Negalia yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis tiek individualius, tiek socialinius aspektus. Tai ne tik fizinis ar protinis sutrikimas, bet ir socialinė konstrukcija, kuri daro didelę įtaką žmogaus gyvenimui, jo galimybėms dalyvauti visuomenės gyvenime ir jaustis pilnaverčiu jos nariu.
Šiame straipsnyje nagrinėsime neįgalumo psichologinius ir socialinius aspektus, siekdami geriau suprasti šio reiškinio kompleksinį pobūdį ir jo poveikį asmenims bei visuomenei.
Neįgalumo apibrėžimas ir klasifikacija
Negalia apibrėžiama kaip fizinis arba protinis sutrikimas, kuris apriboja arba pakenkia pagrindinėms gyvybinėms funkcijoms, tokioms kaip klausa, rega, kalbėjimas ar judėjimas. Asmeniui, turinčiam fizinę negalią, gali būti sunkiau rūpintis savimi, tobulėti ar dirbti. Negalia taip pat gali apriboti asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu.
Pagal kilmę negalia gali būti įgimta arba įgyta. Įgimta negalia pasireiškia gimimo akimirką ir gali atsirasti dėl nėštumo metu buvusių problemų, gimdymo komplikacijų ar būti paveldėta. Įgyta negalia išsivysto po gimimo dėl lėtinės ligos, traumos ar avarijos. Negalia taip pat dažnai pasireiškia tarp senyvo amžiaus žmonių dėl natūralaus organizmo senėjimo.
Pagal sutrikimo pobūdį negalia klasifikuojama į tris rūšis: fizinę, intelektinę ir psichinę negalią. Svarbu pabrėžti, kad neįgaliųjų grupė nėra homogeniška, o įvairią negalią turintys žmonės susiduria su labai įvairiais apribojimais.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Neįgalumo modeliai: medicininis ir socialinis
Tradicija, negalia buvo suvokiama kaip medicininė problema, t. y. tam tikras žmogaus kūno funkcijos sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Šis požiūris, vadinamas medicininiu negalios modeliu, akcentuoja asmeninius funkcinius sutrikimus, kurie riboja dalyvavimą socialinėje veikloje. Pagal medicininį modelį, neįgaliųjų problemos yra jų asmeninės problemos, kurias sukelia liga, trauma ar sveikatos būklė. Dėmesys kreipiamas ne į asmenį kaip į žmogų, o į atskiras jo dalis: akis, rankas, kojas ir t.
Tačiau XX amžiaus pabaigoje įsigalėjo socialinis negalios modelis, kuris negalią suvokia kaip socialinę problemą, kylančią dėl visuomenės struktūros ir požiūrio. Socialinis modelis akcentuoja ne tik vidines, bet ir išorines negalios priežastis ir pasekmes. Jis pabrėžia įvairius barjerus, kurie atima galimybę neįgaliesiems visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tokie barjerai gali būti fiziniai (pvz., nepritaikytas transportas ar pastatai), socialiniai (pvz., diskriminacija ir stereotipai) ar ekonominiai (pvz., mažas užimtumas ir skurdas).
Socialinis negalios modelis atskiria sutrikimo ir negalumo sąvokas. Sutrikimas yra asmens kūno ar proto funkcijų apribojimas, o negalumas yra socialinė konstrukcija, kuri atsiranda dėl visuomenės nesugebėjimo prisitaikyti prie asmenų, turinčių sutrikimų, poreikių.
Neįgaliųjų integracija į darbo rinką
Europos Sąjunga atskirties mažinimą įvardija kaip vieną iš prioritetinių sričių. Neįgaliųjų integracijos svarba atsiskleidžia strategijoje „Europa 2020“, kurios tikslai susiję su atskirties, diskriminacijos ir skurdo mažinimu. Vienas iš prioritetinių šios strategijos tikslų - bendras visų suaugusiųjų 75 proc. užimtumo lygis, vadinasi, Europos Sąjungos šalys suinteresuotos didinti ir neįgaliųjų užimtumą.
Lietuvoje pagrindinės priemonės, skirtos neįgaliųjų integracijai į darbo rinką, susijusios su tarpininkavimo įdarbinant ir profesinės reabilitacijos sistemos kūrimu bei stiprinimu. Tačiau labai trūksta tyrimų, kuriais būtų išsamiai nagrinėjama psichosocialinė darbo aplinka, su kuria susiduria dirbantys neįgalieji. Tokių tyrimų trūkumas apriboja galimybes visapusiškai suprasti negalią turinčių asmenų patirtį ir kurti valstybines bei įmonių žmogiškųjų išteklių priemones.
