Olegas Lapinas apie priklausomybę nuo žmogaus ir kaip ją įveikti

Gyvendamas įvairių malonumų apsuptyje, žmogus yra įtraukiamas į priklausomybę ne tik nuo gerai žinomų, tačiau ir nuo mums neįprastų pagundų. Priklausomybė nuo žmogaus - viena iš tokių.

Psichoterapeutas Olegas Lapinas yra žinomas specialistas, dirbęs Vilniaus miesto poliklinikos psichoterapeutu (1988 - 1990 m.) ir Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre gydytoju psichoterapeutu (1990-2004 m.), kur 2000-2004 m. buvo dienos stacionaro vedėjas. Jis kūrė kompiuterinę psichoterapinę programą „Psichologas“, skirtą žmogaus dialogui su kompiuteriu (1995- 2000 m.).

Nuo 1993 m. vedė mokomuosius pozityvios psichoterapijos ir NLP seminarus Lietuvos ir kaimyninių šalių kolegoms. Lektoriaus studijos apima hipnozę (1992 - 1993 m.), neurolingvistinį programavimą (1993 m., 2001 m.), Virdžinijos Satir modelį (1993 m.), pozityvią psichoterapiją (1992 m., 1994 m.), sisteminę šeimos psichoterapiją (1993 - 1994 m.). 1994 - 2003 m. mokėsi psichoanalizės, o nuo 1996 - 2004 m. psichodramos. 1997 m. gavo aukščiausią psichoterapinę kategoriją, 1998 m. - LPD Mokytojo vardą ir NLP Praktiko sertifikatą.

Olegas Lapinas dalinasi įžvalgomis apie tai, kaip per nepriklausomybės metus pasikeitė lietuvių požiūris į gyvenimą ir tarpusavio santykius. Jis pastebi, kad jaunoji karta dažniau šypsosi, į viską žiūri paprasčiau ir nėra prisirišusi prie materialių dalykų. Be to, jauni lietuviai nesijaučia prastesni nei vakariečiai, o netgi atvirkščiai - pranašesni. Dėl po nepriklausomybės atsiradusios galimybės išvykti į Vakarus, paskutinės lietuvių kartos jau yra gyvenusios, dirbusios ar besimokiusios užsienyje.

Priklausomybė nuo artimų žmonių nuotaikų

Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad dažnai pasitaiko priklausomybė nuo artimų žmonių nuotaikų. Tai reiškia, kad priklausomybės objektai yra gyvi ir besikeičiantys. Todėl neverta imti ant savęs visos atsakomybės - už tokią priklausomybę tiek pat atsakingi tiek jūs, tiek ir jūsų artimieji. Tiesiog žmonės susisieja emociniais ryšiais, ir vyksta tai nesąmoningai, visai ne proto ar valios pastangomis.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Tokioje situacijoje nėra jokios kaltės. Tiesiog žmogus yra emocionalus ir prisirišantis. Tai ką daryti? Tiesiog priimti save tokį ir nustoti svajoti atsirišti? Būtent nuo to ir patartina pradėti. Kitas kelias būtų labai nenatūralus - bandyti dirbtinai tapti „egoistu“, rūpintis tik savimi ir t.t. Greičiausiai greit nusiviltumėte ir pradėtumėte save graužti: man niekas neišeina. Imkite ir padėkokite sau už tai, kad esate toks prieraišus. Beje, prieraišumas yra labai moteriška savybė. Gamtoje prieraišumas padeda auginti vaikus - jie gerai jaučiasi su tokiais žmonėmis.

O iki tol galima išmokti pagarbiai žiūrėti ne tik į save, bet į jūsų rūpesčio objektus. Panašu, kad duodate žmonėms daugiau, nei jie prašo. O be to, kaskart, kai mes imame kažkuo labai rūpintis, kažkiek nuvertiname tą žmogų. Štai žmogui skauda, o mes iš visų jėgų stengiamės numalšinti jo skausmą. Kodėl? Todėl, kad patys netoleruojame skausmo. Arba darome bet ką, kad tik kitas nesupyktų. Todėl, kad netoleruojame pykčio. Taigi iš esmės mes negerbiame kito žmogaus teisės į skausmą ir teisės į pyktį, nes negerbiame savo teisės į šiuos jausmus.

