkybėmis, negalėjimu kažką pakeisti. Gailestis sau arba „vargšas (-ė) aš“ sindromas kyla iš mūsų negebėjimo tvarkytis savo gyvenimo. Mes atsiduodame kitų žmonių arba aplinkybių malonei. Mus nuolat stumdo tai į vieną, tai į kitą pusę.
2. Mes kaltiname kitus ir skundžiamės, nes atsisakome priimti faktą, kad esame patys atsakingi už viską, kas su mumis vyksta. Daug lengviau kaltę užmesti kitiems, nei pasakyti „tai mano reikalai“ ir „man reikėtų pasikeisti“. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai mes kaltiname kitus dėl to, kas mums nepatinka savyje.
3. Ar žvilgtelėję į veidrodį pastebite savo išvaizdos trūkumus? Jeigu taip, tokį įprotį lemia jūsų neigiamas požiūris į save. Būdingas didelis kritiškumas savo išvaizdai. Žemos savivertės žmonės yra nuolat nepatenkinti savo figūra, akių spalva, ūgiu, apskritai savo kūnu.
4. Tvirto „stuburo“ neturintys žmonės neadekvačiai reaguoja į kritiką. Jie viską priima asmeniškai. Visi žmonės klysta, bet kai klaidą nagrinėji su adekvačiu žmogumi, jis viską supranta, ir pokalbis vyksta konstruktyviai. Žmogus „be stuburo“ situacijos analizę supranta kaip įžeidimą, psichologinę traumą, liudijančią jo nevisavertiškumą.
5. Silpnas „stuburas“ dažnai reiškiasi baime suklysti. Abejodamas, kad gali įvykdyti tai, ko iš jo tikimasi, žmogus dažnai nedaro nieko arba atidėlioja veiksmus ilgą laiką.

Ir tai - tik keli požymiai, kurių tikrai pakanka, kad gyvenimas neatrodytų jaukiu rojaus kampeliu.

Kiti žemos savivertės požymiai:

• Nesugebėjimas valdyti savo gyvenimo.
• Polinkis kaltinti kitus arba save. Tokie žmonės nesugeba prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
• Didelis noras būti geram, įtikti, patikti, prisitaikyti prie kito žmogaus aukojant savo asmeninius norus ir interesus.
• Dažnas skundimasis. Žemos savivertės žmonės linkę skųstis kitais, kaltinti kitus. Tokiu būdu bandoma atsikratyti atsakomybės už savo nesėkmes. Jie mėgsta sakyti, kad geriausia gynyba-puolimas.
• Sutelktas dėmesys į savo trūkumus ir nematomi privalumai.
• Vienatvė arba atvirkščiai - vienatvės baimė.
• Polinkis priklausomybėms.
• Itin svarbi kitų žmonių nuomonė.
• Negalėjimas atsisakyti.
• Skausminga reakcija į kritiką.
• Uždarumas, atsiribojimas nuo kitų žmonių, savigaila, nesugebėjimas priimti komplimentų.
• Padidėjusios kaltės jausmas.
• Arogancija.
• Nuolatinis įsitikinimas savo teisumu.
• Nesugebėjimas pripažinti savo klaidų, atsiprašyti, paprašyti atleidimo.
• Nesugebėjimas prašyti pagalbos, nes tai suvokiama kaip silpnumo požymis.

Kaip atsisakyti savęs vertinimo?

Pirmasis pasiūlymas gali nuskambėti kiek nelauktai: ATSISAKYTI SAVIVERTĖS arba kitaip - LIAUTIS SAVE VERTINTI.

O ką daryti, jei savęs nevertinti? „Kaipgi taip? - klausite jūs. - Jeigu savęs nevertinsime, kaip mes žinosime, ko esame verti?“ Būtent nuo tokio požiūrio ir prasideda visos bėdos su „saviverte“. Todėl pirmiausia verta suprasti, vardan ko save vertiname. Ką aš darau su vertinimu?

Taip, vertinti mes mokame puikiai. Viską, kas tik juda ir kas nejuda. Gerai-blogai, patinka-nepatinka, gražu-negražu. Ne išimtis esame ir mes patys, kiekviename žingsnyje vertindami save. „Ar gerai aš čia padariau? Ar teisingai nusprendžiau? Oho, kaip kietai pasakiau. Hm, galėjau geriau pasirodyti“.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

Ar vertiname save tam, kad nuveiktumėme kažką įdomaus, pakeistumėme tai, kas netinka, nepatinka? Jeigu taip - puiku! O gal tam, kad turėtumėme priežastį nieko nedaryti, jausti nepasitenkinimą, graužti save, kalti prie kryžiaus už netobulumą ir toliau nieko nedaryti? O tai, kad nedarome, yra visiškai normalu, nes po visų šių savigraužos „aktų“ jėgų kažką daryti tiesiog nebelieka. Ir tada numojame ranka, „nurašydami“ viską žemai savivertei ir pasitikėjimo savimi trūkumui.