Psichologiniai neįgalumo aspektai
Negalia daro didelę įtaką asmens psichologinei būklei:
- Žema savivertė ir pasitikėjimas savimi. Diskriminacija, stereotipai ir socialinė izoliacija gali neigiamai paveikti neįgaliojo savivertę ir pasitikėjimą savimi.
- Depresija ir nerimas. Neįgalieji dažniau patiria depresiją ir nerimą dėl įvairių priežasčių, įskaitant fizinius apribojimus, skausmą, socialinę izoliaciją ir diskriminaciją.
- Stresas ir nerimas dėl ateities. Neįgalieji gali patirti stresą ir nerimą dėl ateities, ypač dėl darbo, finansų ir sveikatos problemų.
- Socialinė izoliacija ir vienišumas. Fiziniai ir socialiniai barjerai gali apriboti neįgaliųjų galimybes dalyvauti socialinėje veikloje ir bendrauti su kitais žmonėmis, todėl jie gali jaustis socialiai izoliuoti ir vieniši.
- Diskriminacija ir stigma. Neįgalieji dažnai susiduria su diskriminacija ir stigma įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant darbą, švietimą, sveikatos priežiūrą ir socialinį gyvenimą.
Svarbu pabrėžti, kad ne visi neįgalieji patiria šiuos psichologinius iššūkius. Daugelis neįgaliųjų sėkmingai prisitaiko prie savo negalios ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Tačiau svarbu suprasti, kad negalia gali turėti didelį poveikį asmens psichologinei būklei, ir suteikti neįgaliesiems reikiamą psichologinę pagalbą ir paramą.
Socialiniai neįgalumo aspektai
Negalia taip pat yra socialinė problema, kuri daro didelę įtaką visuomenei. Socialiniai neįgalumo aspektai apima:
- Diskriminacija ir stigma. Neįgalieji dažnai susiduria su diskriminacija ir stigma įvairiose gyvenimo srityse. Diskriminacija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant tiesioginę diskriminaciją (pvz., atsisakymas įdarbinti neįgalųjį dėl jo negalios), netiesioginę diskriminaciją (pvz., reikalavimas, kad visi darbuotojai galėtų pakelti tam tikrą svorį, kuris gali būti neįmanomas neįgaliajam) ir priekabiavimą. Stigma yra neigiamas požiūris ir įsitikinimai apie neįgaliuosius, kurie gali lemti socialinę izoliaciją ir atskirtį.
- Socialinė atskirtis. Neįgalieji dažnai patiria socialinę atskirtį dėl fizinių, socialinių ir ekonominių barjerų. Socialinė atskirtis gali apriboti neįgaliųjų galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas.
- Ekonominis nepriteklius. Neįgalieji dažnai susiduria su ekonominiu nepritekliumi dėl mažo užimtumo, mažų pajamų ir didelių išlaidų, susijusių su negalia.
- Neprieinamumas. Daugelis pastatų, transporto priemonių ir informacijos šaltinių nėra pritaikyti neįgaliesiems, todėl jie susiduria su dideliais sunkumais dalyvaudami kasdieniame gyvenime.
- Stereotipai ir klaidingi įsitikinimai. Visuomenėje vis dar vyrauja stereotipai ir klaidingi įsitikinimai apie neįgaliuosius, kurie gali lemti diskriminaciją ir atskirtį. Pavyzdžiui, dažnai manoma, kad neįgalieji yra mažiau kompetentingi, mažiau produktyvūs ar mažiau vertingi nei kiti žmonės.
Svarbu pabrėžti, kad visuomenė turi prisiimti atsakomybę už neįgaliųjų integraciją ir užtikrinti, kad jie turėtų lygias galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.
Neįgaliųjų teisės ir socialinė integracija
Neįgaliųjų teisės yra ginamos įvairiais tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija yra svarbiausias tarptautinis dokumentas, kuriame įtvirtintos neįgaliųjų teisės ir valstybių įsipareigojimai užtikrinti jų įgyvendinimą. Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją ir įsipareigojusi užtikrinti neįgaliųjų teises.
