Gyventojų senėjimas yra neišvengiamas visuomenės demografinės raidos etapas, susijęs su perėjimu iš tradicinės visuomenės į šiuolaikinę. Keičiantis gyventojų reprodukcijos tipui, mažėjant gimstamumui ir mirtingumui, kinta ir gyventojų amžiaus struktūra, gausėja pagyvenusių žmonių. Taigi, vienas iš svarbiausių XX a. bruožų - pasaulio gyventojų senėjimas.
Lietuva taip pat susiduria su senėjimo problema, ir šis procesas ypač išryškėjo po Nepriklausomybės atkūrimo metų. Šiuo metu vertinant Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių gyventojų senėjimą iškyla daug klausimų, todėl, kad šis procesas vis dar tebevyksta.
Lietuvos gyventojų amžiaus piramidė (2023 m.)
Pagrindiniai demografiniai rodikliai
Demografijoje senėjimo procesas suprantamas kaip gyventojų amžiaus struktūros pasikeitimai, didėjant vyresnių amžiaus žmonių skaičiui ir jų daliai bendrajame gyventojų skaičiuje. Pagal 1982 Pasaulio Asamblėjos Senėjimo klausimais nutarimą, visuomenės gyventojų senėjimą apibūdina gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnio amžiaus skaičius ir santykis su bendru gyventojų skaičiumi.
Senėjimo procesu laikomi gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai, didėjant vyresnio amžiaus žmonių skaičiui ir jų kiekiui procentais. Gyventojų senėjimas gali būti absoliutus, t.y. pagyvenusių žmonių absoliutaus skaičiaus didėjimas, ir santykinis, t.y. pagyvenusių žmonių skaičiaus procentais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Krašto Apsaugos Pensijos
Dažniausiai skaičiuojamas pagyvenusių žmonių skaičius, vaikų skaičiuje. Šis rodiklis kitaip vadinamas demografinės senatvės rodikliu.
Norint kiekybiškai įvertinti gyventojų senėjimą labai svarbu nustatyti senatvės pradžią. Įvairiose klasifikacijose senatvės pradžia laikomos įvairios amžiaus ribos. Jas galima suskirstyti į momentines ir intervalines. Nors gerontologai labiau priimtinomis laiko intervalines ribas, nes senėjimo procesą apibūdina keletas požymių, kurie kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingu laiku ir skirtingu intensyvumu ir nuoseklumu, bet statistika sieja gyventojų senėjimą su konkrečiu amžiumi.
Reikėtų atskirti dvi sąvokas: senėjimą ir senatvę. Senėjimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą demografinį procesą, o senatvę- kaip statinio momento išraišką. Gyventojų senėjimo procesui ir senatvės lygiui įvertinti taikomi statistiniai metodai, skaičiuojami įvairūs rodikliai.
Gyventojų senėjimas yra išreiškiamas senėjimo indeksu - tai procentas žmonių, sulaukusių 65 metų ir daugiau. Jei šis indeksas žemesnis nei 4%, tai gyventojų populiacija laikoma jauna, jei pagyvenę žmonės sudaro nuo 4% iki 6,9% visų gyventojų, tai populiacija laikoma brandžia, o jeigu šis indeksas yra 7% ir daugiau, tai populiacija laikoma sena.
Taigi, galime sakyti, kad Lietuvos gyventojai laikomi senais, nes 2003 m. tai sudarė 20,2 % visų gyventojų skaičiaus. Lietuvos gyventojų struktūros pokyčius XX- XXI amžiaus sandūroje galima nusakyti trumpai- gyventojų demografinis senėjimas.
Taip pat skaitykite: Telefonai vyresnio amžiaus žmonėms
Šiuo metu beveik kas 5 Lietuvos visuomenės narys- pagyvenęs žmogus. O tai reiškia, kad mūsų visuomenė yra pasiekusi labai aukštą senėjimo lygį.
Lietuvos pensininkų situacija
Paskutinis XX a. dešimtmetis Lietuvos gyventojų senėjimo raidoje, palyginti su prieš tai buvusiu- devintuoju dešimtmečiu, buvo ypatingas tuo, kad senėjimo raidą reikšmingai paveikė jauniausiojo amžiaus gyventoją grupės mažėjimas. Įvertinant abiejų minėtų- vyriausios ir ypač jauniausias- amžiaus grupių indėlį į Lietuvos gyventojų senėjimo procesą, galima tvirtinti, jog per paskutinį XX a. Yra dar vienas esminis ir Lietuvai absoliučiai naujas reiškinys, apibūdinantis gyventojų amžiaus struktūros raidą XX- XXI amžių sandūroje.
