Šešiolikmetis Džeikobas po savo senelio mirties gauna paslaptingą laišką, kuriame jis kviečiamas į salą, kurioje užaugo jo senelis. Patekęs į ją, vaikinas sužino, kad tai ypatingų ir šiek tiek neįprastų vaikų gyvenvietė, kurioje jie jaučiasi laisvi ir nevaržomi, o juos globoja panelė Peregrinė. Tačiau, laikui bėgant, Džeikobas tampa ne tik neatskiriama salos dalimi, bet ir tuo, kuris turi saugoti saloje gyvenančius vaikus nuo visų negandų ir priešų, norinčių juos nuskriausti.
Trumpas siužetas ir istorijos tonas
Pasirodo, Džeikobas ne toks paprastas, koks manėsi esąs. Vaikinas įsitikinęs, jog jis - nuobodžiausias žmogus pasaulyje ir nieko ypatingo jam niekad nenutiks. Priešingai nei jo seneliui, kurio gyvenimas buvo kupinas neįtikėtinų nuotykių, kvapą gniaužiančių pavojų ir kerinčių akimirkų. Tačiau ateis diena, kai vaikino pasaulis apvirs aukštyn kojomis. Jis išsiruoš į mažytę salą prie Velso krantų, kur kadaise veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai. Tikėdamasis ten rasti atsakymus apie savo senelį, Džeikobas paslaptinguose namuose ras dar daugiau: jo laukia pažintis su rūpestinga namų valdytoja Peregrine, neįtikėtinų galių turinčiais vaikais ir… pačiu savimi.
Režisieriaus požiūris ir adaptacijos kontekstas
Timo Burtono naujasis darbas yra Ransomo Riggso knygos ekranizacija ir pati knyga atsiduoda labai „burtonišku“ stiliumi, todėl nenuostabu, kad režisierius taip troško ją ekranizuoti. Po ketverių metų pertraukos nuo super produkcijų ir ganėtinai didelio finansinio fiasko su „Nakties šešėliais“, režisierius vėl pasiryžo grįžti prie didelius pinigus kainuosiančių projektų ir pristato visai neblogą žinomo rašytojo R. Riggso knygos adaptaciją. Nors atrodo, kad „Ypatingų vaikų namai“ yra tokia „burtoniška“ knyga ir norint, ko gero, nė nerastum geresnės režisieriaus kandidatūros jai ekranizuoti, vis tik tai, ką iš jos padarė T. Burtonas yra ehm…. neatleistina.
Pasakojimo struktūra ir tempas
Pasakojimo tonas dinamiškas, o pati istorija, nors ir tęsiasi virš kelių valandų, įtraukianti ir nenusibostanti. Tačiau, atmetus šiuos niuansus, tai išties smagi pasaka, su kuria Timas Burtonas įrodo, jog jo idėjos neišseko ir jis gali gerai ekranizuoti knygas, kaip tą padarė su „Čarliu ir šokolado fabriku“. Jeigu lygintume filmą su knyga, tai jis išties kruopščiai perteikia visą literatūrinio kūrinio dvasią, kas jau yra didelis pliusas režisieriui ir filmo scenaristams.
Vis dėlto, maždaug nuo filmo vidurio pasakojimas visiškai pameta savo pirmykštę giją ir leidžiasi į visiškai laisvą interpretaciją, virsdamas į visišką holivudinį chaosą à la „siaubas Kalėdų išvakarėse“ stiliumi su išstypusiomis pabaisomis ir ginkluotais skeletais. Ir net neskaičiusiems knygos paskutinysis filmo trečdalis turėtų kelti žiovulį - „privaloma“ kovos scena su kvailais blogiukais trenkia tokia nudėvėta kliše, kad net keista, kaip tai atsidūrė T. Burtono filme.
Taip pat skaitykite: XVIII amžius ir vaikų globa
Personažai ir aktorių darbas
Tiek panelė Peregrinė, tiek ir pats Džeikobas puikiai pristatyti. Bežiūrint į juos patiriame daugiausiai įtampos ir dramatizmo, o visi kiti herojai, kurie papildo siužetinę liniją savo buvimu, tampa neatsiejamu istorijos varikliu. Pagrindinį vaidmenį atlikusi režisieriaus nauja mūza ir pasija Eva Green pasirodė puikiai, bet ko norėti - ji gi viena iš talentingiausių ir išskirtiniausių mūsų kartos aktorių. Tiek vaidyba, tiek panelės Peregrinės įvaizdis įsiminė, todėl Eva tampa šios juostos didžiausiu turtu.
