Gustave’as Le Bonas (1841-1931) - žinomas prancūzų gydytojas, antropologas, sociologas ir psichologas. Jis aktyviai dalyvavo savo šalies ir pasaulio mokslo bei kultūros gyvenime. Savo tarpdisciplininiame veikale „Minios psichologija“ autorius gilinasi į socialinės psichologijos temą, nagrinėja asmenybės transformaciją esant išskirtinoms aplinkybėms ir siekia apmąstyti politinėje ir socialinėje tikrovėje atsiradusį naują tikrovės darinį - žmonių masę.
Le Bono kūrinys pasirodė laikotarpiu, kai minia tapo ypač svarbiu politiniu ir filosofiniu klausimu. XX a. žmonių masę bandė apmąstyti visa plejada mąstytojų. Knyga „Minios psichologija“ pasirodė tais laikais, kai minia tapo aktualia ir neišvengiama tikrovės dalimi, todėl viešos, politinės ar socialinės erdvės nebeįmanoma nagrinėti ne minios kontekste.
Minia kaip naujas tikrovės darinys
Le Bonas kaip tik siekia apmąstyti politinėje ir socialinėje tikrovėje atsiradusį naują tikrovės darinį - žmonių masę. „Akla masių jėga akimirkai tampa vienintele istorijos filosofija“ (p. 22). Paskutiniai du žodžiai geriausiai atskleidžia mintį, kurią nori perteikti autorius - nūdienos tikrovė yra minios tikrovė. Kalbant paprastai, iki Le Bono gyvenę išminčiai dar norėjo ir galėjo priešintis miniai, todėl jie siūlė geriausios arba efektyviausios valdžios modelį. Tačiau dabar minia tapo aktualia ir neišvengiama tikrovės dalimi.
Le Bonas terminus „minia“ ir „masė“ dažnai vartoja sinonimiškai. Iš prancūzų kalbos perteikimu jis dažniausiai apsiriboja fiziškai vienoje erdvėje susibūrusia žmonių grupe. Tai minia, kuri nulinčiavo Sokratą, Jėzų arba sukėlė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Ta pati minia gali įgauti naują reikšmę, kai vaizdai ir komunikacijos priemonės leidžia jai egzistuoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Minios psichologijos pagrindinės tezės
- Minia turi „kolektyvinę sielą“: kai individas įsilieja į minią, įvyksta sąmoningos asmenybės išnykimas, viršenybę paima nesąmoninga asmenybė.
- Minioje vyrauja vidutinybė: „Kadangi minioje vyrauja vidutinybė, minia negali atlikti užduočių, kurioms reikalingas aukštas intelektas.“
- Minia yra instinktyvi: paaiškina fiziologinių reakcijų, kurias nulemia stuburo smegenys, svarbą, ir teigia, jog minios elgesį lemia instinktai, kuriuos individas vienas būtų linkęs nuslopinti.
- Minia lengvai valdomai emociškai: minioje samprotavimo galia silpsta prieš jausmus; todėl pasiūlymas turi veikti emocijas.
- Lyderio vaidmuo: lyderis turi būti ne mąstytojas, o vedėjas; jis naudoja teigimą, kartojimą ir užkrėtimą.
Autorius analizuoja, kaip keičiasi individo elgesys, jam įsiliejus į minią - tai jis vadina „kolektyvine siela“, kuri leidžia žmonėms jausti ir veikti kitaip, nei mąstytų ir veiktų kiekvienas individas atskirai. Tyrinėtojo nuomone, minioje įvyksta sąmoningos asmenybės išnykimas, viršenybę paima nesąmoninga asmenybė, dėl ko „netgi išslavinęs individas smunka žemyn per keletą civilizacijos epochų“.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Minios kūrimo mechanizmai
Le Bonas išskiria keletą priemonių, kurių reikia lyderiui savo tikslams pasiekti: teigimas, kartojimas, užkrėtimas. Tokią minią valdantis lyderis turi hiperbolizuoti nepasitenkinimą, nepatenkintuosius įtikinti, kad valdžia - vienintelė visų vykstančių ir erzinančių įvykių priežastis, ir pažadėti laimės erą. Racionali logika gali padėti parodyti piktnaudžiavimą, tačiau, norint paveikti minią, reikia jai sužadinti viltis. Tai pasiekiama tik įtraukiant emocinius ir mistinius elementus, kurie suteikia žmogui jėgos veikti.
