Policijos pareigūnų darbo metodai, ypač susiję su nepilnamečiais, kartais kelia didelį susirūpinimą dėl žmogaus teisių pažeidimų. Šiame straipsnyje aptariami konkretūs atvejai, kai policijos pareigūnai buvo apkaltinti piktnaudžiavimu įgaliojimais, siekiant išgauti prisipažinimus. Taip pat nagrinėjami prekybos žmonėmis klausimai ir teisėsaugos institucijų vaidmuo kovojant su šiuo nusikaltimu.
Piktnaudžiavimas Įgaliojimais: Skaudus Pavyzdys
Vilkaviškio rajone nuskambėjusi istorija atskleidė šokiruojančius policijos darbo metodus. Siekdami išgauti vagyste įtariamų nepilnamečių prisipažinimą, trys kriminalistai juos surakino antrankiais, daužė ir kankino elektrošoku, o vieno jų brolį, kuriam tebuvo tik keturiolika metų, nuvežė į mišką ir prirakino prie medžio. Teisėja Judita Sungailaitė paskelbė, kad pareigūnai piktnaudžiavo jiems suteiktais įgaliojimais.
„Kaltinamieji net neieškojo priemonių atlikti teisėtus veiksmus, o su nepilnamečiais asmenimis elgėsi lyg su asmenimis, kurių teisių nėra pagrindo užtikrinti“, - nuosprendyje pažymėjo teisėja.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Giedrius Bakšys ir buvęs tyrėjas Vytautas Žemantauskas pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. G. Bakšiui skirta 250 MGL (9 415 Eur), o V. Iš nuteistųjų teismas trims nukentėjusiaisiais pripažintiems jaunuoliams priteisė po tūkstantį eurų neturtinei žalai atlyginti.
Šį ikiteisminį tyrimą inicijavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras.
Taip pat skaitykite: Smurto tyrimai Lietuvoje
Pasak K. Mišinienės, „Mums, socialinėms darbuotojoms, kelia didžiulę nuostabą ir kitų šio komisariato liudijusių darbuotojų, laikysena - vieningai palaikanti teisiamus kolegas, „sėdėjau šalia, bet nieko nemačiau, neužuodžiau svilėsių kvapo, nesurakinome jiems rankų, apkalba tie banditėliai mus“…
Ši istorija atskleidžia valstybės tarnautojų požiūrį į nusikaltusius nepilnamečius - kai net neišgirdę, ką pasakys, jie garsiai šaukia, jog jie tėra eiliniai nusikaltėliai, kuo greičiau šiuos nepilnamečius reikia uždarytį į zoną.
Nepilnamečių Klystkeliai
Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai programos nevyriausybinės organizacijos socialinių darbuotojų dėmesį patraukė dar 2016 m.
Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų - apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą.
Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas - jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo - nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos policijos pareigūnų socialinės garantijos
„Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, - apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. - Jis sakė, kad atrodau kaip normalus bachūras ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas.
Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų - jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, - sakė šešiolikmetis. - Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu.
Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau - 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės. Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur.
Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino ilgai nesispyriodami - lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai. Nepilnamečiai buvo išvežti į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms - esą juk tai įprasta procedūra.
Smurto Pranešimas Ir Pasekmės
O apie prieš nepilnamečius naudotą smurtą policijai buvo pranešta tik po dviejų mėnesių, kai juos areštinėję aplankė socialinė darbuotoja E. Kašiūbaitė.
Taip pat skaitykite: Bendradarbiavimo svarba teisėsaugai
„Iš pradžių kalbėjau su septyniolikmečiu - tiesiog norėjau išgirsti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, gal jam reikalinga pagalba, - pasakojo E. Kašiūbaitė. - Labai sunku buvo užmegzti kontaktą, bet stengiausi, mums kalbantis supratau, kad kažkas yra ne taip - jaučiau, jog jis kažką nutyli. Tuo metu man net nebuvo kilusi mintis apie smurtą, bet vaikas ėmė ir kažkaip atsivėrė.
Socialinė darbuotoja mano, kad nepilnametis net neketino pasakoti apie patirtą smurtą, bet greičiausiai dėl jauno amžiaus dar nesugebėjo sutramdyti savo bejėgiškų emocijų.
