Lietuvoje pristatant pensijų sistemos privatizaciją dažnai buvo remiamasi neva labai teigiamu Čilės patyrimu, demonstruojančiu, kad individualus taupymas privačiuose pensijų fonduose gali iš karto išspręsti keletą uždavinių: padidinti žmonių, dalyvaujančių privačiose pensijų schemose, pensijas ateityje, pagyvinti kapitalo rinką, sumažinti naštą šalies biudžetui, formuoti naują savininkų (turimi galvoje individualiai pensijoms taupantys) klasę.
1981 m. Čilėje pensijų sistema pertvarkyta į privataus kaupimo modelį - valstybė, atskaičiusi mokesčius nuo darbuotojų atlyginimo, didelę dalį tų pinigų grąžina į jų asmenines sąskaitas pensijų fonduose. Lietuvoje ne kartą viešai kritikuotos Čilės pensijų sistemos ginti ėmėsi FIAP. Federacija Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Lietuvos pensijų fondų valdytojams atsiuntė raštą, kuriame G. Po pasaulyje praūžusios krizės Čilės respublikos buvusios prezidentės Mišelės Bašelės (Michelle Bachelet) sudaryta komisija nustatė, kad pensijų sistema nėra krizėje ir funkcionuoja kaip numatyta, sukauptos lėšos leidžia finansuoti pensijas, kurios prilygsta buvusioms darbuotojų pajamoms, teigiama FIAP rašte.
Teigiami aspektai, kuriais remiasi privatizavimo šalininkai
- Čilės pensijų fondų vidutinė metinė grąža būsimiesiems pensininkams siekia 12,6 proc., o privalomos įmokos į pensijų fondus šioje šalyje siekia 13 proc. darbuotojų atlyginimo.
- Santiago, Chile. The nation’s funded and regulated private pension funds called Administradoras de Fondos de Pensiones (AFPs) and financed by workers’ mandatory 10% contributions, has now accumulated over $160 billion in privately-managed accounts.
- The main goal of our reform plan was not to question the role of private saving in Chile. Rather we sought to enhance the efficiency of workers’ savings and to find a sensible remedy for old-age poverty.
- Our proposal would also improve women’s retirement benefits and increase competitive pressure on the AFPs to reduce costs and raise pensioners’ income streams.
Praktiniai trūkumai ir kritika: pensininkų patirtys
Nuo Čilėje 1981 metais pradėtos pensijų reformos praėjo beveik ketvirtis amžiaus. Ten dalis žmonių, prisijungusių prie privačių pensijų fondų, jau yra sulaukę pensinio amžiaus. Taigi jie gali lyginti pažadus su tikrove, o to dar negali padaryti Lietuvos piliečiai, priėmę tokį pat sprendimą.
„The New York Times“ pateikia tokį pavyzdį: darbuotojas, gavęs maždaug 950 dolerių mėnesinį atlyginimą ir 24 metus mokėjęs 10 proc. savo darbo užmokesčio dydžio įmokas, gaus 315 dolerių per mėnesį pensiją. Jis yra nusivylęs, nes jo draugai ir kolegos, kurie gavo tokį pat atlyginimą, tačiau liko senojoje sistemoje, gauna 700 dolerių mėnesinę pensiją iki mirties. O jam pensijų fondai garantuoja pensiją tik 20 metų. Jei jis išgyventų ilgiau, gyvenimo saulėlydyje liktų be pajamų.
Šis pavyzdys pateikiamas kaip tipinis, atspindintis daugelio pensininkų padėtį. Kaip pripažįsta kai kurie apklausti Čilės piliečiai, 90 proc. privačių pensijų fondų dalyvių, jei jiems būtų suteikta galimybė, grįžtų į senąją sistemą.
Taip pat skaitykite: ką svarbu žinoti apie Čilės pensijų reformą
Čilės privačių pensijų fondų dalyviai yra nepatenkinti ne tik pensijų dydžiu, kuris pasirodė esąs mažesnis, nei tikėtasi. Juos piktina ir kiti dalykai, dalis kurių daro įtaką ir pensijų dydžiui.
Mokesčiai ir komisija
Žmonės yra nepatenkinti tuo, kad kaip neseniai patvirtino Pasaulio bankas, nuo 25 proc. iki 33 proc. visų individualių įnašų „suvalgo“ įvairūs komisiniai, mokesčiai, kuriuos savo naudai iš individualių pensinių sąskaitų atskaito pensijų fondai.
