Priklausomybė - tai sudėtingas ir paradoksalus reiškinys, dažnai suvokiamas kaip valios praradimas ar silpnumo išraiška. Tačiau giliau pažvelgus, priklausomybė atskleidžia daug daugiau nei tik įprotį ar cheminę reakciją smegenyse. Tai yra žmogaus kelionė tarp laisvės ir atsakomybės, kurioje svarbiausia ne prievarta, o sąmoningas pasirinkimas, ne kontrolė, o pasitikėjimas, ne draudimas, o supratimas. Šiame straipsnyje nagrinėsime priklausomybės paradoksus, jos neurobiologinius, psichologinius ir socialinius aspektus, remiantis įvairių sričių ekspertų įžvalgomis ir moksliniais tyrimais.
Priklausomybės samprata: nuo kaltės iki supratimo
Ilgą laiką priklausomybė buvo matoma per kaltės ir gėdos prizmę. Žmogus, susidūręs su priklausomybe, dažnai būdavo įspraudžiamas į vieną iš dviejų kraštutinumų: „sergantis visam gyvenimui“ arba „beviltiškas atvejis“. Tačiau šiandien žinome, kad baimė negydo, o gėda uždaro žmogų dar giliau į save.
Oksfordo žodynas priklausomybę apibrėžia kaip „patologinį priklausymą nuo tam tikros medžiagos ar veiklos“, tačiau šis apibrėžimas tėra paviršinis. Juk daugelis mūsų elgesių yra „priklausomi“ - nuo meilės, prasmės, kūrybos ar net darbo.
Priklausomybė nėra tik elgesys ar liga - tai žmogaus kelionė tarp laisvės ir atsakomybės. Kelias, kuriame svarbiausia ne prievarta, o sąmoningas pasirinkimas. Ne kontrolė, o pasitikėjimas. Ne draudimas, o supratimas.
Priklausomybė - tai daugiau nei įprotis ar cheminė reakcija smegenyse. Kalbėdami apie psichoaktyvias medžiagas, turime omenyje tas, kurios tiesiogiai keičia smegenų chemiją - alkoholį, nikotiną, narkotikus ar raminamuosius.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Vokietijos centrinė kovos su priklausomybėmis tarnyba sako, kad priklausomybė - tai „nenugalimas troškimas patirti tam tikrą būseną“, kuri trukdo žmogui laisvai vystytis. Alkoholis daug kur - socialinis ritualas. Darboholizmas - dorybė. Socialiniai tinklai - priemonė būti matomam. Tai atskleidžia, kad priklausomybė nėra vien biologinė. Ji - kultūrinis reiškinys, atspindintis mūsų visuomenės vertybes. Kai gyvename kultūroje, kurioje svarbiausia „daugiau“, „greičiau“ ir „geriau“, priklausomybė tampa beveik natūrali būsena.
Neurobiologiniai priklausomybės mechanizmai
Neurobiologiškai priklausomybė siejama su dopamino sistema - smegenų „atlygio centru“. Kai dopamino lygis pakyla, žmogus jaučia malonumą, o smegenys šią būseną įsimena. Tačiau priklausomybė nėra vien fiziologinis procesas - tai ir psichologinė įtampa tarp noro ir gebėjimo.
Priklausomybė apima kūną, psichiką ir dvasią. Biologiškai - tai dopamino ciklas. Psichologiškai - valios ir troškimo kova. Todėl priklausomybė nėra vien blogis. Ji yra ženklas, kad žmogus ieško.
Psichologiniai priklausomybės aspektai
Freudas rašė, kad priklausomybė yra bandymas kontroliuoti nekontroliuojamą. Tai bandymas per išorinę priemonę užgniaužti vidinį nerimą. Ši mintis atskleidžia priklausomybės ciklą. Iš pradžių žmogus patiria tam tikrą kontrolės jausmą - ne todėl, kad sąmoningai siekia ją įgyti, o todėl, kad mokosi naujo elgesio, naujo būdo jaustis kitaip.
