Urtė užaugo mokslininkų šeimoje, abu jos tėvai taip pat buvo mokslininkai - chemikai. „Tėvai niekada man nesakė: būk mokslininke. Ne, mūsų šeimoje visi darė tai, ką norėjo. Nepaisant to, kad intelektas yra paveldimas, talentas labiau susijęs su tuo, kaip mes gyvename, kokioje aplinkoje augame. Vaikystėje dažnai eidavau į mamos laboratoriją pasižiūrėti, kaip žiurkės laikosi“, - juokiasi mokslininkė.
Studijas ji pradėjo Vilniuje, vėliau žinias gilino prestižiniame Kembridžo universitete, stažavosi Italijoje, bet tęsti darbų grįžo į Lietuvą. Ryški, energinga, protinga ir mokanti apie sudėtingus dalykus papasakoti paprastai. Nors 35 metų U. Neniškytė sako, kad po 12 metų trukusių studijų, ji tik neseniai pradėjo savo, kaip savarankiškos mokslininkės, kelią, tačiau jos darbai ir tyrimai jau buvo pastebėti ir įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Neseniai lietuvė tapo „L`ORÉAL Foundation“ ir UNESCO Tarptautinės kylančių talentų programos laureate.
Mokslininkės kelias ir sprendimas grįžti į Lietuvą
Baigusi mokyklą laikiau labai įvairius egzaminus ir galėjau rinktis beveik bet kurias studijas. Galvojau ir apie teisės studijas, bet nugalėjo potraukis mokslui. Suvokiau, kad niekur pasaulyje mokslininkai neuždirba daug, mokslas yra ta sritis, į kurią žmogus ateina iš smalsumo, iš noro sužinoti, atrasti.
Studijavote prestižiniame Kembridžo universitete, vėliau trejus metus stažavotės Italijoje. Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir užsienyje? Lietuvoje mokslas yra labai orientuotas į studentus, yra labai daug pataikavimo studentui ir tai yra susiję su krepšeliniu finansavimu. Studentas yra tarsi universiteto klientas. Kembridžo universitete studento teisė yra mokytis, nueiti į biblioteką, atsisėsti ir skaityti. Dėstytojas ten nėra klounas, kuris turi patraukti, sudominti, priversti mokytis. Studentas pats žino, ką jis nori ir turi išmokti. Jis jaučia atsakomybę už savo žinias.
Vis dėlto po visų studijų ir stažuočių užsienyje grįžote į Lietuvą. Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą? Visada norėjau grįžti į Lietuvą, net savo studijų kryptį rinkausi pagal tai, kokių specialistų Lietuvoje trūko. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras, kuris buvo atidarytas prieš trejus metus, atitinka aukščiausio lygio mokslo institucijas visame pasaulyje. Infrastruktūra, kurioje aš šiuo metu dirbu, yra geresnė nei Kembridže. Žmonės, su kuriais aš dirbu Vilniuje, yra aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkai. Kol kas aš galiu daryti tai, ką noriu. Deja, mokslininko karjera nėra stabili, negaliu prognozuoti, kaip bus po kelerių metų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo pokalbio analizė
Mokslas, finansavimas ir biurokratija
Lietuvoje mokslininkai apmokami tikrai nenormaliai. Jei docentas uždirba tiek pat, kiek prekybos centro kasininkas, tai yra nenormalu. Taip yra dėl to, kad patys mokslininkai neatsistoja ir nepasako: mes taip nebenorime dirbti. Jei jie taip padarytų, tiek valstybė, tiek universitetai pradėtų ieškoti kitų kelių. Niekas už mus, mokslininkus, nepakeis situacijos. Jei aš negalėsiu užsitikrinti sau tarptautinio finansavimo, aš Lietuvos moksle neliksiu, kol jis yra toks, koks yra dabar.
