Lietuva, tapusi tarptautinės demokratinės valstybių bendruomenės dalimi, privalo užtikrinti, kad visiems valstybės gyventojams būtų suteiktos ir garantuotos kuo geresnės visuotinai pripažintos galimybės dalyvauti visuomeniniame keitimosi paslaugomis procese. Konstitucija įtvirtina nemažai socialinių ir ekonominių teisių bei su jomis susijusių principų.
Ši teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Taip pat pasirašomos bei ratifikuojamos konvencijos. Deja, kaip paaiškėjo dabartinės pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, dalyvavimas tarptautinių dokumentų derinimo procese bei jų implementacija vykdomosios valdžios viešosios politikos reguliavimo sferoje, savaime nesukuria materialinės bei socialinės gerovės realybėje.
Neįgaliaisiais bent jau įstatymiškai mūsų valstybėje pasirūpinta: nustatyti trys neįgalumo ir darbingumo lygiai, mokamos pensijos ir pašalpos, teikiamos vienokios ar kitokios socialinės garantijos, siekiama globos ir rūpybos. Taigi iškyla klausimas: ar to nedarome formaliai, kaip visa ši teisinė bazė yra įgyvendinama realiame gyvenime? Pažymėtina, kad neįgalieji patys vis garsiau prabyla apie realų savo teisių įgyvendinimą.
Neįgalieji kaip visuomenės mažuma
Neįgalieji yra mūsų visuomenės mažuma. Tai viena iš labiausiai pažeidžiamų, socialiai izoliuotų grupių visuomenėje. Tai žmogaus teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnyje sakoma: visi žmonės yra laisvi ir lygūs jų orumo ir teisių atžvilgiu.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje gyveno 258 894 neįgalūs asmenys, t.y. asmenys, kuriems pripažintas neįgalumo lygis arba darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Užsienio šalys bei tarptautinės organizacijos jau senokai atkreipė dėmesį į neįgaliųjų problemas. Jungtinės Tautos šiuo klausimu yra priėmusios teisės aktus, iš kurių svarbiausi: Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (1945 m.), Proto Atsilikusių Asmenų Teisių Deklaracija (1971 m.), Neįgaliųjų Asmenų Teisių Deklaracija (1975 m.), 1983-1992 m.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
2002 m. Madride priimta Europos neįgalių žmonių Forumo deklaracija, įtvirtinanti neįgalių žmonių nediskriminavimą ir pozityvius valstybės veiksmus tokių žmonių atžvilgiu būtinumą. Ši deklaracija suformavo pamatines neįgaliųjų teisių gynimo nuostatas ir įtvirtino naują kryptį - nuo labdaros ir malonės tikėjimosi prie neįgaliųjų teisės į nediskriminavimą ir pozityvią pagalbą, kaip subjektinės teisės garantavimo. Ši deklaracija laikoma naujo neįgaliųjų judėjimo pradžia. 2003 metai Lietuvoje ir Europoje buvo paskelbti Neįgaliųjų metai.
Per pastaruosius metus neįgaliųjų socialinės paramos sektoriuje atsirado naujų teisės aktų, taip pat nuolatos tobulinama esama teisinė bazė, su tikslu suteikti kuo efektyvesnę socialinę paramą neįgaliesiems.
Reforms valstybinės socialinės garantijos srityje nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo atlikta tikrai nemažai. Tai ir perėjimas nuo medicininio neįgaliojo integracijos modelio prie socialinės integracijos modelio, šio modelio bei teisės aktų tobulinimas. Ar šios neįgaliesiems garantijos realiame gyvenime? Ar nėra pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės? Šia ir neįgaliesiems teikiamas materialinės būklės garantijas. Šiąja ir siaurąja prasme. Didesnį dėmesį skiriant neįgaliesiems socialinėms garantijoms socialinės apsaugos srityje ir jų teikimo formų teisinio reglamentavimo nagrinėjimui bei jų veikimui praktikoje, taip pat pateikiant užsienio šalis: JAV, Rusijos ir ES komparatyvistinę analizę.
Specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šias neįgalumo bei socialinių garantijų sąvokas. Sunku apibrėžti neįgaliojo padėtį pasaulyje kadangi neįgalumo apibrėžimai ir kriterijai skiriasi priklausomai nuo politinių tikslų, teisės aktų bei administracinių standartų. Neįgalumo apibrėžimas yra itin svarbus, nes pagal jį nustatoma, kuriuos asmenis teisės akto nuostatos gina, o kurių ne.
Šiuo metu nėra universalaus įstatyminio neįgalumo apibrėžimo taikomo ES valstybėse. Kadangi kiekviena valstybė narė neįgalumo sąvoką yra įtvirtinusi savo nacionaliniuose teisės aktuose. Mūsų šalyje neįgalumo sąvoka yra įtvirtinta 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Įstatymas neįgalumą apibrėžia ganėtinai lakoniška ir siaura sąvoka. Pagal šį įstatymą neįgalumas - tai dėl asmens kūno sandaros ir funkcijos sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. Neįgalumas pagal sutrikimo pobūdį yra klasifikuojamas į tris rūšis: fizinę, intelektinę ir psichinę negalią.
Šiam asmenų ratui ir kiekvienas, kuris patiria diskriminaciją dėl neįgalumo, galėtų tuo įstatymu pasinaudoti. Kad vien dėl per siauro neįgalumo sąvokos reglamentavimo teisės normose, nebūtų atimta galimybė apginti savo teises tiems asmenims, kurie nepatenka į siaurus sąvokos rėmus.
Todėl negalia įprastai buvo suvokiama kaip tam tikras žmogaus kūno funkcijos sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Apie negalią kaip sudėtingą socialinį reiškinį. Ji pradėta intensyviai nagrinėti sociologiniu požiūriu (Thomas 2004: 569). Negalia vertinama ir analizuojama iš įvairių, dažnai kontravertiškų teorinių pozicijų, todėl teorinės negalios sąvokos siejamos su tam tikrais modeliais - socialiniu ir medicininiu negalios sampratos modeliais.
Medicinins ir socialinis negalios modeliai
Negalios reiškinio analizę XX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje pradėjo vystyti medicinos sociologija, vyravo T.Parsonso (1951) ligos modelis , kuris ir suformavo medicininį modelį. Septintajame dešimtmetyje Vakaruose medicininis modelis imtas kritikuoti, nes paaiškėjo, kad nei kūno funkcijos atstatymas, nei finansinė pagalba neišsprendžia neįgalumo problemos. Taigi medicininis modelis buvo pradėtas reformuoti ir buvo pereita prie socialinio modelio.
Medicininis modelis negalią laiko nukrypimu nuo normos, asmenine individo problema, pirmiausiai stengiantis sutrikimą koreaguoti medicininės reabilitacijos pagalba ir kompensuoti finansiškai. Šiais asmeninius funkcinius sutrikimus, kurie riboja dalyvavimą socialinėje veikloje. Neįgaliojo problemos yra jo asmeninės problemos, kurias sukelia liga, trauma ar sveikatos būklė. Tokiu atveju dėmesys kreipiamas ne į asmenį, kaip į žmogų, o į atskiras jo dalis: akis, rankas, kojas ir t.t. (Lonsdale, 1990). Šiuo labdara, nepriklausomus "davėjus". Toks požiūris dominuoja ne tik visuomenėje, juo grindžiama socialinė politika. Lietuvai tapus ES nare, šalis įsijungė į Europos vertybių sistemą. Tai sudarė prielaidas formuotis naujai socialinei paradigmą ir pakeisti požiūrį į neįgaliuosius.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinis modelis akcentuoja ne tik vidines bet ir išorines negalios priežastis ir pasekmes, negalia suvokiama kaip socialinė problema, kurios sprendimui būtinas teisinis pagrindas. Sociologiniame neįgalumo diskurse pastaruoju metu jis yra tapęs kone viena dažniausiai nagrinėjamų temų. Šios socialinės priespaudos (oppression) neįgaliųjų atžvilgiu. Šią individo kūno deviaciją, sampratą, kuri buvo įsitvirtinusi ne tik akademiniame, bet ir socialinės politikos diskurse. Todėl neįgalumo studijų teoretikai siekia visomis išgalėmis išstumti biomedicininę sampratą ir įtvirtinti radikaliai naują požiūrį į neįgalumą.
