Šiame straipsnyje apžvelgiama Lietuvos mokslų akademijos konferencija „Kultūra, vartojimas ir kūrybos ekonomika: filosofiniai, sociologiniai ir komunikaciniai aspektai“, kurioje nagrinėtos temos apėmė vartotojišką ir kūrybos visuomenę, vartojimo kultūrą, kultūros industrijas ir kūrybos ekonomiką, socialinę partnerystę kūrybiniuose klasteriuose, politikos ir kultūros santykį, vartojimo ir kultūros dialektiką, kultūros ir ekonomikos santykį, kūrybingumo ir ekonominės tvaros paradoksus, kapitalizmo, racionalumo ir sekuliarizacijos sąryšius, privatumo-viešumo ribas bei medijų ir kitokių technologijų keliamas problemas.
Sociologijos infografikas
Konferencijos apžvalga
Šių metų vasario 11 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) įvyko dešimtoji Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesoriaus dr. Tomo Kačerausko ir akad. Arvydo Virgilijaus Matulionio iniciatyva organizuojama konferencija, skirta humanitarinių ir socialinių mokslų problematikai nagrinėti. Ši konferencija išskirtinė ne tik tematika, bet ir tuo, kad dėl visą pasaulį sukausčiusios pandemijos mokslo renginys vyko nuotoliniu būdu.
Konferencijoje buvo nagrinėta kultūra, vartojimas ir kūrybos ekonomika, susitelkiant daugiausia į šių reiškinių filosofinius, sociologinius, komunikacinius ir kitokius aspektus. Konferencijos rengėjai: VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedra, Lietuvos socialinių mokslų centro sociologijos institutas, Lietuvos komunikacijos draugija, talkino LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius (HSMS).
Kultūra ir vartojimas
Kultūra, apimanti įvairias žmogaus kūrybos formas - meninę, mokslinę, technologinę kūrybą, o taip pat svarbių visuomenės institucijų kūrybą, yra atsvara natūrai, arba žmogaus nepalytėtai gamtai. Kūrybingas žmogus vykdo invaziją į gamtą, siekdamas ją įsisavinti, už-valdyti ar pajungti savo tikslams. Elitinė kultūra buvo aukštuomenės socialinio atsiribojimo forma, kuri šiais postmoderno laikais meninėse-kūrybinėse praktikose yra sulydoma su masine-populiariąja kultūra.
Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo įmokos Lietuvoje
Taip atsirado kiekvienam prieinama kūrybos ir kultūrinė industrija, vartotojui patiekianti kultūros produktus. Skleisdama kultūrą per masines medijas, kultūrinė industrija pasitarnauja kaip ekonominės gerovės pažadas (M. Horkheimeris ir T. Adorno). Medijos, transliuojančios kultūros produktus, tampa pataikavimo populiariam skoniui prie-mone (P. Bourdieu), paversdamos kultūrą tik viena iš vartojamų prekių (Z. Baumanas). Nepai-sant kūrybos ekonomikos (J. Howkinsas) ir kūrybinės klasės (R. Florida) teoretikų entuziaz-mo dėl kūrybinių industrijų, iškyla kūrybos ir kultūros ribų klausimas.
Pranešimai ir diskusijos
Konferenciją pradėjo prof. dr. T. Kačerauskas, sveikinimo žodį tarė HSMS pirmininkas akad. Domas Kaunas. Toliau buvo klausoma pranešimų, kurie pagal temas buvo sugrupuoti į keturias sekcijas. Konferencijoje dalyvavo gausus mokslininkų būrys iš įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų. Kiekvienais metais konferencijos dalyviams yra sudaromos sąlygos savo pranešimų pagrindu parengtus straipsnius skelbti LMA mokslo žurnale „Filosofija.
Akademikas A. V. Matulionis savo pranešime klausė - „Ar artėja vartotojiškos visuomenės saulėlydis?“ Pranešėjui viltį apie vartotojiškos visuomenės saulėlydžio pradžią sukėlė koronaviruso pandemija: kad būtų išsaugotos žmonių gyvybės, verslas sustojo. Verslas aukojosi žmogaus labui, o ne galvojo apie pelno siekimą. Kaip atsakymus į savo probleminį klausimą pranešėjas pateikė optimistines ir pesimistines prognozes, koncentruodamasis į du pagrindinius XXI a. reiškinius: koronaviruso pandemiją ir spartėjančią mokslo bei technikos raidą.
