Socialinis darbas - tai visuomeninė veikla, kurios tikslas - padėti socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje dėl įvairių priežasčių, tokių kaip ekonominės problemos, sveikatos problemos ar asmeninės krizės. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet problemos sprendimo būdai skyrėsi atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą ir vyraujančias idėjas.
Socialinio darbo istorinė raida Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse pagalbos būdus lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu:
- 1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose
- 1899 Nyderlanduose
- 1908 Vokietijoje
21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Taip pat skaitykite: Atlyginimo išmokėjimas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. Įgytos žinios ir gebėjimai.
Įgytos žinios jums leis:
- Konsultuoti asmenis ir šeimas
- Vesti įvairias grupes
- Organizuoti ir vadovauti socialinio darbo veiklai
- Vykdyti tyrimus
- Įgyvendinti projektus ir programas
- Įtakoti socialinę politiką
- Kūrti inovatyvias socialines programas ir paslaugas
Socialinio darbo ir socialinės reabilitacijos studijų programos tikslai
Socialinio darbo ir socialinės reabilitacijos studijų programos tikslai:
- Gebėjimas kritiškai vertinti tarpdisciplininių žinių taikymo galimybes daugiakultūrėje socialinio darbo ir socialinės reabilitacijos praktikoje, taikyti žinias socialinio darbo ir reabilitacijos praktikoje ir tyrimuose.
- Gebėjimas vykdyti taikomuosius tyrimus, orientuotus į socialinio darbo teorijos ir praktinės veiklos sąsajas bei į daugiakultūrinės visuomenės psichosocialinius poreikius bei jų tenkinimą, kūrybiškai interpretuoti taikomųjų tyrimų rezultatus profesinėje veikloje ir socialinės politikos kontekste.
- Gebėjimas atpažinti ir kompleksiškai vertinti asmens, grupės ir bendruomenės galias bei socialinės pagalbos ir reabilitacijos paslaugų poreikį.
- Gebėjimas rengti klientų socialinių poreikių tenkinimo planus, socialines programas ir projektus, telkiant asmens, grupės, bendruomenės išteklius, įgalinant juos savigalbai ir gyvenimo kokybės pokyčiams.
- Gebėjimas organizuoti ir teikti įgalinančią socialinę pagalbą asmenims, grupėms, bendruomenei tarpinstitucinio bendradarbiavimo kontekste.
- Gebėjimas kritiškai į(si)vertinti socialinės pagalbos paslaugų kokybę ir inicijuoti socialinės pagalbos tobulinimą, vadovaujantis socialinio teisingumo ir atsakomybės principais, žmogaus teisėmis, socialinio darbo vertybėmis ir etika.
- Gebėjimas koordinuoti socialinės pagalbos veiklas ir bendradarbiauti tarpdisciplininėje komandoje, prisiimant socialinę atsakomybę bei inicijuojant įgalinančią, asmens poreikius tenkinančią pagalbą multikultūrinėje aplinkoje.
- Gebėjimas demonstruoti toleranciją, pagarbą socialinei įvairovei tarpkultūriniame kontekste vadovaujantis socialinio darbo vertybėmis ir etikos reikalavimais.
Programoje derinami dėstymo ir studijų metodai, tradicinės (paskaita, seminaras) ir inovatyvios studijų formos (nuotolinis mokymasis Moodle aplinkoje/nuotolinio mokymosi Moodle aplinkoje elementai, kooperuotos studijos, akademinis judumas ir kt.). Taikoma dešimtbalė kriterinė skalė ir kaupiamojo vertinimo sistema.
Vertinimo metodai taikomi priklausomai nuo dalyko specifikos ir siekiamų rezultatų. Žinių ir supratimo tikrinimui taikomi tarpiniai atsiskaitymai - kolokviumai, referatai, žodiniai pranešimai, esė ir egzaminas (individuali apklausa raštu, atvirų ir uždarų klausimų testai, koncepcijų ir minčių žemėlapiai).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Studentų specialieji gebėjimai įvertinami atlikus skirtas užduotis: rašto darbas, netradicinė užduotis (pvz., atvejo analizė), projekto gynimas, tyrimo dizaino gynimas; kitas studijų dalykų bei praktikų užduotis - į dalykus integruoti kursiniai darbai; praktikų ataskaitos; individualių ir grupinių užduočių vertinimas etc.