Sunkiai čiliečiai pripranta ir prie to, kad privačių pensijų fondų pelno norma svyruoja, įvairiais skaičiavimais, nuo 30 iki 50 proc.. Nelengva būtų surasti kitą tokią ekonominės veiklos sritį, kurioje nuolat būtų gaunamas tokio lygio pelnas. Privačios sistemos šalininkai tokią aukštą pelno normą aiškina kaip atlygį už didelę riziką, tačiau ne visi su tuo sutinka sakydami, kad daug didesnę riziką prisiima privačių pensijų fondų dalyviai vertybinių popierių kainos, jų teikiamų pajamų kritimo ar pensijų fondų bankroto atveju.
Investicijų strategija ir saugumas
Be to, privačių pensijų fondų kritikai nurodo, kad rizika, apie kurią kalba privačių pensijų fondų atstovai, jų atžvilgiu nėra tokia didelė, nes stengiamasi investuoti į saugiausias, vadinasi, nebūtinai pelningiausias, sritis. O saugiausia tokių įdėjimų sritis yra vyriausybės vertybiniai popieriai. O vyriausybė savo vertybinius popierius išleidžia tais atvejais, kai jai nepavyksta subalansuoti savo biudžeto ir tenka dengti jo deficitą.
Biudžeto našta ir valstybės atsakomybė
Prie tokios situacijos susidarymo šalia daugelio kitų veiksnių prisideda ir tai, kad valstybei biudžeto, mokesčių mokėtojų lėšomis tenka prisidėti prie privačių pensijų fondų kūrimo ir funkcionavimo. Čilės atveju pasirodė, kad privataus pensijų verslo palaikymas biudžetui kainuoja daugiau, nei iš pradžių buvo manyta - nuo 5 iki 6 proc. bendrojo vidaus produkto.
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Kadangi Čilėje veikia ir sena pensijų sistema, - sau privilegijuotą padėtį šioje sistemoje išlaikė kariškiai, be to, valstybė bent minimalias pensijas turi mokėti tiems, kurie buvo likę šešėlinėje ekonomikoje, kurie dirbo tik sezoninius darbus, turėjo savo smulkutį verslą, - bendra pensijų našta siekia, to paties „The New York Times“ teigimu, ketvirtadalį nacionalinio biudžeto. Tai beveik tiek pat, kiek išlaidos švietimui ir sveikatos apsaugai kartu sudėjus.
O juk vienas iš svarbiausių privačių pensijų fondų kūrimo argumentų paprastai yra naštos šalies biudžetui sumažinimas. Po beveik ketvirčio amžiaus galima sakyti, kad nors ši reforma, ekspertų nuomone, šiek tiek prisidėjo prie verslo pagyvėjimo, pensininkai žadėtos naudos dažniausiai nesulaukia. Kaip ir nesumažėja valstybės finansinė atsakomybė už visą pensijų sistemą, nes ji negali atsisakyti paskutinės instancijos garanto seniems žmonėms vaidmens.
Politinis kontekstas ir socialinis pasitikėjimas
Čilės eksperimentas propaguojant privačius pensijų fondus buvo gana dažnai minimas mūsų spaudoje. Tačiau toje informacinėje kampanijoje buvo pateikiami tik Čilės modelio pranašumai. Jose Pinera - čilietiškos reformos architektas, pastaruoju metu slapstosi nuo žurnalistų, norinčių gauti iš jo interviu apie pensijų reformos šalyje rezultatus.
Chile’s landmark pension reform offers a case study in building consensus amidst deep political polarization and institutional distrust, mirroring a broader global trend. The agreement hinged on persistent dialogue, technical grounding, strategic compromise and dedicated political leadership navigating complex ideological divides.
The Chilean experience provides timely lessons for democracies grappling with similar challenges, demonstrating that progress on critical issues is possible even in fractured times. The country’s recent success in forging a landmark pension reform did not occur in isolation but against a stark backdrop where global trends and local issues have intertwined.
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
It highlights that constructive political action remains achievable even when institutions face legitimacy crises fueled by global pressures and local grievances. The process highlights several key enablers: the early definition of shared goals, persistent technical dialogue, the strategic use of cross-party commissions, willingness to work with a sense of urgency, the involvement of parliamentary advisors, and leadership committed to gradual, mutual concessions.
Čilės patirtis privačių pensijų srityje ir naujų reformų perspektyvos
Lyginimas su Lietuvos realijomis ir mitų analizė
Pensijų kaupimo sistemos reforma iš rinkiminių šūkių, panašu, po truputį tampa realybe. Kol Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ruošia skaičiuoklę, kaip priėmus numatomus pakeitimus ateityje keisis jūsų pensija, panagrinėkime reikšmingiausius mitus apie Lietuvos pensijų sistemos kaupimą.