Pirmasis žingsnis - naujo įpročio išmokimas. Antrasis - įprotis, kuris įgauna savo jėgą. Ieškodamas ramybės, žmogus atsiduria dar didesnėje įtampoje. Giliau žvelgiant, priklausomybė - tai ne tik liga, o žmogaus egzistencijos išraiška. Erichas Frommas sakė, kad žmogus dažnai bėga nuo savo laisvės. Viktoras Franklis rašė, kad šiuolaikinės priklausomybės kyla iš prasmingumo stokos. Kai žmogus praranda gyvenimo kryptį, jis ieško pakaitalų - malonumo, jaudulio ar trumpalaikės prasmės. Tačiau ši priklausomybės pusė turi ir kitą veidą: tai yra sielos kvietimas. Priklausomybė kalba apie tai, kad žmogus nori jausti, nori gyventi, nori būti. Ir vis dėlto - tai tas pats kelias, kuriuo eidamas žmogus gali sugrįžti į save. Priklausomybė nėra tik silpnumo išraiška. Ji yra veidrodis, rodantis, kas žmoguje nesubalansuota, kur nutrūkęs ryšys su savimi.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Socialinis ir kultūrinis priklausomybės kontekstas
Priklausomybė nėra vien biologinė. Ji - kultūrinis reiškinys, atspindintis mūsų visuomenės vertybes. Kai gyvename kultūroje, kurioje svarbiausia „daugiau“, „greičiau“ ir „geriau“, priklausomybė tampa beveik natūrali būsena.
Artūras Tereškinas savo romane „Nesibaigianti vasara“ teigia, kad mūsų visuomenėje susipynusios individualizmo ir konkurencijos ideologijos užgožė paprastą faktą, kad mes esame viena nuo kitos priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios tarpusavio pasitikėjimo tinkle. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe.
Jei žmogiška sėkmė, kurios apibrėžimas - ką nors įgyti (žemės, kapitalo ir t. t.), yra grindžiamas kažkieno ar kažko nesėkme, ateitis yra neišvengiamai netvari ir asimetriška. Joje egzistuos keli laimėtojai ir daugybė pralaimėtojų.
Europos žmogaus teisių konvencija teigia, kad žmogus turi teisę kurti savo gyvenimą pagal savo vidinius pasirinkimus. Tai kelias, kai žmogus mokosi pasitikėti savo sprendimais, suvokti pasekmes ir veikti iš vidinės brandos. Tuo tarpu griežtesnis požiūris remiasi apribojimais, draudimais, išorinėmis kontrolės priemonėmis. Tarp šių polių egzistuoja vidurio kelias - vadinamas švelnaus paskatinimo principu. Jis ne verčia ir ne draudžia, o kuria aplinką, kurioje sveikesnis kelias tampa natūralesniu keliu. Sveikata nėra vien ligos nebuvimas. Tai visapusė būsena - fizinė, emocinė, dvasinė ir socialinė. Gyvenimo džiaugsmas dažnai susijęs su rizika - sportas, kelionės, maistas, net santykiai kupini netikėtumo. Svarbu ne vengti rizikos, o rinktis ją sąmoningai.
Kaip pažymi autoriai (Busch ir kt., GÖG, 2024), siekis „visiškai be narkotikų pasaulio“ nėra realus. Tačiau įmanoma kurti pasaulį, kuriame žala mažėja, o ryšiai stiprėja.
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Hipnozė ir hipnoterapija priklausomybių gydyme
Džiugu matyti, kad hipnozė Lietuvoje vis labiau pripažįstama, o jos nauda jaučiama tiek medicinoje, tiek psichologijoje, tiek kasdieniame gyvenime. Ji padeda įveikti baimę, nerimą, priklausomybes ir kitus iššūkius, kurie trukdo gyventi pilnavertį, laimingą gyvenimą.
Hipnozė efektyviai taikoma nėštumo ir gimdymo metu skausmo valdymui, onkologijoje, mažinant nerimą ir palengvinant šalutinius gydymo poveikius, bei kitose situacijose, kur svarbi vidinė ramybė, harmonija ir atsipalaidavimas.