Socialinio darbo ir socialinės reabilitacijos bakalauro studijų programą sudaro trys dalys:
- Bendrųjų universitetinių studijų dalykai - 15 kreditų
- Socialinio darbo studijų krypties dalykai (su praktika ir baigiamojo darbo rengimu) - 166/162 kreditai
- Kitų krypčių studijų dalykai - 59/63 kreditai
Kitų krypčių dalykų studijos neatsiejamai susijusios su programos siekiamais studijų rezultatais, grindžia studijų tarpdiscipliniškumą. Praktikoms (nepertraukiamoms) skiriama 16 kreditų. Studijose numatytos 4 praktikos integruotos į dalykų turinį (8 kreditai), išklausę dalį teorinio kurso studentai atlieka užduotis praktikos vietose.
Jungtinėje studijų programoje studentų akademiniam judumui skiriami 28 kreditai.
Socialinė ekonomika (SE) yra esminė Europos Sąjungos socialinės ir ekonominės sistemos dalis, apimanti 4,3 milijono įmonių ir organizacijų, kurios įdarbina 11,5 milijono žmonių, suburia 135 milijonus organizacijų narių ir 95 smulkių vietos lygmens verslų.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Tarptautinės institucijos, tokios kaip EBPO, TDO, JT ir Europos Komisija, pripažino, kad socialinė ekonomika pasiūlo įvairias įmones ir organizacijas, vienijamas bendrų vertybių bei stipraus visuomeninio įsipareigojimo, prisidedančias prie ekonomikos, kuri tarnauja žmonėms ir teikia inovatyvius sprendimus svarbiausiems ekonominiams, socialiniams bei aplinkosauginiams mūsų laikmečio iššūkiams: ekologinei pertvarkai, kokybiškoms darbo vietoms visiems, įtraukties, socialinės apsaugos ir kokybiškų socialinių paslaugų prieinamumo visiems užtikrinimui, vietos, regiono ir kaimo plėtros, socialinių bei technologinių inovacijų srityse.
Atsižvelgiant į Europos Komisijos 2024-2029 m. mandato politines gaires, tikime, kad ES labiau nei bet kada reikia ekonomikos, kuri teikia pirmenybę žmonėms ir planetai, nes ji atsako į daugelį svarbių ES iššūkių, tokių kaip reindustrializacija bei ES autonomija, prieinamą sveikatos priežiūrą ir būstą, kokybiškas darbo vietas bei žaliąją pertvarką.
Nuo 1990 m. aktyviai veikianti Socialinės ekonomikos parlamentinė grupė užtikrina nuolatinį dialogą tarp Europos Parlamento narių, kitų Europos institucijų, valstybių narių ir socialinės ekonomikos sektoriaus. Ji yra gyvybiškai svarbi, siekiant įtraukti socialinės ekonomikos perspektyvą į EP teisėkūros ir ne teisėkūros darbą.
Per šį pasiteisinusį formatą pavyko pasiekti stiprų socialinės ekonomikos pripažinimą, kuris pasiekė reikšmingų įsipareogojimų 2021 m., kai ES patvirtino Socialinės ekonomikos veiksmų planą (SEAP).
Apie tai, kad šiandien visos kitos nuomonės, abejonės - arba neteisingos, arba paverčiamos kaltinimais neišmanymu ir noru pakenkti Lietuvos ekonomikai. Taip plėtojant diskusiją niekada darbdaviai, Vyriausybė ir profesinės sąjungos neras bendros kalbos.
Tai, kas dabar vyksta, nei socialiniu dialogu, nei perspektyviu pokalbiu, galinčiu turėti teigiamų poslinkių ekonomikai, laikyti negalima. Vyksta ne socialinis dialogas, bet socialinės spyruoklės spaudimas iš viršaus, iš stipresniojo pozicijos.
Kyla abejonių, ar tikrai visi darbdaviai, politikai įvertina galimas tokio socialinio spaudimo pasekmes. O gal to ir siekiama: socialinė spyruoklė lūš arba iššaus į Vakarus, užleisdama vietą pigiai darbo jėgai iš Rytų?
Realus socialinis dialogas būtinas. Socialiai saugesnė, išgirsta, nesusiskaldžiusi visuomenė, socialinė darna kaip niekad būtina, nes šiandien tai jau yra ir Lietuvos nacionalinio saugumo reikalas.
