Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas yra vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), pastaraisiais metais pastebima pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimo tendencija. 2005 metais 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių buvo 517037, 2009 metais - 536229, o 2012 metais jau 543303. 2013 m. šis skaičius vis vien išlieka nepalyginamai dideliu - 542198, gyvenimo trukmė taip pat didėja (Lietuvos Statistikos departamentas). Europos Komisija nurodo, kad iki 2025 m. žymiai padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių.
Pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimas yra viena iš svarbesnių amžiaus problemų, kuri turi didelę įtaką šalies ekonomikai, socialinei politikai, sveikatos apsaugos sistemai (Kanopienė, Mikulionienė, 2006). Kadangi mus dominuoti mažoms, dviejų kartų šeimoms, suaugę vaikai ir pagyvenusio amžiaus tėvai dažniausiai gyvena atskirai.
Svarbu kreipti dėmesį į senų žmonių ne tik fizinius, bet ir socialinius poreikius. Socialinis poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę. Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusio amžiaus žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.
Temos Aktualumas ir Iššūkiai
Ilgą laiką senyvo amžiaus žmonių socialinės grupės visuomeninis indėlis buvo laikomas neproduktyviu. Tačiau jie puikiai gali save realizuoti per socialius ryšius su aplinkiniais. Socialiniai ryšiai nulemia, kaip mes gyvename ir kaip vertiname savo patirtį, niekas negali paneigti jų vertės ir svarbos.
Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galios stiprinimas bei dalyvavimas aktyviame gyvenime yra ribotas, dažnai susijęs su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žmogaus teises globos namuose
Gyventojų senėjimo veiksniai
Gyventojų senėjimą Lietuvoje lemia du veiksniai - gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Pateikiama vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės dinamika. Lietuvoje, kaip ir daugumoje naujųjų ES valstybių narių, didelė vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės atotrūkis.
Kaip skelbia 2008 m. duomenys, vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė yra trumpesnė negu moterų. Vyriškos lyties kūdikių tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų gali pailgėti beveik aštuoneriais metais. Šis vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų, prognozuojama, išaugs 3,2 metais. Tokio amžiaus moterų, kurios jau dabar gyvena žymiai ilgiau, tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė padidės 2,9 metais.
Kol kas pagyvenusio amžiaus žmonių priklausomybės santykis Lietuvoje santykinai nėra didelis. 2004 metais jis buvo 22,3 proc. Dėl šios tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės ir dėl gimstamumo sumažėjimo per pastaruosius 15 metų prognozuojamas labai didelis pagyvenusio amžiaus žmonių priklausomybės santykio augimas. Šiek tiek vėliau kas dvidešimt metų jis augs apytiksliai po 11 procentinių punktų ir 2050 metais gali pasiekti beveik 45 proc.
Pagrindinės to priežastys yra ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė ir mažas gimstamumas. Reikia pastebėti, kad pagyvenę ir seni žmonės susiduria su tokiomis problemomis, kaip didėjantis sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų poreikis, kintantys socialiniai ryšiai.
Socialiniai Ryšiai
Minėtame teiginyje akcentuojama grupės svarba. Tai natūralu, nes nuo seniausių laikų žmonės burdavosi į grupes siekdami išgyventi. Tai, ko negalėdavo įveikti vienas žmogus, neretai pavykdavo įveikti grupei. Poreikį būti grupėje, priklausyti grupei žmonės atsineša ir į dabartinį amžių. Žmonės priklauso šeimai, darbo kolektyvui, draugų ratui ir t.t. Tuos, kurie vengia socialinių kontaktų visuomenėje priimta vadinti atsiskyrėliais ir į juos neretai žiūrima kreivai. Kaip pastebi B.H. Lemme (2003), bendraudami su kitais žmonėmis patiriame kitų pagalbą, užmezgame draugiškus santykius. Taigi, socialiniai ryšiai labai svarbūs žmonėms.