Hipnozė - tai bendras reiškinys, transo būsena, leidžianti pasiekti gilesnius sąmonės lygmenis. Tai nėra pasaka, kurioje kažkas „užmigdo“ ir tada vyksta stebuklai. Šis natūralus gamtos procesas, sąmoningai sukeltas dirbtinai, veikia kaip neurobiologinis mechanizmas, kai žodis, vaizduotė ir dėmesys tampa tiesioginiais pokyčio įrankiais. Terapinėje praktikoje šis procesas vadinamas hipnoterapija - tai natūralus, kryptingas ir moksliškai pagrįstas metodas, kuris veikia greitai, tikslingai ir giliai, nes pasiekia tuos sluoksnius, kuriuose formuojasi emocijos, įpročiai ir kūno reakcijos.
Hipnoterapija priklausomybių gydyme efektingai naudojama kartu su kitomis psichoterapijos technikomis - kognityvine elgesio terapija, motyvaciniais pokalbiais, tarpasmenine terapija, sąmoningu kodavimu pagal Darių Šulcą, Minesotos programa, RTT, pasąmonės terapija ir kt.
Vidutinio amžiaus krizė ir priklausomybės
Vidutinio amžiaus krizė - tai kryžkelė ir kvietimas grįžti į save. Tai momentas, kai žmogus iš tiesų pereina slenkstį - iš išorinių pareigų į vidinį buvimą, į esatį. Iš „turiu“ į „renkuosi“. Tuo momentu prasideda tikrasis vidinės laisvės kelias.
Kai kalbame apie priklausomybę, dažniausiai turime omenyje praradimą - kontrolės, valios ar savęs. Tačiau priklausomybė nėra tik visa ko griūtis. Bet galbūt tai nėra bėgimas.
Sąmoningumas ir atjauta kaip kelias į išsilaisvinimą
Šri Šri Ravi Šankaras teigia, kad protas yra vergijos priežastis, ir tik protas gali išvaduoti. Jeigu protas laimingas, bet kokioje veikloje patiriama laimė. Bet jei protas paniūręs ir apsunkęs, tuomet atrodo, kad niekas nekelia susidomėjimo.
Aukščiausia atleidimo forma yra suvokti, kad kitas padarė klaidą dėl nežinojimo ir atjausti jį. Kai jaučiamės liūdni, prislėgti, linkę žudytis, turėtume sau pasakyti: „Leiskite man nustoti galvoti tik apie save. Pažiūrėkime, kuo galiu būti naudingas. Bet kokiu atveju, vieną dieną aš turėsiu išeiti. Prieš išeinant, leiskite man čia nuveikti ką nors gero. Kam aš reikalingas?
Literatūra
- Fromm, E. (1941). Escape from Freedom.
- Frankl, V. (1946). Man’s Search for Meaning.
- Freud, S. (1928). Das Unbehagen in der Kultur.
- Legnaro, A. (2010). Sucht und Gesellschaft: Soziale Perspektiven der Abhängigkeit.
- Volkow, N. D., Koob, G. F., & McLellan, A. T. (2019). Neurobiologic Advances from the Brain Disease Model of Addiction.
- Wanke, M. (1985). Sozialpsychologie der Abhängigkeit.
- Busch, M., Brotherhood, A., Klein, C., Puhm, A., Strizek, J., Schwarz, T., Uhl, A. (2024). Gesundheit Österreich GmbH (GÖG).
- WHO (1986, 2023).
- Ellenberger, H. F. (1970). The Discovery of the Unconscious: The History and Evolution of Dynamic Psychiatry.
- Erickson, M. H., Rossi, E. L., Rossi, S. I. (1976). Hypnotic Realities.
- Freud, S. (1895). Studies on Hysteria.
- Gauld, A. (1992). A History of Hypnotism.
- Oakley, D. A., Halligan, P. W. (2013). Hypnosis and Cognitive Neuroscience: Bridging the Gap.
tags: #priklausomybe #paradoksali #meiles #trukumo #liga