Optimistinės ir pesimistinės prognozės
Optimistinė prognozė dėl COVID-19 poveikio vartotojiškumui: didės gyventojų kūrybinis išmoningumas ir aktyvumas, pandemija skatins mokslinius tyrimus ir didins jų rezultatų taikomumą. Įvyks globalaus pasaulio vienijamasis siekiant įveikti naujus ir kylančius iššūkius: koronaviruso ir būsimas kitas pandemijas, klimato pokyčių, žmogaus teisių užtikrinimo, skurdo, socialinės atskirties ir kt. problemas.
Pesimistinė prognozė: pandemijos poveikis globaliu mastu užsitęs iki 2024 m., didės visos žmonijos nuovargis, siekiant jį kompensuoti stiprės vartotojiškumas. Visuomenės lygmenyje: iš vienos pusės - stiprės šalių užsisklendimas ir konkurencija; iš kitos pusės - globaliame pasaulyje atsiras nauji galios centrai, siekiantys materialiųjų išteklių perskirstymo.
Taip pat skaitykite: Strategijos įgyvendinimo sunkumai
Optimistinė prognozė dėl mokslo ir technikos poveikio: visuomenės lygmenyje matysime vartotojiškos visuomenės saulėlydį ir kūrybinės visuomenės įsitvirtinimą, dirbtinio intelekto agresijos prieš žmogų suvaldymą, mokslo ir technikos pasiekimų panaudojimą taikai užtikrinti visame pasaulyje, socialinei atskirčiai panaikinti, pasaulinio klimato neigiamiems pokyčiams užkardyti ir kt. Gyventojų lygmenyje matysime mokslininkų svorio augimą galios klasėje, specialistų vaidmens transformaciją į kūrybinę klasę, paribio ir užribio klasių transformaciją į kultūrinės (plačiąja prasme) veiklos dalyvių klasę.
Pesimistinė prognozė: visuomenės lygmenyje - stebėsime galios centrų persiskirstymą, konkurencinės įtampos stiprėjimą, materialinės gamybos perprodukciją, negebėjimą su-stabdyti klimato keitimosi neigiamų pasekmių, vis spartėjantį elitinio ir visuotinio švietimo sistemų atotrūkį, vis spartėjantį elitinių medicinos paslaugų ir visuotinės sveikatos apsaugos lygmens atotrūkį, pavojų dėl negebėjimo suvaldyti dirbtinio intelekto; gyventojų lygmenyje - matysime specialistų klasės priklausomybės nuo galios klasės didėjimą, paribio ir užribio klasių socialinės atskirties gilėjimą, nereikalingų žmonių masės augimą.
Kiti pranešimai
Linos Vidauskytės (VU) pranešimas „Detektyvinis romanas kaip kultūros industrijos reiškinys“ buvo skirtas Siegfrido Kracauerio (1889-1966) - kultūros industrijų tyrimų pradininko - įžvalgoms apie detektyvinį romaną, kaip masinės kultūros vieną iš fenomenų, nagrinėti. Kaip teigė pranešėja, nusikaltimų augimas modernybėje yra glaudžiai susijęs su industrializacija ir miestų plėtra. Detektyvo žanro istorija prasideda nuo Edgaro Alano Poe kūrinių.
Rasa Bartkutė (Kauno kolegija) skaitė pranešimą „Socialinės partnerystės kūrybiniuose klasteriuose vystymas: VšĮ „Kaunas 2022“ atvejo analizė“. Pranešėja teigė, kad kultūros ir kūrybinių industrijų kontekste socialinė partnerystė suvokiama kaip bendravimu ir bendradarbiavimu grindžiamas veiklos modelis siekiant bendro tikslo, tačiau neatsisakant savo (asmeninių, organizacinių, verslo) tikslų.