Tą pačią dieną socialinė darbuotoja susitiko ir su šešiolikmečiu - kitoje kameroje uždarytas nepilnametis taip pat papasakojo apie apklausos metu galimai patirtą smurtą. Su tokiomis situacijomis anksčiau nesusidūrusi E. Kašiūbaitė paprašė nepilnamečių parašyti pareiškimus Lietuvos policijos generaliniam komisarui.
„Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, - aiškino kitas nepilnametis. - Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą.
Kadangi keturiolikmetis prieš kelias dienas senosiose kaimo kapinėse buvo sugadinęs elektros skydinę, pareigūnai jo motinai pasakė, jog šį veža pas kaimo seniūnę - atsiprašyti. Kartu motinai vykti neleidę kriminalistai ir su jais buvusi ikiteisminį tyrimą dėl kaime įvykdytos vagystės atliekanti jų kolegė Ema Andriukaitytė iki seniūnijos taip ir nepasiekė - nuvažiavo į mišką.
Kai pareigūnai neišgavo jiems reikalingos informacijos, keturiolikmetis buvo atrakintas nuo medžio, įsodintas į tarnybinį automobilį ir nesant teisėtam pagrindui pristatytas į Vilkaviškio policijos komisariatą.
Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patraukti pareigūnai neigė, kad smurtavo tiek prieš keturiolikmetį, tiek prieš kitus jaunuolius, kurie vėliau buvo nuteisti dėl vagystės. Kad keturiolikmetis miške buvo prirakintas prie medžio, teigė nemačiusi ir kartu su jais buvusi policijos tyrėja E.
„Viso proceso metu kaltinamieji teigė, kad byla yra sufabrikuota, o nukentėjusieji juos apkalba, dėl jų intensyviai atliekamų tarnybinių pareigų, intensyvus nukentėjusiųjų tikrinimo, - teismas mano, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusieji turėjo realų interesą apkalbėti, ar pakenkti“, - su tokiais pareigūnų argumentais nesutiko teisėja J.
„Tai parašiau visai ne savo noru, man buvo daromas spaudimas, tris ar keturis kartus prie namų manęs laukė du nepažįstami asmenys, kurie sakė, kad žino, jog aš teisiuosi su pareigūnais, po teismus vaikštau, taip pat nurodė, kad pareigūnai suinteresuoti, jog teismai greičiau baigtųsi, - sakė jis. - Man liepė parašyti laišką, jog melavau, o jeigu neparašysiu, sakė, bus pradėta kabinėtis prie mano šeimos, brolio… Jie minėjo tuos pareigūnus, kuriems iškelta baudžiamoji byla.
Kaip konstatavo baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėja J. Sungailaitė, visų trijų nukentėjusiaisiais pripažintų nepilnamečių parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs.
„Teismas nesutinka su nuomone, jog nukentėjusieji apkalba pareigūnus ir savo parodymus yra iš anksto suderinę, - nurodė teisėja. - Būtina atkreipti dėmesį, kad nukentėjusieji apie smurtą pirmiausia pasakė socialinei darbuotojai E. Kašiūbaitei, jiems būnant sulaikyme.
Nukentėjusieji apklausų metu nurodė, jog dėl smurto nesikreipė, nes negalvojo, kad kažkas jais patikės. Netikėjo, kad gali pačioje policijoje skųstis dėl pareigūnų veiksmų ir jais bus tikima. Bylos nustatytos aplinkybės, jog įvykio metu nukentėjusieji buvo nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, neturėjo artimųjų palaikymo ir susiformavusių teisingų nuostatų, kaip reaguojama į neteisėtą elgesį, ypač kai jis patiriamas iš teisėsaugos institucijos atstovų.
Pasak teismo, bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja E. „Plačiau išsiaiškinus įvykio dėl smurto aplinkybes, ji nukentėjusiesiems paaiškino, kad toks pareigūnų elgesys yra neteisėtas, kad yra institucijos, kurios tiria pareigūnų neteisėtus veiksmus, į kurias jie gali kreiptis, - teismo teigimu, liudytojos nurodytos aplinkybės parodo, kad nukentėjusieji neturėjo pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis, kuriose jie buvo laikomi nusikaltėliais.