Tada mes negalime tapti kitam žmogui draugu, pagalbininku ir padėjėju - tai įmanoma nuo to momento, kad suprantame, priimame ir gerbiame savo silpnumą, savo nelaimę ir savo netobulumą. Tas, kas išmoko jaustis vaiku, atleidžia kitiems vaikiškumą. Kas toleruoja savo priklausomybę, toleruoja ir kitų žmonių priklausomybes. Kas sunkiai sirgo, gali gerbti kitus sergančius.

Depresija atsiranda ne dėl pykčio, skausmo ar liūdesio, o dėl bandymo nejausti nei pykčio, nei skausmo, nei liūdesio. Juk „depresija“ pažodžiui verčiasi kaip „presas atgal“, tarsi mes patys spaustumėme kažką, kas spaudžia mus iš vidaus. Dažniausiai tai atsitinka, kai mes turime griežtas taisykles apie tai, ką galima ir ko negalima jausti. O taip pat dėl to, apie kokius jausmus mes galėjome kalbėtis su savo tėvais. Kuo daugiau „šito jausti negalima“, tuo didesnė „preso“ atsiradimo tikimybė.

Jeigu žmogus leidžia sau jausti įvairiausius jausmus, jis tą „presą“ nuima, rizikuodamas, kad įvairūs nemalonūs jausmai jį užpildys ir kad pažeis nerašytas tėvų taisykles. Išmokti visa tai toleruoti - didelis menas. Mainais už tai ateina kitų žmonių priėmimas, toks buvimas su jais, nuo kurio jiems darosi gera. Tuomet mūsų pagalba kitiems žmonėms tampa realesnė, ir nuo mūsų buvimo šalia niekam nesinori bėgti.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

Taigi dabar teks iš naujo mokytis jausti įvairius jausmus ir juos reikšti. Antidepresantai palaikys smegenis, padės atsistatyti centrams, kurių dėka mes mokomės. Tačiau atsistatant šiems centrams, uždavinys - apkrauti juos darbu. O jų darbas - išgyvenimai, jausmai, būsenos. Neskubėkite jausti meilės - iki jos nuves visai priešingos būsenos.

Kopriklausomybė: kai priklausomas vienas, priklausomas ir kitas

Jei jūsų vyras priklausomas, paklauskite savęs, nuo ko esate priklausoma jūs. Kodėl šalia priklausomo asmens būtinai atsiranda priklausomas sutuoktinis? Šis reiškinys yra paplitęs, žinomas ir vadinamas iš anglų kalbos išverstu terminu “codependency” - arba “kopriklausomybė”.

Jūsų vyro priklausomybė yra akivaizdi: be taurelės (narkotiko, bandymo išlošti) vyras jaučiasi neramiai, instinktyviai ieško pasitenkinimo objekto, o jį radęs kuriam laikui aprimsta. Atkreipkite dėmesį, kad didelio džiaugsmo ir euforijos jausmas, apimdavęs jūsų geriantį ar lošiantį vyrą pačioje pradžioje, po truputį nyksta. Vietoj to ateina lengvas pasitenkinimas, o galiausiai - jokio pasitenkinimo. Pats priklausomybės objektas pasidaro svarbesnis už jo teikiamą pasitenkinimą. Užtat jo nebuvimas sukelia abstinenciją - nerimą, drebulį, nemigą, košmarus. Ilgainiui ši abstinencija iš psichinės tampa fiziologine - tikra liga.

