Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai Covid - 19 tapo dominuojančia tema mūsų gyvenimuose, kyla klausimas: ko galime pasimokyti iš sėkmingų praktinių pavyzdžių? Svarbu reflektuoti apie tai, kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? Kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos socialiniam darbui kaip profesijai?
Praktinis pavyzdys: Ritos istorija
Žemiau pateiktą istoriją parašė Rita Jonelinė, patyrusi socialinė darbuotoja. „Savo darbe gana dažnai susiduriu su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Maždaug prieš trejus metus pradėjau dirbti su Laura (vardas pakeistas), kuri augina du sūnus - Tomą ir Marių (vardai pakeisti). Laura turi psichinę negalią, jos darbingumas tik 25 procentai. Sūnus Tomas taip pat neįgalus, jam nustatytas lengvos formos autizmo spektro sutrikimas. Su berniuku labai sunku bendrauti, sunkiai prisileidžia svetimus žmones.
Pirmi mano susitikimai su šia šeima vyko netvarkingame bute, kuriame bjaurus kvapas, aplinka nemaloni, slegianti. Oras slogus, nes buto langai nebuvo atidaryti jau turbūt seniai. Laura visiškai nenorėjo bendrauti. Ji buvo išsigandusi, nepasitikinti nei vienu žmogumi. Dažnai eidama pas ją aš jausdavau nerimą, baimę, jaudulį. Galvojau, ką reikės sakyti, kaip bendrauti, kaip užmegzti ryšį, kad jos neišgąsdinčiau. Būdavo, kad ji dažnai neįsileisdavo, nenorėdavo kalbėti, dažniausiai atsakydavo tik „Taip“ arba „Ne“.
Kadangi jau daug metų savivaldybėje buvo priimtas sprendimas, kad tokiais atvejais pinigais klientas vienas negali disponuoti, tik su socialiniu darbuotoju, šeimai reikėdavo nupirkti maisto produktus, sumokėti mokesčius, pasirūpinti jų rūbais, avalyne, kitais svarbiausiais daiktais ir paslaugomis. Žodžiu, man teko nuolat rūpintis visais šeimos poreikiais, sutvarkyti dokumentus, pašalpas, kompensacijas, esant reikalui, nuvežti pas gydytoją ar patikrinti vaikų sveikatą.
Laura buvo pripratusi, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jautėsi visiškai „neįgali“, nesprendė savo problemų, buvo praradusi atsakomybę už save ir savo vaikus. Taip pat buvo atsiradusi priklausomybė alkoholiui, kurį ji vartodavo su kaimynu. Mums bendraujant su ja pamažu pajaučiau, kad Laura nori vis daugiau kalbėtis. Ji papasakojo apie savo šeimą, kurioje užaugo, patirtus išgyvenimus. Berniukai taip pat labiau ėmė pasitikėti manimi. Prireikus jie ateidavo į seniūniją patys.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinio darbo rezultatus
Po truputį Laurai pradėjau suteikti galimybių pačiai bandyti rūpintis visais šeimos poreikiais, buitimi, mokesčiais. Ji buvo labai nustebusi, ateidavo tartis, ar gerai padarė tą ar aną. Praėjus dar truputį laiko įsitikinau, kad Laura kuo puikiausiai gali pasirūpinti pati savo šeima. Pasirodo, kad jos ta negalia nėra tokia baisi, kad moteris visiškai nesuprastų apie kasdienius poreikius ar vaikų priežiūrą, nesugebėtų jais pasirūpinti.
Šiai dienai lankausi Lauros namuose daug rečiau, o ir namai visai kitokie. Juose didžiuliai pasikeitimai. Butas nuo to, kuriame lankiausi pirmą kartą, skiriasi kaip diena nuo nakties. Suremontuotas, nupirkti nauji baldai. Už tai ačiū Lauros broliui, labdaros organizacijai „Tikėjimas, Viltis ir Meilė“. Pati Laura taip pat buvo šiek tiek susitaupiusi. Ji pati labai pasikeitusi: pradėjo puoštis, bendrauti su seserimi ir broliu.
Visas savo ir sūnaus Tomo neįgalumo pašalpas gauna į savo rankas. Pinigais ji disponuoja pati. Išmokas vaikams taupome seniūnijoje, už jas perkame malkas žiemai, kitiems nenumatytiems pirkiniams. Sūnus Tomas mokosi 10 klasėje. Jam sunku su bendravimu, bet kaimo bendruomenėje, mokykloje visi berniuką žino, jį priima tokį, koks jis yra. Tomas yra įstojęs į Šaulių sąjungą, dažnai vyksta į įvairias iškylas, žygius, mėgsta muziką, turi draugų. Marius mokosi 8 klasėje, jis taip pat aktyviai sportuoja, lanko įvairius būrelius mokykloje. Abu broliai būna visur kartu. Šeimoje lankausi daug rečiau, Laura dažnai skambina, taip pat užeina pas mane į seniūniją, kai tik eina pro šalį, pasitariame, pasikalbame.