Norisi sąžiningos, nesuvaidintos, viešųjų ryšių triukais nepagražintos diskusijos. Dabar „diskusijos“ ir prasideda, ir baigiasi teiginiais, kurie sutelpa į sakinį: dabartinis Darbo kodeksas - blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, ir yra pagrindinė kliūtis investicijoms.
Girdima tik viena - liberalių politikų ir darbdavių - nuomonė: koks naujasis Darbo kodeksas bus puikus. Darbdavių organizacijos suskaičiavo, kad bus sukurta 90 000 naujų darbo vietų, tiesa, nepaaiškino - per 1 ar per 100 metų.
Ne korupcija, ne dideli mokesčiai (tarp jų ir darbo jėgos apmokestinimas, reinvestuojamo pelno apmokestinimas), ne bankų paskolų politika, o nelankstūs darbo santykiai, pasirodo, yra didžiausias trukdis užsienio ir vietos investuotojams kurti naujas įmones, plėsti jau esamas.
Tai girdėdamas prisimenu vieną užsienio investuotoją, kuris prieš dešimtmetį gudriai mirktelėjo ir pasakė šiuo metu nuodėmingą mintį: „Lietuva - puiki šalis investuoti: čia pigi darbo jėga ir kol kas nelabai aktyvios profesinės sąjungos“.
Ir dar pridūrė, kad pas juos ne tik atleisti, bet ir priimti į darbą naują darbuotoją be profesinės sąjungos sutikimo beveik neįmanoma. Darbo kodeksas šiam investuotojui nesutrukdė investuoti, sukurti Lietuvoje šimtus darbo vietų, mokėti darbuotojams padorius atlyginimus, įmonėje veikia ir profsąjunga.
Norinčiųjų dirbti įmonėje rikiuojasi eilė, nors investuotojas šiandien padejuoja, kad išsirinkti gerą darbuotoją - vis sunkiau.
Gal socialinė spyruoklė spaudžiama sąmoningai? Gal siekiama, kad Lietuva kuo ilgiau išliktų pakankamai pigios darbo jėgos šalimi? Gal todėl darbdavių organizacijų atstovai vis garsiau prabyla ir apie migracijos įstatymų liberalizavimą: nebeliks savos pigios darbo jėgos, atsivešime iš Rytų?
Lietuva, būdama europinės gamybinės kultūros dalimi, negali savo pranašumu laikyti pigios darbo jėgos. Tai visiškai neatitinka mūsų šalies interesų.
Įdarbinti kapitalą ir jo turėtojui susikurti asmeninę naudą tokioje šalyje patogiau, bet ar tai gali būti šalies ekonominė perspektyva?
Tai ne mano, o Vilniaus universiteto profesoriaus, Socialinių tyrimų ir darbo instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio teiginiai. Profesorius remiasi skaičiais, faktais, o jo išvados nemaloniai skamba darbdavių ir politikų ausims: augančios ekonomikos vaisius Lietuvoje raško verslų savininkai, kurie su darbuotojais dalintis nėra linkę; verslas suinteresuotas veikti kiek galima mažesnėmis sąnaudomis, neinvestuoja į aukštąsias technologijas (nes reiktų mokėti didelius atlyginimus), todėl pigia darbo šalimi Lietuva gali likti dar ilgai.
Su profesoriumi ginčytis sunku: Lietuvoje darbo našumas tris kartus mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį.
Lietuva Europos Sąjungoje pagal vidutinį atlyginimą lenkia tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją. Pagal atotrūkį tarp darbuotojo ir darbdavio pajamų Lietuva yra paskutinė, atrodo prasčiau už Bulgariją arba Rumuniją. Lietuvoje - vienas mažiausių bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymas per darbo užmokestį ES šalyse.
Tai reiškia, kad Lietuvos BVP dalyje darbo užmokestis sudaro labai mažą dalį, augantis BVP perskirstomas kitais būdais. Taip dirbantys žmonės gauna mažesnius atlyginimus, nei galėtų, o valstybė netenka mokesčių.
Profesorius B. Gruževskis pateikia ir kitą statistiką, kurią nutyli Lietuvos investuotojai ir darbdaviai: Konkurencingumo indekse pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą Lietuva pakliūna į pasaulio dešimtuką - Lietuvoje darbo užmokestis formuojamas labai laisvai, beveik nėra jokių išorinių veiksnių, kurie tai lemtų, viską nustato vadovas.