Jei jūsų priklausomybė ne ta pati - jūs ne alkoholikė, ne žaidėja, ne narkomanė, nepriklausote nuo psichotropinių vaistų - tai greičiausiai rasite savyje priklausomybę nuo žmogaus. Galbūt nuo vaistų. Kartais - nuo vaiko. O dažniausiai tokią: jūs priklausote nuo savo sutuoktinio. Tai pasireiškia tokiais pat tipiškais požymiais: Jam nesant namuose jūs jaučiate nerimą, instinktyviai ieškote jo po visą miestą, skambinėjate ir siunčiate SMS, o jam atsiradus jaučiate palengvėjimą. Ir vėl svarbus požymis - ilgainiui vyras nebeteikia jums džiaugsmo, netgi vargina ir erzina, tačiau jo buvimas šalia pasidaro svarbesnis už džiaugsmą ir malonumą. Jo nebuvimas sargdina jus su visais fiziologiniais reiškiniais - nemiga, šleikštuliu, drebuliu.

Tačiau jei priklausomybė nuo medžiagos ar veiksmo yra tęsinys natūralios visų gyvių priklausomybės nuo oro ir vandens, tai jūsų situacija sudėtingesnė. Jūs kėsinatės į kito žmogaus laisvę. Jis turi būti šalia! Orui, maistui, alkoholiu, žaidimui ar narkotikui nuo to, kad jūs juos savinatės, blogai nebūna. Jie negyvi. O jam, jūsų vyrui - kyla instinktyvus noras pabėgti ir pasislėpti. Prasideda gaudynės.

Taip pat skaitykite: Kainų analizė

Todėl, norint padėti savo vyrui atsikratyti priklausomybės, vertėtų pradėti ne nuo jo, o nuo savo priklausomybės. Taip yra dėl to, kad žmones šeimoje jungia bendras emocinis laukas. Išeiti iš priklausomybės reikia abiem. Ir eiti reikia link tikslo, kuris vadinasi „nepriklausomybė”, arba „autonomija”. Tai jokiu būdu nereiškia draudimo: „negersiu”, „nežaisiu”, „nevartosiu”, „nelauksiu”. Tokie „ne” yra prievarta ir iš tiesų veda tik į instinktyvų pasipriešinimą savo pačių prievartai. Gersite, lošite, vartosite ir lauksite vėl ir vėl.

Svarbu yra leisti savo jausmams tekėti laisva srove: ieškoti gilių, atvirų išgyvenimų, kurie kils pakeliui. Už jų paaiškės jūsų norai ir siekiai. Terpė, kurioje tai gali įvykti - ne kova su savimi ir vyro įpročiais, o blaivus susivokimas. Pradėkite nuo savo kitų, su sutuoktiniu (medžiaga) nesusijusių norų ir vertybių. Pereikite prie savo nebaigtų darbų ir svajonių. Tuomet atsiras pagalbininkų: psichoterapeutų, būrelio ar palaikymo grupės narių, trenerių, mokytojų. Kurį laiką jūs būsite priklausoma nuo jų. Vėliau jie jus paleis. O jūs paleisite juos.

Ieškokite keturių būsenų: sielvarto, malonumo, laimės ir meilės. Tarpiniai jausmai, kuriuos patirsite: baimė, pyktis, neviltis - išaugs į pasitikėjimą, tikėjimą, užtikrintumą. Jūsų vyras tuo metu eis savo keliu. Ir jei pakeliui jūs nenorėsite su juo būti, ar vėl norėsite suartėti - tebūnie taip. Juk jūs dabar abu nepriklausomi. O tai reiškia laisvę. Laisvę pasakyti „ne”, „taip”, ir „galbūt”.

Emocinė priklausomybė ir jos pasekmės

„Emocine priklausomybe vadinama situacija, kuomet asmuo labiau reaguoja į kito žmogaus jausmus nei savo, negali pasakyti, kad artimojo veiksmai liūdina ir skaudina. Emocinė priklausomybė yra išmoktas reagavimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Vaikams tenka nuolatos spėlioti tėvų nuotaikas ir visą laiką bandyti ištaisyti slogias emocijas. Mažamečiams kuriamas įsitikinimas, kad jie privalo linksminti, guosti, išklausyti tėvus, nesulaukiant pakankamai grįžtamosios reakcijos.