Analizė: santykio ir įgalinimo reikšmė
Keletas dalykų patraukia mūsų dėmesį trumpai apibūdintame santykyje tarp klientės Lauros, turinčios specialiųjų poreikių, ir socialinės darbuotojos Ritos. Iš Lauros pozicijos kontaktas yra priverstinis dėl jos negalios. Galime nuspėti, kad Laura per savo gyvenimą sutiko daug skirtingų socialinių darbuotojų ir kitų specialistų, kurie jai pasakydavo, ką daryti ir ko nedaryti. Laura buvo visiškai priklausoma nuo paslaugų teikėjų. Dažniausiai sprendimai buvo priimami specialistų.
Rita teksto pradžioje aiškiai parodė, jog turi kitokį požiūrį: „Savo darbe gana dažnai susiduriu su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Man tai didžiulis iššūkis, nes labai svarbu suprasti žmogų, kuris mąsto kitaip, kitoks jo supratimas.”. Kitais žodžiais tariant, ji domisi savo klientu ir suvokia, jog kiekvienas asmuo yra skirtingas. Toks individualus kito asmens suvokimas ir jo požiūrio į pasaulį priėmimas yra sudėtingas ir nelengvas procesas. Tam reikia laiko.
Taip pat skaitykite: Smurto prevencija ir veiksmingi atsakymo būdai
Aukščiau pateiktas Ritos sakinys iliustruoja, jog ji neturi išankstinės nuomonės apie kitą asmenį, ką jis/ ji turėtų daryti, kaip jis/ ji turėtų jaustis ir gyventi. Ritai Laura nėra tik negalia. Pirmiausia ji mato žmogų. Rita su Laura bendrauja atvirai ir su tam tikru žmogišku smalsumu: „Kaip Laura mato ir patiria savo pasaulį? Dėl savo ankstesnės patirties Laura į Ritos pastangas reagavo įtariai. Reikėjo laiko įveikti įtarumą. Taip pat reikėjo imtis mažų žingsnelių, kad jos suprastų viena kitą ir pasitikėtų. Laura suvokė, kad Rita pasitiki ja, kai: „Laurai pradėjau suteikti galimybių pačiai bandyti rūpintis visais šeimos poreikiais, buitimi, mokesčiais”. Veiksmai labiau atskleidžia nei žodžiai!
Socialinio darbo esmė ir pagrindiniai metodai
Gale savo pavyzdžio Rita reflektavo ir atsakė į įžangoje iškeltus klausimus: „Kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? „Socialinio darbuotojo darbe labai svarbus santykio kūrimas. Visų pirma man pradėjus dirbti socialinį darbą buvo užduotis įsiklausyti į žmogų, suprasti koks yra pasaulis, supantis tą žmogų. Manau, kad tvirto ryšio, abipusio supratimo sukūrimas yra pagrindinis socialinio darbuotojo tikslas. Socialinis darbuotojas turi įgalinti klientą, nes tai - veikla, kuri įgalina šeimas, padeda įveikti problemas, o ne daro viską už jį. Tai padaryti galima po truputį, dirbant mažais žingsneliais.
Socialinio darbuotojo požiūrio ir įgūdžių tema yra esminė. Iš to, kaip ji aprašė situaciją, mes galime susidaryti įspūdį, kad organizacijoje, kurioje ji dirba, jai suteikiama laisvė ieškoti geriausio sprendimo, tinkančio jos klientui. Tai labai svarbu, kadangi ne tik socialinis darbuotojas turi būti atviras su klientu. Socialinis darbuotojas taip pat turi jausti atvirumą.
Socialinis darbuotojas jaučiasi „suspaustas” tarp kliento ir valdžios, kai nepasitikima jo kompetencija, įgūdžiais ir veiksmais. Taip atsitinka kai įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai vienpusiškai nuleidžiami „iš viršaus” su labai detaliais nurodymais, kaip socialinis darbuotojas turėtų elgtis. Kai socialinis darbuotojas bijo būti vadovų ar kontroliuojančių institucijų apkaltintas dėl pažodinio poįstatyminių aktų, veiksmų įgyvendinimo, jam tampa sudėtinga iš tikro klausytis kliento ir įgalinti jį.