Gerą vaidmenį atliko ir talentingasis Asa Butterfieldas, kuriam atiteko Džeikobo vaidmuo. Tai visgi ne stereotipinio ir visą laiką išsižiojusio personažo atlikimas, kuris negali patikėti, ką mato savo akimis, o ganėtinai rimtai nusiteikusio jaunuolio portretas. Prie įdomesnių pasirodymų galima priskaičiuoti britų kino legendą Judi Dench, Rupertą Everettą, Chrisą O‘Dowdą, Terence‘ą Stampą, Allison Janney ir kt. aktorius. Užtat Samuelis L. Jacksonas, kuris pasirodo kas antrame Holivudo filme, nesužavi. Jis yra toks pats, kaip ir daugumoje savo filmų, nebent jis vaidintų pas Quentiną Tarantino.
Personažų gausa ir jų pakeitimai lyginant su knyga
Personažų daug, tačiau dauguma jų neišnaudojami, kita vertus, jų gausa trukdo juos nors kiek giliau atskleisti. Apskritai, visą filmą skubama, bėgama tarsi šuoliais ir neskaičiusiems knygos gali būti netgi sunku suprasti kas ten kur ir prie ko beigi kodėl - o tai jau yra blogai, kadangi filmas, kaip savarankiškas kūrinys, turėtų būti suprantamas ir be savo priminio konteksto.
Visų pirma, kas krenta į akis jau žiūrint filmo anonsą - sukeistos dviejų veikėjų - Emos (akt. Ella Purnell) ir Olivos (akt. Lauren McCrostie) ypatingosios galios. Knygoje Ema yra ūmaus būdo, kandi, o kartais - net ir atžagari mergina, sugebanti delnais įžiebti liepsną. Tuo tarpu Oliva yra už orą lengvesnė maždaug dešimties metų amžiaus mergaitė, gebanti levituoti - dėl to ji nuolat turi dėvėti sunkius švininius batus. Filme T. Burtonas sukeitė Emos ir Olivos savybes, Olivą dar šiek tiek „užaugindamas“ iki paauglystės, o Emai dar pridėdamas galią valdyti orą.
Apskritai, kalbant apie ypatinguosius vaikus, gal tik Horacijus yra arčiausiai savo literatūrinio prototipo tiek pagal amžių, tiek pagal išvaizdą - nors filme jo ypatybė pademonstruota pakankamai kvailai. Tiesą sakant visi kiti personažai yra visiškai sumaišyti - tie, kurie knygoje vaizduojami kaip vyresni, filme yra pajauninti, jaunesni, priešingai, pasendinti. Kai kurių personažų netgi išvaizda kardinaliai pakeista - pvz. Fiona knygoje aprašoma kaip nekalbi mergaitė išsitaršiusiais plaukais, o filme ją matome jaunesnę ir pabrėžtinai, netgi nuobodžiai tvarkingą. Kai kurių personažų iš viso knygoje nėra - filme jie taipogi ne itin reikalingi.
Taip pat skaitykite: Saugus bendravimas su gyvūnais: edukacinės programos
Techninė filmo pusė
Vizuali filmo pusė tobula, taip, tobula, nes tik Timo Burtono filmuose galima pamatyti tokias įspūdingas dekoracijas, išskirtinius kostiumus ir, žinoma, įsimintiną herojų grimą, o taip pat ir visai gerai atrodančius specialiuosius efektus, kurių dėka yra sukuriamas dar vienas magiškas ir „burtoniškas“ pasaulis. Muzika filme irgi sužavi. Garso takelis paverčia šią kelionę į mistikos ir magijos kupiną nuotykį, todėl kiekviena kompozicija yra ypatinga ir glostanti ausis.
Taip pat gerai atliktas ir operatoriaus darbas. Nenuostabu, kad jau anksčiau bendradarbiavęs su Timu Burtonu keturias "Oskaro" nominacijas pelnęs operatorius Bruno Delbonnel pasidarbavo iš peties ir kameros dėka sugebėjo mus dar labiau pritraukti prie ekrane rodomų personažų ir nuotykių. Montažo darbas neblogas, nors kai kurios scenos šiek tiek erzina dėl jų greito perėjimo nuo vienos minties prie kitos. Garso montažas veiksmo scenose išties puikus, nors ir visame filme prie epiškesnių vaizdų garsas sustiprinamas, kad žiūrovai pajustų epiškumą peržiūros metu.
