Kaip išvaryti dukrą iš namų: Teisiniai ir psichologiniai aspektai

Naujausioje Mykolo Romerio universiteto (MRU) tinklalaidės „Tėvų kanalas“ serijoje diskutuojama apie vaikų užaugimą ir apie tai, kaip jaučiasi tėvai, išleidę vaikus į gyvenimą - kaip jie toliau kuria savo gyvenimus, o gal gyvena vaikų? Taip pat kalbama apie tai, ką daryti, kai vaikai neskuba pradėti savarankiško gyvenimo, o tėvai jau norėtų gyventi savąjį.

Ryžtas gyventi ir ryžtas keisti savo gyvenimą, sprendimai, kurie lemia ne tik savo, bet ir vaikų ateitį. Edita, simpatiška jauna moteris, jau pavargo kasdien keisti girto vyro prišlapintą patalynę, pavargo skaičiuoti kiekvieną centą, tačiau jai trūksta ryžto išvaryti taip anksti degradavusį vyrą. Jos teta Stefanija - visiška priešingybė. Ji priglobė vaikystėje našlaite likusią dukterėčią, užaugino kaip savo tikrą dukrą, rūpinasi ja ir šiandien bei žada tai daryti ir ateityje. Tik nori, kad Sigitas išeitų iš namų.

Edita sutinka su tetos žodžiais, bet jai trūksta ryžto priimti galutinį sprendimą. Galiausiai, sukaupusi drąsą, ji sukrauna Sigito daiktus ir paprašo jį palikti namus. Tačiau „24 valandų“ komanda, kamuojama blogos nuojautos, po savaitės, neįspėjusi iš anksto, vėl beldžia į Editos namų duris...

Tinklalaidės vedėja Jūratė Bortkevičienė papasakojo, kad kai jos dukra iškeliavo studijuoti į kitą miestą ir vėliau, baigusi mokslus, trumpam sugrįžo namo, jos jausmai virė ir buvo dvejopi. Dukros pasirinkimas studijuoti kitame mieste ne tik atskleidė jos norą pabėgti iš tėvų namų, bet ir motinos kaltės jausmą: „tarsi jaučiau, kad dar vienas suaugęs žmogus gyvena mano namuose, atsikelia naktį, kai aš miegu, kažką brazdina, kažką veikia, kažkur durys atsidaro, ir man nebuvo taip malonu, bet atsirado ir kaltės jausmas.

Rašytoja Virginija Rimkuvienė atskleidžia, kad jai atrodo natūralu tiek vaikams norėti palikti tėvų namus, tiek tėvams jausti dvejopus jausmus, kai vaikai sugrįžta. „Asmeniškai nesu susidūrusi su kaltės ar liūdesio jausmu, kad vaikas išėjo iš namų. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad aš pati tėvų namus palikau gana anksti. Jau nuo devintos klasės gyvenau mokyklos bendrabutyje, paskui studijavau. Maniau, kad mano vaikai taip pat norės. Mane iš tikrųjų nustebino tai, kad jie nenori“, - teigia pašnekovė.

Taip pat skaitykite: Įžvalgos keliaujant su neįgalia dukra

Rašytoja taip pat paaiškina ir vedėjos patirtus jausmus, kuriuos ji vadina „bumerango“ principu - vaikas tarsi išmetamas iš lizdo, bet kuo toliau jis sviedžiamas, tuo greičiau sugrįžta atgal ir vėl išmeti, ir vėl sugrįžta. „Su mano vyresniąja dukra situacija buvo išties panaši. Išėjusi iš namų ir sugrįžusi ji gal penkis, šešis kartus: baigia studijas - sugrįžta, tai atsisako nuomoti butą šeimininkė, išsiskiria su vaikinu, praranda darbą… Išskrenda sugrįžta, išskrenda sugrįžta. Dabar jau gyvena atskirai, turi butą, bet namuose studentas sūnus dvidešimties metų - mokosi tame pačiame mieste, kur ir gyvena, ir atrodo nelogiška jį išstumti iš namų.