Linas Kontrimas (VDU) pranešime „Politika ir kultūra: kaip viena minta kita“ politiką nusakė kaip vieną specifinių kultūros apraiškų. Pasak pranešėjo, politinėje komunikacijoje kultūros sąvoka yra populiari, bet sunku būtų pasakyti, kuri iš didžiosios ketveriukės politikų lūpose skamba dažniau: sveikata, švietimas, socialinė apsauga ar kultūra.
Taip pat skaitykite: Socialinės apsaugos teisė: Globos išmokos
Gintautas Vyšniauskas (KU) pranešime „Vartojimo ir kultūros dialektika“ pažymėjo, kad kultūros egzistavimas paremtas vartojimu ir medžiagos pavidalų keitimu: vieni pavidalai sunaikinami, kiti sukuriami. Kultūra naikina natūrą. Kultūra yra tai, kuo gyvūnas pralaužė gamtos jam nustatytas ribas (pažeidė saiką), pakeitė pats save ir tapo žmogumi.
Naglis Kardelis (VU) pranešime „Vertybė, vertė, vartojimas: filosofiniai kultūros ir ekonomikos sąsajų aspektai“ teigė, kad egzistuoja skirtingos prigimties ir įvairaus fundamentalumo lygio vertybės. Yra vertybių, kurios vertingos laikinai ar tam tikru aspektu: tai daiktai, kuriuos kasdien vartojame, - maisto produktai, drabužiai.
Tomas Kačerauskas (VGTU) pranešime „Kūrybingumo ir ekonominės tvaros* prieštaros“ parodė, kad dermė tarp kūrybingumo ir ekonominio aktyvumo ar tvaros nėra akivaizdi, o veikiau tariama - tai rodo įvairūs paradoksai, sukeliantys įtampas tarp ekonominės tvaros siekio ir įvairių formų kūrybingumo realizacijos.
Tomas Sodeika (VU) pranešime „Kapitalizmas, racionalumas, sekuliarizacija: žvilgsnis į Max’ą Weber’į iš postsekuliarios perspektyvos“ nagrinėjo postsekuliarybės sąvoką, kuri, anot autoriaus, leidžia kalbėti apie tam tikrus dialektinius pokyčius Vakarų kultūroje.
Sociokultūrinis ugdymas bendruomenėje
Įvairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Taigi, iš paveikslo matome, kad kultūra yra sociokultūrinio ugdymo ssudedamoji dalis. Socialinės kultūrologijos aspektus tyrinėjo A.I.Arnoldov. Pasak jo, „socialinė kultūrologija suvokia ir tyrinėja kultūrą kaip žmogaus elgesį ir veiklą".
Papildymo principą ugdymo moksle pirmasis pradėjo taikyti Semionov. Papildymo principo taikymas leidžia panaudoti objektyvias įgimtų ir sociokultūrinių veiksnių galimybes tikslingam žmogaus ugdymui, rekonstruojant socialinio ugdymo turinį, metodus ir formas. Kultūrinio ugdymo principą 17 a. suformulavo Dž.Lokas. Aiškindamas, kad žmogaus siela -tai „švari lenta", jis kildino žinias iš žmogaus patirties, kurios skirtumus jis aiškino ugdymu ir gyvenimo sąlygomis.
Remdamasis filosofinėmis - pedagoginėmis Loko idėjomis, 18 a. prancūzų mąstytojas Helvecijus tvirtino, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas. Kultūrinį ugdymo principą suformulavo Dystervegas, kkuris tvirtino, kad ugdant žmogų būtina žinoti laiką ir vietą, kurioje gimė žmogus ar kurioje gyvens, t.y. Taigi sociokultūrinis ugdymas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijos procese. Žmogus ir socialinė aptinka yra du neatsiejami dalykai, kurie įtakoja vienas kitą.
Remiantis anksčiau paminėtų mokslininkų ugdymo principų teorijomis, galima teigti, kad kiekvienas žmogus, o ypatingai atvykęs iš kitos šalies, norėdamas socializuotis visuomenėje, turi susipažinti su tos šalies kultūra, papročiais, gyvenimo būdo ypatumais. Pasak A.Valentine, imigrantai, atvykę iš kitų šalių, turi prisitaikyti prie naujų socialinių - kultūrinių sąlygų naujoje šalyje, išmokti ir laikytis naujų elgesio normų, perimti kitas ypatybes. tradicijas, būdingas tai šaliai, tuo pačiu neprarasti savo identiteto.