Tačiau Lietuvai įžengiant į XXI amžių, senų žmonių ir vaikų skaičius susilygino ir nuo šiol, pirmą kartą Lietuvos demografijos istorijoje, senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje bus daugiau nei vaikų 0,3%. Šioje gyventojų demografinio senėjimo stadijoje galima būtų pasidžiaugti, kad nuo šiol kiekvienas vaikas bus apsuptas didesnio suaugusiųjų skaičiaus meilės ir rūpesčio. Tačiau svarbiau yra tai, kad visuomenėje, kurioje senimo daugiau nei vaikų, atitinkamai vis didesnę socialinių išlaidų dalį reikia skirti vyriausiajai kartai.
Gyventojų senėjimo procesas Lietuvoje pasižymi įvairiomis savybėmis. Pirmoji ypatybė yra taip vadinamas dvigubo senėjimo reiškinys. Tai reiškia ne tik senų žmonių skaičiaus padidėjimą tarp visų gyventojų, bet taip pat ir senų bei labai senų žmonių skaičiaus išaugimą tarp pagyvenusių gyventojų. Kitas charakteringas bruožas- senėjimo feminizacija. Gyventojų senėjimas Lietuvoje progresuoja panašiai kaip išsivysčiusiose šalyse, tačiau mūsų šalyje žmonės yra jaunesni nei Skandinavijoje ar Vakarų Europos valstybėse.
Migracija. 1990- 2002 m. laikotarpiu gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 40 proc., t.y. nuo 57 iki 30 tūkst. gyventojų. Gimstamumas tiesiogiai neveikia gyventojų amžiaus struktūros, tačiau nuo jo mažėjimo retrospektyvoje priklauso dabartiniu metu susiformavusi gyventojų amžiaus struktūra bei tolimesnės jos raidos perspektyvos.
Taip pat skaitykite: Buvusios Pajamos ir Pensija
Gyvenimo sąlygų ir gyvenimo būdo pokyčiai, socialinė diferenciacija, nestabili ekonominė padėtis turėjo įtakos šeimos planavimui, gimstamumo ir mirtingumo rodikliams. Gimstamumo mažėjimas reiškia ne tik gyventojų senėjimo progresavimą, bet taip pat ir potencialių globėjų skaičiaus mažėjimą. Ypač staigūs gimstamumo ir mirtingumo pokyčiai pasireiškė 1994 metais, kai daugiau žmonių mirė nei gimė. Tai sukėlė neigiamą gyventojų prieaugį.
Dar vienas rodiklis gyventojų senėjimui apibūdinti yra vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, kuri nuo 71,54 metų amžiaus 1989-aisiais sumažėjo iki 68,74 metų 1994-aisiais (sumažėjo 2,8 metais). Gyvenimo trukmės trumpėjimui turėjo įtakos išaugęs vyrų mirtingumas, ypač kaimo vietovėse: per tą patį laikotarpį kaimo vyrų gyvenimo trukmė sumažėjo nuo 64,16 metų amžiaus iki 60,23 metų. Nuo 1994 metų gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti. 1997 m. vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė buvo 65,9, moterų - 76,8 metų. 2000 m. tai jau pasiekė 72,9 metų, o 2003m. nukrito iki 69,6 m.
Lyčių nelygybė ir skurdas tarp pensininkų
Lietuvoje moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2024 m. IV ketvirtį siekė 12,9 proc. Šis atotrūkis skiriasi priklausomai nuo srities. Pavyzdžiui, Informacijos ir ryšių srityje skirtumas tarp vyrų ir moterų uždirbamų pajamų siekia 737 eurus į rankas. Moterys šioje ekonominėje veikloje dažniau yra rinkodaros ir reklamos specialistės, o vyrai - programinės įrangos ir taikomųjų programų kūrėjai. Žmonių sveikatos priežiūros srityje skirtumas į rankas yra 642 eurai (vyrų naudai). Moterys čia dažniau dirba slaugytojomis, o vyrai - gydytojais specialistais.
Vienintelė sritis, kur moterys uždirba daugiau už vyrus - vyrų dominuojamas transporto sektorius. Skirtumas į rankas yra 125 eurai (moterų naudai).
