Vos tik išaušta saulėta diena, stengiamės išnaudoti galimybę pasideginti ir skubame į paplūdimius. Pirmosios vasaros savaitės dovanojo progą pasimėgauti saulės spinduliais. Tačiau, visuomenės sveikatos specialistų teigimu, įdegį ir nudegimą skiria labai plona riba, kurią nesunku peržengti.
Priklausomybė - tai būsena, kai žmogus jaučia nekontroliuojamą potraukį tam tikrai veiklai ar medžiagai, nepaisant neigiamų pasekmių. Nors dažniausiai priklausomybė siejama su narkotikais, alkoholiu ar azartiniais lošimais, ji gali pasireikšti ir kitose srityse, pavyzdžiui, priklausomybė nuo deginimosi. Šiame straipsnyje aptarsime priklausomybės nuo deginimosi simptomus, priežastis ir gydymo būdus.
Kas yra priklausomybė nuo deginimosi (tanoreksija)?
Tanoreksija - tai psichologinis reiškinys, pasireiškiantis nekontroliuojamu noru degintis saulėje ar soliariume ir baime atrodyti pernelyg išblyškus. Žmogus, turintis šią priklausomybę, nuolat siekia įdegio, net jei jis jau yra įdegęs. Kad ir kokį įdegį įgytų, tokią priklausomybę turinčiam žmogui jis atrodo nepakankamas. Tokią būseną gali paskatinti visuomenėje propaguojami grožio standartai ir tam tikros estetinės bei socialinės normos. Dauguma tanoreksija sergančių žmonių ironiškai įsitikinę, jog įdegę atrodo sveikesni.
Reikėtų žinoti, kad kuo šviesesnė oda, tuo mažiau melanino ji pagamina ir tuo pažeidžiamesnė saulės spinduliams. Lietuvoje dominuoja 2-3 odos fototipas - tai gana šviesi ir saulės spinduliams neatspari oda.
Tamsioji soliariumų pusė
Priklausomybės nuo deginimosi simptomai
Priklausomybės nuo deginimosi simptomai gali būti tiek psichologiniai, tiek fiziniai:
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
- Nekontroliuojamas noras degintis saulėje ar soliariume.
- Baimė atrodyti pernelyg išblyškus.
- Nuolatinis nepasitenkinimas savo įdegiu.
- Deginimasis net tada, kai oda jau yra nudegusi.
- Deginimasis nepaisant neigiamų pasekmių sveikatai.
- Depresija ir nerimo priepuoliai, kai negalima degintis.
- Laiko leidimas soliariumuose kiekvieną dieną, kartais netgi du kartus per parą.
- Išlaidos dirbtinio įdegio priemonėms.
Priklausomybės nuo deginimosi priežastys
Priklausomybę nuo deginimosi gali sukelti įvairūs veiksniai:
- Psichologinės priežastys: žema savivertė, kūno dismorfija (iškreiptas savo kūno suvokimas), nerimas ir depresija. Deginimasis gali tapti būdu, kaip žmogus bando pagerinti savo savijautą ir pasitikėjimą savimi.
- Visuomenės spaudimas: visuomenėje vyraujantys grožio standartai, kurie idealizuoja įdegusią odą, gali paskatinti žmones siekti įdegio net tada, kai tai kenkia jų sveikatai. Ypač tai paveikia paauglius, kurie mokykloje gali būti tyčiojamasi dėl esą pernelyg išbalusios odos.
- Biologinės priežastys: deginantis saulėje ar soliariume, organizme išsiskiria endorfinai, kurie sukelia malonumo jausmą.
Saulės poveikis odai
Saulė yra reikalinga vitamino D gamybai, tad saikingas deginimasis yra naudingas. Tačiau deginimasis tiesioginėje saulėje ar dirbtiniuose šaltiniuose visada yra rizikingas. Absoliučiai saugus deginimasis neegzistuoja, nes degindamiesi gaunate tam tikrą UV spindulių kiekį ir visada rizikuojate nudegti. Dažnai neįvertinamas kenksmingas saulės spindulių poveikis, persistengiama deginantis, nes paprasčiausiai nežinoma, kuo skiriasi įdegis ir nudegimas.
Įdegis - tai apsauginis odos atsakas į ilgalaikį UV spindulių poveikį. Nudegimas saulėje - tai gyvo odos audinio pažeidimas, kurį sukelia ilgalaikis UV saulės spindulių poveikis. Odos nudegimai saulėje kyla dėl pernelyg didelio ir ilgo ultravioletinių spindulių (UV) poveikio, t. y. odos pažeidimo laipsnis ir saulės nudeginimo simptomai tiesiogiai priklauso nuo laiko, praleisto po UV spinduliais, ir gauto jų kiekio.
Per ilgą ar dažną buvimą saulėje išduoda ir atsirandantys apgamai. Jų ypač po kiekvienos vasaros padaugėja vaikystėje. Kuo daugiau per gyvenimą žmogus gauna ultravioletinių spindulių, tuo didesnė tikimybė susirgti odos vėžiu.