V.Rimkuvienė pasakoja, kad tai nėra klinikinė diagnozė - psichologai apibūdina šį jausmą kaip liūdesio, ilgesio, vienišumo, netgi gyvenimo beprasmiškumo jausmą, apimantį tėvus, kai iš namų išeina jų suaugę vaikai. Neigiami jausmai yra natūralūs. „Man penkiasdešimt ir aš dar gyva“ knygos autorei rašant apie „tuščio lizdo“ sindromą toptelėjo, kad tai panašu į gimdymą: „Kai kūdikėlį nešiojamės savo įsčiose ir jam ten saugu, komfortiška, jis viskuo aprūpintas ir mums ramu, kad kur padėjai, ten rasi, kaip sakoma - niekur nepabėgs. Bet vis tiek ateina momentas, kada tos sienelės ima spaustis ir kūdikį stumia lauk. Skausminga ir jam, ir jį gimdančiai motinai. Jis braunasi per tuos takus, jį akina šviesa, jis išeina į pasaulį, kur reikės pačiam kvėpuoti, pačiam valgyti, o jei negaus valgyti, dar ir išsireikalauti rėkimu, o tai yra tikrai sunku ir sudėtinga. Bet ką jaučia motina, pagimdžiusi vaiką? Palengvėjimą, netgi euforiją.

Panašiai, kai suaugę vaikai išeidinėja iš namų, tarsi namų sienos pasidaro ankštos, jos pradeda tą vaiką stumti lauk. Jis nenori, tarsi priešinasi, rėkia, panašiai kaip kūdikis, nes reikės pačiam pasirūpinti savo maistu, savo saugumu, komfortu. Tėvams irgi skausmingas procesas, bet kai galiausiai įvyksta išstūmimas, tėvams palengvėja. Psichologai teigia, kad jų praktikoje žymiai daugiau problemų pasitaiko, kai vaikas pats nori palikti tėvų namus, o jie paleisti nenori -niekaip nedrįsta „nukirpti virkštelės“.

V. Rimkuvienė taip pat pateikia statistikos įžvalgas - kai kurie tyrimai atskleidžia, kad „tuščio lizdo“ sindromą patiria ne mažiau kaip 15-20 % tėvų. Likusieji džiaugiasi vaikų išėjimu iš namų. Tokia pati situacija ir vaikų atveju - trečdalis jų, būdami 25-34 metų, vis dar gyvena su savo tėvais ir neskuba išeiti.

Pašnekovė pastebi, kad šiuo metu labiau susiduriama su niekaip negalinčio ištuštėti lizdo sindromu, nes vaikai tarytum subręsta vėliau: jie neskuba prisiimti atsakomybės, nori mėgautis komfortu, ieškoti savęs ir tapti savarankiškais. „Tiesiog dabar auga tokia karta, labiau linkusi ieškoti savęs, kuri, na, nebijokim to žodžio, yra galbūt truputį egoistiška, labiau galvoja apie savo poreikius - ir tai iš tikrųjų yra labai patogu. Gyveni tėvų namuose, gauni stogą virš galvos, maistą, esi aprūpintas, viskas sutvarkyta, nesvarbu, kad ir uždirbi pinigų, gali juos leisti kelionėms, pramogoms ir taip toliau. Kodėl gi negyventi?“ - teigia rašytoja.

Taip pat skaitykite: Globos namų gyventojų lankymas: naudingi patarimai

Pasak jos, šiuos pokyčius lemia ir tėvų liberalėjimas. Tėvai liberalėja, bijo kontroliuoti vaikus, todėl vaikai įgauna maksimalų komfortą ir minimalią kontrolę. „Jeigu mūsų tėvai buvo ganėtinai griežti, tai dabar jie bijo vaikus stumti į kampą. Jie gi suaugę, asmenybės. Jie gali naktį žaisti kompiuteriu, neleisti tau miegoti už sienos, bet tu vis tiek kenti sukandus dantis, nes vaikas sakys, kad jis suaugęs“, - pastebi V.