Taigi, sociokultūrinis ugdymas - tai darbas su žmonėmis, kartu su jais organizuojant laisvalaikį, palaikant juos. Pedagoginė animacija apima ne ttik užmokyklinę ir užklasinę veiklą, bet ir aktyviai diegiama visame ugdymo procese.
Natūrali pagalbos sistema
Daugumoje rajonų, bendruomenių ir etninių grupių egzistuoja pagalbos teikimo tinklas, nepriklausantis formaliai socialinės paramos sistemai. Pasak L.C.Johnson (1996), natūralią pagalbos sistemą sudaro kliento šeima, draugai ir bendradarbiai. Tai žmonės. į kurios prireikus pirmiausiai kreipiasi individas. Kreipdamiesi į socialinį darbuotoją, klientai dažniausiai jau buvo bandę gauti paramą iš tų žmonių. Socialiniai darbuotojai šiuo atveju dažnai gali sustiprinti ar paremti natūralios pagalbos individui pastangas. Jiems neleistina perimti viso pagalbos teikimo mechanizmo.
Gausios šeimos visada pagalbos teikimo sistemos dalimi daugeliui etninių grupių mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, gausi šeima tarp Amerikos indėnų yra tokia svarbi, kad tada, kai socialiniam darbuotojui nepasiseka tokios šeimos įtraukti į pagalbos pplanavimo procesą, klientas gali nesugebėti pasinaudoti jokia siūloma pagalba. Eugene Litwak ir Ivan Szelenyi tyrimai (L.C.Johnson, 1996) paremia idėją panaudoti šeimą, kaimynus ir gimines kaip pagalbos šaltinius.
Bendruomenės centrai
Žmonių bendravimo, tarpusavyje santykių pobūdį lemia ir žmogaus priklausymas grupei, bendrijai. Žmogus visada turi skirtingus priklausomybės ryšius: bendravimo šeimoje, mokslo ir darbo kolektyve, tarp kaimynų ir bendruomenės narių. Žmones sieja gyvybiškai svarbūs esminiai santykiai. Todėl ir čia tarpusavio bendravimas yra aktyvus, giliareikšmis, pačiam žmogui teikiantis pasitenkinimą ir tuo pat metu reikalaujantis iš jo gilaus ir visapusiško atsiskleidimo.
Socialinio lūžio kontekste, bendruomenės centrai, kkadangi jie dažniausiai įsikūrę padidintos rizikos zonose, yra pagrindinės kovos prieš socialinę atskirtį grandys. Bendruomenės centrai siekia veikti nuosekliai, pirmiausia išnaudodami prevencines galimybes, tačiau vis dažniau turi imtis kraštutinių priemonių, kadangi pirmosioms jau būna per vėlu. pilietiškumo ugdymo židiniais.
Kiekvienas centras, įsitvirtinęs vietinėje realybėje, yra identiškas, tačiau kartu jis yra priklausomas nuo bendrų reikalavimų, kurie keliami jam, kaip tam tikros sistemos daliai. Pavyzdžiui. Tačiau šie prioritetai nėra besąlyginiai. Pasak R.Durand, bendruomenės centrai nėra ta socialinio - edukacinio darbo struktūra, kurioje renkasi žmonės, turintys ekonominių ir socialinių sunkumų. Palyginus su kitomis įstaigomis, kuriose žmonės yra skirstomi pagal jų užimamas pareigas arba pagal bedarbystės pobūdį, bendruomenės centras nėra vieta, kur nustatoma individo kaltė dėl nesugebėjimo savarankiškai integruotis į aplinką.
Globalizacija ir socialiniai pokyčiai
Globalizacija yra kryptingas šio amžiaus bruožas ir sudėtingas tarptautinis procesas. Vykstant esminėms reformoms pramonės, informacinių technologijų, švietimo, socialinės apsaugos, žemės ūkio ir kitose srityse, individas dažnai patenka į keblią padėtį. Iškyla nedarbo, migracijos, skurdo, nusikaltimų, smurto, fizinės bei psichinės sveikatos problemų. Didelis vaidmuo, įgalinant socialiai atskirtą, marginalią asmenybę, tenka nevyriausybinėms organizacijoms.