1990 metais man buvo septyneri ir visą Sąjūdį ir Nepriklausomybės atėjimą išgyvenau labai asmeniškai ir labai sąmoningai. Aš suvokiu, kad valstybė man nieko neskolinga. Viską, ką aš noriu turėti, aš turiu pasidaryti pati. Tai yra laisvės didžiausias privalumas. Niekada negalvojau, kad valstybė man turi suteikti kažkokias galimybes. Lietuva tikrai skiria per mažai pinigų mokslui, finansavimas auga daug lėčiau nei auga BVP ir mūsų gerovė.
Mokslas yra lėtas ir ilgas, jis negali keistis kas ketverius metus kaip valdžia, čia reikia stabilumo. Kita problema - mokslininkas dažnai valstybės vertinamas kaip potencialus vagis, kurį reikia sukontroliuoti. Bet ką, ką aš perku savo vykdomiems tyrimams, aš turiu pirkti per viešuosius pirkimus, pereiti visą biurokratiją. Net tuos pinigus, kuriuos man skiria užsienio fondai, turiu leisti pagal lietuviškos biurokratijos taisykles, nors tie, kurie man tuos pinigus davė pasitikėdami manimi, visiškai nekontroliuoja, kur aš juos leidžiu. Mokslininkas kontroliuojamas iki absurdiškų situacijų, kalbame apie tokias sumas, kaip 10-30 eu.
Pasitikėti mokslininkais. Jei kažkas finansavo mano tyrimus, vadinasi, kažkas pasitikėjo manimi, ir tai yra ne valstybės reikalas, kaip aš tuos pinigus išleisiu. Jei tai yra valstybės pinigai, tada reikia atsakyti į klausimus: ar pasitikima mokslininkais, kurie gavo finansavimą? Jei nepasitikima, kodėl tada jiems buvo skirtas finansavimas? Nei Anglijoje, nei Italijoje nesu mačiusi tokios mokslininkų kontrolės. Suprantu, kad reikia skaidrumo, bet gal vertėtų kontroliuoti tikrai didelius pirkimus, tarkime, nuo 10 tūkst. eurų sumos, o ne kiekvienos kolbos pirkimą. Tai tiesiog trukdo dirbti.
Tyrimų kryptis: smegenų formavimasis ir sinapsių genėjimas
Jūsų tyrimų sritis yra smegenys. Kokie yra svarbiausi žmogaus smegenų vystymosi etapai? Smegenų nervinės ląstelės pradeda formuotis dar motinos įsčiose. Kai kūdikis gimsta, jo smegenys jau atrodo taip, kaip esame pratę matyti. Smegenyse yra labai daug jungčių. Įsivaizduokite žvaigždėtą dangų ir įsivaizduokite, kad kiekviena žvaigždė yra sujungta su visomis kitomis, viskas yra sujungta į didelį tinklą. Matome daug jungčių, bet nematome jokio rašto. Jei norime pamatyti tam tikrus raštus, mums reikia išvalyti nereikalingas jungtis. Šis procesas vyksta ir smegenyse nuo 6 mėnesių iki šešerių metų amžiaus, kai vyksta vadinamas sinapsių genėjimo etapas.
Taip pat skaitykite: bendravimo su agresyviais paaugliais metodai
Iš tinklų smegenyse yra pašalinamos jungtys, kurios yra nereikalingos. Jų pašalinama daug, vidutiniškai kas antra. Šešerių metų vaikas jau moka judėti, šnekėti, geba mokytis naujų dalykų. Tokio amžiaus vaiką jau galime leisti į mokyklą. Tuomet vystymosi prasme smegenyse yra ramybės stadija. Antras smegenų vystymosi etapas prasideda paauglystėje, mokslininkai apibrėžia šį periodą nuo 12 iki 20 metų amžiaus. Tuomet smegenų žievė labai reikšmingai persitvarko, ypač prieškaktinė smegenų sritis. Nuo 20 metų smegenų formavimasis baigiasi ir smegenys vėl tarsi pereina į ramybės būseną. Paskutinis etapas, kai mokslininkai pastebi labai didelius pokyčius yra senėjimas. Pirmieji pokyčiai matomi jau sulaukus 50 metų.