Šią savaitę kolega Europos Parlamento narys pasiūlė Lietuvos socialdemokratams imti pavyzdį iš Prancūzijos prezidento F. Hollande'o vadovaujamos socialistų Vyriausybės ir liberalizuoti darbo santykius Lietuvoje.
Prancūzijoje gal ir reikėjo liberalizuoti darbo santykius, nes kai kurios nuostatos priverstų prarasti sveiką nuovoką ne tik Lietuvos darbdavius, bet ir samdomus darbuotojus.
Pavyzdžiui, 2013 metais Prancūzijoje priimtas Saugios karjeros įstatymas numatė, kad kompanijoms, turinčioms daugiau nei 300 darbuotojų, taikoma „saugaus savanoriško mobilumo“ programa, kurios metu darbuotojai, išdirbę įmonėje daugiau nei 2 metus, galės padirbėti kitose pareigose pas kitą darbdavį, senąjį įpareigojant laikyti darbuotojo darbo vietą.
Praėjusiais metais Lietuvoje apsilankiusi Prancūzijos profesinės sąjungos CFDT atstovė Chantal Richard teigė, kad Prancūzijoje labai išvystyta piniginė parama bedarbiams. Minimalus bedarbio pašalpai gauti reikalingas darbo stažas - 4 mėnesiai, vidutinė bedarbio pašalpa siekia 1100 eurų ir mokama 24 mėnesius. Pasibaigus šiam laikui, jei žmogus neranda darbo ir per paskutinius 10 metų bent 5 metus dirbo, gauna 500 eurų pašalpą. Jei tokio stažo nėra, priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus, bedarbis gali gauti „aktyvaus solidarumo išmoką“ - nuo 500 eurų ir daugiau. Išmokos trukmė neribojama.
Todėl lygiuodamiesi į prancūzijų, danijų, švedijų, norvegijų socialinius modelius gal nebūkime tokie kategoriški, negailestingi savo, Lietuvos, žmonėms ir neperspauskime jautrios socialinės spyruoklės: Prancūzijoje vidutinis darbo užmokestis praėjusiais metais - 2128 eurai, Lietuvoje - 524 eurai. Danijoje minimalų atlygį gauna 2-3 procentai dirbančiųjų, Lietuvoje - per 20 procentų, žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas.
Didelė dalis žmonių turi karčios bendravimo su darbdaviais patirties. Ir normalu, kad žmonės yra išsigandę dar didesnio darbo santykių „liberalizavimo“: Lietuvoje socialinės įtampos pakanka ir be „liberalizavimo“.
Pagal darbe patiriamo streso dydį Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje. Gal pakanka priežasčių neperspausti socialinės spyruoklės?
Perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką - vienas reikšmingiausių jauno žmogaus gyvenimo tarpsnių, kuriame asmuo turi priimti svarbiausius jo gyvenimo perspektyvą nulemsiančius sprendimus. Per pastaruosius keletą dešimtmečių jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką pailgėjo, tapo menkiau nuspėjamas ir prognozuojamas.
Jaunimo užimtumo statistika nedžiugina - vis daugiau jaunų žmonių neturi darbo. Be to, jaunimo nedarbo lygis ženkliai viršija kitų amžiaus grupių rodiklius.
„Ekonominė krizė paveikė jaunimą labiau nei kitų amžiaus grupių atstovus: dėl menkesnės darbo patirties, ar darbo ir studijų derinimo jaunimas darbdaviams akivaizdžiai tampa mažiau patrauklus“, - tvirtina Kauno technologijos universiteto (KTU) doc. dr.
KTU docentės R. Brazienės manymu, Lietuvai būtina strategiškai išanalizuoti sėkmingas jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką prielaidas. Socialinių ekonominių pokyčių, krizių kontekste jaunimas viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių.
Rūta Brazienė pažymi, kad jaunimas vis ilgiau finansiškai priklausomas nuo tėvų, globėjų ar socialinės apsaugos sistemos: ilgiau lieka švietimo sistemoje, vėliau įsilieja į darbo rinką ir tampa savarankiškais.
Neseniai atliktas tyrimas pagal Nacionalinės mokslo programos projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos, ,,Lietuvos jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką: stebėsenos sistemos parengimas“ yra vienas pirmųjų tokio pobūdžio tyrimų Lietuvoje.
Šiuo tyrimu mokslininkai siekia sukurti ir išbandyti Lietuvos jaunimo (16-29 m.) perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką stebėsenos sistemą.