Darbo užmokesčio atotrūkis susijęs su profesine segregacija - faktiniu vienos lyties dominavimu konkrečioje ekonominės veiklos srityje. Vis dar paplitę lyčių stereotipai nuo mažens įtvirtina lūkesčius, kokie žaislai ir žaidimai, veiklos, o paskui ir profesijos yra „tinkamos“ moterims ir kokios - vyrams.
Skirtingos darbo užmokesčio galimybės skirtingose ekonominės veiklos srityse lemia netolygų resursų pasiskirstymą tarp moterų ir vyrų. Tai, kad moterys uždirba mažiau, lemia ir lūkesčiai, kad moterys didesne apimtimi įsipareigos pasirūpinti vaikų auginimu ir priežiūra, kitų šeimos narių - vyresnių ar šeimos narių su negalia - globa ir priežiūra.
2024 m. vidutinė vyrų valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija buvo 16 proc. didesnė nei moterų ir siekė 656 eurus, moterų - 566 eurus. Šis atotrūkis kiek sumažėjo nuo 2019 m., kai siekė 20 proc.
Lietuvoje moterų skurdo rizikos lygis 2024 metais siekė 24 proc., vyrų - 19 proc. Vyresnio amžiaus žmonių grupėje šie skaičiai dar didesni: 65 metų ir vyresnio amžiaus vyrų skurdo rizikos lygis siekė 28 proc., o moterų - net 42 proc.
Mažesnę moterų senatvės pensiją bei didesnę tikimybę patirti skurdą senatvėje lemia moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis, mažesnis moterų darbo stažas. Dėl šių įsipareigojimų moterys dažnai būna priverstos dažniau nei vyrai daryti ilgesnes karjeros pertraukas, dirbti mažesniu darbo krūviu arba visai iškristi iš darbo rinkos.
Pavyzdžiui, dauguma suaugusių asmenų, kurie vieniši augina vaikus, yra moterys (8 kartus dažniau nei vyrai). Uždirbdamos mažiau ir turėdamos dažniau pasirūpinti kitais asmenimis, moterys dažniau patiria skurdą, joms sunkiau po pertraukos grįžti į darbo rinką, o sugrįžusios po vaiko priežiūros atostogų dažnai gauna mažesnį nei kiti kolegos darbo užmokestį.
Dėl vyraujančių su lytimi susijusių nuostatų, siejančių sėkmingą vadovavimą su vyriškumu, moterims taip pat sunkiau užimti vadovaujančias ir geriau apmokamas pareigas.
| Rodiklis | Vyrai | Moterys |
|---|---|---|
| Vidutinė senatvės pensija (2024 m.) | 656 Eur | 566 Eur |
| Skurdo rizikos lygis (2024 m.) | 19% | 24% |
| Skurdo rizikos lygis (65+ amžiaus, 2024 m.) | 28% | 42% |
Lietuvoje švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityse dirba 28 proc. moterų ir tik 6 proc. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, moterys sudaro 86 proc. visų sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srities darbuotojų, 83 proc. visų švietimo srityje dirbančių darbuotojų. Vyrai dažniau dirba statybose (90 proc. visų darbuotojų), transporto ir saugojimo srityje (76 proc. visų darbuotojų), informacijos ir ryšių srityje (58 proc.
Moterys dažniau dirba švietimo, sveikatos ir socialinio darbo srityse, kurios yra menkiau apmokamos. Vyrai paprastai renkasi kitas, geriau apmokamas, sritis. Tokiems pasirinkimams įtaką daro ir auklėjimas, visuomenės lūkesčiai. Mergaitės nuo mažens yra socializuojamos būti atsakingos už privačią gyvenimo sritį: tarpasmeninius santykius, rūpestį artimaisiais, vaikais. Tai lemia ir jų profesinius pasirinkimus.
Pagal tradicinius lyčių vaidmenis, rūpestis vaikais, namais, kitais priežiūros reikalaujančiais asmenimis perkeliamas ant moterų pečių. Lietuvoje vadovaujamas pozicijas užimančių moterų bendras skaičius viešajame ir privačiame sektoriuose - 29 proc., nors jos yra labiau išsilavinusios nei vyrai (moterys sudaro 61 proc.