Jeigu medicininio negalios modelio pagrindas yra kūno sutrikimas, iš kurio kyla pats neįgalumo faktas ir visos su juo susijusios pasekmės tiek atskiro asmens, tiek visuomenės gyvenime, tai socialinis modelis stipriai prieštarauja medicininiam ir iš minėto priežasties ir pasekmės santykio pašalina kūno sutrikimą, pakeisdamas jį socialine struktūra. Todėl socialinis negalios sampratos modelis apibrėžia, jog neįgalumas kyla iš socialinės struktūros, kuri apriboja asmens funkcionavimą visuomenėje (Cole 2007). Šios įvairius barjerus, kurie atima galimybę visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Tokia esminė negalios sampratos sankirta kyla iš socialiniame modelyje atliktos analitinės perskyros tarp sutrikimo ir neįgalumo sąvokų. Šiai. Šios visuomenės socialinės, ekonominės struktūros bei kultūros (Corker, Shakespeare 2002), o sutrikimas paliekamas nuošaly kaip asmeninė ir nereikšminga fizinio kūno savybė. Akcentuoja teisinę problemos sprendimo pusę. Nors ir sąveikaudamos dichotominiu santykiu, jos vis dėlto yra persipynusios. Todėl praktiškai kasdieniame gyvenime iš tiesų labai sunku apibrėžti, kur baigiasi sutrikimas ir prasideda negalia, arba kur prasideda kūno sutrikimo, o kur socialinių barjerų poveikis neįgalumui.
Taip pat visiškai aišku, jog negalima negalios redukuoti nei į kūno patologiją, nei į socialiai sukonstruotą visuomenės priespaudos formą. Todėl tikslinga ieškoti būdų, kaip prabilti apie negalią, jo prigimtį, peržengiant socialinio modelio ribas bei integruojant skirtingus šio reiškinio aspektus.
Taigi, galima preziumuoti, kad reikalingas vientisas modelis, kuris jungtų medicininį ir socialinį modelius į vieną. Šiame darbe vadovaujamasi socialiniu negalios modeliu, kadangi šis modelis akcentuoja ne individualias, subjektyvias neįgaliojo asmens problemas, o socialinės visuomenės problemas, su kuriomis susiduria visuomenė, siekiant užtikrinti neįgalaus asmens dalyvavimą kolektyvinėje veikloje. Šioje visuomenėje, socialinėje apsaugoje, joje įtvirtintose socialinėse garantijose ir jų užtikrinime.
2005 m. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas vietoj senosios sąvokos invalidas įteisino sąvoką neįgalusis. Pagal įstatymo 2 straipsnio 8 punktą neįgalusis - tai asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis nei 55 procents darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Būtinybė keisti sąvoką invalidas iškilo, dėl neįgaliųjų diskriminacijos taip pat perėjus nuo medicininio neįgalumo modelio prie socialinio.
Sąvoka neįgalusis yra tolerantiška, mažiau diskriminuojanti, žeminanti ir nepriskiria individo prie socialiai atstumtųjų grupės. Tačiau pastebūtina, jog visuomenė per tiek laiko vis dar neįsisavino naujosios sąvokos ir toliau neįgaliuosius įvardina invalidais. Šiuo metu yra svarstomas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2, 6, 15, 26 ir 22 straipsnių pakeitimo projektas.
Siauresne prasme socialinis garantijos terminas vartojamas kaip socialinės apsaugos garantijos sinonimas. Šiuo atveju socialinės garantijos suprantamos kaip socialinės apsaugos sistemos užtikrinamos garantijos. Profesorius V.Vadapalas garantijos koncepcijos analizę apžvelgia per tarptautinės teisės prizmę, t.y. per Tarptautinio ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių pakto (prie, kurio nuo 1991 m. kovo mėn. prisijungusi ir Lietuva) 2 straipsnio analizę.
Autorius garantijas įvardija kaip rezultato įsipareigojimus , kai valstybė privalo imtis priemonių, kad įvykdytų tarptautinės sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į skirtingas valstybių išsivystymo lygį bei ekonominį potencialą, pakte nenustatomas tiesioginis įsipareigojimas valstybėms garantuoti ekonomines, socialines bei kultūrines teises. Šias sritis. Viena iš jų socialinės garantijos socialinės apsaugos srityje.