Švietimas ir socializacija
Mokykla (platesne forma - švietimas) greta šeimos yra svarbiausias socializacijos institutas. Ji padeda perduoti kultūrinį žmonijos palikimą visuomenės nariams. Socializacija dažnai traktuojama kaip visą žmogaus gyvenimą vykstantis procesas. Dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje išskiriamos tradiciškai trys pakopos: ikimokyklinė, mokyklinė ir aukštojo mokslo. Švietimo sistemoje galima išskirti dvi kryptis: profesinę ir neprofesinę.
Deviacija ir socialinė kontrolė
Vyriausybė, valdžia siekia tobulinti visuomenę, palaikyti stabilumą. Tai nėra lengva, žmogaus teisių užtikrinimas ir demokratijos plitimas gali sukelti disfunkcijų - nukrypimų nuo visuotinai pripažintų elgesio veiklos normų. Deviacijos problemos visuomenei itin svarbios. Prof. A. V. Matulionio knygoje duotas toks deviacijos apibrėžimas: tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje.
I.Luobikienės pateikta apibrėžtis šiek tiek skiriasi: deviacija - tai elgesys, vertinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtinų (grupinių) normų, kurių pažeidėjai yra gydomi, taisomas jų elgesys, taip pat jie gali būti izuoliuojami arba baudžiami. Taigi I. Luobikienė nužymi deviacinio elgesio priežastis ir kaip biologines, fiziologines, psichologines, ne tik socialines.
Vilniaus universiteto indėlis į sociologijos mokslą
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedra įkurta 1989 m. atkūrus Filosofijos fakultetą. Jos pirmtakas - nuo 1973 m. Vilniaus universitete veikusi Sociologijos laboratorija. Pirmasis katedros vedėjas - habil. dr. Arvydas Matulionis. Nuo 2018 m. katedra veikia kaip Sociologijos ir socialinio darbo instituto padalinys. Katedros vedėjas - prof. habil. dr. Zenonas Norkus.
Katedros veiklos kryptys
- Koordinuoti katedros mokslininkų vykdomus mokslo ir švietimo, politikos, šeimos, gyvenimo kelio, miesto, istorinės lyginamosios sociologijos tyrimus.
- Bendradarbiaujant su studijų programų komitetais užtikrinti sociologijos bakalauro ir sociologijos magistro studijų programų vykdymą.
- Bendradarbiaujant su Sociologijos doktorantūros komitetu ir kitais Sociologijos ir socialinio darbo instituto padaliniais, dalyvauti sociologijos doktorantūros studijų ir tyrimų vykdyme.
- Drauge su Klaipėdos universiteto sociologais leisti žurnalą.
Kitos katedros
- Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedra
- Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedra
- Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra
- Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės elgsenos ir institucijų tyrimų katedra
- Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (Po)sovietinės atminties studijų centras
Menininko socialinė padėtis
Menininkams kyla nemažai problemų. Todėl būtina žinoti jiems iškylančias problemas, kad būtų geros kūrybos sąlygos, kad materialiniai sunkumai netrukdytų kurti. Anketos įžangoje užmezgamas ryšys su respondentu, nurodomas apklausos tikslas, įspėjama, kad anketa anoniminė, tai leidžia atvirai išreikšti savo nuomomnę.Anketoje yra pateikta uždarų klausimų, t. y. pateikti visi galimi atsakymai (1, 2, 4, 8, 9, 10, 13, 15).
Vilmorus logotipas
Anketoje yra ir uždarų klausimų, į kuriuos atsakydamas respondentas įrašo savo nuomonę. Tokie klausimai reikalingi, nes iš anksto sunku numatyti galimus atsakymus, nes plati jų įvairovė, o kiekvienas respondentas savaip gali mąstyti ir nurodyti problemas. Be to, pateiktas atsakymas gali tapti “pasakinėjimu”(sufleravimu) ir riboti respondento savarankiškumą.
tags: #matulionis #2011 #sociologija #socialine #kompetencija