Le Bonas mini „stebuklingąjį žibintą“ (lot. laterna magica) ir iš to daro mintį: „Minia mąsto tik vaizdiniais ir ją sujaudina tik vaizdai“ (p. 68). Būtent vaizdų paplitimas, kurį medijų teoretikai įvardijo kaip „vaizdinį posūkį“, buvo svarbi masinės kultūros ir masinio žmogaus atsiradimo priežastis. Industrijos štampuojami ir žmonių vartojami vaizdai kaip tik padeda kurti naują masės (pseudo)tikrovę.
Revoliucijų ir tikėjimų sąryšis
Le Bonas klasifikuoja revoliucijas: mokslinės revoliucijos - pačios svarbiausios; religinės ir politinės revoliucijos dažniau palaikomos emocinių ir mistinių faktorių. Politinis ar religinis tikėjimas yra pasąmonėje detaliai parengtas tikėjimo aktas, kuriam, nepaisant apgaulingos išvaizdos, protas neturi įtakos. Žmogus, hipnotizuotas savo tikėjimo, pasiruošęs paaukoti savo interesus, savo laimę ir net gyvenimą dėl šio tikėjimo pergalės.
Le Bonas aiškina, kad tikėjimų plitimui ir revoliucijoms būdingas užkrato fenomenas: kai tikėjimas ar idėja ima plisti aplink, aplink smulkūs elementai buriasi įvairių interesų ir aistrų pasireiškimui, o doktrina galiausiai apima aukščiausius tautos sluoksnius. Tai paaiškina, kodėl religinės ir politinės evangelijos plinta tais pačiais metodais: kartojimu, tvirtinimu, užkrėtimu.
Revoliucijos kilmė ir eiga
Le Bonas teigia, kad revoliucijos kilmė kartais yra racionali - pavyzdžiui, noras panaikinti akivaizdų piktnaudžiavimą. Jei revoliucijos kilmė kartais yra racionali, nereikia užmiršti, kad priežastys, kuriomis remiamasi ruošiant revoliuciją, minią veikia tik tuomet, kai jos transformuojasi į jausmus. Racionali logika gali parodyti piktnaudžiavimą, tačiau norint paveikti minią, reikia ja sužadinti viltis. Revoliucija sukelia pasekmes tik nusileidusi į minios sielą.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Le Bonas rašo, jog įvairūs elementai, pradėdami daugumos revoliucijų genezę, negalėtų padėti jų klasifikuoti. Paprastai, kad liktų padarinių, nepasitenkinimas turi būti kaupiamas ilgai. Tačiau visos modernios revoliucijos buvo netikėti judėjimai, lėmę momentalų valdžių nuvertimą. Daugiausia būtent dėl mentalinio užkrato kariuomenės, tiesą sakant, gana abejingos, nepaklūsta nustatytai tvarkai.
Le Bono poveikis ir kritika
Le Bono knyga iš karto susilaukė plataus skaitytojų dėmesio ir ėmė plisti tarp lyderių bei intelektualų. Dažnai teigiama, kad su knyga buvo susipažinę tokie istorijos veikėjai kaip Hitleris, Mussolini ir Leninas. Vėliau knyga ėmė cirkuliuoti ir rimtesniuose kultūros baruose: Sigmundas Freudas Savo knygoje „Masių psichologija ir Ego analizė“ papildė Le Bono samprotavimus ir prilygino masės poveikį hipnozei; Josephas Schumpeteris mini Le Bono idėjas savo veikale „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“.
Tačiau Le Bono samprotavimai irgi susilaukė kritikų. Pagrindiniai kritikos taškai:
- Autorius remiasi ne moksliniais įrodymais, o savo subjektyvia gyvenimiška patirtimi.
