Netiesioginė priklausomybė - (angl. Co-dependent) kuomet priklausomybe sergančių asmenų šeimos nariai tampa sergantys „emociškai“. Tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga. Tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus. Istoriškai netiesioginės priklausomybės sąvoka vartojama “alkoholikų”, “narkomanų” ir kitų priklausomų asmenų giminaičių ir draugų atžvilgiu, tačiau toli gražu neapsiriboja jais. Tai platesnė sąvoka, apibūdinanti skausmingus santykius tarp žmonių. Netiesioginė priklausomė yra labai dažnas reiškinys bet kurioje socialinėje aplinkoje.
Jos formavimo pradžia gali būti priskiriama ankstyvai vaikystei. Nuo gimimo vaikas sveikoje šeimoje sprendžia eilę savo vystymosi raidos uždavinių. Visų pirma, sukuria bazinį pasitikėjimą, kuris jam suteikia saugumo jausmą, kad galėtų atsiskirti nuo savo motinos ir pradėti tyrinėti išorinį pasaulį savarankiškai. Išvysto gebėjimą būti psichologiškai nepriklausomu nuo kitų. Svarbūs įgūdžiai, įgyti gyvenimo kelyje - sugebėjimas pasikliauti vidine jėga, išreikšti savo emocijas, norus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, dalintis, sąveikauti ir valdyti agresiją, susidoroti su baimėmis, nerimu ir t.t. Šis gebėjimas suteikia unikalumo jausmą ir aiškių savo „aš” suvokimą, kas leidžia būti artimuose santykiuose su kitais žmonėmis nebijant prarasti savęs kaip asmenybės.
Asmuo gali efektyviai patenkinti savo poreikius, tiesiogiai kreipiantis į kitus žmones, jeigu reikia pagalbos. Tam, kad žmogaus savarankiškumo vystymasis būtų sėkmingas, būtina, kad abu jo tėvai turėtų gerai išvystytą psichologinę autonomiją ir padėtų vaikui atsiskirti. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, daugelis tėvų palaiko asmenybės, atsisakymo suaugti ir pastoviai susilieti su reikšmingu “kitu”, ideologiją. Tai vyksta todėl, kad už psichologinės autonomijos stovi asmenybės laisvė, kurią neįmanoma kontroliuoti ir manipuliuoti ir apsaugo nuo neigiamos priklausomybės vystymosi. Tėvai iš disfunkcinės šeimos negali būti psichinės autonomijos pavyzdžiu, todėl provokuoja vystyti patologinį netiesioginės priklausomybės savo vaikų elgesio modelį.
Disfunkcinės šeimos yra asmenybės psichinis, fizinis ir dvasinis traumos šaltinis. Žmonės iš tokių šeimų traukiasi vienas prie kito. Tokie žmonės yra įtraukti į “iš kartos į kartą” psichologinio smurto perdavimo procesą. Kito pasirinkimo jie neturi, nes nesugeba pamatyti ir todėl jų buvimo pasaulyje pasirinkimas yra “renkuosi tai ką žinau”. Tai mokymosi sistema, kurios rėmuose parduodamas šeimos elgesio modelis, t.y. viena karta moko tokio elgesio naują kartą. Mėgautis tuo, kas suteikia malonumą ir ieškoti galimybių tą pakartoti - normalu ir būdinga ne tik žmogaus prigimčiai. Malonumo ir pasitenkinimo jungtys „parengtos“ visų gyvų organizmų smegenyse, tereikia tik surasti malonumą teikiančią medžiagą arba kitą dirgiklį, ir smegenyse užprogramuotas noras tai kartoti ims veikti individo elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos.
Tačiau reikia žinoti, kad priklausomais gali tapti ir nepasižymintys šiomis savybėmis asmenys. Dažniausiai priklausomybės terminą vartojame kalbėdami apie alkoholizmą, intensyvų ilgalaikį rūkymą arba narkomaniją. Psichologinė priklausomybė - stiprus psichologinis pripratimas, galintis išsivystyti bet kokiai malonumą teikiančiai veiklai. Įprasta psichologinę priklausomybę įveikti pakanka vien valios pastangų. Tačiau dažniausia vienam pačiam išspręsti šios problemos nesiseka.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Fizinė priklausomybė - organizmo pripratimas prie tam tikrų (psichoaktyviųjų) medžiagų vartojimo ir dėl tų medžiagų negavimo išgyvenamu abstinencijos sindromu. Priklausomybė nuo alkoholio. Alkoholizmas - viena labiausiai paplitusių priklausomybių. Mokslininkai nustatė, kad priklausomais nuo alkoholio tampa kas dešimtas alkoholinius gėrimus vartojantis žmogus. Daugiausia įtakos turi asmens savybės, paveldimumas, socialinė aplinka ir joje vyraujančios alkoholio vartojimo tradicijos. Vykdant alkoholio vartojimo prevenciją būtina akcentuoti, kad labai pavojinga alkoholį vartoti kaip stresą mažinančią priemonę ar vaistą, susinervinus, susipykus, pavargus, kai nepasisekė, kai norisi užsimiršti ir pan.