Pašnekovė, remdamasi gimdymo metafora, teigia, kad „pernešiojimas“ nėra gerai nei kūdikiui, nei motinai. Taip pat ir vaiko užsibuvimas namuose trukdo jam formuoti savarankiško gyvenimo įgūdžius. Kuo ilgiau jis užsibūna namuose, tuo sunkiau jis išeina į gyvenimą. Žinoma, suaugę vaikai taip pat ir įsiterpia tarp tėvų asmeninio gyvenimo.

„Aš knygoje pasakojau apie tai, kad suaugę vaikai trukdo gyventi intymų gyvenimą ir kaip paaugliai laukia „ploto“, kad galėtų pasimylėti, tai dabar tėvams reikia laukti „ploto“. Gal atrodo, kad aš juokauju, bet aš nejuokauju - taip yra. Ir tikrai yra labai sunku pasakyti savo vaikui: „ei, klausyk, gal tu išeik?“ Kai aš savo dukrai atsargiai (ji gyveno mėnesį, antrą, trečią) sakau: „na, tai kokie tavo planai, ar tu ieškaisi buto?“, ji siaubingai supyko, pasakė, kad „tu nori mane išvaryti iš savo namų“, apsiverkė. Tai buvo ganėtinai skausmingas konfliktas mums abiem ir aš tada supratau, kad jai čia jos namai“, - pasakoja V. Rimkuvienė. Kai kuriems vaikams tai namai, o ne laikino buvimo vieta. Tai atskleidžia dviejų asmenybių skirtingus požiūrius.

Paskui, pasakoja toliau rašytoja, kai aistros nurimo, viskas išsisprendė paprasčiausiai ramiai pasikalbėjus vienai su kita, ką rašytoja ir pataria daryti. Kalbėtis. Dažniausiai vaikams kyla finansinės problemos ir anaiptol ne kiekvienas jaunas žmogus gali sau leisti nuomoti ar įsigyti butą, todėl lieka su tėvais taupumo sumetimais.

„Ne tik verta, bet sakyčiau būtina, nes namuose gyvena keli namų ūkiai. Kai vaikai maži, tai visiems aišku, kad taisyklės yra tėvų ir tu privalai jų laikytis. Kai jie suaugę, jie nori turėti savas taisykles ir tą galima suprasti. Pirma taisyklė buvo tokia: niekas niekam nieko neprivalo gaminti, nes pradžioje visiems atrodė, kad mama kaip gamino, taip ir turi gaminti, nesvarbu, kad tau dvidešimt penki. Tas pats ir dėl laiko - tu suaugęs žmogus, aš suprantu, turi teisę naktį žiūrėti filmus ar klausytis muzikos, bet aš turiu teisę išsimiegoti, pailsėti. Tai man irgi buvo tas sunku, bet mes sutarėm, kad po dešimtos bus tylos valandos. Taip pat dėl taisyklės, kad jeigu vėluoji grįžti namo, reikia parašyti, kad žinotume, kur esame“, - savo mintimis apie ribas dalinasi V.

Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei vaikas grįžta iš mokyklos nusiminęs

Tėvai, kurie išgyvena tuščio lizdo sindromą, turi baimę dėl vaikų, nerimą, kad jie nebegalės kontroliuoti jų saugumo, komforto, būsenos ir dėl to nori, kad jie būtų arčiau. Atitinkamai ir vaikai bijo išeiti, kai tėvai jiems aplinkinį pasaulį piešia kaip nesaugų. Vaikai įpranta būti aprūpinami. Kuo ilgiau tai truks, tuo sunkiau jiems bus atsiskirti.