Mitas: II pakopa nepasiekė tikslo
Dalies politikų teiginys, jog prieš 21-erius metus sukurta II-osios pakopos pensijų sistema nepasiekė savo tikslo, nes Sodros išmokos yra didesnės ir augo sparčiau, nei pensijų anuitetai, neatspindi ilgalaikės perspektyvos. Pensijų kaupimo sistema yra ilgalaikis finansinis mechanizmas.
Vidutinis darbo užmokestis „į rankas“, kai startavo II pensijų pakopa, siekė 242 eurus. Pernai jis buvo jau net šešis kartus didesnis ir pasiekė 1 432 eurus. Naturalu, kad dėl mokėtų itin mažos nominalios vertės įmokų, žmonių netenkina ir jų sukaupta suma.
Reikia nepamiršti, kad Sodros pensijų įmokos yra kelis kartus didesnės nei kaupiamųjų pensijų įmokos - Sodros sistemai mokame 8,72 proc. darbo užmokesčio, o pensijų kaupimui - 3 proc. Beje, anksčiau įmokos buvo dar mažesnės, pavyzdžiui, 2019 m.
Dėl dalies pensijų kaupimo sistemos dalyvių nepasitenkinimo kalta ne pati kaupiamoji pensijų sistema, o jos įkūrimo metu padarytos sisteminės klaidos. Pensijų kaupimo sistemos pradžioje kaupiamoji dalis mažino Sodros įmoką ir pensiją, taip sukurdama nereikalingą trintį tarp dviejų pensijų sistemos pakopų.
Pensijų kaupimas privalo būti ilgalaikės trukmės tam, kad spėtų susiformuoti reikšminga investicinė grąža. Visgi, nuo 2019 m. ši problema ištaisyta, kadangi įmokos į Sodrą ir II-ają pensijų pakopą visiškai atskirtos. Investicinei grąžai (pastarąjį penkmetį viršijusiai 10 proc. per metus) pralenkus atlyginimų augimą ir pensijų indeksacijos spartą (euro zonoje atlyginimų augimo vidurkis pastarąjį dešimtmetį siekė 2,8 proc.), kaupimo sistema ne tik patenkins, bet ir viršys lūkesčius.
Mitas: dalyvavimas II pakopoje yra vien tik asmeninis sprendimas
Renkantis ar kaupti, ar ne, taip pat ar atsiimti sukauptą turtą, kiekvienam derėtų įvertinti alternatyvas, pavyzdžiui III pensijų kaupimo pakopą bei savarankišką investavimą į finansų rinkas. Visgi Lietuvos banko skaičiavimu, tiems, kurie atsiims sukauptas lėšas, bet nepradės senatvei taupyti kitais būdais, pajamos išėjus į pensiją po poros dešimtmečių sumažės vidutiniškai apie 20 proc., palyginus su pajamomis likus pensijų kaupime.
Sodros pensijų indeksavimas tiesiogiai siejasi su darbo užmokesčio pokyčiais. Atlyginimai euro zonoje per pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai augo tik 2,8 proc. per metus, kai Lietuvoje - virš 10 proc. Tuo tarpu vidutinė metinė Lietuvos pensijų fondų grąža per pastaruosius penkerius metus siekė net 10,8 proc. kasmet. Dėl to, atlyginimams augant lėčiau, Sodros pensijų augimas taip pat sulėtės - tuomet investicinė grąža taupant pensijai privačiai taps itin patraukli.
Mitas: pensijų turto valdymo mokesčiai nekontroliuojami
Pensijų turto valdymo mokesčiai yra reguliuojami įstatymu ir nuo 2019 m. yra nuosekliai mažinami - šiuo metu jie gali maksimaliai siekti 0,5 proc. pensijų fondo grynųjų aktyvų vidutinės metinės vertės.
Sodros administravimas taip pat kainuoja. Sodra šiemet planuoja išmokėti 7,76 mlrd. eurų pensijoms, nedarbo, ligos ir kitoms išmokoms, o jos veiklos sąnaudos sudarys 143,5 mln. eurų - virš 200 eurų vienam į pensiją išėjusiam žmogui. Tai reiškia, kad Sodros administravimas sudaro net 1,8 proc.