Taip pat skaitykite: Senatvės tyrimai
Mainų teorija
Socialinių ryšių sėkmę jis aiškina pastiprinimo sąvokomis ir teigia, kad žmogus subjektyviai sugretina į veiklą įdėtas tiek materialines, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą. Tai, kas jam naudinga, nauda vadinama savo vertės padidėjimu, pasitenkinimu. Dž. Homansas pateikia šešis naudos ir vertės principus, kurie atitinkamai pritaikomi tarpasmeniniuose santykiuose.
Jo nuomone, vieno žmogaus veikla stimuliuoja arba nuslopina kito žmogaus veiklą. Būtent tai Dž. Homansas vadina socialiniais mainais, teigdamas, kad žmogus tik tada nenutrauks socialinių ryšių, jei iš jų gaunamas pastiprinimas viršys nemalonius socialinių ryšių aspektus. Ši teorija tinka ir senų bei pagyvenusio asmens socialiniams ryšiams apibūdinti. Tarkime, vyresnio amžiaus šeimos nario liga atitinkamai veikia ir kitų jos narių veiklą: jie stengiasi netriukšmauti, nepalikti ligonio be priežiūros.
Tinklo teorijoje socialinių santykių egzistavimo pagrindas yra mainais paremta sąveika. Kaip teigia E. Janikėnienė (2007), socialinis tinklas - tai tarpusavio ryšiais susietų individų, jų grupių ar organizacijų darinys. Troll (cit. B. Švedaitė, 2002) apibrėžia socialinį tinklą kaip individą ir kitus žmones (draugus bei kaimynus).
Kaip matome, socialinio tinklo turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė. Sąvoka kryptingumas reiškia abipusiškumo laipsnį: ar mainai vyksta viena kryptimi, ar jie yra abipusiai. Tęstinumas reiškia socialinio tinklo gyvavimo trukmę. Intensyvumas nurodo įsipareigojimų ir teisių priimtinumo laipsnį. Ryšio stiprumas yra ryšio intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Sąvoka dažnis apibrėžia socialinio tinklo žmonių kontaktavimo dažnumą ir reguliarumą (Mitchell, 1969).
Kaip pastebi A. Jacikevičius (1998), socialinis tinklas - tokia socialinių santykių sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe: vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kitų narių elgesiui. Kahn ir Antonucci (1980, cit. Lemme, 2003) teigia, kad socialinį tinklą sudaro emociškai artimi žmonės, kurie vadinami palyda. Jie vienas kitam teikia socialinę paramą. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos.
Taip pat skaitykite: Socialinė globa namuose
Atliekant tyrimą didelis dėmesys bus skiriamas senų ir pagyvenusio asmens socialiniams santykiams su kitais žmonėmis, nes šie asmenys yra susieti socialiniais santykiais su aplinkiniais: šeimos nariais, kaimynais, giminėmis ir t. t. Todėl ši teorija aktuali ir senų bei pagyvenusio asmens socialiniams ryšiams nustatyti.
Nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena visuomenėje, kuri nustato leidimus (t. y. įsakymus) ir elgesio taisykles. Būtent taisyklės ir leidimai sukuria tam tikrus socialinius vaidmenis. Tai yra sociologo T. Parsons formalizavimas: vieni vaidmenys yra formalizuoti, t. y. oficialiai įteisinti, o kiti neformalūs. Teigiama, jog socialinių vaidmenų įsisavinimas yra žmogaus ir aplinkos tarpusavio ryšio rezultatas (Matulienė, 1997).