Pašnekovė teigia, kad priežasčių, kodėl tą tuščią lizdą išgyvena, yra daug. Nustatyta, kad sunkiau su vaikais atsiskiria žmonės, turintys mažiau savarankiškų veiklų, kurie kaip asmenybės turi mažesnį hobių, veiklos, interesų lauką - motinystė ar tėvystė tampa gyvenimo esme ir prasme. „Ruošiantis šiam etapui labai svarbu turėti daug atramų“, - pabrėžia V. Rimkuvienė.

„Viena iš atramų turėtų būti sutuoktinis, nes mes žinome, kad yra moterų, kurios taip susitelkia į vaikus, kad pamiršta vyrą ir nebereikia nei jo. Kaip gali būti atostogos be vaikų, kaip gali būti savaitgalis be vaikų? Mes visada su vyru išvažiuojame kur nors, nes reikia laiko skirti ir vienas kitam. Kitas dalykas - profesinė veikla. Vėlgi, dėl motinystės nereikėtų aukoti karjeros.

Teisiniai aspektai

Jei kyla klausimų dėl turto pasidalijimo skyrybų atveju ar kitų teisinių niuansų, svarbu žinoti savo teises ir galimybes. Štai keletas situacijų, kurios gali iškilti:

• Turto padovanojimas ir atgavimas: Advokatai nurodė, kad tokių atvejų pasitaiko, tačiau jie niekuo negali padėti - nuginčyti dovanojimą galima tik tuo atveju, jei asmuo, dovanojęs būstą, nesuvokė, ką daro, arba, jei prieš jį buvo smurtaujama. Dėl to, pasak specialistų, dovanojant turtą yra būtina arba sudaryti papildomą išlaikymo sutartį, arba įrašyti sąlygą, pagal kurią dovanotojas galės gyventi tame turte iki pat gyvos galvos.
• Rentos sutartis: Anot A. Budniko, prieš dovanojimo sandorį su turto gavėju (šiuo atveju - anūke) reikėtų nueiti pas notarą ir sudaryti atskirą rentos sutartį. Teisininko aiškinimu, rentos sutartimi turto dovanotojas ir gavėjas susitaria dėl išlaikymo, t. y., kad anūkė išlaikys močiutę iki jos mirties.
• Uzufruktas: Anot A. Budniko, uzufruktas įrašomas pačioje dovanojimo sutartyje - atskiros sutarties, kaip yra rentos atveju, nereikia. Ir ši sąlyga užtikrina, kad, padovanojus būstą anūkei, močiutė turės teisę ten gyventi iki pat mirties.
• Šeimos turtas: Civilinio kodekso 3.84 straipsnyje įtvirtinta „šeimos turto“ sąvoka, pagal kurią šeimos turtu pripažįstamas turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams, jei tas turtas yra: 1) šeimos gyvenamoji patalpa; 2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus.

Taigi šiuo ar kitais tokiais atvejais, pasak A. Budniko, anūkė teisiškai gali laisvai parduoti namą ir palikti močiutę be namų. O, jeigu močiutė išeiti nesutinka, ją išvaryti galima su policijos ar antstolių pagalba. Išmesti į gatvę nepavyktų tik nepilnamečių A. Budnikas atkreipė dėmesį, kad įstatymai senų žmonių nuo gyvenamosios vietos netekimo neapsaugo. Apsaugoti yra tik nepilnamečiai vaikai.

Vienas iš būdų apsisaugoti - rentos sutartis R. Lazauskienė įvardijo, kad yra du saugikliai, užtikrinantys ramią senatvę be rizikos likti gatvėje. Vienas jų - tai išlaikymo užsitikrinimas, kad bus patenkinti būtiniausi poreikiai: vaistai, maistas, apranga ir t. t. O tą padaryti galima su rentos sutartimi.

Antras būdas, pasak R. Lazauskienės, yra uzufruktas. Tai, jos aiškinimu, yra asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už gyvenimo trukmę, nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą.