O remiasi ji dažniausiai išore ir savęs lyginimu su kitais. Vertindami save, mes lygiuojamės į kitus, lyginame save su jais ir nuolat aptinkame tuos, kurie daro ar turi kažką geriau, gražiau, labiau ir visaip kitaip -iau. O iš kur mes žinome, kad tas -iau yra jiems būdingas, o ne mums? Žinome, nes ne kartą ir ne du mums sakė apie tai. Ir nesvarbu, kad jau suaugome, bet mumyse liko gyventi ta Onytė ar tas Petriukas, kurie visada buvo blogesni nei kaimyno vaikai.

Ir toliau savo vertę mes matuojame kitų pagyrimais, savo pasiekimais, kažko turėjimu-neturėjimu, t. y. Mūsų vertė priklauso nuo kitų žmonių nuomonės ar turimų atributų kiekio. Ir kol taip yra, mūsų „savivertė“ pasislepia už grindjuostės ir nesiruošia iš ten išlįsti, nes visada atsiranda tų, kurie turi daugiau, geriau, gražiau. Ir visada atsiras tų, kuriems mes patys, mūsų poelgiai, mūsų darbai atrodys neverti tobulybės pjedestalo, kurie sakys, kad „anas kitas padarė geriau, o tu“… Niekada nebus taip, kad VISI vertins mus taip, kaip mes norėtumėme. Ir kol mes lyginsime save su kitais, kol mums rūpės kitų vertinimai, apie tvirtą „stuburą“ galime pamiršti.

Kuo tvirčiau viduje jaučiamės, tuo į aukštesnius kalnus ir kopiame. Tai liečia ir aukštus gyvenimo siekius ir smulkmenas. Nuo mūsų „stuburo“ priklausys, ar ieškosime geriau apmokamo darbo ir kokį atlyginimą mums mokės. Nuo jo dažnai priklauso ir mūsų nuotaika. Žmonės su silpnu „stuburu“ dažnai save „nurašo“ ir todėl būna amžinai nelaimingi ir niūrūs. Jis nulems, ar išdrįsime nutraukti santykius, kurie neteikia nei džiaugsmo, nei laimės, bet sukuria papuvusį komfortą ir pilką stabilumą.

Žemos savivertės priežastys

Daugumos sunkumų, kurie kyla suaugusiems, priežastys slypi vaikystėje. Žema savivertė gali formuotis dėl įvairių priežasčių:

Taip pat skaitykite: Kainų analizė

• Edipo laikotarpis. Amžius nuo 3 iki 6-7 metų.
• Paauglystė. Amžius nuo 13 iki 17-18 metų. Paauglys ieško savęs, bando įvairius vaidmenis, bando kurti savo gyvenimo būdą. Jis bando rasti save, užduoda sau klausimą: "Kas aš esu"
• Vaikui reikšmingų suaugusiųjų elgesys (meilės ir dėmesio trūkumas) dėl kurių vaikai gali pradėti jaustis nereikalingi, nesvarbūs, nemylimi, nepripažinti ir t.t.
• Tam tikri tėvų elgesio modeliai, kurie tampa vaikų elgesio gyvenime modeliais. Pavyzdžiui, žema savivertė tarp tėvų turės įtakos vaiko žemos savivertės formavimuisi.
• Vienturtis vaikas. Visas dėmesys sutelktas į vieną vaiką, pervertinamos vaiko galimybės. Šiuo atveju formuojasi savęs pervertinimas, kai vaikas negali tinkamai įvertinti savo jėgų ir galimybių. Jis pradeda tikėti, kad visas pasaulis tik jam, kad visi jam skolingi ar turi kažką duoti.
• Nuvertinantis tėvų ir artimųjų požiūris į vaiką. Pats vaikas negali savęs įvertinti ir jo vertinimas remiasi artimų žmonių požiūriu į jį. Pastovi vaiko kritika lemia žemą savivertę ir uždarumą. Nesulaukdamas palaikymo iš tėvų vaikas jaučiasi nepripažintas, nuvertinantis savo sugebėjimus.
• Pernelyg dideli reikalavimai gali turėti įtakos formuojantis tiek žemai savivertei tiek savęs pervertinimui. Tėvai dažnai nori matyti savo vaikus tokius, kokiais patys norėjo būti.. Jie sudeda savo neįgyvendintus lūkesčius į vaiką, kuris turi pasiekti tuos tikslus, kurių patys nepasiekė. Tokie tėvai nemato savo vaiko kaip atskiro asmens su savo norais ir poreikiais, o naudoja vaiką savo poreikių tenkinimui. Vaikui formuojasi įsitikinimas, kad jei jis nori būti mylimas, tai turi atitikti tėvų lūkesčius ir keliamus reikalavimu, būti tokiu, kokiu jį nori matyti tėvai.
• Lyginimas su gerais vaikais mažina savigarbą. Tai skatina konkurenciją, turi įtakos formuotis savęs pervertinimui. Kiti vaikai nėra draugai, bet varžovai, kuriuos reikia nugalėti, kad būti geresniam nei kiti ir įtikti tėvams.
• Hipergloba, pernelyg didelė atsakomybė už vaiką ir sprendimų priėmimas už jį kur tėvai sprendžia su kuo vaikui draugauti, kaip rengtis, kuo užsiimti. Sutrinka vaiko “aš” formavimasis, jis nežino ko nori, kas jam patinka, kas jis yra, kokie jo poreikiai, gebėjimai ir galimybės.