Specialieji efektai ir animacija
Kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų neišvengta (ir nevengta - režisierius beveik atvirai prisipažįsta, kad be poetikos, kita priežastis, dėl ko buvo sukeistos Olivos ir Emos savybės - galimybė pažaisti specialiaisiais efektais). Kai kuriose scenose panaudota lėlinė animacija. Kamera juda neblogai, kartais pateikiama gražių rakursų. Gerai žaidžiama šviesa, koloritu, išnaudojama kadrų poetika. Fone skamba šiek tiek magiška, šiek tiek didinga muzika.
Silpnosios filmo pusės
Nors, jeigu kalbėtume apie filmo minusus, reikia pabrėžti, jog tokiose juostose didžiausiu varikliu tampa būtent vizualioji pusė, kurios dėka žiūrovas dažniausiai nekreipia dėmesio į banalius dialogus, ganėtinai paviršutinišką humorą, bei skystai atrodantį veiksmą. Per daug pakeitimų, personažų sumaišymas ir laiko kilpos idėjos nesupratimas verčia manyti, kad T. Burtonas visiškai nepagavo „Ypatingų vaikų namų“ knygos dvasios ir nesuprato joje sukurto pasaulio.
Be to, akivaizdu, kad T. Burtonas visiškai nesuprato laiko kilpų esmės - ypatingieji vaikai gyvena laiko kilpoje, kur kaskart iš naujo pasikartoja ta pati diena, bet ji pasikartoja visiems kitiems gyventojams, o ne jiems - ypatingieji neprivalo sekundžių tikslumu kasdien daryti tą patį - kitaip jie jau po kokio mėnesio išprotėtų. Ir kiaurymės į kilpą patekti negali - o tuo labiau negali patekti kiekvieną pasikartojančią kilpos dieną. O pačios kilpos yra ne tik kada, bet ir kur - tad 1940-ųjų rugsėjo 3 d. Klaidų ir neatitikimų yra daug, todėl filmas ne visada suvokiamas kaip savarankiškas kūrinys.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Timas Burtonas apie savo gyvenimą ir filmus. Su „Frankenweenie“ ratas užsibaigia.
Verdiktas
„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ - neblogas Timo Burtono sugrįžimas prie didesnių Holivudinių produkcijų po ketverių metų pertraukos ir darbo su mažo biudžeto projektais, kuriame randame viską, dėl ko mylime režisierių - puikias dekoracijas, išskirtinius personažus, baugiai žavią atmosferą ir lengvą nuotykį mistikos ir magijos pasaulyje. Tačiau filmas taip pat yra labai chaotiška ir padrika interpretacija populiarios knygos tema. Neskaitant kelių poetiškų ir T. Burtonui būdingų scenų, visas filmas menkai kuo primena jau gerai pažįstamą šio režisieriaus stilių - itin nuvilianti yra filmo pabaiga, kuri, atrodo taip, lyg būtų paskubomis sukalta ant pirmos pasitaikiusios holivudinės klišės.
| Aspektas | Įvertinimas |
|---|---|
| Siužetas ir adaptacija | Pamestas knygos dvasios elementas |
| Vaizdas ir dizainas | Puikus, burtoniškas |
| Aktorių darbas | Eva Green išsiskiria, kiti - nevienodai |
| Techninė pusė | Stipri: operatorius, muzika, efektai |
| Tinkamumas knygos skaitytojams | Gali nuvilti dėl pakeitimų |
Jei skaitėte R. Riggso knygą, filmas nepatiks dėl daugybės pakeitimų, neatitikimų ir netgi iškreipimų, kas rodo, kad T. Burtonas arba visai neperprato knygos, arba tiesiog nesugebėjo savos vizijos padoriai perkelti į ekraną. Jei knygos neskaitėte, filmas irgi, ko gero, nepatiks, nes dėl greito tempo, daugybės nesuvaldytų personažų, apgraibomis pateikiamų paaiškinimų suprasti, kas vyksta, yra pakankamai sudėtinga. Tačiau kai kurios filmo scenos išlaiko savotišką poetiką, nuotaiką ir stilių - panelės Peregrinės namas, Emos ir Džeikobo scena laive, kilpos persukimas demonstruoja, kad kūrinyje vis dar yra autentiškų momentų.