Akivaizdu, kad nepilnamečiai asmenys, tuo labiau gyvenantis asocialioje aplinkoje, yra labai pažeidžiami, todėl net sunku įsivaizduoti, kad tokie asmenys savarankiškai pasiryžtų pranešti apie valdžios institucijų neteisėtus veiksmus.
Kriminalistinių Tyrimų Specialistų Darbas
Svarbu nepainioti - kriminalistas ir kriminalistinių tyrimų specialistas nėra tas pats. Kriminalisto sąvoka yra platesnė. Kriminalistinių tyrimų padaliniai šiuo metu yra atskiri savarankiški padaliniai.
Šiaulių AVPK Kriminalistinių tyrimų tarnyboje yra du skyriai. Vienas skyrius budi pagal sudarytą grafiką ir 24/7 pasiruošęs operatyviai išvykti į įvykio vietą. Į įvykio vietas visada vyksta nemažiau kaip du darbuotojai, todėl į budėjimo grafikus yra įtraukiami ir objektų tyrimus atliekantys specialistai.
Įvykus nusikaltimui pirmiausia siunčiami reagavimo skyriaus pareigūnai. Jie įvertina situaciją ir, jeigu įvykis rezonansinis, padarytas sunkus nusikaltimas arba įvykio vietos apžiūrai reikia specialių žinių ar priemonių, informuoja budėtoją. Tada budėtojas siunčia kriminalistinių tyrimų padalinio darbuotojus.
Mūsų aptarnaujama teritorija yra nuo Raseinių iki Mažeikių rajono. Specialistai atvykę apžiūri įvykio vietą. Pagal įvykio pobūdį pasirenka, kokias technines priemones panaudoti. Apžiūros metu fiksuojami įvairūs objektai ir pėdsakai, pagal kuriuos galima identifikuoti įtariamąjį. Taip pat nustatomos įvairios nusikaltimo padarymo aplinkybės. Įvykio vieta, pėdsakai ir objektai fotografuojami laikantis kriminalistinės fotografijos taisyklių. Pėdsakai imami vadovaujantis konkrečių pėdsakų paėmimo metodika.
Paprastai mes apžiūrime sunkių, labai sunkių ir rezonansinių nusikaltimų, t. y. Gana dažnai vykstame apžiūrėti eismo įvykio vietas, kuriose žuvo arba sunkiai sužaloti žmonės bei yra neaiškios įvykio aplinkybės. Apžiūrėdami eismo įvykių vietas fiksuojame įvykio aplinkybes ir įvairius pėdsakus, pagal kuriuos vėliau nustatomos eismo įvykio priežastys bei kaltininkai.
Pagrindinė kriminalistinių tyrimų įstaiga yra Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras Vilniuje. Ten dirba įvairių sričių specialistai. Specialistai, dirbantys apskričių centruose, paprastai yra teisininkai. Nemaža dalis jų yra baigę ir MRU.
Tam, kad galėtų atlikti objektų tyrimus, jie papildomai mokosi, stažuojasi, o įgiję pakankamą žinių bagažą laiko egzaminą ir Kriminalistinių tyrimų centro (KTC) sudaryta specialistų kvalifikavimo komisija suteikia tam tikros srities specialisto kvalifikaciją, suteikiančią teisę atlikti objektų tyrimus ir pateikti specialisto išvadas. Kiekvienos srities tyrimui atlikti reikalingas atskiras leidimas, kitaip tariant, atskiras leidimas įvykio vietos apžiūrai, atskiras - daktiloskopiniam ar informacinių technologijų tyrimui ir t.
Dirbant įvykio vietoje laikas paprastai neribojamas, galima dirbti nuo kelių valandų iki kelių dienų, tačiau privalome iš tos vietos „išpešti viską, kas įmanoma“.
Dirbdami įvykių vietose prisižiūrime įvairių vaizdų: sudarkytų kūnų, yrančių lavonų, mirusių mažamečių. Tuos vaizdus paprastai papildo ir atitinkami kvapai. Dirbdamas privalai prie to įprasti arba mokėti nuo visko atsiriboti.