Be abejo, vyro ir moters socialinių vaidmenų susiformavime didelį vaidmenį vaidina lytinė identifikacija - t. y. kaip suvokiame save esant vienos ar kitos lyties atstovu. Socialinio vaidmens išmokstama arba išauklėjama, kaip turi elgtis vienos ar kitos lyties atstovas. Kaip teigia G. Navaitis (1987), socialinio vaidmens supratimas, gebėjimas jį atlikti suteikia galimybę asmeniui vaidmens apibrėžtose ribose jaustis gerai ir saugiai. Priešingu atveju žmogui tenka susidurti su daugeliu problemų.
Reikia pastebėti, kad šeima yra toji artimiausioji aplinka, kuri nuo pat kūdikio gimimo įtakoja jo sąmonę. Vadinasi, socialinių vaidmenų mokymas prasideda nuo naujagimiui skirtos rūbų spalvos, žaislų ir veiklos įgūdžių. Kiekvienam šeimos nariui priklauso jam skirtas vaidmuo pagal jo poziciją šeimoje. Esantys aplinkai kinta ir vaidmenys. Tad kiekvienas žmogus pats turi suvokti, ko iš jo tikimasi kaip iš šeimos nario. Nepaisant to, jog kiekvienas žmogus - unikali būtybė, panašaus socialinio-kultūrinio statuso asmenys socialinius vaidmenis atlieka panašiai. Tai reiškia, kad atlikdami, pvz., tėvo vaidmenį pasižymintys panašiomis socialinėmis charakteristikomis vyrai elgiasi su savo vaikais panašiai.
Prieš dešimt metų buvo teigiama, kad šeimoje vyras ir moteris gali atlikti ir atlieka įvairius vaidmenis: šeimos maitintojo(os); šeimos galvos (sprendimų priėmėjo(os); namų ūkio vadybininko(ės) (tvarkytojo(os); emocinio - psichologinio vaidmens; aptarnavimo; rūpybos ir globos; tėvystės/motinystės. Remdamasi tyrimo duomenimis V. G. Žukauskienė (1996) nuomone, visiems socialiniams vaidmenims būdingas šeiminis psichologinis vaidmens tarpusavio papildymas, nes vienas vaidmuo egzistuoja tik sąveikaudamas su kitais (pvz., būtina tėvo ar motinos vaidmens sąlyga, kad kas nors atliktų sūnaus ar dukters vaidmenis).
Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus bendrauja ne tik šeimyninėje aplinkoje. B. H. Lemme (2003) apibrėžia tris socialinius vaidmenis: artimas draugas, atsitiktinis draugas (pvz., bendradarbis) ir nedraugas. B. H. Lemme teigia, kad poreikis bendrauti ir manoma, kad šis bruožas visą gyvenimą lieka pastovus. Tuo tarpu G. D. Myers (2000) teigia, kad žmonės sąveikauja vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Autorius taip pat pastebi, kad vaidmenys, kuriuos atlieka, nuosekliai kinta gyvenimo bėgyje, priklausomai nuo žmonių amžiaus arba gyvenimo etapo. Vadinasi, laiko bėgyje vieni vaidmenys išnyksta, o jų vietą užima kiti.
Socialinis statusas
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti.
Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmens tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi amžiaus normų sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987). Deja, reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos.
Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas senas tarsi nuvertina asmenį. Anot M. Maksimovos (1998), net ir patys senyvo amžiaus žmonės save vertina pagal stereotipines visuomenės nuostatas, netikėdami savo jėgomis ir gebėjimais.
Senatvės Samprata ir Požiūris Į Pagyvenusius Žmones
Daugelis sociologų ir demografų studijuoja tiek visuomenės senėjimo tiek atskiro individo senėjimo reiškinius. Senėjimo problemomis pradėta domėtis jau XIX amžiaus pabaigoje, bet sistemingo mokslinių dėmesio sulaukė tik XX amžiaus antroje pusėje. Tai tik patvirtina 1994 m rudenį vykusi tarptautinė demografijos konferencija Kaire, joje buvo atskleisti ryškiausi gyventojų demografinės struktūros pokyčiai: pripažinta, kad pasaulio visuomenė sensta. Joje buvo pateiktos tokios reiškinio priežastys: sumažėjas gimstamumas, pagerėjusi socialinė sauga, aukšto lygio medicininis aptarnavimas, pagerėjusios gyvenimo sąlygos. Šis procesas įvairiuose kontinentuose bei valstybėse nevienodai pasireiškia.