Nors Lietuvoje yra daugiau išsilavinusių moterų nei vyrų, jos kur kas dažniau yra išstumiamos iš sprendimų priėmimo galią turinčių pozicijų. Taip visuomenėje yra švaistomi žmogiškieji resursai, nukenčia priimamų sprendimų kokybė ir įvairovė. Tyrimai rodo, kad lytis nedaro įtakos lyderystės įgūdžiams: tiek vyrai, tiek moterys turi gebėjimus išvystyti lyderystės kompetencijas. Skirtumai atsiranda dėl auklėjimo ir socializacijos.
Mokymo priemonėse, ypač istorijos vadovėliuose, nematome moterų lyderių istorijų, o moterų atliekami darbai vaizduojami kaip mažiau vertingi. Sudaiktintas ir seksualizuotas moters vaizdavimas žiniasklaidoje ir reklamose taip pat prisideda prie suvokimo, kad moterys yra mažiau patikimos, mažiau vertingos, formavimo.
Lietuvoje moterys sudaro tik apie trečdalį generalinių ir vykdančiųjų direktorių skaičiaus. 2025 metais šalies biržinių bendrovių vadovų tarpe buvo 28 proc. moterų.
Nors dažnai įsivaizduojama, kad moterys sunkiau kopia karjeros laiptais, nes mažiau savimi pasitiki, tyrimai rodo, kad pagrindinė ir svarbiausia kliūtis moterims įveikti vadinamąsias „stiklo lubas“ yra atrankos procesuose dalyvaujančių žmonių nuostatos. Nuostatos gali veikti ir pasąmoniniu lygmeniu. Pavyzdžiui, nesąmoningai palankiau vertinti vyrus kandidatus gali paskatinti nuostata, kad moterų pirminė pareiga yra rūpintis mažais vaikais, o ne siekti karjeros.
Tai, kaip vertinamos vadovavimui reikalingos savybės, taip pat skiriasi priklausomai nuo to, ką vertiname - vadovus vyrus ar vadoves moteris. Pavyzdžiui, moterų ryžtingumas arba reiklumas vertinamas skirtingai nei vyrų. Reiklios moterys dažniau įsivaizduojamos kaip agresyvios arba emocingos - ši savybė dažniau vertinama kaip neigiama, jei ja pasižymi moteris, ir kaip teigiama, jei ja pasižymi vyras.
Pirma moteris orkestre buvo įdarbinta tik XX amžiaus pradžioje. Orkestruose iki 1965 metų dirbo / grojo tik apie 5 proc. Spręsdami šią nelygybės problemą pastaraisiais dešimtmečiais orkestrai ėmėsi įtraukaus įdarbinimo, dar kitaip vadinamo „akląja atranka“ (angl. blind audition), praktikų. Atlikėjai grodavo už širmos, tad atrankos komisija nematydavo grojančio asmens lyties, amžiaus, odos spalvos. Ši praktika leido sumažinti atrankos komisijos narių nesuvoktą šališkumą, o atranką sėkmingai praeidavo vis daugiau moterų. Nesuvoktas šališkumas lyties atžvilgiu pasireiškia nesąmoningai, kai vertinami ne kandidato arba kandidatės gebėjimai, o jo / jos lytis.
Kadangi seksualinis priekabiavimas susijęs su galia, tai tampa labai pavojingu reiškiniu darbovietėse, kuriose vyrauja hierarchinė struktūra. Vadovai taip gali naudotis savo galia priekabiaudami prie darbuotojų arba darbuotojai gali naudoti seksualinį priekabiavimą kaip įrankį savo pozicijai sustiprinti.
Moterys darbo aplinkoje dažnai susiduria su įkyriais, privataus pobūdžio klausimais apie asmeninį gyvenimą, su seksualinio pobūdžio komentarais, komentarais apie išvaizdą, nepageidaujamais prisilietimais, apkabinimais ar bučiavimu. Pastaruoju metu daugėja ir priekabiavimo elektroninėje erdvėje atvejų, kai be sutikimo yra atsiunčiami ar viešinami seksualinio pobūdžio vaizdai.
Pastebima, kad vyrų dominuojamose veiklos srityse dirbančios moterys susiduria su didesne rizika patirti seksualinį priekabiavimą. Darbovietėse, kuriose dominuoja vyrai, seksualinis priekabiavimas dažniau vartojamas kaip galios ir kontrolės, „pastatymo į vietą“ įrankis. Priekabiavimas gali sukelti fizinę ir psichologinę žalą, t. y. menkinti aukos savivertę, sukelti depresiją, galvos skausmus, kūno svorio kitimus, nuovargį.
Skurdo rizikos lygis Lietuvoje
tags: #pensininkai #pagal #lyti