Lietuvių senoji religija ir mitologija rekonstruojama iš rašytinių šaltinių, tautosakos, etnografijos, kalbos duomenų. Vienos, visų tyrinėtojų pripažįstamos, rekonstrukcijos nėra.
Dievų santykių rekonstravimas turėtų prasidėti nuo giminystės klausimų, nes būtent jie leidžia nuvokti teogoniją, dievų kilmės, dievų kartų kaitos istoriją, kuri vienaip ar kitaip lemia panteono sandarą. Giminystės klausimai geriausiai atsiskleidžia ne istoriniuose šaltiniuose, o lietuvių tautosakoje, kuriai šie dalykai neabejotinai įdomūs.
Apskritai dievai pagal globojamas funkcijas pasiskirstę labai ambivalentiškai, jos dažnai susipina, dubliuojasi. Įdomu, kad XVII a. pabaigoje rašęs Motiejus Pretorijus panteoną sutvarko atsižvelgdamas į dievų funkcijas, ir pakankamai lanksčiai, tačiau tai jau vėlyvas dalykas ir tokio aiškumo priežastys gali būti labai įvairios (tarkime, tai gali būti paties M. Pretorijaus įžvalgos).
Dievų sąrašai, žinomi nuo XIII a., vardija dievus tam tikra seka, tik jeigu ankstyvuosiuose šaltiniuose (J. Malalos kronikos intarpe, Ipatijaus metraštyje) ta seka akivaizdžiai turi struktūrą ir dievai religiniu požiūriu rikiuojami pakankamai nuosekliai, vėlesni šaltiniai, ypač XVI a. autorių (Jonas Lasickis, Motiejus Strijkovskis), nuoseklumo nesilaiko, dievų vardijimo tvarka rodosi atsitiktinė ir atspindi arba pačių šaltinių autorių ir jų žinių nenuoseklumą, arba vėlyvąją mitologijos destrukcijos fazę, kai dievų ypač pagausėja ir ankstesnioji tvarka subyra. Arba - gal mes jos jau nebejžiūrime, šią hipotezę dar pasitikrinsime.
Senieji šaltiniai, ypač ordinų kronikos, nesistengė ar net vengė minėti lietuvių dievų vardus, daugiausia būdavo minimos abstrakčios „jų dievų”, t. y. „pagonių dievų” sąvokos, arba išorinės, labiausiai pastebimos religinės apraiškos (priesaikos dievams, aukojimai, „gamtos kultai”). Dievų vardai gal teutonams ir buvo žinomi ne blogiau nei slavų metraščiams, tačiau jie buvo nurašomi kaip „velniavos” ir neįtraukiami į kronikas; tai, beje, būdinga visiems krikščionių metraštininkams lietuvių pagonybės laikotarpiu. Giraičių kultas, amžina ugnis -šie dalykai buvo pastebimi, tačiau kulto adresatai praslysdavo pro akis.
Taip pat skaitykite: Paveldima pensija: ar tai įmanoma?
Lietuvių XIX-XX a. folkloras dievų pavidalus nusako gana nuodugniai, tačiau ankstyvieji šaltiniai to neperduoda, tad ką nors nuvokti tegalima labai fragmentiškai. Tiesa, slavų šaltiniai, J. Malalos chronografuos intarpas ir Ipatijaus metraštis, išvardiję lietuvių ir Mindaugo dievus, leidžia nuvokti, kad tai antropomorfinis dievų ketvertas.
XVI-XVII a. šaltiniuose minimi gyvūnų dievai, tokie kaip Ėraitis, Ėratinis - ėriukų globėjas, Kremata / Kremara - paršų ir kiaulių saugotojas, Krukis - kiaulių dievas, kurį garbina kalviai ir pan., bet jų išvaizdos aprašymų nėra.
XIX a. pab. užrašytoje sakmėje teigiama, jog žemaičiai įsivaizduoja Perkūną, gyvenantį danguje, kur jis įžengęs gyvas, ir, jei Dievo nebūtų, jis būtų Dievas, bet kadangi Dievas niekada nemiršta, „tai ir Perkūnas negalįs būti Dievu, nors pirmiau jis valdęs svietą ir neretai nužengdavęs ant žemės, idant žinotų, kaip eina žmonėms ant svieto”. Šitokia samprata galbūt atspindi ypač seną Perkūno ir Dievo santykių tarpsnį, kai Perkūnas, tikėtina, dėl savo sąsajų su karių ir valdovų luomu buvo realiai iškilęs į panteono centrą, o tai ypač tikėtina XIII-XIV a. (apie tai dar kalbėsime).