Stereotipai
Stereotipai pavojingi, nes pagyvenę žmonės dažniausiai priima juos kaip neišvengiamus, nepriklausančius nuo jų valios ir ima gyventi pagal juos, kad pateisintų visuomenės lūkesčius idant išvengtų neigiamo visuomenės vertinimo. Taigi jie dažnai stengias atitikti nuomonę apie juos kuri labai gaila ne retai yra neigiama.
Socialinis įsitraukimas
Pagyvenusių žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, kitaip socialinių vaidmenų atsisakymas suprantamas kaip natūralus senėjimo procesas, tačiau psicho socialinė gerovė priklauso nuo socialinio įsitraukimo, tad atliekantys specifinius vaidmenis turi galimybę ilgiai išlikti reikalingais, ir jaustis geriau(Naujanienė 2004). Šiuo aspektu galėtų pasitarauti socialinis darbuotojas. Dažnai senyviems žmonėms reikia tik nedidelio paskatinimo ir mielai dalinasi savo patirtimi ar siūlo pagalbą. Lietuvoje jau yra pradėta telkti pagyvenę žmonės kaip savanoriai. Šia linkme galima butu dirbti ir toliau išplečiant savanorystes ribas, nes šiuo metu pagyvenę savanoriai dažniausiai padeda slaugyti ligonius ar teikia pagalba prastesnes sąlygas turintiems savo kartos žmonėms.
Šeimos vaidmenys
Vaikams paliekant lizdą tėvams tenka išmokti kitokio vaidmens, tai tampa itin sudėtinga moterims kurios didžiąją gyvenimo dalį buvo namų šeimininkės, ir rūpinosi vaikų auklėjimu, priežiūra. Tėvystės rūpesčiai tampa nebereikalingi (Atchley 1998). Šių sunkumų išvengiama jei vaikai išvykę iš namų staiga nenutraukia ryšio, tačiau jei atžalos namus aplanko itin retai tuomet susitaikyti su “tuščio lizdo” etapu tampa problematiška. Tačiau situacija gali pakrypti kitaip, pagyvenusiems tėvams gyventi kartu su užaugusiais ir savo šeimas turinčiais vaikais tampa sunku. Jiems norisi ramybės, nėra pasirengią, anūkų keliamam triukšmui. Tačiau dalis prisitaiko ir prie tų pokyčių. Tačiau sudėtingiausia ir daugiausiai streso ir nerimo sukelianti situacija, kai vaikai turi grįžti į namus, po skyrybų ar kitokių negandų. Tėvai jau būna pripratę prie didesnės laisvės ir kitaip vedamo gyvenimo ir staiga vaikai grįžta.
Išėjimas į pensiją
Kitas amžiaus nulemtas pasikeitimas - išėjimas į pensiją. Amžius paprastai yra pagrindinė atsiskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors dažnai svarbi būna ir sveikata ((Lemme 2003). Žmogui paliekant darbą, jo gyvenime įvyksta pasikeitimai nepriklausomai nuo to, išėjimas į pensiją buvo savanoriškas ar priverstinis. Įvykus šiam procesui netik atsisakoma vaidmens, bet ir priimamas naujas - iš dirbančio žmogaus tampama pensininku priklausomai nuo asmens tai gali reikšti krizę, apsivertimą visko aukštyn kojom, arba tai lauktas pasikeitimas, ir jam tinkamai pasiruošta. Dažnai nežinoma ką daryti su laiko pertekliumi, neretam atrodo, kad jie nieko nenuveikia. Bene skaudžiausiai išgyvenamas kolegų ir socialinių ryšių netekimas. Skaudžiai paliečia pasikeitusios pajamos, įtakojančios gyvenimo kokybę. Pagyvenę žmonės perkainoja vertybes, keičia gyvenimo būdą, dažnai šiame tarpsnyje lydi netikrumo jausmas (Atchley 1998).