Ką daryti, kad pagerinti savivertę?

Štai keletas patarimų, kurie gali padėti pagerinti savivertę:

• Surašyti savo privalumus, pasiekimus, stipriąsias puses. Jei sunku atrasti savo privalumus, paprašyti pagalbos artimųjų.
• Padaryti dalykų, kurie jums teikia malonumą, sąrašą. Jei įmanoma, pradėti juos vykdyti.
• Padaryti norų ir tikslų sąrašą ir jį vykdyti.
• Daugiau bendrauti su tais, kurie kelia geras emocijas, kuriais žavitės ir kurie įkvepia.
• Išmokite ne tik klausyti, bet ir girdėti žmones. Rūpinkitės kitais ir atsižvelkite į jų poreikius, o ne darykite tik tai, kas jums atrodo teisinga. Pavyzdžiui, jūs kavinėje susitinkate su draugu, kuris nori kavos, bet jūs manote, kad naudingiau gerti arbatą. Neprimeskite savo požiūrio ir leiskite jam pačiam išsirinkti.
• Leiskite sau daryti klaidas.
• Nustokite ginčytis su kitais ir įrodinėti savo tiesą.
• Nepulkite į “depresiją”, jei nepavyko pasiekti norimą rezultatą.
• Nustokite konkuruoti su kitais dėl bet kokios priežasties.

Riba tarp žemos savivertės ir savęs pervertinimo, gali būti labai siaura. Kartais savęs pervertinimas yra kaip būdas nuslėpti nepasitikėjimą savimi ir menką savęs vertinimą.

Trauminė patirtis ir žema savivertė

Trauma gali būti tiek fizinė, tiek psichologinė. Trauminė patirtis taip pat gali atsirasti ir išgyvenant artimųjų netektis, patiriant prievartą (seksualinę, psichologinę, fizinę) ir kitus siaubą, baimę keliančius įvykius. Retai kada susimąstoma apie iš pirmo žvilgsnio atrodytų „nekaltus“ ir nereikšmingus veiksnius, tokius kaip autentiškumo (buvimas savimi, pagarba sau) nebuvimas bei prieraišumo stoka.

Siekiant aiškumo, panagrinėkime vaikystės laikotarpį. Kartais, traumai atsirasti užtenka, kad vaikas nenorėtų būti savimi ir neturėtų su kuo pasikalbėti, pasidalinti savo patiriamais išgyvenimais. Pavyzdžiui, jei patyręs fizinį smurtą vaikas yra paliekamas vienas, su juo nesikalbama ir neaptariami patirti vaiko išgyvenimai, vaikas su savo patyrimais, t.y. emocijomis yra paliekamas vienas. Deja, vaikas nėra pajėgus susitvarkyti su savo emocijomis, suprasti to, kas įvyko, nes dar neturi streso įveikos įgūdžių ir yra pažeidžiamas.

Dėl to dažnu atveju ne tiek pats traumuojantis įvykis, kiek vaiko palikimas su jo emocijomis ir išgyvenimais sukelia vaikui traumą. Tokioje situacijoje yra būtinas brandaus suaugusiojo įsikišimas ir pokalbis su vaiku padedant įveikti emocinius išgyvenimus. Nereikia pamiršti, kad pagalba įveikti sunkius išgyvenimus ir emocijas yra reikalinga ir suaugusiajam.

Kalbant apie autentiškumo nebuvimą kaip traumuojantį veiksnį, tai reikėtų suprasti kaip savęs nepriėmimą, kuris gali paskatinti negalėjimą būti svarbiam ir naudingam visuomenėje, nors žmogus nori ir galėtų pasitarnauti kitiems. Tai galima laikyti ir nemeilės sau išraiška, kada norima būti kažkuo kitu tik ne savimi.