Šios teisės gauti senatvės, invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pažymėtina, kad minėtomis nuostatomis, pasak LR Konstitucinio Teismo , išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t.y. šios socialinės grupės, kurioms jos teikiamos, todėl jos labiau traktuojamos kaip deklaratyvaus pobūdžio valstybės tiksliniai įsipareigojimai.
LR Konstitucijos 48 str. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ar verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. O kokius tikslinius įsipareigojimus dalį socialinės rizikos atvejais valstybė gali prisiimti įgyvendinimui, priklauso nuo realios valstybės ekonominės ir finansinės galimybės, t.y. Socialinės apsaugos sistema tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių preimonių visuma, kuri suteikia žmonėms apsaugą nuo pavojaus gauti per mažas pajamas dėl nedarbo, ligos, negalios, tėvystės pareigos, senatvės, mirus sutuoktiniui arba vienam iš tėvų. Be to, jomis užtikrinama galimybė naudotis paslaugomis, be kurių neįmanoma gyventi oriai. Tai atspindi LR Konstitucijos 21 straipsnis: Žmogaus orumą gina įstatymas.
Europos Sąjungos valstybėse yra didelė socialinės apsaugos įvairovė. Šioje valstybėje organizuojama socialinė apsauga, iš esmės priklauso nuo politinių jėgų santykis tuo metu, kai buvo kuriamos ir pagrindžiamos socialinės apsaugos institucijos. Šios teisėmis, siekiant įgyvendinti gerovės valstybės uždavinius. Kaip tinkamas šalies socialinės apsaugos rodiklis yra įvardijamas 1964 m. Europos socialinės apsaugos kodeksas. Kodeksas nustato minimalius socialinės apsaugos standartus.
2005 m. šį Kodeksą pasirašė taip pat ir Lietuva. Šiuo metu yra derinamas šio Kodekso ratifikavimo klausimas. Kadangi bendros ES socialinės apsaugos sistemos nėra ir kiekviena ES šalis socialinę apsaugą reguliuoja atskirai, Lietuva taip pat savo socialinę apsaugą turi tvarkyti savarankiškai. Neįgalusis yra ypatingas visuomenės narys, turintis specialius poreikius. Šios prigimtinės teisės ir laisvės, nepaisant to, kad neįgaliųjų socialinio sluoksnio lengvatoms palaikyti yra skiriama didelė finansų suma, pvz.: iš ligonių kasų, savivaldybių, nacionalinių programų. Kiekvienoje valstybėje jos yra diferencijuojamos, kadangi skirtingos valstybės turi skirtingus lėšų kiekius, kuriuos gali skirti neįgaliems remti. Neįgaliajam yra itin svarbi valstybės pagalba.
Šiuo metu valstybinę socialinės apsaugos sistemą sudaro...
Įstatymo įsigaliojimas ir pereinamojo laikotarpio nuostatos
Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XIV-2402 "Dėl Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. XIV-724 pakeitimo įstatymo" įsigaliojimo ir įgyvendinimo klausimai:
- Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2024 m.
- Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas galioja iki 2028 m.
- 2026 m. sausio 1 d. įsigalioja įstatymo 28 straipsnis.
Asmeniui, turinčiam akivaizdžių negalios požymių, iki jam dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, jo ar jo šeimos narių sutikimu teikiama ankstyvosios pagalbos paslauga.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras ar jo įgaliotos įstaigos vadovas, sveikatos apsaugos ministras ir švietimo, mokslo ir sporto ministras iki 2023 m. gruodžio 31 d. priima reikalingus įstatymus.
Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos paskirtų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Ginčų komisija) pirmininko ir narių įgaliojimai tęsiasi iki 2024 m.
Skundai, pateikti Ginčų komisijai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pasitelkdama nevyriausybines organizacijas, iki 2025 m. gruodžio 31 d. išbando ankstyvosios pagalbos paslaugą, įvertina šios paslaugos teikimo ir organizavimo perspektyvas ir prireikus kartu su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija iki 2025 m. liepos 1 d. pateikia pasiūlymus dėl ankstyvosios pagalbos paslaugos.
tags: #neigaliujs #socialines #integracijos #istatymas