Našlystė
Našlystė išskirtinai labiausiai paplitęs reiškinys tarp pagyvenusių žmonių. Daugumai žmonių našlystė reiškia negalėjimą patenkinti savo emocinių ir seksualinių poreikių. Taip pat gali įtakoti savo tapatumo pasikeitimus ypatingai asmuo save identifikavo su asmeniu kurį prarado. Sunkiausia padėtį išgyvena moterys tapusios našlėmis ir gyvenančios mieste.
Priklausomybė
Tapimas priklausomu bene labiausiai gąsdinantis vaidmenų pasikeitimas, kuris dažnai pasireiškia senyvame amžiuje. Galima teigti, kad tai neišvengiama dėl fiziologijos, senstant silpnėja rega ir klausa, sunkiau judėti, susitvarkyti buityje. Lietuvoje įprasta, kad ligotais tėvais rūpinasi jau suaugę vaikai, dėl to sunku išvengi šeimyninių konfliktų. Neretai pagyvenusio žmogaus tapusio priklausomu padėtį sunkina į jį orientuoti lūkesčiai. Iš jo tikimasi, kad bus klusnus, nekels pretenzijų, nuolat bus dėkingas už jam daromą gerą. Tokiu atveju pagyvenę žmonės jaučiasi izoliuoti, iš to kyla pyktis ir nepasitenkinimas supančia aplinka. Toks jų elgesys dar labiau apsunkiną santykius su juos prižiūrinčiais.
Kuomet liga ir negalia tampa rimta problema, daug senų žmonių pasidaro tam tikrų institucijų - slaugos arba senelių namų gyventojais. Tokiose institucijose naudingų ar laisvalaikio užsiėmimų galimybės, kontaktai su išoriniu pasauliu ir privatumas daug retesni nei išorėje. Lietuvoje dar nuo sovietinių laikų išlikęs neigiamas požiūris į gyvenimą institucijose, todėl dar ir dėl to kratomasi buvimo institucijose.
Socialinių vaidmenų atlikimą nemaža dalimi įtakoja aplinkos tinkamumas. Kai kurie žmonės linkę prisirišti prie vietų ir daiktų. Tokiems žmonėms pasikeitimai tampa ypatingai reikšmingi, neretai išėjus į pensiją ilgimasi įprastos darbo vietos. Žmonės prisiriša prie įvairių gyvenamosios vietos smulkmenų - gyvenant ilgą laiką vienoje vietoje aplinka sukaupia daug praeities asociacijų, tad pagyvenusių žmonių atmintyje lengviau išlieka ir atsigamina prisiminimai. Dažnai senyvame amžiuje kardinaliai pasikeičia vaidmenys tuo sukeldami pokyčius žmogaus gyvenime. Tam įtakos turi, tiek pačių pagyvenusių žmonių veiksmai ir požiūris į šį amžiaus tarpsnį, tiek visuomenėje susiformavę stereotipai bei lūkesčiai. Atrodytų jog šis amžius yra galimybė galiausiai pailsėti ir atgaut jėgas, tačiau psicho socialinė gerovė priklauso nuo įsitraukimo. kolegų ir socialinių ryšių netekimą.