Įgūdis formuojasi per pirmuosius penkerius gyvenimo metus, kai tik vaikas išmoksta atskirti suaugusius kaip atskirus asmenis. Mažametis sužino, kad gali paveikti tėvų nuotaikas, juos pralinksminti ar supykdyti, - aiškino psichoterapeutas. - Jeigu globėjai atspindi vaiko nuotaikas, išklauso ir padeda, tuomet ima formuotis empatija.

Psichologas kvietė įsivaizduoti vaiką, kuris visą dieną būna vienas. Tėvai dirba, seneliai serga, yra mažų brolių ar seserų, kuriais reikia rūpintis, prižiūrėti, padėti atsipalaiduoti po sunkios dienos. Todėl užaugęs žmogus nesupranta, kad gali egzistuoti atskirai, be šalia esančio žmogaus, kuriam reikėtų pagalbos. Emociškai priklausomas žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis gali kam nors rūpėti. Jam nuo mažens buvo svarbūs artimi žmonės, tačiau nesusiformavo įsitikinimas, kad ir kitiems jis taip pat rūpi. Toks žmogus patiki, kad jeigu nesirūpins nedėkingu, atstumiančiu, o neretai ir smurtaujančiu artimuoju, ir pats neegzistuos.

Pasak jo, jeigu emociškai priklausomam žmogui pasiseka ir jo partneris neturi priklausomybių, nėra agresyvaus charakterio, tuomet santykiai turėtų formuotis gražiai - toks žmogus tiesiog būtų jautresnis, nepaprastai rūpestingas. Tačiau jeigu visgi nepasiseka ir atsiranda emociškai sunkus partneris, žmogus įsijaučia į gelbėtojo vaidmenį iki maksimumo.

Bėgant laikui žmogus ima jausti perdegimo simptomus, gali susirgti depresija. Jis atrodo išsekęs, neišsimiegojęs. Jeigu nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys gali pakenkti ir fizinei sveikatai. Atsiras opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena. Tuomet specialistai atkreipia dėmesį ne į fizinės sveikatos simptomą, o į kur kas giliau slypinčią problemą ir gali pradėti ją gydyti.

Visuomenėje yra stipri savanaudiškumo stigma. Labiau iškeliamas rūpinimasis kitu, neįsigilinant į situaciją ir jos padarinius. O ištrūkti iš užburto rato, pasak specialisto, - itin sudėtinga. Juolab kad manipuliuojantys partneriai nenori prarasti juos gelbėjančio žmogaus.

Emocinė nepriklausomybė yra itin drąsus žingsnis. Todėl žmogus dažniausiai turi atsidurti visiškoje duobėje, kad sutelktų paskutines jėgas ir imtų priešintis. Tai padaręs pastebi, kad viduje turi itin daug pusiau paslėpto, lėtinio, nuolatinio skausmo.

O.Lapinas išryškino emocinės nepriklausomybės žingsnius. Pastebėjus problemą pirmiausia būtina suprasti, kad sutuoktiniu rūpinasi ne savo noru, o dėl vaikystėje primestos, daugybę metų sąžiningai atliekamo vaidmens. Taip pat būtina rasti žmonių, kurie išstumtų į dienos šviesą kitą, įskaudintą, kiek piktą pusę. Galiausiai teks išgyventi išjautimo fazę, kurios metu ši užgniaužta pusė apsigyvena žmogaus viduje.

Vyriškumo stoka ir emocinės problemos

Vyrai rečiau linkę garsiai kalbėti apie savo problemas ir išgyvenimus. Mat vyrui rodosi, kad jausmų parodymas pažeis jo vyriškumą. Todėl dėl to pažeidžiamumo vyrai sunkiau toleruoja ir didelį emocionalumą. Juk kaip augina berniukus? Sako, kad jie negali verkti. Bet iš tikrųjų tai nėra visiškai tiesa. Ne tik auginimas lemia tai, kad vyras bijo verkti. Tai lemia ir vyriškumo jausmas, kuris apskritai yra būdingas vyrams.