Su Alzheimerio liga susijusius molekulinius procesus tyrinėjau studijuodama doktorantūrą. Nors esame įvairiausiais aspektais išanalizavę, kas sergant šia liga vyksta smegenyse, tačiau nėra proveržio terapijos srityje. Tuo metu mane patraukė kiek labiau nišinė, bet tyrimų gausa dar neužversta sritis. Dabar ypač rūpi atsakyti į klausimą, kaip optimizuojamas smegenų tinklas. Nuo vaisiaus stadijos prieš gimimą iki maždaug šešių mėnesių amžiaus smegenyse formuojasi labai daug jungčių - sinapsių. Antrasis smegenų formavimosi etapas trunka nuo pusės iki šešerių metų amžiaus. Kai sinapsių pašalinama per mažai arba per daug atitinkamai galimai formuojasi autizmo spektro sutrikimai arba šizofrenija.
Praktinė reikšmė: autizmas, šizofrenija ir vystymosi langai
Neefektyvios, silpnos jungtys, per kurias informacija keliauja netinkamai, iškerpamos. Aš tyrinėju, kas yra ant tų jungčių, kas pasako imuninės sistemos ląstelėms, kad jos nereikalingos. Jei atrasime molekules, kurios žymi nereikalingas jungtis, galėsime kelti klausimą, o kas apskritai apibrėžia, kuri jungtis gera, o kuri bloga. Tai labai įdomus neuromokslinis klausimas.
Netinkamas jungčių šalinimas siejamas su neurovystymosi ir neuropsichiatrinėmis ligomis. Yra hipotezė, kad autizmo spektro sutrikimai gali būti susiję su tuo, jog nepakankamai pašalinama jungčių. Matome, kad autistiškų individų smegenyse didesnis sinapsių kiekis. Tai gali būti susiję ir su tam tikrais aukštų gebėjimų autistų sugebėjimais: vieni labai gerai skaičiuoja, kiti puikiai piešia, - yra tam tikros funkcijos, kai padidėjęs sinapsių tankis padeda, bet kenčia kitos gebėjimų sritys.
Autizmas susiformuoja ankstyvuoju vystymosi periodu - pirmuoju sinapsių genėjimo laikotarpiu, o šizofrenija siejama su antruoju - paauglyste. Pamišimas paauglystėje turi aiškų neurobiologinį pagrindą. Tie žmonės negali būti kitokie - jų smegenyse vyksta revoliucija, jų smegenų žievė visiškai persitvarko. Tiriant šizofreniškus pacientus matyti, kad jų smegenų žievėje yra likę gerokai mažiau jungčių. Tai gali būti susiję su sutrikusiu sinapsių genėjimo mechanizmu, kai imuninė sistema pernelyg aktyvi ir pašalinamos net reikalingos jungtys.
Taip pat skaitykite: Etiketo taisyklės bendraujant su neįgaliu asmeniu
Motinystė: mokslinis požiūris į auklėjimą
Šiandien jūsų dienotvarkę reguliuoja septynių mėnesių dukrelė. Juokauju, kad mano motinystė labai mokslinė. Skaitau ne mažiau mokslinės literatūros nei dirbdama laboratorijoje. Aišku, dėl to ne lengviau mūsų nuostabiai gydytojai - Ūlą auginu ne pagal dabartines medicinos rekomendacijas, o tuo, kas į jas ateis po 5-10 metų. Džiaugiuosi, kad sulaukiu visokeriopos vyro pagalbos. Tačiau tuoj bus metai ir tikrai grįšiu į laboratoriją.
