Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų). Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. 1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims.
Taip pat skaitykite: Investicijos ir Pensijos Dydis
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga. 1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą.
Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais. Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. 1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms.
Pensijos amžiaus pokyčiai Lietuvoje nuo 1995 metų
Senatvės pensijos amžius Lietuvoje palaipsniui didėjo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas numato, kad senatvės pensijos amžius didinamas vienodai po 6 mėnesius vyrams ir moterims kasmet, kol 2003 metais pasieks nustatytą 62 metų ir 6 mėnesių senatvės pensijos amžių vyrams ir 2006 metais - nustatytą 60 metų senatvės pensijos amžių moterims.
Senatvės pensijos amžius Lietuvoje 1995-2006 metais:
Taip pat skaitykite: Kaip išnaudoti pirmąją pensiją?
| Metai | Vyrų pensijos amžius | Moterų pensijos amžius |
|---|---|---|
| 1995 | 60 m. 2 mėn. | 55 m. 4 mėn. |
| 1996 | 60 m. 4 mėn. | 55 m. 8 mėn. |
| 1997 | 60 m. 6 mėn. | 56 m. |
| 1998 | 60 m. 8 mėn. | 56 m. 4 mėn. |
| 1999 | 60 m. 10 mėn. | 56 m. 8 mėn. |
| 2000 | 61 m. | 57 m. |
| 2001 | 61 m. 6 mėn. | 57 m. 6 mėn. |
| 2002 | 62 m. | 58 m. |
| 2003 | 62 m. 6 mėn. | 58 m. 6 mėn. |
| 2004 | 62 m. 6 mėn. | 59 m. |
| 2005 | 62 m. 6 mėn. | 59 m. 6 mėn. |
| 2006 | 62 m. 6 mėn. | 60 m. |
Ekonomistai įspėja, kad vėlinant pensinį amžių gali išaugti bedarbių bei neįgaliųjų socialinėms pašalpoms skiriamos išlaidos. „Vyriausybė daro klaidą skaičiuodama, kad pavėlinus pensinį amžių visi tie žmonės, kurie bus jaunesni nei nustatyta riba, dirbs. Tikrai reikia neatmesti to, kad dalis jų taps bedarbiais, dar viena dalis patrauks per gydytojus ieškoti ligų, kad kaip nors gautų neįgalumą“, - teigia ekonomistas Romas Lazutka.
Jis primena, kad su tokiomis bėdomis Lietuva kartą jau buvo susidūrusi, kai 1996 m. pailgino pensinį amžių. „Tuomet neįgaliųjų smarkiai padaugėjo“, - teigia R.Lazutka. Anot jo, jau dabar darbuotojai vadovaujasi stereotipu esą vyresnio amžiaus žmonės yra prastesni darbuotojai nei jaunesni, todėl, ypač atėjus ekonominiam sunkmečiui, pirmiausia stengiasi atsikratyti tų darbuotojų, kuriems likę kiek daugiau nei penkeri metai iki pensijos ir jiems netaikomas sudėtingesnis atleidimo iš darbo reglamentavimas.
Dar sudėtingiau vyresnio amžiaus žmonėms rasti naują darbą, todėl jie neretai tampa našta savo artimiesiems, vaikams arba valstybei. Per ekonominį sunkmetį įsidarbina daugiausia 18 proc. vyresnio amžiaus bedarbių. R.Lazutka sutinka, kad pavėlinus pensinį amžių ši problema gali tapti dar aktualesnė, nes vyresnių darbuotojų darbo rinkoje bus dar daugiau.
Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, kad tik produktyvus darbas yra visuomenės gerovės pagrindas, siekia, kad kuo daugiau darbingų asmenų turėtų darbą, galėtų realizuoti save profesinėje veikloje. Įgyvendinant Vyriausybės programines nuostatas bei atsižvelgiant į situaciją darbo rinkoje, buvo atitinkamai tobulinama darbo rinkos politika, keičiami teisės aktai ir diegiamos naujos priemonės.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad nedarbo ir užimtumo problemų sprendimas yra daug platesnio spektro dalykai, tam bus naudojami Europos Sąjungos fondai. Artimiausiu metu neketinama didinti reikalaujamo darbo stažo, tačiau neatmetama galimybė, kad tokia idėja gali kilti ateityje. „Per šiuos ir kitus metus atskirais blokais bus rengiama visa socialinės sistemos pertvarka. Šiandien pasakyti, kas bus siūloma per kitus ir dar kitus metus, - per ankstyva“, - teigia ministras.
Taip pat skaitykite: Pensijų kaupimo stabdymas Lietuvoje
Išeiti į pensiją Lietuvoje – kiek tai kainuoja?
