Priklausomybės mene ir dailėje - plati tema, kuri sieja istorinius kontekstus, estetinius pokyčius, kūrėjų asmenines būsenas ir šiuolaikines terapines praktikas. Straipsnyje nagrinėjami pokyčiai Lietuvos dailėje per XX a. įvairius istorinius etapus, kūrėjų simbolika, priklausomybių suvokimas visuomenėje ir dailės vaidmuo atsistatant, išgyvenant ir gydant psichines problemas.
Istorinės prielaidos: dailės kontrolė ir ideologija
Prižiūrėti dailę sovietų valdžia Lietuvoje pradėjo dar pirmosios okupacijos metais. 1940 m. liepą Lietuvos dailininkų organizacijas ji pertvarkė į vieną Lietuvos dailininkų profesinę sąjungą, kuri 1941 m. pavasarį, jau kaip LSSR dailininkų sąjunga, tapo pavaldi SSRS dailininkų sąjungai. Panašiai kaip ir nacių valdomoje Vokietijoje, kurti dailę nuo šiol iš esmės galėjo tik šios organizacijos nariai.
1940 m. vasarą sovietai ėmė įgyvendinti nuo bolševikinio perversmo laikų SSRS plėtotą „monumentaliosios propagandos planą“ - naikinti nepriklausomos Lietuvos paminklus ir statyti kitus, bolševikų vadams. Iki Vokietijos-SSRS karo pradžios geriausi šalies dailininkai dirbo sovietų valdžiai: kūrė plakatus „Liaudies seimo“ rinkimams, dalyvavo kūrinių atrankos konkurse 1941 m. rudenį Maskvoje turėjusiai vykti Lietuvos dailės dekadai. Vis dėlto 1944 m. LSSR dailininkų sąjunga 1944 metais atnaujino veiklą Vilniuje, kai tik jį užėmė sovietų armija. Organizacijai vadovavo iš Maskvos sugrįžę lietuvių dailininkai. 1944 m. rugpjūčio 24 d. atkurta Vilniaus dailės akademija. 1945 m. sausį įsteigtas LSSR dailės fondas; netrukus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jau veikė jam pavaldūs vadinamieji dailės kombinatai bei kitos įmonės, gaminusios dailiųjų amatų dirbinius, švenčių atributiką, vitražus, lauko skulptūrą.
Dailininkų sąjunga tapo pagrindiniu dailės sovietizavimo įrankiu, skirtu veiksmingai kontroliuoti visas dailės produkcijos, sklaidos ir recepcijos sritis - dailininkų ideologinį „švietimą“, valstybinį kūrinių užsakymą ir įsigijimą, parodas, pranešimus spaudoje. Okupuotoje Lietuvoje, kaip ir SSRS bei visose totalitarinėse valstybėse, dailė privalėjo tarnauti valdžios ideologinės propagandos ir masių auklėjimo reikmėms.
Socrealizmas, represijos ir kūrybos pokyčiai
Modernizmo ir neoklasicizmo kryptis pakeitė socrealizmas - ideologijos persunktas kūrybos metodas, reikalavimas pagal XIX a. rusų realistinės dailės pavyzdį tikroviškai vaizduoti valstybei svarbius asmenis, įvykius ir „tipiškus“. Pirmaisiais pokario metais šis metodas diegtas atsargiai, nes iki 1947 m. SSRS visose srityse laikėsi nuosaikios Baltijos šalių sovietizavimo politikos. Užuot plėtoję valdžios nurodytas karo, kaimo pertvarkos, darbo temas, dailininkai daugiausia tapė tradicinių žanrų paveikslus.
Taip pat skaitykite: Trakų Dievo Motinos paveikslo reikšmė Lietuvai
Sunkiausiu stalinizmo režimo laikotarpiu - nuo 1947 m. rudens iki 1953 m. kovo - Lietuva buvo sovietizuojama per masinius trėmimus, stiprėjo represijos prieš įvairias gyventojų grupes. Valdžios politika meno kūrėjų atžvilgiu taip pat pasidarė labai griežta. Antanas Sniečkus 1949 metų Lietuvos komunistų partijos suvažiavime Dailininkų sąjungos veiklą ir „dailės padėtį“ įvertino nepatenkinamai. Prasidėjo kova su modernizmo apraiškomis, formalizmu (siužeto, pasakojimo stoka), buvo pasmerktas dailės palikimas, ypač Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba ir XX a.