Mažiems vaikams yra būdingas kito asmens, pvz.: suaugusiojo imitavimas, jo elgesio modeliavimas. Tai yra normalu. Normalumo ribos yra peržengiamos tuomet, kai vaikas arba suaugusysis nepriima savęs dėl tam tikrų savybių, patirčių ir deda pastangas, kad taptų kitu žmogumi tik ne savimi. Tai galima įsivaizduoti kaip vidinį kalėjimą, iš kurio patys sau neleidžiame ištrūkti.

Kalbant apie prieraišumo stoką kaip traumuojantį veiksnį, tai gali sukelti tėvų nedėmesingumas, kuomet tėvai yra pernelyg užsiėmę savo darbais ir neskiria vaikui pakankamai dėmesio. Atrodytų viskuo aprūpintas vaikas, tik ne tėvų dėmesiu, gali būti traumuojamas ir patirti traumos pasekmes visą gyvenimą. Jei vaikas nesulaukia dėmesio, kai nori ką nors pasakyti, papasakoti, pasidžiaugti, jis lieka vienas ir patiria atstūmimą iš pačių artimiausių žmonių. Nesuprasti vaiko jausmai, nepatenkinti saugumo, meilės, priklausymo poreikiai, prisiimta atsakomybė už tėvų emocijas psichologiškai sužaloja vaiką.

Tikriausiai nenuostabu, kad trauma skirtingus žmones paveikia skirtingai, nes kiekvieno iš mūsų reakcija į stresorius yra skirtinga, be to, skiriasi ir nervų sistemos jautrumas. Vienas labiausiai paplitusių reiškinių, kurį galima laikyti traumos pasekme, tai - priklausomybės. Nesvarbu, kokio tipo jos būtų - valgymo, narkotikų, alkoholio, sekso ar rūkymo - visos jos gali rodyti, jog asmuo yra traumuotas. Manoma, jog priklausomybės - tai būdas prisitaikyti prie skausmą keliančio pasaulio, pajusti bent trumpalaikį malonumą, kuris padėtų išgyventi. Taigi už kiekvieno priklausomo elgesio gali slypėti didžiulis skausmas, su kuriuo asmuo nepajėgia išbūti. Tuo tarpu priklausomybė palengvina buvimą su skausmu.

Taip pat žinoma, kad trauma sukelia atsiskyrimą nuo savo išgyvenimų (emocijų vengimas, nežinojimas, kaip elgtis su emocijomis). Neretai asmuo, patyręs trauminį išgyvenimą, atsiriboja nuo tam tikrų emocijų arba jausdamas emocijas nemoka jų suvaldyti, neadekvačiai į jas reaguoja. Pavyzdžiui, traumuoto asmens atsakas į kito žmogaus verksmą gali būti pyktis ir pasibjaurėjimas, arba pastangos nustelbti neigiamas emocijas draudimu neverkti, neliūdėti. Tai nėra adekvati reakcija į verkimą.

Negebėjimas priimti savo išgyvenimų ir juos suvaldyti taip pat susijęs su skausmu. Turėtume suprasti, kad tokiam žmogui būti savimi yra per skausminga t.y. per daug skausmo ir pasimetimo sukelia išgyventas nerimas, liūdesys, baimė, nors visa tai natūralu ir būdinga kiekvienam žmogui. Emociją tapatinti su skausmu reiškia nepriimti jos, vengti ir slopinti. Tokias reakcijas į emocijas gali lemti ankstyvosios neigiamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, žeidžiančios tėvų replikos ir/ar elgesys vaikui verkiant, liūdint, bijant.

Nepaisant patiriamo skausmo ir jo pasekmių, tokių kaip priklausomybės, emocijų vengimas, nutolimas nuo savo išgyvenimų, visų mūsų pagrindinė užduotis - mokytis iš šio skausmo ir augti. Tai reiškia, į skausmą žiūrėti ir jį priimti kaip galimybę patobulėti, kažką naujo sužinoti apie save, o galbūt ir kitus, tapti stipresniam ir brandesniam nepaisant liekančių prisiminimų ir emocijų. Galima priimti tai ir kaip galimybę būti stipresniam už savo traumą, negatyvią patirtį.

Patyręs traumą asmuo negali būti paliekamas vienas. Būtina artimųjų ir specialistų pagalba, palaikymas ir besąlyginis priėmimas. Ir visgi vienas veiksmingiausių būdų įveikti traumą yra stengtis pamilti patirtą skausmą, baimę ir nerimą.

tags: #priklausomybe #zmogui #ir #zema #saviverte #bernardinai