Dėl baimės prarasti vyriškumą vyrams sunku ir tada, kai moteris rodo savo artumą, meilę, nes tai primena grįžimą į mamos glėbį, kai jie dar nebuvo vyrai. Todėl atsiduoti moters jausmui yra neramu, nes tai tolygu dalies vyriškumo praradimui - vėl tapti belyčiu padaru, kokiu jis buvo dvejų- trejų metų: „Kai jis galėjo lipti mamai ant kelių ir nevaržomai verkti. Moterys neturi tokios baimės, noriai tą daro, lengvai pasako, kad yra silpnos, lengviau pripažįsta, kad tingi, nebijodamos sugrįžimo į mergaitišką būseną.“

Moterims pravartu prisiminti, kad vyras gali ištverti viską, išskyrus pažeminimą. Jei moteris gali bet ką sakyti savo draugei, nebijodama, kad tai turės potrauminių pasekmių, tai, sakydama vyrui, ji turi pagalvoti. Ypač vyrus skaudina jų menkinimas kalbant apie šeimos intymų gyvenimą. Jei vyro seksualumas mažesnis, klausdama jo apie tai, moteris nenori vyro pažeminti, ji nori įsitikinti, kad problema nėra joje. Bet vyras suvokia ne taip, kaip suprastų moteris, jei kažkas suabejotų jos moteriškumu. Jis tai suvokia kaip smūgį į skaudžiausią vietą - į trapų vyriškumo jausmą. Todėl jis ne tik kad nepradės daryti kažką kitaip, bet apniks depresija, jis jausis nevertas gyventi.

Dar viena situacija, kuri vyrui iš po kojų gali išmušti pagrindą, - darbo netekimas, mat darbas taip pat asocijuojasi su vyriškumu. Tradicinis vyriškas vaidmuo, kuris palaiko vyriškumo jausmą net ir dabartinėje lyčių lygybės epochoje, - tai stiprus, saugotojas, maitintojas, gynėjas. Viskas, kad susiję su darbo praradimu, kerta per šiuos dalykus. Vyras be darbo neišvengiamai pradeda jaustis mažiau vyriškas, mažiau gali atnešti į namus, mažiau apsaugoti šeimą. Tai suvokiama labai skausmingai, ir vyras tai gali išgyventi viduje, išeiti iš namų. Vyrai sunkiau išgyvena netektį, jei prie jos prisideda menkinančios pastabos iš moters.

Tylus buvimas ir užsidarymas savyje gilina emocinę krizę, ir neretai ji sprendžiama alkoholiu, kuris virsta į dar gilesnius konfliktus šeimoje. Alkoholis yra narkotikas, ir apsvaigimo būsena yra tokia pati, kaip operacija su narkoze. Tai - socialiai legalizuotas narkotinis preparatas gyvenimo skausmui sumažinti. Kuris, beje, turi silpną terapinį poveikį ir yra vienas iš prasčiausių, padedančių susitvarkyti su gyvenimu, - kalbėjo O.Lapinas, teigdamas, jog krizes spręsti reiktų patikėti specialistams.

Tačiau kalbėti apie vyriškumą, vyrui tapus vyru, yra vėloka: tokiu jis turi užaugti. Tik moteris, sako O.Lapinas, neužaugins vyro. Mama ir neturi auginti vyro, jos funkcija yra saugoti. Berniukui reikia vystytojo, ir norint, kad vaikas išaugtų vyru, jam reikia kito vyro, kurį jis pripažins, rodys pagarbą. Vaikas privalo pabūti su tokiu vyru, net jei jis nėra jo tėvas.

Jei šeima - išsiskyrusi, vyru vystytoju gali tapti senelis, brolis, dėdė ar net - treneris. Svarbu, kad žmogus mylėtų vaikus ir galėtų perteikti vyro pavyzdį. Jei vyro nebus, mama išaugins berniuką, kuris bandys atspėti, ko nori mama, o savo viduje jis ieškos vyro.