M. Strijkovskis veikale Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika (Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi, išspausdinta 1582) pateikė atskirą lietuvių ir žemaičių dievų sąrašą, aprašė jų funkcijas (Prokorimos - aukščiausiasis dievas, Ruguczis - rauginamų valgių dievas, Ziemiennik - žemės dievas, kurio garbei pienu lakinami žalčiai, Kruminie Pradziu Warpu - javus teikianti dievybė, Lituwanis - siunčianti lietų dievybė, Chaurirari - žirgų dievas, Sotwaros - galvijus globojantis dievas, Seimi Dewos - šeimos dievas, Upinis Dewos - upių dievas, Bubilos - bičių ir medaus dievas, Dzidzis Lado - didysis dievas, Gulbi Dziewos - kiekvieno žmogaus globėjas, Goniglis Dziewos - piemenų dievas, Swieczpuńscynis - naminių ir laukinių paukščių dievas, Kielu Dziewos - kelių dievas, Puschajtis - žemės dievas) ir apibūdino kiekvienam jų skiriamas aukas; dažniausiai tai naminiai paukščiai.
Remdamasis ankstesniais aiškinimais, kai kurių M. Strijkovskio minimų mitinių būtybių vardų variantus pateikė V. Mažiulis (Prakorimas, Rūgutis, Žemininkas, Krūminė, Lietuvonis, Chaurirari, Sutvaras, Šeimos dievas, Upinis dievas, Bubilas, Didis Ladas, Gulbis, Ganiklis, Kelių dievas, Pušaitis).
Taip pat skaitykite: Anubis: Pomirtinio gyvenimo globėjas
Lietuvoje iki pat XIX-XX a. sandūros namuose laikyti žalčiai, jie gerbti kaip gyvybinių galių ir chtoniškojo pasaulio, galbūt ir protėvių pasaulio reprezentantai, lygiai kaip anapusinio pasaulio atstovais laikyti paukščiai, šaltąjį metų laiką leidžiantys dausose, su mirusiais protėviais dangiškos šilumos pasaulyje, o pavasarį parskrendantys žemėn ir atgabenantys pavasarį.
Pagal šaltinių autorių pateiktus duomenis manoma, kad tik žyniai galėjo atlikti lietuvių pagrindiniams dievams skirtas apeigas.
Valstiečiai religines apeigas atlikdavo savo bendruomenėse. Sūduvių knygelėje (apie 1520-30) pasakojama, kad pradedant darbus buvo aukojama Pergrubrijui, o po jo ir kitiems dievams, jų garbei geriant alų; pabaigiant darbus dievams aukota po porą visų naminių gyvulių ir paukščių. Šiame šaltinyje pateikiamas ir ožio aukojimo apeigų aprašymas.
M. Strijkovskis užfiksavo didžiausios lietuvių rudens šventės, skirtos Žemininkui, aprašymą: bendroje puotoje buvo aukojama po porą visų naminių gyvulių ir paukščių.
Pažvelkime į keletą svarbiausių dievybių, susijusių su gyvulių globa ir mirusiųjų pasauliu:
Taip pat skaitykite: Globėjai
Žemyna
Žemyna, Žemynėlė -tai Žemė Motina, žemės derlingumo deivė, avų deivė, gėlių davėja, Žemėpačio sesuo, jos dėka žemė yra vaisinga, Mirusiųjų Motina. Rombas - su ataugom ir be jų - reiškia Žemę, Motiną - Žemę, augmeniją, moteriškąjį pradą, Deivę Žemyną. Jis susijęs su derlingumo magija. Ženklas žinomas jau prieš keletą tūkstančių metų. Rombų juosta reiškia žemės derlingumą, gyvybės medį.
Žemėpatis, Žemininkas - Žemynos brolis, žemės, derliaus, namų dievas, sodybos bei vietovės Dievas, jam skirta rudens šventė. Kiekvienas ūkininkas turi savo Žemėpatį, globojantį ūkį ir namus. Jam ir jo seseriai Žemynai buvo dėkojama už gerą derlių.
Žemyna. Iliustracija iš knygos "Dievai ir Lietuva"
Velinas
Velinas - požemio Dievas, mirusiųjų grlobėjas. Jis vėliau susilieja su folkloriniu Velniu.