Stalinizmo laikotarpiu dailininkai nutapė daugiafigūrių socrealistinių paveikslų - tai Vytauto Mackevičiaus Partizanai (1946) ir Liaudies seimo delegacija Kremliuje 1940 m. (1949), Bronislavos Jacevičiūtės Salomėja Nėris 16-toje lietuviškoje divizijoje (1951), Vinco Dilkos Kolūkio steigiamasis susirinkimas (1950), Augustino Savicko V. Mickevičius-Kapsukas ir P. Eidukevičius pogrindžio spaustuvėje 1918 m. (1950) ar bendras Antano Gudaičio ir Leono Katino darbas Svečiuose pas kiaulininkę S. Vitkienę (1949).
1946 m. Karaliaučiuje pastatytas Lietuvos skulptorių sukurtas paminklas Pergalė, 1952 metais Druskininkuose - Roberto Antinio vyresniojo paminklas karo didvyrei Marijai Melnik. 1956 m. SSRS valdanti komunistų partija pasmerkė Stalino diktatūrą („asmenybės kultą“) ir jos padarinius kultūrai. Baltijos šalių sovietizavimo modelį Stalino įpėdiniai nusprendė keisti dar 1953 m. pavasarį, pamatę, kad represijos nedavė naudos - tęsėsi partizaninis karas, žmonės į sovietų valdžią žiūrėjo kaip į svetimą ir laikiną.
Atšilimas, kultūros liberalizavimas ir „mažieji Vakarai“
Represijas Lietuvoje pakeitė sutautinimo politika, kurios esmė - kuo daugiau lietuvių įtraukti į „socializmo statybą“, leisti plačiau naudoti lietuvių kalbą, liberaliau valdyti kultūrą. Po 1956 m. prasidėjusį visų kultūros sričių atsinaujinimą stipriai nulėmė SSRS vadų idėja iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos padaryti „sovietinius Vakarus“. Kitų SSRS regionų gyventojams Lietuva tapo „mažaisiais Vakarais“, nors pati save tegalėjo suvokti kaip nereikšmingą pakraščio „respubliką“.
Modernizmas, simbolika ir individuali kūryba
XX a. pirmame dešimtmetyje Lietuvoje kilo sąmyšis vaizduojamojoje dailėje. Daugelis menininkų tokią situacija įvardino nuosmukio amžiumi. Buvo akivaizdus poreikis laužyti ligtolinius rėmus. Natūralus poreikis ieškoti naujų vaizdinių būdų, kaip išreikšti dvasinę tikrovę, ryškino metafizikos galią. „Modernistinių principų išsiskleidimą E. Kunčiuvienė tapatino su arsininkų daile, šios grupuotės ieškojimus siejo su postimpresionistiniu Europos menu, nurodė jų ryšį su ekspresionizmo ir fovizmo stilistika bei XX a. pradžios Vakarų modernistų susidomėjimu vaizdine primityviųjų tautų kūryba.“
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Vyresnioji dailininkų karta ir žiūrovai tikroviškumo postulatą traktavo kaip privalomą lietuvių dailei. Adomas Jakštas buvo vienas iš didžiai pasipiktinusiųjų tradicijos sergėtojų. Iš čia vis plaukia jų nuodėmės prieš visokią realybę ir tikrumą - žalias dangus, geltonas vanduo, pasityčiojimas iš anatomijos, kūnus ar figūras bepiešiant. Tokia dailė - tai ne lietuvių dailė. Tokia meninė kryptis, anot A. Jakšto, krypo į primityvizmą, ieškojo naujovių, bei nepaisė meninės technikos ir meistrystės.
Kūryba kaip terapija: Čiurlionis, Švėgžda, Paukštė ir kiti pavyzdžiai
Vienas iš įstabiausių simbolių kūrėjų Lietuvoje - M. K. Čiurlionis (1875-1911). Jo paveikslus kai kurie psichiatrai naudojo kaip iliustracinę medžiagą, kuri leido pakankamai vaizdžiai pažvelgti į būseną. Vienas iš pavyzdžių - „Ramybė“. Menininko pasaulėvaizdyje galima įžvelgti jo paties pasąmonėje glūdinčių vaizdinių projekciją. Tai tampa ne tik estetiniu objektu, tačiau ir mokomąja priemone. Manoma, kad Čiurlionio kūrybos tipas, dailės ir muzikos sintezė, veda prie problemos - sinestezijos.
Italų dailėtyrininkė Gabriella di Milia rašė: „Kaip tvirtina vienas jo draugas iš Lenkijos, Čiurlionis domėjosi eksperimentine psichologija ir pats praktikavo parapsichologinius sugebėjimus - hipnozę per nuotolį ir gydymą rankomis.“ Vokiečių muzikologė D. Eberlein mano, kad M. K. Čiurlioniui tapyba buvo psichinės iškrovos būdas, o jų egzistencinės krizės buvo lydimos psichozinių fazių. Toks teiginys iliustruoja dailės terapijos užuomazgas Lietuvoje ar bent jau jos suvokimą dar neįvardinant disciplinos šiuo metu plačiai paplitusiu pavadinimu.