Vis tik teisininkai neslėpė, kad, jei prieš dovanojimo sandorį nebuvo sudaryta rentos sutartis arba dovanojimo metu nenurodytas uzufruktas - sąlyga leisti ten gyventi iki gyvos galvos - niekas dovanojusio asmens nebeapsaugos.

Situacijos iš gyvenimo

• 30 me­tų drau­ge nu­gy­ve­nę su­tuok­ti­niai su­si­ti­ko teis­me po to, kai vy­ras skau­džiai su­mu­šė žmo­ną. Be­je, pa­sak mo­ters, ne­dir­ban­tis, teis­tas vy­riš­kis prieš ją ke­lia kumš­čius ne pir­mą kar­tą. 2024 m. ge­gu­žės 9 d.
• Motina L. B. (toliau - Lina) praėjusių metų gruodžio 22 dieną, apie 12 val. 25 min., konflikto su dukra metu jai tyčia ranka sudavė vieną kartą į veidą, taip padarydama viršutinės lūpos sumušimą ir sukėlė nukentėjusiajai V. M.

Aš manau, jog tėvams taip labai patogu - vaikas prisibijo, tavo žodis aukščiausias ir problemų nėra . Bet kažin, kaip patogu po to raudonuot dėl vaiko gatvėse, naktim melstis, kad tik ko neprisidarytų.

Tėvai liberalėja, bijo kontroliuoti vaikus, todėl vaikai įgauna maksimalų komfortą ir minimalią kontrolę. Kuo ilgiau tai truks, tuo sunkiau jiems bus atsiskirti.

Svarbu suprasti, kad kiekviena situacija yra unikali ir reikalauja individualaus sprendimo. Tačiau bendravimas, ribų nustatymas ir teisinių aspektų išmanymas gali padėti priimti teisingus sprendimus, užtikrinant tiek tėvų, tiek vaikų gerovę.

Svarbu: Šiame straipsnyje pateikta informacija yra tik bendro pobūdžio ir negali būti vertinama kaip išsami ir galutinė. Jei susiduriate su sudėtinga situacija, rekomenduojama kreiptis į specialistus - psichologus, teisininkus ar kitus kvalifikuotus asmenis.

Patarimai tėvams:

• Būkite atviri pokalbiams: Kalbėkitės su savo vaikais apie jų ateities planus, lūkesčius ir baimes.
• Nustatykite ribas: Aišškiai apibrėžkite, kokios taisyklės galioja jūsų namuose, ir laikykitės jų.
• Skatinkite savarankiškumą: Leiskite vaikams prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, mokytis iš klaidų ir priimti sprendimus.
• Rūpinkitės savimi: Nepamirškite savo poreikių, raskite laiko pomėgiams ir poilsiui.
• Ieškokite pagalbos: Jei jaučiatės, kad negalite susidoroti su situacija, kreipkitės į specialistus.

15 dalykų, kuriuos turėtumėte pasakyti savo dukrai:

1. Skamba baisiai, tiesa? Bet vis dėlto. Sulaukusi 18 metų, turėsi 2 pasirinkimus: įstoji į universitetą ir aš tave palaikau kaip galiu iki studijų pabaigos arba renkiesi nestudijuoti (ir aš niekada dėl to tavęs nekaltinsiu) ir eini dirbti. Ir savarankiškai patenkini savo poreikius. Neplanuoju išlaikyti nesimokančios 18+ metų merginos, nes manau, kad tai neteisinga. Taip, mes jau sugalvojome kaip pertvarkysime butą.
2. Esi nuostabi. Esi graži. Esi labai protinga. Esi daug geresnė nei aš. Pažįstu tave 15 metų ir esi daug geresnė, nei galėjau įsivaizduoti net savo drąsiausiose svajonėse. Jeigu kas nors to nesupranta, tai jo problema.
3. Esi visiškai kitokia, atskira asmenybė, neturi mėgti tai, ką mėgstu aš, turi absoliučią teisę nesutikti su mano autoritetais ir nepritarti mano vertybėms.
4. Tu esi laisva. Gali būti valytoja, manikiūrininke, šaltkalve, tekintoja, šeimininke, verslo analitike, biuro administratore ar kasininke. Nemanau, kad turiu teisę kištis į tavo gyvenimo kelio pasirinkimą.
5. Tu man nieko neskolinga. Nelauksiu prakeiktos vandens stiklinės, nesitikiu, kad aprūpinsi man patogią senatvę, nesvajoju apie tavo Nobelio premijas. Turi teisę rinktis tai, kas tau yra svarbu ir vertinga. Arba tiesiog plaukti su srove.
6. Kad ir kas nutiktų tavo gyvenime, būsiu šalia, jeigu tau to reikės. Palaikysiu ir paguosiu, užjausiu ir pasistengsiu padėti, jeigu to paprašysi.
7. Neprivalau padėti vos tau paskambinus, mesti visus savo reikalus dėl tavęs, aukoti savo komfortą vardan tavo. Aš GALIU.
8. Už ko tekėti, ar gimdyti vaikus, ar būti lesbiete, visada turi spręsti pati. Mano pažiūros, politiniai pomėgiai, gyvenimiški įsitikinimai neturi tavęs paveikti. Gali elgtis taip, kaip liepia tavo širdis.
9. Tai nelengva suprasti, bet tiesa yra tokia - visi galvoja tik apie save. Ir aš, taip. Bet kuris žmogus bet kuriomis aplinkybėmis elgiasi taip, kad jam atrodo teisinga. Niekas (psichiškai sveikas) sąmoningai negadina savo gyvenimo. Jis (ar ji) elgiasi taip, kaip (jų nuomone) jiems bus geriau. Ne kitaip.
10. Nėra garantuotų būdų tapti sėkmingu ir garantuotų būdų išvengti nesėkmės. Tu nekontroliuoji šio pasaulio. Tu gali viską daryti teisingai ir būti šiknoje. Tu gali laužyti visas pasaulio taisykles ir aukštai iškilti. Vienintelis dalykas, dėl kurio turi nerimauti yra sąžiningumas. Nemeluok sau. Išmok save suprasti. Suvok savo tikruosius poreikius ir jausmus.
11. Užimsi kažkieno vietą universitete arba prie kasos. Susitikinėsi su kieno nors viso gyvenimo meile arba užimsi kieno nors mėgstamiausią vietą kino teatre. Nesiparink.
12. 100 proc. Ne, netgi aš negaliu patekti į tavo galvą. Tu būtinai ką nors nuslėpsi ir papasakosi kaip nors kitaip. Aš tai žinau, pati taip darau. Aš taip pat turiu mamą. Tik žinai VISKĄ apie save.
13. Nuo 18 metų už savo gyvenimą atsakai tik tu pati. Ir jokie Ji (kalė) ir Jis (ožys) su tuo neturi nieko bendro. Gimdyk vaikus, jeigu galėsi juos viena išlaikyti. Imkis projekto, jeigu galėsi jį įgyvendinti be kolegų. Emigruok, jeigu gali išgyventi savarankiškai svetimoje šalyje. VIENA. Jeigu pasiseks ir turėsi pagalbininkų, artimųjų, giminių - tau bus lengviau. Bet jie tau nieko NESKOLINGI.
14. Apskaičiuok. Galbūt visko nenumatysi. Bet pabandyk maksimaliai apskaičiuoti.
15. Surašiau 14 punktų, kurie mano manymu padarys tavo gyvenimą geresniu nei mano. Bet tu - ne aš (ir beje, apie tai buvo atskiras punktas). Nesilygink. Eik ir gyvenk. Pagimdžiau tave ne tam, kad būtum mano dukra. Norėjau išleisti į pasaulį žmogų, kuris jame gyvens savo gyvenimą.

tags: #neigalia #dukra #veja #is #namu