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nustato neįgaliųjų socialinės integracijos principus ir priemones. Socialinė integracija yra procesas, kurio metu neįgalieji įtraukiami į visuomenės gyvenimą ir turi galimybę dalyvauti visose jos srityse. Socialinė integracija apima:
- Fizinį prieinamumą. Užtikrinti, kad pastatai, transporto priemonės ir informacijos šaltiniai būtų pritaikyti neįgaliesiems.
- Socialinį prieinamumą. Šalinti diskriminaciją ir stereotipus, skatinti teigiamą požiūrį į neįgaliuosius ir užtikrinti, kad jie turėtų galimybę dalyvauti socialinėje veikloje.
- Ekonominį prieinamumą. Užtikrinti, kad neįgalieji turėtų galimybę įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir gauti tinkamą atlyginimą.
- Kultūrinį prieinamumą. Užtikrinti, kad neįgalieji turėtų galimybę dalyvauti kultūrinėje veikloje ir išreikšti savo kūrybiškumą.
Iššūkiai ir perspektyvos
Nepaisant padarytos pažangos, neįgalieji vis dar susiduria su daugybe iššūkių. Vis dar egzistuoja diskriminacija, socialinė atskirtis ir neprieinamumas. Svarbu toliau siekti, kad neįgalieji turėtų lygias galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.
Siekiant pagerinti neįgaliųjų padėtį, būtina:
- Šalinti diskriminaciją ir stereotipus. Svarbu šviesti visuomenę apie neįgalumą ir kovoti su neigiamais stereotipais.
- Užtikrinti fizinį prieinamumą. Būtina pritaikyti pastatus, transporto priemones ir informacijos šaltinius neįgaliesiems.
- Skatinti socialinę integraciją. Svarbu sudaryti sąlygas neįgaliesiems dalyvauti socialinėje veikloje ir bendrauti su kitais žmonėmis.
- Gerinti užimtumą. Būtina sudaryti sąlygas neįgaliesiems įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir gauti tinkamą atlyginimą.
- Teikti psichologinę pagalbą ir paramą. Svarbu užtikrinti, kad neįgalieji turėtų galimybę gauti psichologinę pagalbą ir paramą, jei jiems to reikia.
- Plėtoti mokslinius tyrimus.
| Tikslas / Uždavinys / Priemonė | 2021 metų asignavimai, tūkst. | 2022 metų asignavimai, tūkst. | 2023 metų asignavimai, tūkst. |
|---|---|---|---|
| 1. Tikslas - užtikrinti skirtingas negalias turinčių neįgaliųjų individualių poreikių tenkinimą kompleksiškai teikiant bendruomenines paslaugas (socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros, švietimo srityse) ir socialinės integracijos priemones. | 23 223,2 | ||
| 1.1. Uždavinys - plėtoti kompleksiškai teikiamas bendruomenines paslaugas neįgaliesiems ir jų šeimų nariams ir gerinti individualių poreikių vertinimo sistemą. | |||
| 1.1.1. Priemonė - organizuoti socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimą. | |||
| 1.1.2. Priemonė - tobulinti socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje modelį. | |||
| 1.1.3. Priemonė - teikti kompleksines socialinės reabilitacijos paslaugas akliesiems. | |||
| 1.1.4. Priemonė - vykdyti perėjimą nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų. | |||
| 1.1.5. Priemonė - tobulinti negalios nustatymo sistemą Lietuvoje, siekiant tenkinti asmenų individualius poreikius ir įgalinti asmenis visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su kitais asmenimis. | |||
| 1.1.6. Priemonė - parengti teisės aktus, reguliuojančius asmeninės pagalbos neįgaliesiems teikimo plėtrą. | |||
| 1.1.7. Priemonė - organizuoti psichologo paslaugų teikimą klausos negalią turintiems asmenims. | |||
| 1.1.8. Priemonė - organizuoti atvejo vadybos paslaugų teikimą klausos negalią turintiems asmenims. | |||
| 1.1.9. Priemonė - diegti taikomosios elgesio analizės principais grįstą ankstyvosios intervencijos modelį socialines paslaugas teikiančiose įstaigose. | |||
| 1.1.10. Priemonė - parengti teisės aktų projektus, reglamentuojančius socialinės reabilitacijos paslaugų akliesiems teikimą. | |||