Žiūrėkite, visi Ūlos žaislai moksliškai pagrįsti (juokiasi)! Bet vaikui tie žaislai kol kas neįdomūs, jai į veidą įdomiausia žiūrėti. Man su Ūla labai lengva. Draugai sako, kad esu ypač rami mama. Viena vertus, tai lemia amžius - man 33-eji, esu stabilesnė asmenybė nei dvidešimties. Kita vertus, mudviejų santykį kol kas priimu kaip gyvūnišką. Šiuo metu yra grynas instinktas, refleksai, lygiai tas pats, kas vyksta bet kur bet kokiai patelei pagimdžius palikuonį. Dėl to mums labai gerai sekasi.
Vaikų negalima pripratinti nešioti, juos galima atpratinti nuo nešiojimo ir pripratinti būti nenešiojamiems. Arba čiulptukas. Kam jį duoti? Kad manęs mažiau reikėtų? Visada keliu procesinį klausimą, ką bandau kuo pakeisti. Jei bandau pakeisti žmogiškąjį ryšį kokiu nors daiktu, tai kam ją gimdžiau? Ji yra taip lauktas vaikas! Kai darai mokslinę karjerą, niekada nėra gero laiko lauktis vaikų. Esu pasiruošusi atsiduoti Ūlai tuos kelerius metus, kai jai manęs reikia net ne kaip žmogaus, o kaip kūno. Pasaulio sveikatos organizacija dabar rekomenduoja vaiką žindyti iki dvejų metų. Jei tik dukra norės, tiek ir maitinsiu ją krūtimi.
Ekranai, augimo aplinka ir ankstyvas vystymasis
Vaikai iki 18 mėnesių amžiaus išvis neturėtų užsiimti su jokiais ekraniniais įrenginiais. Tyrimai rodo, kad žiūrint įvairius filmukus lėčiau formuojasi kalba, esama sąsajų ir su motorinės raidos sutrikimais. Be abejo, pačios technologijos nėra blogis, nuo dvejų trejų metų galima pradėti leisti jomis užsiimti.
Dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo, technologijų ir dėl nuolat mus pasiekiančių milžiniškų informacijos srautų vis daugiau žmonių susiduria su psichologinėmis problemomis, nuolatiniu nuovargiu, išsekimu. Informacijos srautai šiais laikai yra labai labai dideli ir, manau, kad su visais telefonais ir kitomis technologijomis, mes jau esame ties riba, kiek mes galime savo smegenimis apdoroti informacijos. Jei matau, kad informacija mane labiau išmuša iš vėžių negu suteikia naudos, gal vertėtų jos srautus tiesiog sumažinti.
Gyvenimas, laimė ir psichobiologinis požiūris
„Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.“ „Esu... racionali, kategoriška, užsispyrusi, darboholikė. Kai pradedu dirbti, sunkiai sustoju, ariu iki nukritimo. Tai nėra gera savybė, juk gyvenimas - daugiau nei darbas. Dabar mano dieną organizuoja Ūla, su ja mokausi būti čia ir dabar.“
„Mano mama pasakė: „Žmogaus tikslas žemėje - būti laimingam.“ Stengiuosi gyventi taip, kad būčiau laiminga. Net ir kompromisas yra laimės dalis, - su mylimu vyru penkerius metus gyvenome atskirai, bet kalbėdavomės turbūt daugiau nei dabar. Net ir neigiamų emocijų patyrimas yra laimės dalis.“
„Atsakysiu kaip neuromokslininkė: tai - oksitocinas ir endorfinai smegenyse. Nežinau, ar meilė yra daugiau negu cheminės reakcijos mūsų smegenyse. Meilė man labai svarbi. Esu laiminga, nes jaučiu savo šeimos, partnerio, draugų meilę.“ „Vertybė man yra žmonės, tikras žmogiškas ryšys. Jį nėra lengva užmegzti. Didelė laimė Ūlą auginti būtent čia, Vilniuje.“
Švietimas, neuropedagogika ir ateities kompetencijos
Dažnai manoma, kad norint rimtai užsiimti šioje srityje reikėtų dirbti vien į neuromokslus orientuotuose institutuose. Tačiau man atrodo, kad kaip tik geriau dirbti kuo įvairesnių interesų žmonių aplinkoje. Dabar mano vienas tikslų - Kembridžo universitete įgyti habilituoto mokslo daktaro laipsnį.
Neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė pažymi, kad žmonių technologinė aplinka šiuo metu vystosi gerokai greičiau nei jų smegenys. Dėl to siekdami mokytis efektyviai ir prisitaikyti prie pokyčių turime suvokti, kaip veikia mūsų smegenys ir mokymosi mechanizmai. Šios žinios, kartu su pedagogikos ir psichologijos disciplinų pasiekimais, gali būti naudingos tiek vaikų, tiek suaugusiųjų ugdymui.
Neuropedagogika dar pakankamai nauja sritis, tačiau jau sėkmingai veikianti, teikiant rekomendacijas asmenų, kenčiančių nuo disleksijos, diskalkulijos ir panašių sutrikimų, ugdymui. Žinios apie smegenyse vykstančius procesus padeda atrasti efektyviausius būdus mokymosi sutrikimų turintiems žmonėms išmokti skaityti ar skaičiuoti. Pavyzdžiui, jau įmanoma dar prieš vaikui pradedant eiti į mokyklą nustatyti, ar jis susidurs su iššūkiais mokydamasis skaičiuoti, ir atitinkamai parinkti efektyviausius mokymosi metodus.
Pedagogikos mitai
Mokslininkės teigimu, neuromoksliniai tyrimai padeda išsklaidyti ir tam tikrus plačiai paplitusius su mokymu susijusius mitus. Vienas jų - įsitikinimas, kad kiekvienam asmeniui geriausiai tinka tam tikras vienas mokymosi stilius: vizualinis, kinestetinis ar audialinis. Naujausi tyrimai rodo, kad mokymo medžiagos diferenciavimas pagal skirtingus tipus nepadeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Priešingai, daugiausiai informacijos įsisavinama ją gaunant įvairiais būdais.
„Galiausiai, svarbiausia yra ne tiek bandyti vaikus mokyti, kiek padėti jiems mokytis patiems. Iš esmės nieko negalima išmokyti, galima tik sudaryti galimybes mokytis. Mokinys turi aktyviai mokytis pats. Mokytojas gali tik pateikti reikiamą medžiagą, ją nuosekliai ir aiškiai išdėstyti, nurodyti esamas žinių spragas, suteikti tinkamą mokymosi aplinką, bet jis negali išmokyti.“
LOGIN 2022. Urtės Neniškytės motyvacijos receptas ir ko mus gali išmokyti kompiuteriniai žaidimai?
Aplinka, tarša ir genetika
Išmetamosiomis dujomis, sunkiųjų metalų dalelėmis ir kt. medžiagomis be galo užterštame Meksiko mieste atlikti per avarijas žuvusių sveikų vaikų smegenų tyrimai. Tų vaikų smegenyse stebėti pakitimai prilygo normalioje aplinkoje gyvenančio septyniasdešimtmečio. Nuodingosios dalelės patenka į kraujotaką, į smegenis, aktyvina uždegiminius procesus ir pakeičia smegenis. Tai - dar viena priežastis grįžti į Lietuvą ir vaikus auginti Vilniuje.
Reikia suprasti, ką galime redaguoti genų lygyje. Taip suredaguoti genus, kad vaikas būtų protingesnis, negalime, nes nežinome, kokie genai lemia protingumą. Koreguoti genus galima monogeninių ligų atveju, kai liga sukeliama vieno geno buvimo arba jo nebuvimo. Manau, šią technologiją bus galima pritaikyti, pavyzdžiui, raumenų distrofijos atveju.