Priklausomė nuo tabako (nikotino). Vieniems atrodo, kad priklausomybę sukelia tabake esantis nikotinas, ir kad rūkymas - grynai fiziologinė priklausomė, kiti mokslininkai akcentuoja - rūkoma dėl psichologinių priežasčių (įprotis, stresas, įtampa), treti, kad rūkymas - fizinės ir psichologinės priklausomybės pasekmė. Ypač greit fizinė nikotino priklausomė atsiranda vaikams. nuspręskite nuo kurios dienos nustosite rūkyti. pinigus, kuriuos išleisdavote cigaretėms, dėkite į taupyklę. venkite vietų, susibūrimų, kurių metu dažniausiai rūkydavote. kilus norui užsirūkyti, išgerkite stiklinę sulčių, kramtykite kramtomąją gumą ar čiulpkite ledinukus. Jų nešiokitės su savimi.
Priklausomė azartiniams žaidimams. Patologinis lošimas aptinkamas visose socialinėse grupėse, dažniausiai fiksuojamas tarp 21 ir 55 metų amžiaus vyrų. Polinkį į priklausomybę labiausiai nulemia psichologinės ir socialinės problemos. Trumpai aptarsime keletą terminų. Terminas „asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje“ yra dažnai vartojamas socialinių mokslų literatūroje, siekiant apibūdinti asmenis, kurie susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar kultūrinių priežasčių. Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybės ar kitomis socialinėmis problemomis. Literatūros šaltiniai, kurie naudoja šį terminą, dažnai pabrėžia, kad socialinė atskirtis nėra individualus trūkumas, o sisteminė problema, kurią sukuria aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Terminai „asmenys, turintys priklausomybę“ ir „asocialus žmogus“ atskleidžia skirtingus požiūrius į problemą; pastarasis terminas dažnai laikomas stigmatizuojančiu, todėl vis daugiau specialistų renkasi neutralesnį“asmenys, turintys priklausomybę“ apibūdinimą.
Grįžtant prie temos, vieni ir kiti asmenys sudaro ypatingą grupę, kuri susiduria su itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Jų kelias dažnai būna pažymėtas psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais iššūkiais, dėl kurių jie nenori arba negali pakeisti savo gyvenimo būdo, nepaisant akivaizdžių pasekmių. Priklausomybė nuo alkoholio tampa ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir būdu pabėgti nuo gilių vidinių konfliktų ir emocinių sunkumų. Daugelis šių asmenų yra įstrigę užburtame rate, kur alkoholis tampa vienintele priemone išgyventi sunkią kasdienybę. Tačiau kodėl šie žmonės atsisako keisti savo gyvenimą? Ką slepia jų nenoras pasikeisti?
Priklausomė alkoholiui nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. Priklausomė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus. Kai priklausomas asmuo vartoja alkoholį, jo smegenys gauna didelį kiekį „malonumo” signalų, kurie jį skatina ir toliau vartoti alkoholį, kad išlaikytų šį aukštą jausmą. Ši institucija pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra lėtinė liga, turinti biologinį pagrindą, tačiau glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais veiksniais.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligų gydymas Lietuvoje
G. Alan Marlatt knygoje nagrinėjama priklausomybės sudėtingumas, įtraukdami biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. A. Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo depresijos, nerimo, žemos savivertės ar traumos, kurios susijusios su jų gyvenimo istorija. Alkoholio vartojimas tampa būdu pabėgti nuo šių emocinių skausmų ir vidinių konfliktų. Tai gali tapti vieninteliu jų būdu „išgyventi“ kasdienybę, nes jų gyvenime dažnai trūksta kitų sveikų mechanizmų. Dėl to jie gali atmesti bet kokius pasiūlymus keisti savo gyvenimo būdą, nes tai gali būti suvokiama kaip papildomas emocinis krūvis.
