Sakoma, kad priklausomybė - tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip priklausomybė paveikia šeimą. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis - gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai. Kaip žinia, priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis, nesužeistų nebūna.
Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Ši teorija taikliai perteikia, kaip šeimos nariai veikia vienas kitą. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas.
Disfunkcinė šeima ir priklausomybė
Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kad būtų lengviau suprasti, kaip tokioje šeimoje viskas veikia. Kalbėsiu apibendrintai, nes per konsultacijas dažniausiai išryškėja labai panašios problemos.
Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo dėl ligos pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam - „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą. Net priklausomo asmens sveikatos problemos tampa jo artimųjų problemomis. Dažnas atvejis, kai priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją, artimieji pasirūpina detoksikacijos procedūra tiesiog namuose.
Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Juk natūralu, šeimos nariai ieško būdų kaip įveikti sunkumus ir saugumą kuria kompulsyviai kontroliuodami priklausomą žmogų bei stengdamiesi sušvelninti arba panaikinti jo destruktyvaus elgesio pasekmes. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų - toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Kita vertus, kaip jūs ir minėjote, daug kas priklauso ir nuo artimųjų. Reikia nepamiršti, kad šeimos nariai yra susiję abipusiu ryšiu. Jei artimasis pradeda sveikti, keičiasi jo elgesys. Paprastai tai reiškia atsitraukimą, trukdančio priklausomam žmogui sveikti elgesio atsisakymą. Kitaip tariant, priklausomybės ligos paveiktoje šeimos sistemoje vienas sraigtelių išsiderina - nebeveikia taip, kaip iki tolei, kad buvo ypač patogu priklausomam asmeniui. Tai reiškia, kad šeimos sistemoje pusiausvyra sutrinka. Nenuostabu, kad sveikstančio artimojo permainos dažniausiai sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo, mat jų elgesys yra inertiškai nukreiptas į pusiausvyros šeimos sistemoje išlaikymą. Todėl sveikstant ypač svarbus tampa palaikymas, kuris neretai gaunamas ne iš šeimos, bet iš artimiesiems skirtų savitarpio pagalbos ar psichologinės paramos grupių. Praktika atskleidžia, kad artimojo sveikimas atveria galimybę naujai pusiausvyrai šeimos sistemoje susiformuoti - kiti artimieji taip pat gali įsitraukti į sveikimą.
Jei teisingai supratau, ligai parankią pusiausvyrą priklausomybės paliestoje šeimoje padeda palaikyti artimųjų pastangos apsaugoti sergantį nuo jo nevaldomo elgesio padarinių? Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi ir pačia plačiausia prasme augti kaip individui.
Taisyklės disfunkcinėse šeimose
Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos. Tad yra taisyklė, skelbianti, kad negalima jausti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų. Pavyzdžiui, jei reikšdamas pyktį vaikas sulaukia audringos atgalinės reakcijos, jis greitai išmoksta taisyklių „jei pyksiu, tapsiu blogas/ manęs nemylės“. Tokiu būdu susiformuoja įsitikinimas, jog nepriimti ir nerodyti savo jausmų yra saugu bei naudinga. Suaugęs šis vaikas į savo kuriamus santykius dažniausiai atsineša įsitikinimą, kad bet koks konfliktas reiškia praradimą. Tačiau pyktis labai svarbus jausmas, kuris siunčia signalą apie asmeninių ribų pažeidimą bei padeda jas atstatyti. Apskritai, konfliktai yra neatsiejama žmonių santykių dalis, apimanti augimo galimybę.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad disfunkcinėje šeimoje stinga galimybių sveikai vaiko savivertei formuotis. Dažniausiai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus. Tai gali būti papildomų „sunkumų“ šeimai nesudarymas, arba kitaip - buvimas nematomu, nereikalaujančiu dėmesio. Tai gali būti prievolė padėti šeimai dirbant buities darbus ir globojant jaunesnius brolius ar seseris. Taip priverstinai atsižadama nerūpestingos vaikystės. Taisyklė skelbia, kad būsi mylimas tik tada, jei būsi geras. T. y. išpildysi tau nustatytus buvimo geru, o jei tiksliau, patogiu disfunkcinei šeimai, reikalavimus.