- Le Bonas apsiriboja fiziškai susibūrusia minia ir beveik nenagrinėja psichologiškai sudėtingesnio masės fenomeno, kuriame minia veikia ir per naujas medijas.
- Jis nuvertina žiniasklaidos įtaką, teigdamas, kad žiniasklaida yra paklūstama minios diktatui, nors nuo to laiko žiniasklaida ir jos vaidmuo keitėsi.
- Tekstui gali trūkti empirinio pagrindimo ir išsamesnių tyrimų.
Vis dėlto reikia pripažinti autoriaus subtilią intelektualią intuiciją. Jo mintis apie vaizdų svarbą, „laterna magica“ įvardinimas ir išvada, kad „minia mąsto tik vaizdiniais ir ją sujaudina tik vaizdai“, išlieka aktuali žvelgiant į XX a. masinės kultūros ir šiuolaikinių medijų plėtrą. Keisdama žmonių sąmonę ir transformuodama pačią tikrovę, masė tampa viena iš pagrindinių istorijos varomųjų jėgų.
Praktinės Le Bono įžvalgos šiandien
Šiuolaikiniam skaitytojui Le Bono knyga gali atrodyti negrabi ir kai kuriais teigiamis - juokinga. Įsivyravus naujosioms medijoms - kinui, radijui ar net internetui - atsirado sudėtingesni minios kūrimo ir kontrolės mechanizmai. Dabartiniai lyderiai išradingai pasitelkia visuomenės informavimo priemones, kurios ne tik pataiko miniai, bet ir stengiasi formuoti jos nuomonę.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Le Bonas pabrėžia, jog minia yra neveikli būtybė be vadovaujančio proto ir kad revoliucija dažnai yra rezultatas ilgalaikio nepasitenkinimo, kurį lyderiai paverčia veiksmu per hiperbolizavimą ir emocionalizavimą. Tokios Le Bono įžvalgos padeda suprasti, kodėl kartais net prisitaikiusi visuomenė staiga patiria srautinį, masišką virsmą.
Le Bono palikimas
Le Bono autoritetas toks didelis, o jo knyga padariusi tokią įtaką, kad daugeliui abejoti dėstomų teorijų pagrįstumu netenka. Tai knyga, kurią verta perskaityti kiekvienam norinčiam geriau perprasti masinę psichologiją bei tai, kokį vaidmenį ji vaidina visuomenėje ir politikoje. Savo kūriniu Le Bonas padarė vieną pirmųjų žingsnių siekiant sąmoningai ir naujai apmąstyti žmonių minią.
| Temos | Le Bono teiginys |
|---|---|
| Kolektyvinė siela | Individo sąmonė išnyksta, viršenybę ima nesąmoninga asmenybė |
| Minios veikimo mechanizmai | Teigimas, kartojimas, užkrėtimas |
| Revoliucijų kilmė | Ne tik racionalūs motyvai, bet emocinis-mistinis komponentas |
| Vaizdų reikšmė | Minia mąsto vaizdiniais; vaizdų sklaida kuria (pseudo)tikrovę |
| Lyderio tipas | Vedėjas, ne mąstytojas |
Le Bono samprotavimus papildė vėlesni mąstytojai: Sigmundas Freudas, Elias Canetti, José Ortega y Gassetas, Hannah Arendt ir kiti. Freudas prilygino masės poveikį hipnozei, Canetti taip pat aptarė instinktų vaidmenį, o Ortega y Gassetas - masės žmogų, kurio sąmonė veikia masės „režimu“. Hannah Arendt nagrinėjo totalitarinių režimų gebėjimą suburti milžiniškas mases ir susimaišius viešą bei privačią erdves.
Galiausiai Le Bono kūrinys išlieka svarbus tiek istoriniam masių fenomeno suvokimui, tiek šiandienos medijų ir politikos analizėms. Jo teiginiai skatina apmąstyti, kaip emocijos, vaizdai ir lyderių taktika formuoja kolektyvinį elgesį ir kokios pasekmės kyla, kai minia ima dominuoti politinėje ar kultūrinėje tikrovėje.
tags: #prancuzu #socialiniu #ideju #teoretikas #le #bon