Įtariamieji dažnai yra linkę meluoti ir slėpti nusikaltimo aplinkybes, siekdami išvengti atsakomybės. Yra įvairių apklausos taktinių metodų. Kurį metodą pasirinkti, tyrėjas sprendžia atsižvelgdamas į įtariamojo asmenybę, jo psichologines savybes, kriminalinę patirtį ir pan.
Turbūt įsimintiniausias įvykis buvo prieš kelerius metus. Viename iš Lietuvos rajonų buvo nužudytas žmogus. Tai buvo penktadienio popietė ir laikas „kapsėjo“ ne mūsų naudai. Kadangi įtariamasis buvo ginkluotas ir pavojingas, jo ėmėsi ieškoti labai gausios policijos pajėgos.
Po kiek laiko iki pamatų sudegusiame pastate buvo rastas neatpažįstamai sudegęs žmogaus kūnas. Policija turėjo duomenų, kad tai ieškomo įtariamojo kūnas, tačiau šią versiją reikėjo patvirtinti. Sudegusio žmogaus tapatybę galima nustatyti tik tiriant DNR. Kadangi įtariamojo paieškoje dalyvavo ir antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai ir VSAT sraigtasparnis, į mūsų „operaciją“ įsitraukė ir jie.
Taigi, iš kūno paimtus mėginius „Aro“ pareigūnai su VSAT sraigtasparniu nugabeno į KTC. KTC Biologinių tyrimų skyriaus tyrėjai neatidėliodami atliko lyginamąjį DNR tyrimą ir jau po kelių valandų buvo patvirtinta įtariamojo tapatybė.
Jungtinių Tautų ataskaitose teigiama, kad kasmet prekeiviai žmonėmis visame pasaulyje uždirba daugiau nei 150 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Žala, kurią patiria tokių nusikaltimų aukos, yra neišmatuojama.
Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai jau gana gerai atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus, o mūsų šalies teismai nuteisia prekeivius žmonėmis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas: Labai dažnai prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai bando gintis nuo atsakomybės teigdami, jog patys nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį ar prašėsi jiems rasti darbą ir pan. Įtraukimo į prostitucijos tinklą bylose prekeiviai dažnai visą kaltę verčia pačioms aukoms: „Kokia ji auka? Ji pati - visuomenės atskirtis...“ Arba teisinasi tuo, kad „jos pačios to norėjo, o mes tik joms padėjom pasiekti savo tikslą“.
Tokiose bylose moterys ne tik laikomos nelaisvėje, bet ir nuolat kontroliuojamos. Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Be to, ji buvo nuolat kontroliuojama, su ja visą laiką būdavo prižiūrintis asmuo, moteris negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo pastarasis asmuo arba išsiveždavo klientai.
Būtinas prekybos žmonėmis kaip nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, kuris siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.) ir leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir išnaudoti jį.
Paprastai šis piktavališkas pasiūlymas žmogui siejamas su tuo, jog asmuo dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Kitaip tariant, tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, o tik priimti tokį pasiūlymą.
Sėkmingas prekybos žmonėmis nusikaltimo inkriminavimas įmanomas tuomet, kai kaltinimas grindžiamas faktais, susijusiais ne tik su smurtinio, bet ir nesmurtinio pobūdžio įtaka aukų atžvilgiu. Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti. Tai vienas svarbiausių, o neretai ir paskutinis argumentas, jog buvo piktnaudžiauta prieš nukentėjusį asmenį.
Daugybėje prekybos žmonėmis bylų tik piktnaudžiavimo pažeidžiamumu požymis leidžia patraukti prekeivius žmonėmis atsakomybėn, nes nė vienos kitos poveikio rūšies neįmanoma įrodyti.
Kitais atvejais prekeiviai žmonėmis pateikia argumentų, kaltę versdami patiems nukentėjusiesiems: „Jie patys darė įvairius teisės pažeidimus, todėl jiems reikėjo pinigų susimokėti baudas. Kokios jie aukos...“