Labai daug zoomorfikos folklorinio Velnio įvaizdyje. Ją surinko ir nuodugniai išnagrinėjo N. Vėlius; tyrinėtojas pastebi didžiulį zoomorfikos klodą Velnio įvaizdyje, taip pat ir šio mitologijos personažo sąsajas su gamtos elementais bei augalais. Velnias turi savo gyvulių (chtoniškos prigimties ar kenkiančių), pasiverčia arkliu, dažnai turi arklio kanopas, uodegą, lygiai dažni velnio pasivertimai ožiu ar jo pasirodymas su ožiškais atributais (barzda, kanopomis), dažnas pasivertimas, pasirodymas vilku, - visa tai primena antikinius Paną, Fauną, satyrus, siejamus su piemenavimu ir gyvuliais, arba Apoloną, kurio vilkiškumas mitologijoje labai stiprus. Tai yra zoomorfika šiuo atveju žymi tolimą esminę indoeuropietišką gyvulius ir galvijus globojusių dievybę, kuri skirtingose mitologijose vis dar tebeminta iš tų pačių indoeuropinių šaknų.
Kiti dievai ir deivės
Be Žemynos ir Velino, lietuvių mitologijoje minimi ir kiti dievai bei deivės, susiję su gyvulių globa:
- Austėja - J. Jos gyvuliai - karvė, kumelė. Auksaplaukė pana, gyvenanti saloje.
- Baubis - lietuvių galvijų dievas, globojo galvijus.
- Ėratinis, Ėraitis, Ėraičių dievas - globoja ėriukus.
- Karvaitis - dievas, globojantis veršelius.
- Krukis, Kriukis, Kiaulių Kriukis - paršų ir kiaulių dievas, bet ne paršelių.
- Sotwaros - galvijus globojantis dievas.
- Sutvaras - galvijų bandos dievas.
- Valgina (Valginė) - tai deivė, globojanti naminius gyvulius jų tuklumo bei tinkamumo žmonių maistui atžvilgiu, nulemianti gyvulių pašaro skalsumą.
Šie dievai ir deivės buvo svarbūs senovės lietuviams, kurie vertino gyvulius kaip svarbų pragyvenimo šaltinį ir tikėjo, kad dievai gali padėti užtikrinti jų gerovę.
Apibendrinant, lietuvių mitologija turtinga dievų ir deivių, kurie globojo įvairias gyvenimo sritis, įskaitant gyvulius ir mirusiuosius. Šie dievai ir deivės buvo svarbūs senovės lietuviams, kurie tikėjo, kad jie gali padėti užtikrinti jų gerovę ir apsaugoti nuo nelaimių.
Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę. M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III.
Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”. Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia.
Medžių kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti - už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t.
Išlikęs Jeronimo Prahiškio pasakojimas apie senąją lietuvių religiją, jis 1477 paskelbtas E. S. Piccolomini (vėliau popiežius Pijus II) knygoje Įvairių įvykių ir vietų aprašymas (Historiarum ubique gestarum locorumque descriptio). Pasakojime gausu konkrečių detalių (apie viešus ir privačius kultus, dievybes, žynius), leidžiančių geriau suvokti senąją lietuvių religiją. Rašoma apie skirtingus kultus (žalčių, ugnies, saulės, miškų) turinčias lietuvių gentis ir Jeronimo Prahiškio bandymą iškirsti lietuvių šventu laikomą mišką. Sakoma, mišką ginti ėmė moterys, jos ėjo pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą skųstis, kad iš dievų atimama buveinė, kurioje jos visada melsdavusios dievą sulaikyti lietų arba saulę, ir valdovas nutraukęs Jeronimo Prahiškio misiją.
16-17 a. šaltiniuose yra medžiagos apie Mažosios Lietuvos religines tradicijas. Tuo metu naujos informacijos (apie aitvarus, kaukus, margučių dovanojimo paprotį ir kita) pateikė M. Mažvydas (Katekizme, giesmynuose, laiškuose).
To meto Mažosios Lietuvos lietuvių religines tradicijas, dievus, mitines būtybes, žyniavimą, įvairius burtus ir tikėjimus veikale Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla (Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne, parašytas apie 1698) išsamiausiai aprašė M. Pretorijus, jis t. p. pateikė žinių apie šeimos, kalendorines, darbo šventes.
Svarbiausi dievai Haličo-Voluinės metraštyje apibūdinami skirtingai - rašant apie karaliaus Mindaugo garbintus dievus pirmuoju minimas Nunadievis, o kalbant apie dievus, kurių šaukiasi lietuvių kariai, - Andajas. Manoma, galėjo būti kalbama apie vieną aukščiausiąjį lietuvių dievą, tik garbintą keliais vardais. Teigiama, kad Žvorūnė (Medeina) t. p. galėjo būti garbinta kaip viena, su medžiokle siejama deivė.