Dar viena priklausomybės paliestoms šeimoms būdingų taisyklių skelbia, kad priklausomas žmogus nėra atsakingas už jo elgesio keliamas problemas šeimai. Taisyklė sufleruoja, kad pati šeima kalta dėl priklausomo asmens nesusiklosčiusio gyvenimo, dėl ko jis ir geria, vartoja ar lošia. Kita taisyklė - priklausomo asmens alkoholio ar narkotikų vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime. Ir šeimos nariai gyvena aklai šiai taisyklei paklusdami: pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona butelius slepia, o vyras jų ieško, arba priklausomas vyras savo daugiadienio užgėrimo metu dingsta, o žmona ieško. Kitos šeimos atsakomybės - darbas, vaikai, namai - tokiais momentais būna nustumiamos į šalį.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Minėjote, kad artimieji turėtų nustoti priklausomą žmogų saugoti nuo jo elgesio pasekmių. Labai kraupiai skamba, ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip - nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau klumpančiam priklausomam žmogui - reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji nuolat būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti.
Artimųjų baimė, kad „nebegelbėjamas“ ir nebekontroliuojamas priklausomas asmuo gali susidurti su negrįžtamomis pasekmėmis - tapti neįgaliu, numirti ar nusižudyti, - turi pagrindo. Nėra jokių garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Tačiau kaip bebūtų, tai suvaldyti - ne artimųjų galioje. Ir tėra tik du pasirinkimai: visa ši rizika ir galimybė sveikti arba ligos, kuri yra mirtina, palaikymas. Šią tiesą nelengva priimti. Ir pasirinkti be galo sudėtinga. Viena iš rimčiausių užduočių yra suprasti, kad neatsitraukus ir nenutraukus „pagalbos“, tikimybė, jog kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje. O artimųjų meilės tema dar galime pasitelkti tokį pavyzdį, ar vien nuo artimojo meilės kada pagijo onkologinis ligonis?
Ką reiškia atsitraukimas? Ar tai, kad reikia visiškai ignoruoti tą žmogų, su juo nebendrauti, o gal dar bandyti kalbėti apie ligą? Stengdamiesi suprasti, kaip atsitraukti bei leisti priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes, artimieji neretai puola į kraštutinumą: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Nustoti mylėti ir rūpintis. Atsitraukti - tai ne santykį nutraukti, o tame pačiame santykyje būti kitaip. Kontroliuojančio elgesio atsisakymo bei atsakomybės už elgesio pasekmes sugrąžinimo priklausomam asmeniui nereikėtų painioti su nemeile. Konsultacijų metu artimieji, kalbėdami apie savo gyvenimą, nejučiomis pasakoja priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“, naudoja įvardį „mes“. Atsitraukimas - tai procesas. Tai grįžimas į „aš“ ir sugrąžinimas „tu“. Visa tai apima elgesio, mąstymo keitimą. Sprendimą atsitraukti turi lydėti daugybė mažų ar didesnių kasdienių pasirinkimų. Tai jau ne kartą minėtas kontrolės ir neteisingos pagalbos priklausomam asmeniui atsisakymas. Situacijų, kuriose buvo įprasta artimajam perimti priklausomo apleistas atsakomybes, nemažės - svarbu mokytis reaguoti ir elgtis kitaip.
Koks iššūkis būna mamoms, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė paėmė greitąjį kreditą ir jau turi reikalų su antstoliais. Mamai įprasta būtų kuo greičiau viską apmokėti, suprantant, kad kitaip situacija tik blogės. Tačiau tai ne jos, o sūnaus ar dukters skola, kuri, renkantis sveikimo kelią, ir turi tekti sūnaus ar dukters atsakomybei. Svarbus ir emocinis atsitraukimas. Artimųjų jausmai priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji tuoj pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas išprovokuos gėrimą. Emocinis atsitraukimas - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi atpažinti ir reikšti savo jausmus, suprasti savo poreikius ir juos tenkinti, atpažinti savo ribas ir jas gerbti.
Iš tiesų, priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų. Įsijaučiama į gelbėtojo vaidmenį ir vadovaujamasi iliuzija, kad tai gali pakeisti kitą žmogų, ir tu neturi teisės gyventi savo gyvenimo, kol to nepasieksi. Įdomu pastebėti, kad kai vienas iš artimųjų pradeda svarstyti atsitraukimo galimybę, jo abejones ir mintis, jog toks sprendimas egoistiškas, neretai pastiprina kiti priklausomo žmogaus aplinkos žmonės. Bene tipinė situacija: kai priklausomo asmens sutuoktinis nusprendžia liautis savo žmogų gelbėti nuo jo elgesio pasekmių, iškart sukyla šio tėvai ar kiti artimieji, garsiai smerkdami tokį pasirinkimą.
