Septyniasdešimtmečio jubiliejų švenčianti Lietuvos laisvės kovotoja Nijolė Sadūnaitė dabar slaugo ligonius, dirba labdaringus darbus. 1974 m. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą ji nuteista 3 metams kalėjimo ir 3 metams tremties. Pašaukimas yra Dievo malonė. Aš pati nebūčiau nusprendusi. Turėjau gerus tėvus, labai religingus.
Nors ir buvo Stalino laikai, sekmadieniais aš eidavau į bažnyčią ir melsdavausi. 1956 m., kai man sukako 18 metų, per šv. Oną atvažiavo vyskupas Julijonas Steponavičius teikti sutvirtinimo. Mano draugė Bronytė Kibickaitė paprašė, kad aš būčiau sutvirtinimo mama. Vyskupas labai gražiai paaiškino, kad reikia prašyti Šventosios Dvasios dovanų, o jei neprašysim, tai galim labai mažai ir gauti. Aš sutvirtinimo sakramentą gavau dar 7 metų neturėdama. Tada kokia ten Šventa Dvasia - žiūrėjau kokia kieno suknytė, batukai. O dabar išgirdusi J.Steponavičių, sakau: Brone, perleisk man pusę Šventosios Dvasios, man labai trūksta. Ji sako: gerai, pasiimk, kad tau reikia.
Mama netikėjo, kad būsiu vienuolė, nes aš tai medy, tai ant stogo - vėjo pamušalas buvau. Jūs ir dabar nepanaši į vienuolę - labai linksma, neužsidariusi nuo pasaulio. Toks sangviniškas charakteris - Dievo dovana. Tėvelis buvo labai linksmas ir geras. Mes išvengėme Sibiro, nes jis labai padėjo vargšams dėstydamas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Tai tie, kuriems jis materialiai pagelbėjo, atėjo ir įspėjo, kad mus išveš. Mes bėgome, atvykome į Telšius. Tėvelis dėstė chemiją. Paskui bėgome į Anykščius. Ten mokytojo darbą gavo. Už visą jo atlyginimą trys kilogramai sviesto išeidavo. Pirmus metus labai badavome ir vargome. Ir ačiū Dievui.
O kaip atėjo pasiryžimas kovoti už laisvą Lietuvą? Šalia buvo namas, kurio vienoje pusėje buvo įsikūrę stribai. Ten jie kankino žmones. Išmesdavo prie šulinio išdraskytais viduriais. Nužudytieji gulėdavo A.Baranausko aikštėje. Tai buvo pirmas susidūrimas su bolševikais „išvaduotojais“.
Kaip pradėjote darbą „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikoje“? Kunigas Juozas Zdebskis mane įtraukė į tą darbą (jis - kankinys, saugumiečių auka; ta trylikta avarija buvo suorganizuota KGB). Jis man pasiūlė: „Nijole, sako, ar nenori padėti „Katalikų Bažnyčios kronikai“? Bet, žinok, nieko kito, išskyrus kalėjimą, negausi“.
Taip pat skaitykite: Pacientų atsiliepimai apie Naujamiesčio slaugos ligoninę
Kaip pasisekdavo Kroniką perduoti į Vakarus? Turėjome gerų brolių rusų. Sergejus Kovaliovas - kokia dvasia! Jis leido „Einamųjų reikalų kroniką“ rusų kalba. Mane suėmė 1974 m. rugpjūčio 27 d. o jį - gruodžio 27 d. Manęs nuolat klausinėjo, ar aš pažįstu S.Kovaliovą, bet aš į tokius klausimus neatsakinėjau. Jis gavo didžiausią bausmę, iš esmės už „Katalikų bažnyčios kroniką“. Aš sėdėjau trumpiau. Kai grįžau, veždau Kroniką S.Kovaliovo žmonai Liusiai. Maskuodavausi, užsidėdavau perukus. Jos vyras dirbo, ji - su mažu vaiku. Tokie Dievo žmonės. Jei ne jie, mums būtų labai sudėtinga. Padarydavome Kronikos mikrofilmus, įpakuodavome juos į pudrinę ar kokią pastą, perduodavome Rusijos disidentams, o jie - turistams iš Amerikos. Amerikos lietuviai irgi padėdavo.
Savo knygoje rašote, kad į tuos jus tardžiusius kagėbistus irgi žiūrėjote su meile. Sakydavau: broleliai, jūsų milijonas Dievui - nulis. Jūs nelaimingi, sakydau. Reikia kovoti su melu, su blogiu, su veidmainyste, bet žmogų reikia mylėti. Aišku, reikia dabar jų neprileisti prie valdžios, nes jiems patiems blogai. Tiek blogo padarė, ir už tai reikės atsakyti. Būtų koks nors eilinis darbininkas, mažiau būtų atsakomybės. Kremlius negalėtų jų taip prievartauti. V.Putinas juk pasakė: buvusių kagėbistų nėra. Arba dirba, arba lavonas. Kaip Aleksandras Litvinenka, nunuodytas radioaktyviuoju poloniu. V.Putinas sakė, kad visą čečėnų tautą reikia „močit v sortire“. O vaikus? - klausia žurnalistas. Bus banditai. O moteris? Gimdo banditus. O senelius? Buvo banditai. Koks šėtono apsėdimas!