Stresas XXI amžiuje

Nepaisant to, kad stresai XXI amžiuje tapo subtilesni, turėtume duoti sau šiek tiek laisvės išgyventi juos taip, kaip numatė motulė gamta. Negalima būti tobuli visose gyvenimo srityse. Kuo greičiau atsikratyti streso ragino ir devynioliktus metus ekologiškame ūkyje šeimininkaujanti žolininkė ir vaistininkė Jadvyga Balvočiūtė: „Dažnai patiriant stresą didėja rizika susirgti ligomis, susijusiomis su genetika.

Paklausta, kaip gyventi, kad iš aplinkos gautume kuo mažiau neigiamų emocijų, J. Balvočiūtė ragino priimti tai, kaip neišvengiamą dalyką, nesureikšminti to, kas bus rytoj. Žolininkė ragino daugiau atsiduoti Dievo valiai, taip pat nepamiršti palepinti savęs šokoladu (jis pasižymi antistresiniu poveikiu), dažniau juoktis ir nepamiršti pomėgių.

Aromaterapeutė neabejoja - nuo streso dažniausiai kenčia asmenys, besivaikantys pinigų ir pasiduodantys madoms.”Laksto lyg bepročiai nuo ryto iki vakaro nė nesusimąstydami, kokie jų gyvenimo tikslai, o paskui skundžiasi stresu. Nekurkime stresų patys ir jų nebus”, - sulėtinti gyvenimo tempą ragino L.

Psichoterapeutas sako, kad tokį reikalavimą mums uždėjo kultūra. Aiškiausiai tą suvokia ir jaučia į ketvirtąją dešimtį kopiantys asmenys. Jie imasi aktyvių veiksmų: sumažina savo darbo kriūvius, skiria daugiau laiko sau ir savo pomėgiams. Jaunystė - pats sunkiausias amžius nerimo ir streso prasme”, - teigia permainingą sėkmę gyvenime jaučiantis O.

Štai beveik kiekvienas vadybininkas yra mokęsis bendravimo technologijų ar pardavimo technologijų. Bet jo esminiai įgūdžiai nuo to nesikeičia, nes tai greiti mokymai. Lygiai taip pat jūsų organizmas tik trumpam pasisotins, jei vaikščiosite valgyti tik į „hamburgerines“.

Didžioji dalis darbo laiko tikrai naudojama neefektyviai. Nors mes tarsi gyvename tam, kad per trumpą laiką išspaustume maksimalią naudą, tai yra daugiau ideologija. Iš tiesų tik nedidelė dalis, gal penktadalis visų žmonių dirba produktyviai. Būtent jie aptarnauja daug klientų, uždirba įmonei daug pinigų. Tačiau didžioji dalis žmonių tik imituoja tokį darbo tempą. Galbūt jie gabūs bandelių kepėjai, bet dirba nekilnojamojo turto agentūroje brokeriais. Jie imituoja tą stresą, kad atrodytų esą su visais kartu. Didelėse kompanijose jūs galite matyti daug žmonių, kurie žiūri į kompiuterius. Bet iš tiesų jie ten dėlioja kokius nors kortų žaidimus ar skaito žinias.

Labai įdomu, kad ir tie medituojantys žmonės dažnai ne tik paukštelius miške stebi. Dažnai jie „feisbuke“ prieš kažką kovoja - pavyzdžiui, prieš Ameriką. Jiems reikia streso dėl to, kad išsaugotų tapatybę. Žmogaus psichologinis poreikis yra ne šiaip sau gyventi, bet turėti apsibrėžus aiškias ribas, kas aš esu. Ir kontrkultūra suteikia jums galimybę būti prieš globalizaciją, prieš pesticidus, prieš ruonių žudymą, prieš iškastinio kuro deginimą, prieš genetiškai modifikuotą maistą, prieš plastikinius indus, prieš automobilius su benzinu, prieš miškų deginimą Amazonėje.