Kitas gan iliustratyvus pavyzdys - Algimantas Jonas Švėgžda (1941-1996). Jo kūriniuose simboliai yra kitokie, nei Čiurlionio kūryboje, tačiau jo būsenų nusakymai yra įstabiai dėkingi dailės terapijos proceso atskleidimui dailėje. „Užsidariau, pradėjau piešti vieną vakarą - „Autoportretą su moliūgu“ tiesiog šiaip sau, nei parodai, nei niekam. Iš nevilties. Pamažu dirbau ir staiga nustebau suvokęs, kad man gera. Pirmąkart man buvo gera piešt. Ir pirmąkart pajutau, kad tas paveikslas - mano draugas. Akivaizdu, kad sąmoningai nelauktas proceso rezultatas, kuris padarė įtaką psichinei būsenai, yra kūrybinės svarbos psichikai pripažinimas.
Pasak Alfonso Andriuškevičiaus A. Švėgždos kūriniuose realistinių daiktų atspindžiai tarsi skleidžia transcendentinę šviesą, kad gal labiau pritiktų šitokią tapybą vadinti metafiziniu realizmu. Vygantas Paukštė (g. 1957) savo kūrybą traktuoja kaip tautos genuose subrandintą vientisą pasaulio modelio suvokimą. V. Paukštės kūriniai terapiniu aspektu svarbūs tuo, kad daugumoje iš jų atsiskleidžia pasąmoninis pirmykščio vaizdavimo tipas. Tokį teiginį pagrindžia iš paveikslo į paveikslą keliaujantys du personažai - moteris ir vyras, kurie automatiškai imti tapatinti su pirmaisiais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Naivioji tapyba ir spontaniškas vaizdavimas taip pat atveria terapines galimybes. Kazė Zimblytė savo piešiniuose iliustruoja, kaip naivus menas nereikalauja asmeninio įsitempimo, leidžia klientams suvokti, kad visos meno apraiškos ir išraiškos terapijoje yra tinkamos. „Menininkas žino ką kuria, tačiau ir žiūrovas puikiai supranta bei identifikuoja ką mato“, - rašė Aistė Paulina Virbickaitė.
Kūrybos ir priklausomybių sąsajos: psichologinis ir socialinis kontekstas
Priklausomybės Lietuvoje vis dar dažnai suvokiamos kaip asmeninis žmogaus pasirinkimas ar valios trūkumas. Tačiau specialistai pabrėžia, kad toks požiūris ne tik neatspindi realybės, bet ir trukdo žmonėms laiku gauti pagalbą. Pasak psichologės prof. dr. Laimos Bulotaitės, šiandien priklausomybės neapsiriboja vien alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. „Mes sukūrėme pasaulį, kuriame siekiame kuo daugiau patogumo, malonumo ir greito atsipalaidavimo. Tačiau kartu sukūrėme ir sąlygas priklausomybėms rastis. Todėl būtų neteisinga visą atsakomybę perkelti tik pačiam žmogui“, - sako ji.
Profesorė ypač akcentuoja stigmos problemą. Jos teigimu, žmonės, susiduriantys su priklausomybėmis, dažnai patiria visuomenės nepasitikėjimą, atstūmimą ir diskriminaciją. „Kai žmogus nuolat girdi, kad yra nepatikimas, silpnas ar pats kaltas dėl savo būklės, ilgainiui jis pradeda tuo tikėti. Tada mažėja motyvacija kreiptis pagalbos, ieškoti darbo ar kurti santykius. Susidaro uždaras ratas“, - aiškina L. Bulotaitė.
Priklausomų žmonių bendruomenė „Aš esu“ kvietė visus norinčius išklausyti specialistų paskaitų bei priklausomų žmonių liudijimų apie savo ir savo šeimų išgyvenimus. L. Bulotaitė - viena iš sveikatos psichologijos pradininkių Lietuvoje, sukaupusi didelę patirtį priklausomybių ir rizikingo elgesio tyrimų srityse - dalinosi patirtimi apie duomenis, surinktus iš savo praktikos bei tyrimų. Tuo tarpu J. Kymantienė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto lektorė ir bendruomenės „Aš Esu“ reabilitacijos ir artimųjų programų vadovė, aptarė priklausomų žmonių artimųjų patirtis.
Savo pranešime J. Kymantienė analizavo artimųjų išgyvenimus pasitelkdama Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“. „Artimieji dažnai gyvena nuolatiniame budėjimo režime. Jų mintys sukasi apie tai, kaip padėti, kaip apsaugoti, kaip išspręsti problemą. Priklausomybė tampa pagrindine jų gyvenimo tema“, - teigia ji. „Kaip Undinėlė paaukoja savo balsą, taip artimieji neretai atsisako savo laiko, planų, pomėgių ar net finansinio saugumo. Labai svarbu klausti savęs, kur baigiasi meilė ir prasideda savęs naikinimas“, - pabrėžia J. Kymantienė.