Ar jautėte istorinę atsakomybę, kad pirmąkart viešai sakote laisvą žodį, kuris atves į nepriklausomybę? Tikrai nejaučiau. Kai atėjome į mitingą, Antanas Terleckas man pasakė, kad nekalbėsime, tik tylos minute pagerbsime okupacijos aukas. Prieina kagėbistai - tarakonai. Paskui parodys, kad susirinko kelios bobutės ir pačios nežino, ko. Mus perspėjo prokuratūroje - gresia 15 metų, jei nueisime į tą mitingą ir išsižiosime. Spontaniškai pasakiau, kad susirinkome pagerbti didžiausių nusikaltėlių Stalino ir Hitlerio aukų. Didžiausia Dievo dovana - laisvė, jos niekas neturi teisės atimti. Sugiedojome himną. Nelabai darniai.
Maskvoje apsilankęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Jus pakvietė į susitikimą. Atrodė, kad turite tapti politike. Kodėl netapote? Vienuolėms seselėms į politiką tiesiogiai lįsti negalima. KGB rėkdavo, kam lendu į politiką. Čia ne politika, sakau, čia artimo meilė. Jei mes, katalikai, būsime valdžioje, ir valdžia ims persekioti ateistus, aš eisiu už jus į kalėjimą, sakiau kagėbistams. Negalima žmonių teisti vien dėl jų įsitikinimų ir pasaulėžiūros.
Daug duoti negali už tuos šešis „Katalikų Bažnyčios kronikos“ puslapius, kuriuos pas mane rado perrašytus mano mašinėle. Daugiau įkalčių neturi. Rudenka pasiūlė prie kalėjimo pridėti nutrėmimą. Kai mane vežė, čekistai pasakė: atsisveikink su Lietuva, daugiau jos nepamatysi. 2000 metais per Vasario 16-osios šventę prezidentūroje protestavote dėl Misiukoniui suteikto ordino. Šiemet parašėte atvirą laišką Prezidentui, teigdama, kad vyksta antiliustracija - kagėbistai išaukštinami, o laisvės kovotojai persekiojami.
Taip pat skaitykite: Nijolės Dulskienės profesinė veikla
Nijolė Sadūnaitė buvo vienas iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų. 1989 m. ji dalyvavo Caritas steigiamajame suvažiavime. 1990 m. ji pradėjo dirbti Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijoje, teikė pagalbą žmonėms, o taip pat keliauja su paskaitomis po Europą ir JAV. Nijolės atsiminimų knygos - „KGB akiratyje“ (1985) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989) - buvo išleistos JAV ir išverstos į kelias kalbas. Lietuvoje jos pridėta ir sujungta į vieną leidinį „Skubėkime daryti gera“ (1998, 2023 papildymai).
1988 metais JAV prezidentas Ronald Reagan per savo kalbą lietuviams išskyrė Nijolę Sadūnaitę kaip pavyzdį: „Lietuvių laisvės dvasia lieka nesulaužyta.“ Jos pavyzdys tęsėsi ir toliau: Nijolė išliko simboliu kovos už teisybę, tikėjimą ir žmogaus teises. Lietuvoje ji laikoma išskirtine figūra - ne tik dėl politinių pasiekimų, bet ir dėl žmogaus dvasinės stiprybės, kuri įkvėpė daugelį kelyje link nepriklausomybės.
| Metai | Veikla / įvykiai |
|---|---|
| 1956 | Sutvirtinimas |
| 1974 | Arestavimas; kronikos platinimas |
| 1975-1977 | Dubravlage kalėjimas |
| 1977-1980 | Tremtis |
| 1980 | Grįžo į Lietuvą; dirba slaugytoja, rinkėja |
| 1987-1988 | Sąsajos su mitingais, tardymai, bado streikas |
| 1989-1990 | Caritas veikla, paskaitos, tarptautiniai susitikimai |
| 1998 | Vyčio Kryžiaus ordinas |
| 2000 | Nepriklausomybės medalis |
Jūsų klausimai ir prisiminimai rodo gilų dėmesį Nijolės Sadūnaitės gyvenimui ir jos personažui - žmogui, kurio tikėjimas, drąsa ir sąžinė tapo vienu iš pagrindinių laisvės laikmečio ženklų. jos biografija liudija, kaip asmeninė religinga patirtis ir pasipriešinimas totalitariniam režimui susipina į bendrą tautos atgimimo pasakojimą.
Taip pat skaitykite: Trakų Dievo Motinos paveikslo reikšmė Lietuvai