Mitas: tarptautinės rekomendacijos susijusios tik su profesiniais fondais
Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos Sąjungos Taryba ar kiti ekspertai, pateikia rekomendacijas stiprinti pensijų kaupimo sistemas plačiau nei tik profesinių fondų kontekste. Neigiamą pensijų kaupimo sistemos vertinimą pateikė ir kai kurios Lietuvos institucijos, tačiau viešas diskursas rodo, kad tarptautinės rekomendacijos nebūtinai yra vienareikšmės.
Socialiniai ir demografiniai iššūkiai
Stambi problema daugelyje šalių yra demografinis senėjimas, mažėjančio dirbančiųjų ir didėjančio pensininkų santykis. Many European countries are struggling to remain solvent in the face of an aging population, fewer workers, and a shortfall in private savings. Such a two-pillar model has been in place in Chile for some time, and the lessons it offers should be of interest for all of our rapidly-aging countries.
Many workers retire with no or very low pensions, mostly because their participation into the formal labor market had been occasional and their contributions low. This is particularly true for women. For this reason, in 2008, a means-tested pillar called Sistema de Pensiones Solidarias, financed out of general tax revenue was introduced.
Alternatyvos ir siūlymai
Bravo Commission recently submitted our report to President Michelle Bachelet containing three alternative proposals for revising Chile’s retirement system. Proposal A embodied a sustainable, efficient, and transparent way to strengthen retirement security in Chile. It paid close attention to the importance of saving for growth and productive investment, and the welfare of future generations of Chileans.
Our objection to Proposal B, which in the short run would provide a level of pensions very similar to that of Proposal A, was about how the increased solidarity pensions would be financed. Proposal B would divert money from workers’ individual accounts and give the cash to current pensioners, rather than building up funding for their own retirement. In other words, Proposal B imposed a heavy burden on future generations in this rapidly aging nation, by boosting the unsustainable PAYG component of the current system.
The most radical proposal, Proposal C, would take workers’ pension savings accumulated over the past 35 years and pay the money to current retirees. As seen during Argentina’s pension expropriation experience, this would force Chile to return to a PAYG system financed completely from tax revenue with no accumulation of savings. It ignored the reality that Chile is only now emerging from the burden of its old insolvent PAYG system eliminated in 1981.
Ko galima pasimokyti Lietuvoje?
Po beveik ketvirčio amžiaus galima sakyti, kad nors ši reforma, ekspertų nuomone, šiek tiek prisidėjo prie verslo pagyvėjimo, pensininkai žadėtos naudos dažniausiai nesulaukia. Valdžia, inicijuodama pensijų reformą, prisiėmė atsakomybę už jos rezultatus. Čilės vyriausybė negali atmesti galimybės, kad, pavyzdžiui, bankrutavus privačiam pensijų fondui pensininkai, kaip įtakinga rinkėjų dalis, susirinks ir protestuos prie vyriausybės ar parlamento pastatų.
Lietuvoje svarbu vertinti ne tik potencialią investicinę grąžą, bet ir administracines sąnaudas, mokesčius bei socialinį teisingumą, nepraleisti rizikos, susijusios su laisvos rinkos sąlygomis ir nestabilumu. Kaupimas pensijai - tai ne konkretaus fondo ar sistemos pasirinkimas, o ilgalaikės atsakomybės už savo pajamas senatvėje prisiėmimas. II pakopa gali būti vienas iš sprendimų. Kiekvienas jų turi skirtingą riziką, grąžą ir prieinamumą.
| Aspektas | Čilės patirtis | Pamokos Lietuvai |
|---|---|---|
| Metinė grąža | AFPs: ~10-12,6% (skirtingi vertinimai) | Nelaukti greito rezultato, vertinti ilgalaikę grąžą |
| Mokesčiai/komisiniai | 25-33% įnašų „suvalgo“ mokesčiai (Pasaulio banko duomenys) | Griežtas mokesčių reguliavimas ir skaidrumas |
| Biudžeto našta | Privataus verslo palaikymas kainavo 5-6% BVP; bendra pensijų našta ~25% biudžeto | Įvertinti visą ilgalaikę valstybės atsakomybę ir kaštus |
| Socialinis poveikis | Daugelis pensininkų nusivylę; didelė dalis norėtų grįžti į seną sistemą | Klausyti piliečių patirties, užtikrinti socialinį saugumą |
Kaip matyti iš Čilės pavyzdžio, pensijų sistemos pertvarka neturi būti vien tik ideologinė, ji turi remtis techniniu pagrindu, skaidrumu, tinkamu reguliavimu, aiškia valstybės atsakomybe ir socialinio teisingumo apsauga. Reformų projektai turi būti derinami su demografinėmis prognozėmis ir realiomis fiskalinėmis sąnaudomis.