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Esu linkusi manyti, kad atsitraukimas - tai kaip tik yra tikros meilės artimajam išraiška. Suprantant rizikas, žinant, kad nėra jokių garantijų, sprendimas atsisakyti elgesio, kuris palaiko priklausomo žmogaus ligą, reikalauja drąsos ir liudija artimojo meilę. Nes tokiu pasirinkimu artimasis daro viską, kas nuo jo priklauso, kad priklausomas žmogus turėtų galimybę rinktis gyvenimą. Priklausomo žmogaus kontrolė ir jo įgalinimas patogiai sirgti - man atrodo kaip kur kas egoistiškesnis artimojo pasirinkimas. Jis patogesnis artimajam, tarsi būdas nuraminti savo nerimą, baimę.
Kai artimieji perima priklausomo asmens apleistas atsakomybes ir sprendžia jo vartojimo ar lošimo pasekmes, sergančiam yra patogu sirgti. Tuomet priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Nereikia stebėtis, kad tokiu atveju raginimai gydytis neveikia. O kam gydytis? Bendravimas priklausomybės paliestoje šeimoje paprastai būna sudėtingas. Artimieji, pavargę nuo nekontroliuojamo priklausomo asmens elgesio ir besikaupiančių pasekmių, dažnai priekaištauja, grasina, kaltina. Pateisinamos priežasties gerti, lošti ar vartoti ieškančiam priklausomam žmogui tokie pokalbiai tampa puikia galimybe konfliktui sukelti. Norint keisti tokį nekonstruktyvų bendravimą, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
Pirma, reikėtų atsisakyti priekaištų ir moralizavimo. Sveikti tai nepadeda. Reikėtų atsisakyti apibendrinimų, tokių kaip „tu visada/ niekada“. Reikia mokytis kalbėti apie konkrečią situaciją, konkretų poelgį, nevertinant žmogaus ir neklijuojant etikečių. Antra, dėl komplikuotos šeimos situacijos pokalbiai paprastai būna emociškai įkrauti, dažnai nevaldomai pasipila kaltinimai ir dominuoja „tu“. Reikėtų mokytis susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu kalbėdamas artimasis bus išgirstas, gal labai ir nepadidėja, tačiau adresatas galbūt reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išraiška bus pasirūpinta.
Trečia, pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tačiau jei artimieji pagrasina, bet vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Patys ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi būti subrandintas viduje. Čia trumpai aptartos artimųjų reakcijos paprastai pasireiškia impulsyviai, nevaldomai. Su profesionalia pagalba keisti įsisenėjusį elgesį būna lengviau. Priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ veikia psichoedukacijos grupė artimiesiems. Šiuose užsiėmimuose mokomasi efektyvios komunikacijos principų, artimieji atranda, kad gali sąmoningai rinktis, kaip reaguoti. Grįžtamasis ryšys rodo, kad artimųjų bendravimo įpročių pokyčiai teigiamai veikia santykių kokybę šeimoje.
Dirbote „Minesotos“ programoje, tai vienas iš būdų priklausomiems grįžti atgal į gyvenimą. Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos sveikti. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių - susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių. Tai gali būti sveikatos sutrikimai, šeimos ir/ ar darbdavio iškelti ultimatumai ir t.t. Tokia gydymosi pradžia nėra bloga, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu. Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, - tai yra liga. Žodžių lygmenyje, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Artimieji dažniausiai linkę ligą sieti tik su vartojimu, kai priklausomas asmuo kurį laiką nevartoja, jiems atrodo, kad štai jis ir sveikas, dažnas mano: „Va, jei...
Ar kada teko girdėti posakį: „Net jeigu visas pasaulis bus prieš mano vyrą, aš tyliai stovėsiu už jo nugaros ir padavinėsiu jam šovinius“? Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti. Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai. Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo.
Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę?
Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas. Ir nesvarbu, ar nelygiavertiškai jaučiamasi dėl to, kad kitas žemina bei smurtauja, ar dėl to, kad kitas tiesiog visiškai neinvestuoja į santykius dėl savo priklausomybių ar nemokėjimo kurti santykių. Tai, kad laikomės įsikibę santykio, kuriame jaučiamės trečiarūšiai, signalizuoja, kad turime polinkį į kopriklausomybę. Toks santykis niekur neveda - primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais. Santykyje dingsta „aš“. Kada taip gali nutikti? Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan. Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus. „Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis.
Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai. Ar sakote „taip“, nors iš tikrųjų norėtumėte pasakyti „ne“? Ar dėl to jaučiatės siaubingai ir negerbiate savęs? Jei taip, tikėtina, kad įsitraukėte į santykius, kurie yra griaunantys. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“.
Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys. Yra žmonių, kurie niekada nenorėtų įsitraukti į santykį, kuriame antroji pusė turi priklausomybių, smurtauja, „vaikšto į kairę“, turi problemų su teisėsauga ir panašių sunkumų. Yra žmonių, kurie tik įsitraukę į santykį atranda šias antrosios pusės bėdas, bet tuoj pat imasi ieškoti pagalbos iš artimųjų ar specialistų ir jokiu būdu nesitaiksto su tuo, kad, pavyzdžiui, vyras namuose, kuriuose yra vaikų, laiko kokainą. Deja, yra žmonių, kurie pateisina visas antrosios pusės ydas - ir taip nutinka iš didelės baimės likti vienam, iš gėdos, o neretai ir kaltės.
Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe. Jei tikime, kad galime išgelbėti savo partnerį, jį pakeisti ir išspręsti jo problemas, paklauskime savęs, o kam to reikia. Ar daugiau pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio būtume verti? O gal santykiuose jaučiamės labai nesaugiai ir vienintelis būdas tai pakeisti yra pataisant antrąją pusę?
Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės. Yra žmonių, kurie daro bet ką, kad tik antroji pusė nepaliktų ir neatstumtų. Jei liekame su antrąja puse, nes „niekas kitas daugiau mūsų neištvers“, jei taikstomės su pačiu šlykščiausiu antrosios pusės elgesiu su mumis, tai rodo kopriklausomybę. Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui. Turime suprasti, kad sveikuose santykiuose negali būti smurto ir kito artimąjį žalojančio elgesio. Jei taikstomės su santykiais, kuriuose esame žalojami, akivaizdu, kad šie santykiai ne tik nėra sveiki, bet ir naikina mūsų psichiką bei gyvenimą. Paklauskime savęs, ar santykiai mus augina, ar sargdina.
Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei. Kai baisu ir neramu priimti sprendimus, nes jie neįtiks antrajai pusei, tai rimtas signalas dėl kopriklausomybe grįstų santykių. Sveikuose santykiuose žmonių neparalyžiuoja baimė padaryti kažką ne taip, juk klysti žmogiška ir iš tiesų mylintis asmuo supranta, kad kai kurie jūsų sprendimai yra puikūs, o kai kurie šiaip sau, ir ką jau padarysi, kad nebuvo galima padaryti geriau. Kopriklausomuose santykiuose yra labai daug įtampos: baiminamasi, kad nesupras, kad paliks, kad atstums, taip pat nerimaujama, o ką dar iškrės atroji pusė.
Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės. Kai mylima perdėtai stipriai, pamažu nubyra draugai, o artimieji pradeda pastebėti, kad visas jūsų gyvenimas sukasi vien apie antrąją pusę. Kartais artimieji ima pastebėti ir netinkamą antrosios pusės elgesį: smurtą, manipuliacijas, priklausomybes, bet jų pastangos mus įspėti priimamos kaip kišimasis ne į savo reikalus, kontroliavimas ir nesupratingumas. Aistra painiojama su meile. Šeimos ir santuokos terapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ svarsto, kad kopriklausomos moterys labai dažnai pamiršta, kad meilė - tai ne tik aistra, jaudulys ir nuostabus seksas (o jaudulio tikrai netrūksta nestabiliuose, nepastoviuose ir komplikuotuose santykiuose). Meilė juk yra ir įsipareigojimas, draugystė ir partnerystė. Pasak R. Norwood, tikra meile grįstuose santykiuose žmonės atvirai dalijasi vertybėmis, pomėgiais, tikslais, svajonėmis, dabarties ir praeities patirtimi, yra geranoriški ir pagarbūs vienas kitam, sąžiningi prieš save ir vienas kitą, pasitiki vienas kitu. Tikra meile grįsti santykiai leidžia išreikšti save, padeda būti kūrybiškiems ir produktyviems. Pagaliau su tikra meile siejamas saugumas, ramybė, atsidavimas, supratingumas ir paguoda. Paklauskime savęs, ar šitaip jaučiamės savo santykiuose.
tags: #priklausomybe #nuo #zmogaus #naturalu