| 1.2. Uždavinys - gerinti ambulatorinių pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų, pagalbos priemonių prieinamumą neįgaliesiems ir didinti specialistų, dirbančių su neįgaliaisiais, kompetenciją sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos klausimais, gerinti neįgaliųjų žinias apie sveiką gyvenseną, bendruosius ligų ir traumų prevencijos principus. | |||
| 1.2.1. Priemonė - aprūpinti klausos sutrikimų turinčius vaikus kokybiškais klausos aparatais. | |||
| 1.2.2. Priemonė - aprūpinti neįgaliuosius kokybiškomis ortopedinėmis priemonėmis. | |||
| 1.2.3. Priemonė - tobulinti aprūpinimo medicinos pagalbos priemonėmis tvarką. | |||
| 1.2.4. Priemonė - tobulinti aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis sistemą. | |||
| 1.2.5. Priemonė - aprūpinti neįgaliuosius techninės pagalbos priemonėmis. | |||
| 1.2.6. Priemonė - tobulinti sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją, suteikiant jiems žinių apie Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas sveikatos priežiūros srityje. | |||
| 1.2.7. Priemonė - įgyvendinti iniciatyvas, padedančias tobulinti ginekologijos paslaugų teikimą ir prieinamumą neįgaliesiems. | |||
| 1.2.8. Priemonė - organizuoti mokymus ginekologijos paslaugas teikiantiems specialistams apie ginekologijos paslaugų preinamumą neįgaliesiems. | |||
| 1.2.9. Priemonė - peržiūrėti galiojančius teisės aktus, nustatančius ginekologijos paslaugų teikimo reikalavimus, ir įvertinti poreikį atlikti jų pakeitimus, nustatant ginekologijos paslaugų teikimą fizinę ar psichinę negalią turintiems asmenims. | |||
| 1.2.10. Priemonė - į visuomenės sveikatos biurų vykdomus informavimo bei švietimo projektus įtraukti mokymus negalią turintiems asmenims saugios lytinės elgsenos temomis. | |||
| 1.3. Uždavinys - užtikrinti švietimo prieinamumą asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios, ir didinti jų ugdymo veiksmingumą. | |||
| 1.3.1. Priemonė - didinti studijų prieinamumą neįgaliems studentams. | |||
| 1.3.2. Priemonė - pertvarkyti ir modernizuoti profesinio mokymo įstaigų tinklą, fizinę ir informacinę aplinką pritaikant neįgaliesiems. | |||
| 1.3.3. Priemonė - teikti finansinę pagalbą neįgaliesiems, besimokantiems aukštosiose mokyklose. | |||
| 1.3.4. Priemonė - peržiūrėti teisės aktus, reglamnetuojančius studentų finansinį rėmimą, prireikus pateikti siūlymus dėl rėmimo modelio ir finansinės pagalbos neįgaliesiems, besimokantiems profesinėse mokyklose. | |||
| 1.3.5. Priemonė - įgyvendinti Vaikų įtraukties mokytis ir įvairiapusio ugdymo 2017-2022 metų veiksmų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-527 | |||
| 1.3.6. Priemonė - pakeisti Švietimo aprūpinimo standartus, atsižvelgiant į mokinių, studentų ugdymosi poreikių įvairovę. | |||
| 2. Tikslas - užtikrinti neįgaliesiems galimybę laisvai judėti fizinėje aplinkoje ir naudotis visiems prieinama informacija. | |||
| 2.1. Uždavinys - didinti aplinkos (fizinės ir informacinės) prieinamumą neįgaliesiems, jų mobilumą ir tobulinti aplinkos pritaikymo teisinį reguliavimą. | |||
| 2.1.1. Priemonė - šviesti visuomenę universalaus dizaino principų taikymo klausimais. | |||
| 2.1.2. Priemonė - organizuoti būsto ir jo aplinkos pritaikymą neįgaliesiems. | |||
| 2.1.3. Priemonė - organizuoti šeimų, auginančių vaikus su sunkia negalia, gyvenamosios aplinkos pritaikymą. | |||
| 2.1.4. Priemonė - organizuoti neįgaliųjų mobilumo mokymus. | |||
| 2.1.5. Priemonė - titruoti ir versti į lietuvių gestų kalbą viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ programas ir užtikrinti jų garsinį vaizdavimą. | |||
| 2.1.6. Priemonė - leisti leidinius, skirtus asmenims, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. | |||
| 2.1.7. Priemonė - pritaikyti teismų pastatų infrastruktūrą neįgaliesiems. |
tags: #neigaliuju #socialines #integracijos #modeliai