Praktiniai sprendimai: pagalba ir gydymas Lietuvoje
Kilus įtarimui, kad susiduriate su žalingu vartojimu ar priklausomybe, tiek jūs, tiek jūsų artimieji gali pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu. Priklausomybę, kaip ir kitas ligas, diagnozuoja gydytojas. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras. Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus.
Stebėkite savo savijautą ir venkite streso, daugiau ilsėkitės, dalyvaukite socialinėje veikloje, bendraukite. Psichoterapija, reabilitacijos programos ir kūrybinės veiklos, įskaitant dailės terapiją, gali būti reikšminga pagalba gydymo procese.
Kultūros kontekstas ir viešoji komunikacija apie priklausomybes
Žodis „kultūra“ vieniems asocijuojasi su menu, kitiems - su skirtingų valstybių ypatumais ar etiketu. Visgi tai nėra tik sąvoka ar veiksmas, bet savimonės ir valstybingumo atspindys, kurį privalu pristatyti. Dėl šios priežasties steigiamos institucijos ir ypač svarbios tampa tarptautinės pozicijos. Kultūra yra valstybės ir žmogaus pagrindas, o jei kalbėtume politiškai, - minkštoji galia.
Vida Gražienė, buvusi kultūros atašė Prancūzijoje, pabrėžia, kad darbas kultūros srityje - neįtikėtina kelionė, kupina ir džiaugsmų, ir iššūkių. Ji atkreipia dėmesį į būtinybę įveikti vyraujančius išankstinius nusistatymus ir stereotipus, susijusius su posovietinėmis šalimis. Reikia atrasti unikalius metodus patraukti dėmesį. Turime dirbti dvigubai daugiau, kad sužadintume smalsumą ir patrauktume dėmesį.
Vienas sėkmės pavyzdžių - išsami pirmoji lietuviško kino retrospektyva Paryžiaus sinematekėje (Cinémathèque française). Šiame kontekste svarbu paminėti ir Baltijos šalių simbolizmo meno parodą „Laukinės sielos“ Orsė muziejuje (Musée d‘Orsay), kurios eksponavimo laikotarpiu pasiūlytas ištisas Baltijos šalių kultūrą pristatančių renginių ciklas.
Dailės terapija paaugliams / Emilija Mecelicaitė
Lentelė: dailės pavyzdžiai ir jų terapinis ar ideologinis pobūdis
| Kūrinys / Autorius | Metai | Pobūdis |
|---|---|---|
| Partizanai / Vytautas Mackevičius | 1946 | Socrealistinis, ideologinis |
| Liaudies seimo delegacija Kremliuje / Vytautas Mackevičius | 1949 | Socrealistinis, propagandinės funkcijos |
| Autoportretas su moliūgu / Algimantas Švėgžda | 1977 | Asmeninis, terapinis |
| Ramybė / M. K. Čiurlionis | XX a. pradžia | Simbolinis, sinestezinis |
Rekomendacijos ir svarbiausios įžvalgos
- Priklausomybės negalima suvokti tik kaip valios stokos arba moralinės klaidos; tai kompleksinė problema, reikalaujanti medicininio, psichologinio ir socialinio požiūrio.
- Dailė ir kūryba atlieka ne tik estetines, bet ir terapines funkcijas: jos leidžia išreikšti pasąmoninius vaizdinius, užmegzti ryšį su savastimi ir palaikyti psichinę pusiausvyrą.
- Istoriniai režimai stipriai veikia dailės pobūdį: totalitarinės sistemos naudoja meną ideologijai skleisti, tuo tarpu liberalizacijos laikotarpiai skatina įvairovę ir individualią raišką.
- Artimųjų parama, bet kartu ir ribų nustatymas, yra svarbi priklausomybių gydymo dalis - kartais leidimas susidurti su realybe tampa pokyčio prielaida.
- Viešoji komunikacija ir kultūrinės iniciatyvos gali mažinti stigma ir didinti supratimą apie priklausomybes bei terapines meno galimybes.
Priklausomybės ir dailės santykis yra daugiabriaunis: viena vertus, menas gali būti valdžios įrankis, kita vertus - asmeninė iškrova, terapija ir gijimo priemonė. Analizuodami istorinius procesus ir asmenines kūrėjų patirtis, galime geriau suprasti, kaip kūryba padeda tiek atlaikyti represijas, tiek gydytis nuo priklausomybių ir atkurti ryšį su savimi bei bendruomene.
tags: #paveikslas #apie #priklausomybes