Nesaikingas deginimasis saulėje ar soliariume, žinoma, kelia pavojų sveikatai. Štai kokios galimos pasekmės:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
- Odos nudegimai: per ilgas buvimas saulėje ar soliariume gali sukelti odos nudegimus, kurie pasireiškia paraudimu, skausmu, pūslėmis ir odos lupimusi.
- Odos senėjimas: ultravioletiniai spinduliai pažeidžia odos kolageną ir elastiną, dėl to oda praranda elastingumą, atsiranda raukšlių ir pigmentinių dėmių.
- Odos vėžys: ilgalaikis ir intensyvus deginimasis didina riziką susirgti odos vėžiu, įskaitant melanomą, bazalinių ląstelių karcinomą ir plokščialąstelinę karcinomą.
- Akių pažeidimai: ultravioletiniai spinduliai gali pažeisti akis, sukelti kataraktą ir kitas akių ligas.
- Imuninės sistemos susilpnėjimas: per didelis deginimasis gali susilpninti imuninę sistemą ir padidinti riziką susirgti infekcinėmis ligomis.
- Psichologinės problemos: priklausomybė nuo deginimosi gali sukelti depresiją, nerimą ir kitas psichologines problemas.
Odos nudegimų laipsniai ir simptomai
Odos nudegimai skirstomi į tris laipsnius, priklausomai nuo pažeidimo gylio:
- I laipsnio nudegimas: tai paviršinio epidermio sluoksnio nudegimas. Oda paraudusi, skauda, bet pūslių nėra.
- II laipsnio nudegimas: pažeidžiamas paviršinis epidermio sluoksnis ir dalis po juo esančios dermos. Oda labai stipriai parausta, tampa skausminga, atsiranda vandeningų pūslelių.
- III laipsnio nudegimas: pažeidžiami giluminiai odos sluoksniai, dėl to oda nebegali sugyti ir atsinaujinti savaime. Oda tampa nejautri, patamsėja, gali prasidėti karščiavimas, tinti kūnas.
Dažniausiai pirmieji simptomai būna skausmas ir odos paraudimas. Esant stipresniems nudegimams iškyla pūslės, atsiranda vandeningų žaizdų. Gilesnius nudegimus patiria žmonės, sergantys bet kokia virusine infekcija (UV spinduliavimas gali neigiamai paveikti imunitetą), vartojantys alkoholinius gėrimus. Nudegimo simptomai pasireiškia kelios valandos po deginimosi ir stipriausiai jaučiami po paros.
Pirmoji pagalba nudegus
Pastebėjus pirmuosius simptomus būtina apsirengti ir pasislėpti pavėsyje ar pastate. Nedidelius nudegimus saulėje gydyti reikėtų pirmiausia uždedant šaltus kompresus arba kitu būdu atšaldant nudegusį odos plotą (pvz., apvynioti pažeistą vietą drėgna audinio skiaute, uždėti ledo gabaliukų, įvyniotų į rankšluostį ar paklodę). Šaldyti nudegusią saulėje odą reikia apie 20-30 minučių. Būtina vartoti daug skysčių. Jei nudegimai yra stipresni, reikia kreiptis į medicinos įstaigą.
Odos nudegimų prevencija
Jei norite apsisaugoti nuo nudegimų saulėje, venkite degintis tuo metu, kai saulė yra aktyviausia - vidurdienį ir kelias pirmas valandas po vidurdienio. Gana efektyviai nuo karštų saulės spindulių saugo drabužiai: kuo jie šviesesni ir tankesni, tuo yra geresnė apsauga.
Apsauginiai kremai nuo saulės - dar vienas apsaugos nuo saulės spindulių būdas. Rinkitės tą priemonę, kurioje esančios medžiagos apsaugotų nuo UV-B ir UV-A spindulių, taip pat kad būtų pakankamai aukštas apsaugos koeficientas (apsaugos nuo saulės faktorius - SPF) - jis turi būti ne mažesnis nei 30. Esant labai kaitriai saulei, jautriai odai ir vaikų odos priežiūrai rekomenduojama naudoti 50 SPF turinčius kremus. Be viso to, kremas turėtų būti atsparus vandeniui, o sudėtyje neturi būti nereikalingų aromatizatorių ir konservantų. Norint išvengti nemalonių pasekmių, po deginimosi rekomenduojama tepti odą drėkinamuoju kremu.
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Nereikėtų pamiršti ir lūpų priežiūros. Lūpų oda yra plona ir paprastai stipriai nukenčia nuo nudegimų saulėje, nuo bendro saulės ir vėjo poveikio greitai išdžiūsta, o pernelyg didelis saulės spindulių kiekis gali išprovokuoti lūpų pūslelinę.