Trumpa dosjė ir projektai
| Gimė | 1983 m. lapkričio 2 d., Vilniuje |
|---|---|
| Išsilavinimas | Vilniaus universitetas (biochemijos bakalauras ir magistras), Kembridžas (daktaras) |
| Veikla | Kembridže tyrinėjo Alzheimerio ligą; EMBL Italijoje - ankstyvos smegenų raidos procesus; VU GMC - tyrimų vadovė |
| Finansavimas (pavyzdžiai) | Marie Curie stipendija, IBRO, Horizon Europe, ERC Consolidator Grant (2025-2030) ir kiti projektai |
Man buvo įdomu, ar mechanizmai, kuriuos matėme smegenyse patologijos atveju, reikalingi normaliai besivystančiose smegenyse. Tyrimai parodė štai ką: kad teisingai susiformuotų smegenys, mums reikia imuninių ląstelių, kurios pašalintų nereikalingas jungtis. Kūdikio smegenų tinklas formuojasi labai tankus.
Tyrimai parodė, kad teisingai susiformuotų smegenys, mums reikia imuninių ląstelių, kurios pašalintų nereikalingas jungtis. Dabar Ūlos smegenyse yra daug jungčių, daug galimybių neuronams komunikuoti, tačiau jei reikia nueiti iš taško A į tašką B, tų kelių smegenyse per daug, kai kurie efektyvūs, o kai kurie ilgi, galima pasiklysti. Todėl nuo šešių mėnesių prasidės netinkamų jungčių šalinimas.
Asmeninis požiūris: šeima, santykiai ir laimė
Mudu abu su vyru mokslininkai, tad į daug ką neišvengiamai žiūrime labai preciziškai. Tarp mokslininkų žmonių su autizmo tipo smegenimis yra gerokai daugiau nei bendroje populiacijoje. Ir tai - visiškai normalu. Juk mokslininkai dažniausiai „įsijautę“ ilgai gilinasi į vieną problemą. Tad toks bruožas tikrai naudingas, bet tai nėra būtinybė.
„Neplanuojame susituokti. Man santuoka turi patriarchalinį prieskonį. Santuokos idėjoje nematau lygiavertiškumo, ir tai man nepriimtina. Jeigu Lietuva įteisins partnerystę, mes įteisinsime savąją, nes esame partneriai, žmonės, kuriems pakeliui.“ Dukrytė turi tėvelio pavardę. Jei ir susituoktume, pavardės tikrai nekeisčiau.
Ką patarti tėvams ir būsimiems tėvams?
Neuromoksle dažnai kalbama apie smegenų brendimo langą - realiai tam tikru metu neištobulinus tam tikrų funkcijų, po dviejų metų vaikas to padaryti nebegalės. Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos labai trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro. Tai, ką kūdikis „susirinko“ iki šešių mėnesių amžiaus yra bazė.
Tėvai turėtų susimąstyti, kaip jie augina vaikus ir kaip jiems seksis prisitaikyti vėliau. Iki septynerių metų kiekvienas vaikas išmoksta gyventi toje aplinkoje, kurioje jis yra. Paskui jau darosi šiek tiek sudėtinga ką nors keisti. Jei mes mažą vaiką auginame aplinkoje su ryškiais, plastikiniais, grojančiais ir mirksinčiais žaislais, mes jam rodome filmukus, kur realybė keičiasi labai greitai, jis pripranta prie tokios aplinkos. Kai mes jį pasodiname į mokyklos suolą, paprašome ramiai sėdėti ir žiūrėti į lentą, tada vaiko smegenys pradeda protestuoti.
Praktiški patarimai
- Iki 18 mėnesių vengti ekranų.
- Užtikrinti daug tiesioginio bendravimo veidu į veidą su kūdikiu.
- Skatinti įvairiapusišką stimuluotę, ne vien „spalvotą“ ir greitai kintančią aplinką.
- Mokytis kartu su vaikais ir remtis moksline informacija apie vystymosi langus.