Jums reikia šeštą ryto išvažiuot į darbą, nes septintą Vilniuje spūstys. Todėl šokate iš lovos ir iškart važiuojate į darbą. Iš dar didesnės baimės. Baimės būti išmestai iš tos kultūros. Žmogus turi įgimtą bendruomeninį jausmą. Buvimas bendruomenėje suteikia saugumą, bet kartu atsiranda ir baimė, kad bendruomenė išmes. Jeigu esi kontrkultūroj, tu sąmoningai pasirenki pats save išmesti. Tai tie, kurie patys iššoka iš važiuojančio traukinio, nelaukdami, kol juos išmes. Taip yra lengviau. Bet iš tiesų visi turi tą pačią baimę, kad juos išmes.

Turbūt matėte, buvo toks geras filmukas „Ežiukas rūke“. Pamenate, ežiukas įkrito į upę ir buvo pasiruošęs skęsti. Staiga pajuto, kad dar kažkas yra, plaukia su juo. Ir tas „kažkas“ jį palaiko. Mes negalime nebūti bendruomenėje. Besipriešinantys sistemai žmonės irgi yra bendruomenė. Galim būti su jais, plaukti prieš srovę. Arba bandyti atsipalaiduoti ir leisti gyvenimui mus nešti. Dar yra žmonių, kurie pasitraukia į savo sukurtą pasaulį. Menininkai taip daro arba psichiniai ligoniai.

Menas verčia sustoti. Jūs gal pastebėjote - kuo turtingesnis žmogus, tuo dažniau savo kieme jis bando sukurti kokį nors statišką pasaulį. Prisideda akmenų, pasidaro japonišką sodą, tada sėdi ir žiūri į tuos akmenis. Jis visada mąstė: „Aš dabar sukuosi taip tik todėl, kad galėčiau kada nors tiesiog sėdėt ant akmens ir žiūrėt į ežerą“. O menas tai duoda visiems iškart. Nereikia vargti. Jums gali ką nors pagroti ar parodyti. Jei sustosite prie paveikslo, niekas neskubins, galite nors pusvalandį žiūrėt.

Miegoti žmonės eina vėlai. Man atrodo, kad su norėjimu kuo daugiau peržiūrėti. Ir žinias, ir „feisbuko“ juostą, ir nuorodas į „youtube“. Informacijos srautas didesnis negu yra laiko miegui. Kiti nežiūri į internetą, bet labai daug mąsto. Jie nori kuo tobuliau išspręsti visokiausias problemas. Taip žmonės savo dienos problemas perkelia į naktį. Jie guli ir galvoj suka mintis apie tai, ką daryt su neištikimu sutuoktiniu, kaip priversti vaiką mokytis, pataisyti klaidą darbe, kaip teisingai atsakyt į elektroninę žinutę. O jeigu, užuot gulėję lovoje, jie naršo internete, vadinasi, bijo praleisti kažką vertingo iš srovės. Pavyzdžiui, katino nuotrauką. Arba kokią nors gražią mintį.

Psichologinės kliūtys pamažu daro įtaką ir fizinei sveikatai. Gali atsirasti opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena.

Seminarų ciklai

• "Pasimatymas su nušvitimu"
• "Santuokos alchemija"
• "Pasimatymai su šešėliu"
• "Ten ir atgal"
• "Vienas megabaitas apie meilę" (su Dalia Lapiniene)
• "Kaip išgyventi Marijos žemėje"

Per Olego Lapino seminarą jūs galite pasipiktinti, nusišypsoti ir net balsu susijuokti.

Olegas Lapinas - psichiatras, psichoterapeutas, dėstytojas ir daugelio straipsnių autorius, gydytojas pediatras. Knygų „Pasimatymas su nušvitimu“, „Santuokos alchemija“, „Pasimatymai su šešėliu“, „Ten ir atgal“, „Vienas megabaitas apie meilę“ (su Dalia Lapiniene), „Kaip išgyventi Marijos žemėje“ ir kitų autorius. Olegas 2018-2023 metais "Aš ir psichologija" klausytojams pravedė nesuskaičiuojamą daugybę seminarų ir jų ciklų.

tags: #olegas #lapinas #priklausomybe #nuo #zmogaus