Svarbios problemos
N. Večkienė, V. Večkys ir M. Pirmiausia seniems ir pagyvenusiems visuomenės nariams svarbus bazinis raštingumas. Daugelio dabartinių pagyvenusių žmonių vaikystė prabėgo itin sudėtingu periodu. Todėl daugelis turi tik pradinį arba jokio išsilavinimo. Šio pobūdžio problemų nebus galima išspręsti kol neįsitvirtins kokybiškos raštingumo programos pagyvenusiesiems. Pagyvenę ir seni žmonės sunkiai įsivaizduoja galį dalyvauti programose kurių iš vis nėra arba jos tik kuriasi toli nuo jų gyvenamosios aplinkos. Dėl dabartinėje visuomenėje vyraujančio požiūrio į pagyvenusiuosius jiems labai sunku pasijausti reikalingais, dažnai jie nebemato prasmės tobulėti. Labai svarbus yra socialinių ryšių palaikymas, su tuo susijęs pagyvenusiajam itin svarbus grupės palaikymas. Tačiau šeimos narių, draugų santykiai netik gali padėti įveikti kliūtis, bet ir pasunkinti trukdžius. Grupės elgsena gali lemti pagyvenusių ir senų žmonių motyvaciją joje. Jei grupėje yra visuomet ir viskuo nepatenkintas asmuo trukdantis grupės darbą, tuomet sutrikdomas visos grupės funkcionavimas.
Lietuva dar neseniai išgyveno esminius socialinius, politinius, ekonominius pokyčius. Šie radikalūs pokyčiai komplikuoja senų žmonių prisitaikymą naujoje socialinėje erdvėje. Juk jie užaugo supami visiškai kitokios aplinkos, kur buvo diktuojamos visiškai skirtingos taisyklės. Kadangi Lietuva agrokultūrinis kraštas, ir didžioji dabartinės pagyvenusių žmonių kartos dalis kilusi iš kaimo, tai pas juos susiformavę specifiniai įpročiai ir pomėgiai, kurie neretai trukdo būti aktyviais visuomenės nariais. Senėjimo procesą Lietuvoje veikia ir visame pasaulyje vykstantys bendrieji procesai. Taip pat negalime atmesti kaip nereikšmingo ir rigidiškumo faktoriaus.
Išėjimas į pensiją Lietuvoje itin pakeičia žmogaus padėtį, jie dažniausiai apsiriboja individualia veikla, tokia kaip sodo daržo prižiūrėjimas, rankdarbiai. Gyvenimo kokybė, bei užimtumo ir integracijos galimybės didžia dalimi priklauso nuo visuomenėje užimamo statuso. O žmogaus statusas visuomenėje priklauso nuo jo valdomo kapitalo dydžio (ekonominis, kultūrinis, socialinis, žmogiškasis kapitalas). Seni ir pagyvenę žmonės Lietuvoje transformacijos laikotarpiu prarado praktiškai visų rūšių kapitalą. Patys žmonės teigia, kad jų veiksmus labiausiai riboja pinigų trūkumas ir materialiniai sunkumai. Daugelio santaupos prarado vertę infliacijos metu. Tai automatiškai pakeitė jų vaidmenis: viena akimirką jie pasiturintys kitą jau skurdžiai. Prisitaikyti prie naujos situacijos ypatingai transformacijų metu tapo itin sudėtinga. Ypatingu veiklos trukdžiu tapo sparčiai tobulėjančios ir besikeičiančios technologijos. Modernėjančios įmonės reikalauja naujo išsilavinimo, kompetencijos, požiūrio į darbą.
Norint sužinoti kokias svarbiausias problemas išskiria, ir su kokiais sunkumais susiduria patys pagyvenusieji buvo Į Lietuvos- Olandijos projektą “profesija ir socialinio darbo mokymas”, įtrauktas tyrimas”Įvairių demografinių grupių ir socialinių paslaugų institucijų socialinio darbo poreikis”. Buvo atlikta apklausa “mano gyvenimo rūpesčiai”, ja buvo siekiama išsiaiškinti įvairias paslaugų gavėjų charakteristikas, problemas, sužinoti apie gaunamą paramą, įsiaiškinti jos vertingumą ir tikslingumą.
tags: #pagyvenusio #asmens #socialine #situacija