Tyrinėtojai pateikia skirtingas 13 a. šaltiniuose minimų dievų vardų etimologijas, įvairiai aiškina jų funkcijas. G. Beresnevičiaus teigimu, Andajas (Nunadievis) laikytinas aukščiausiuoju dievu, jo vardai - vieno Dangaus dievo eufemizmai. Folklore jį atitinka Dievas, Dievas senelis, Diviriksą - Perkūnas, Teliavelį - velnias.
J. Łasickis veikale Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum apie 1582) pateikė žemaičių garbintų 76 dievų sąrašą, apibūdino šių dievų funkcijas. Pradedama Aukštėju Visagaliuoju (Auxtheias Vissagistis), po jo minima daugybė žemėpačių (Zemopacios), jie vadinami žemės dievais, toliau dievai vardijami tam tikromis grupėmis: dangaus ir atmosferos (Perkūnas / Percunos, Auska / Ausca, Bežlėja / Bezlea), miško (Medeina / Modeina, Kerpičius / Kierpiczus), namų (Ublanyčia / Ublanicza, Užpelenė / Aspelenie) dievai.
Medžiagą J. Łasickis ėmė iš spausdintinių šaltinių (J. Długoszo, Mykolo Lietuvio, Jono Maleckio-Sandeckio ir kitų autorių darbų pateiktos informacijos) ir Žemaitijoje Valakų reformą vykdžiusio J. Laskausko (Laškausko; Jakub Łaszkowski) pranešimo Karšuvos valsčiaus inventorius 1562 spalio 30 (Razgraničitel′nyj akt Korševskoj volosti 30 oktjabrja 1562).
Ankstyviausiuose šaltiniuose minimi vyriškos giminės dievai, pasak tyrinėtojų, yra indoeuropiečių kilmės, siejami su dangaus sfera. Lietuvių deivės, M. B. Gimbutienės nuomone, kilusios iš senosios Europos kultūros.
Kultinę reikšmę senojoje lietuvių religijoje turėjo ir ugnis. Joje degintos dievams skirtos aukos (šaltiniuose dažniausiai siejamos su Perkūnu). Šventa ugnis buvo nuolat deginama šventvietėse.
Ilgesnį laiką išliko namų dievų, kurie, manoma, ir senosios lietuvių religijos klestėjimo laikotarpiu (13-14 a.) garbinti namuose, kultai.
Svarbiausia reikšmė buvo teikiama su žeme ir valstiečio gyvenimu susijusioms dievybėms.
Kosmogoninio mito elementų yra sakmėse. Jose pasakojama apie įvairių pasaulio elementų sukūrimą. Tai vyksta tam tikra seka. Vienose sakmėse teigiama, kad pirma sukuriamas Dangus, paskui Žemė, kitose aiškinama, kad Žemė atskiriama nuo vandens.
Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie Žemės atsiradimą yra abstraktus. Jis įvardijamas Dievu, kartais sakoma, kad gyvena danguje. Dievas kuria pasaulį veikiant ir velniui. Dievas sukuria tai, kas pozityvu, velnias - kas negatyvu.
Ši lentelė apibendrina svarbiausius dievus ir deives, susijusius su gyvulių globa ir mirusiųjų pasauliu:
| Dievas/Deivė | Funkcija | Ryšys su gyvuliais | Ryšys su mirusiaisiais |
|---|---|---|---|
| Žemyna | Žemės derlingumo deivė | - | Mirusiųjų Motina |
| Žemėpatis | Žemės, derliaus dievas | Globoja ūkį | - |
| Velinas | Požemio dievas | - | Mirusiųjų globėjas |
| Austėja | Deivė | Globoja karves, kumeles | - |
| Baubis | Dievas | Globoja galvijus | - |
| Ėraitis | Dievas | Globoja ėriukus | - |
| Karvaitis | Dievas | Globoja veršelius | - |
| Krukis | Dievas | Globoja paršus, kiaules | - |
| Sotwaros | Dievas | Globoja galvijus | - |
| Sutvaras | Dievas | Globoja galvijų bandas | - |
| Valgina | Deivė | Globoja naminius gyvulius | - |
Ši lentelė suteikia aiškesnį vaizdą apie tai, kokie dievai ir deivės buvo svarbūs senovės lietuviams, ir kokias funkcijas jie atliko.
Latvių Auseklis ir lietuvių Aušrinė baltiškų raštų lovatiesėse
Lietuvių mitologija