Jei socialinis darbuotojas bus priverstas taip daryti, jis negalės iš tikrųjų klausytis savo kliento ir jį girdėti. Vienintelis socialinio darbuotojo interesas ir rūpestis bus, ar jis teisingai įgyvendina įstatymus ir elgiasi pagal nurodytas taisykles. Asmuo negali būti įgalintas, jei nesidomima jo savybėmis, stiprybėmis, praeitimi, aplinka, įgūdžiais ir individualiais poreikiais. Taip negalėsime padėti klientui pagerinti jo situacijos.
Taip pat skaitykite: Epitetai ir pasakojimo menas autizmo kontekste
Kompetencijos, žinios, vertybės ir įgūdžiai
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukę į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS.
Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) tteigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties.
Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias.
Vertybės
R. L. Barker (1995) teigimu vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį.
Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje.
Įgūdžiai
R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką.
Profesinis tobulėjimas ir kvalifikacijos sistema
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Ir pats pirmasis nurodo šiek tiek kitokią kryptį nei iki vasario vidurio galiojusioje kvalifikacijos kėlimo tvarkoje, t.y. darbuotojo profesinės kompetencijos tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąja prasme) yra atsakinga už paslaugų kokybę.
Kaip ir iki šiol socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Tačiau atsiranda naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; aukštųjų mokymo įstaigų, vykdančių socialinio darbo studijas, patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo. Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams. Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo, rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega. Tai atlikti rekomenduojama norint išlaikyti kiek įmanoma daugiau objektyvumo, t.y.
Taip pat labai svarbu paminėti, kad socialiniai darbuotojai negali už savo veiklos įsivertinimą patirti neigiamų pasekmių ir tai neturi daryti neigiamos įtakos jų profesiniams santykiams, priešingai - turi būti suteikiama galimybė tobulinti profesinę kompetenciją. Įsivertinimai turėtų būti atlikti kartą per metus. Kaip ir buvo minėta anksčiau, už profesinės kompetencijos tobulinimą yra atsakingi socialiniai darbuotojai ir organizacija, todėl yra reglamentuojamas, kad socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti.
Tyrimo rezultatai apie kvalifikacijos svarbą
Atliktas tyrimas parodė, kad 62 proc. respondentų SDI rengiami kvalifikaciniai socialinių darbuotojų kursai dažnam iš jų buvo vienintele galimybe kelti savo kvalifikaciją, įgyti ar pagilinti profesines žinias. Dauguma respondentų teigė, kad kursai labai padėjo arba padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Respondentų nuomone, naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios. Kiti respondentai sukonkretino savo atsakymus. Jie teigė, kad naudingiausios jiems buvo praktinės žinios, taip pat teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai, socialinio darbo metodus, psichologines žinias.
Dirbančių praktinį socialinį darbą atsakymai apie tai, kokių žinių jiems trūksta atskleidė socialinio darbo daugiakryptį pobūdį. Kiti respondentai pabrėžė, kad reikėtų daugiau specializuotų praktinių žinių, konkrečių situacijų analizės.
| Pažeidžiama grupė | Svarba (pagal respondentus) |
|---|---|
| Neįgalūs asmenys | Labai svarbu |
| Seni žmonės | Labai svarbu |
| Vaikai | Labai svarbu |
Psichikos sveikatos sutrikimų kontekstas ir socialinio darbo vaidmuo
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią.
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę.
Praktinės rekomendacijos ir darbo metodai
- Dirbti mažais žingsneliais: Socialinis darbuotojas turi įgalinti klientą po truputį, dirbant mažais žingsneliais.
- Užmegzti tvirtą santykį: Tvirto ryšio, abipusio supratimo sukūrimas yra pagrindinis socialinio darbuotojo tikslas.
- Individualizuoti pagalbą: Asmuo negali būti įgalintas, jei nesidomima jo savybėmis, stiprybėmis, praeitimi, aplinka, įgūdžiais ir individualiais poreikiais.
- Sąveika su kitomis institucijomis: Reikia užtikrinti, kad tarp valdžios institucijų ir socialinių darbuotojų nebūtų užblokuotas dialogas.
- Nuolatinis mokymasis: Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
- Organizacinė parama: Organizacijos turi suteikti laisvę socialiniams darbuotojams ieškoti geriausių sprendimų klientui ir užtikrinti lėšas profesiniam tobulėjimui.
Apibendrinant, socialinio darbuotojo kompetencijos yra būtinos siekiant užtikrinti kokybišką pagalbą ir gerovę pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Nuolatinis profesinis tobulėjimas, žinių gilinimas ir įgūdžių lavinimas yra esminiai aspektai, leidžiantys socialiniams darbuotojams efektyviai atlikti savo svarbų vaidmenį visuomenėje.