Viename iš tyrimų apie „Alkoholio vartojimo ir alkoholio vartojimo sutrikimų paplitimas ir koreliacinės sąsajos“ aptariama, kaip alkoholis ir alkoholis vartojimo sutrikimai yra susiję su psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip depresija, nerimas ir kiti psichologiniai sunkumai. Autoriai pabrėžia, kad asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo komorbidinių psichikos sutrikimų. Kitame tyrime teigiama, kad alkoholio vartojimas ir priklausomybė dažnai susiję su psichologiniais sunkumais, todėl socialinė atskirtis ir stigma sustiprina jų problemą. Erving Goffman savo darbuose pabrėžia stigma įtaką ir teigia, kad žmonės, patiriantys socialinę atskirtį, dažnai patiria marginalizaciją, kuri gali dar labiau gilinti jų priklausomybę. Bruce G. ir Phelan Jo C nagrinėja, kaip stigma didina socialinę nelygybę ir prisideda prie priklausomybės problemų. A. Baker apibendrina, kad psichikos sveikatos sutrikimai ir socialinė atskirtis yra glaudžiai susiję su priklausomybės nuo alkoholio sutrikimais. Pokyčiai visada kelia baimę, ypač tiems, kurie gyvena nesaugiai ir neturi stabilumo.
Socialinis darbas teikia principus - neteisti ir nevertinti asmenų, teikti pagalbą kuriant saugų, pagarbų ir nevertinantį santykį su pagalbos gavėjais. Tokia nuostata mažina stigmatą ir skatina ieškoti pagalbos. J.O. Prochaska dialoguose apie pokyčių etapus (Stages of Change) rodo, kad priklausomybes turintys asmenys dažnai neturi motyvacijos dėl nežinomybės ir baimės, todėl siekiant pokyčių būtina suteikti aiškius tikslus ir palaikymą. G. A. Marlatt ir D.M. Donovan tyrime akcentuoja požymių slopinimo metodiką: baimė ir nerimas gali būti dideli, o motyvacija keisti gyvenimą gali būti stokojanti. Be tinkamos paramos gali trūkti aiškių tikslų ir siekių, todėl svarbu teikti pagalbą, skatinančią pasitikėjimą pokyčiais. J.O. Prochaska ir CC. Di Clemente aprašo pokyčių etapus, kurie dažnai nesukuria įsitikinimo, kad pokyčiai įmanomi. Aplinkos veiksniai - socialinė aplinka ir tinklai - stipriai veikia gyvenimo būdą: aplinka, kur alkoholis ir narkotikai yra priimtini, gali palaikyti priklausomybę.
M. A. Zimmerman ir J. H. Zahniser tyrinėja, kaip socialinė aplinka ir socialiniai tinklai formuoja jaunimo elgesį ir jų priklausomybes. Jų išvados rodo, kad aplinkos veiksniai, šeima ir bendruomenė, gali turėti didelį poveikį priklausomų asmenų elgesiui. Siekiant padėti žmonėms, patyrusiems traumas, svarbu diegti TIC (Trauma-Informed Care) metodiką - taikyti supratimą apie traumas ir teikti paramą bei saugumą. Tik kompleksinis požiūris ir ilgalaikė parama gali padėti pereiti į sveikesnį gyvenimo būdą ir atrasti naują prasmę. Teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ir gyvenantiems socialinėje atskirtyje, pirmiausia svarbu suteikti psichologinę pagalbą, nes ji atlieka esminį vaidmenį sprendžiant tiek priklausomybės, tiek psichologines ir emocines problemas. Socialiniame darbe būtina laikytis empatijos, nevertinti ir nedemonizuoti asmenų, kad būtų sukurta pasitikėjimu grįsta aplinka. Kiekvienas žmogus turi unikalią gyvenimo istoriją, kurios aplinkybės gali turėti didelį poveikį jo elgesiui. Priklausomybės, socialinė atskirtis ar kitos patirtys gali būti tiesiogiai susijusios su sunkumais šeimoje, traumomis ar neigiamais gyvenimo įvykiais; būtina jas suprasti ir įtraukti į pagalbos planą.
GINEKOLOGĖ: Darant TAI svoris NEAUGS, MENOPAUZĖS ženklai, Hormonų terapija, Vaisingumas | TG103
Taip pat skaitykite: Kontaktai su priklausomybės ligų specialistų asociacija
tags: #netiesiogines #priklausomybes #atkrycio #pozymiai #pagal #t