Priklausomybės nuo deginimosi gydymas
Priklausomybės nuo deginimosi gydymas gali būti sudėtingas ir reikalauja kompleksinio požiūrio. Gydymo metodai gali apimti:
- Psichoterapija: kognityvinė elgesio terapija (KET) gali padėti žmogui atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis ir elgesį, susijusius su deginimusi. Taip pat gali būti naudinga grupinė terapija, kurioje žmogus gali pasidalinti savo patirtimi su kitais, turinčiais panašių problemų.
- Medikamentinis gydymas: kai kuriais atvejais gali būti skiriami antidepresantai ar kitų vaistų, siekiant sumažinti nerimą ir depresiją.
- Fototerapija: tai gydymo metodas, kurio metu žmogus yra veikiamas kontroliuojamo ultravioletinių spindulių kiekio. Fototerapija gali padėti sumažinti priklausomybę nuo deginimosi, nes ji leidžia žmogui gauti įdegį saugesniu būdu.
- Odos priežiūra: svarbu tinkamai prižiūrėti odą, kad ji būtų sveika ir elastinga. Reikėtų naudoti drėkinamuosius kremus ir apsaugos nuo saulės priemones.
- Šeimos parama: šeimos ir draugų parama yra labai svarbi gydymo procese.
Priklausomybės ligos ir jų paplitimas
Priklausomybės ligos priskiriamos psichikos ir elgesio sutrikimų grupei. Joms būdingas stiprus potraukis vartoti psichiką veikiančias (psichoaktyviąsias) medžiagas ir reikšmingai sumažėjusi galimybė kontroliuoti jų vartojimą. Dėl to žmogus patiria arba rizikuoja patirti neigiamų padarinių sveikatai, santykiams ar socialinei padėčiai. Oficialus šių sutrikimų pavadinimas yra priklausomybės sindromas - tai visuma požymių, rodančių priklausomybės, kaip psichikos ir elgesio sutrikimo, vystymąsi.
Tabako ir alkoholio vartojimas yra paplitęs tarp įvairių amžiaus grupių. Remiantis Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, apie 8 % šalies gyventojų bent kartą gyvenime yra bandę narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Oficialiais skaičiais apie 1,8 % Lietuvos gyventojų gydėsi dėl priklausomybės nuo alkoholio, o apie 0,17 % - dėl priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Iš pastarųjų daugiausia (apie 80 %) sudaro priklausomybė nuo opioidų.
Priklausomybės sindromas rodo, kad organizme, ypač centrinėje nervų sistemoje, dėl nuolatinio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įvyksta rimti pokyčiai. Jie susiję su neuromediatorių (cheminių junginių, pernešančių nervinius impulsus tarp neuronų) veiklos sutrikimu. Dažniausiai minimi dopaminas, serotoninas, endogeniniai morfinai ir kitos medžiagos. Šis potraukis dažnai įvardijamas kaip „alkis“, kylantis dėl sutrikusios smegenų cheminės veiklos. Dėl to priklausomybė iš esmės yra centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimo požymis. Ji traktuojama kaip liga ar sutrikimas, panašiai kaip ir kitos lėtinės būklės.
Žmonės skiriasi savo jautrumu priklausomybei. Tai glaudžiai susiję su genetine predispozicija - paveldimomis centrinės nervų sistemos funkcionavimo ypatybėmis. Tyrimai rodo, kad asmenys, kurių tėvai sirgo priklausomybės ligomis, turi 3-4 kartus didesnę riziką patys susidurti su priklausomybe nuo alkoholio ar kitų medžiagų. Vis dėlto genetika nėra vienintelis veiksnys, nes reikšmingą įtaką daro ir asmenybės bruožai, susiformuojantys vaikystėje ir jaunystėje, taip pat socialinė aplinka.
Priklausomybę reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo nukenčia žmogaus sveikata, santykiai ar socialinė padėtis. Net ir nesant priklausomybės sindromo, tam tikri vartojimo įpročiai ar būdai gali sulaukti aplinkinių kritikos ir visuomenės nepritarimo - tai vadinama probleminiu vartojimu. Dažnai žmonės nepajėgia objektyviai įvertinti savo būklės ir grėsmės sveikatai bei socialinei gerovei.
Priklausomybės sindromą nustato gydytojas psichiatras, remdamasis išsamiu paciento apklausimu ir apžiūra. Paprastai siekiama gauti informacijos ne tik iš paties paciento, bet ir iš šeimos narių, draugų ar kolegų. Papildomai gali būti atliekami greitieji testai, skirti psichoaktyviosioms medžiagoms nustatyti šlapime ar seilėse. Daugumą jų galima aptikti per 24-48 val. po pavartojimo, priklausomai nuo medžiagos tipo ir suvartotos dozės.
Statistika apie priklausomybę nuo psichoaktyviųjų medžiagų Lietuvoje:
| Priklausomybės tipas | Procentas Lietuvos gyventojų, gydytųsi dėl priklausomybės |
|---|---|
| Nuo alkoholio | 1.8% |
| Nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų | 0.17% |
| Nuo opioidų (iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų) | ~80% |
tags: #priklausomybe #nuo #deginimosi