Skurdas - viena iš aktualiausių problemų, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir išsivysčiusios pasaulio šalys. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės lygį. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties.
Skurstančiaisiais laikomi žmonės, kurių pajamos ir kiti ištekliai (materialiniai, socialiniai, kultūriniai) yra tokie menki, kad neužtikrina toje visuomenėje įprastų būtinų poreikių tenkinimo, skurstantieji negali dalyvauti kitiems žmonėms įprastoje veikloje. Skurdo samprata yra santykinė, priklauso nuo šalies ekonominės plėtros lygio, socialinės politikos, visuomenės gyvenimo lygio bendro standarto, gėrybių ir pajamų pasiskirstymo.
Jungtinės Tautos 1993 kovą su skurdu įvardijo vienu svarbiausių uždavinių. 1995 Kopenhagoje paskelbtą Žmogaus socialinės raidos deklaraciją pasirašė 116 šalių (ir Lietuvos) vyriausybių vadovai ir įsipareigojo parengti savo šalių skurdo mažinimo strategijas.
Skurdo ribos ir jų nustatymo metodai
Skurdo, arba skurdo rizikos, lygiui (skurstančiųjų procentinė dalis visame gyventojų skaičiuje) išreikšti naudojamas kriterijus skurdo riba. Yra dvi pagrindinės skurdo ribų rūšys:
- Absoliuti skurdo riba (dažniausiai nustatoma vadinamojo minimalaus vartojimo reikmenų krepšelio metodu)
- Santykinė skurdo riba, arba santykinė skurdo rizikos riba (susiejama su vidutinėmis disponuojamosiomis pajamomis ar vartojimo išlaidomis).
Kartais absoliuti skurdo riba nustatoma subjektyviuoju metodu - apibendrinus per apklausas gyventojų pateiktus atsakymus į klausimą, kokių minimalių pajamų jiems pakaktų būtiniems poreikiams patenkinti. Tarptautiniuose tyrimuose taikoma absoliuti skurdo riba - 1,90 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio (perskaičiuoto pagal perkamosios galios paritetą) per dieną. Labiau išsivysčiusiose šalyse dažniau naudojama santykinė skurdo riba, kuri kinta kintant gyventojų vidutinėms pajamoms. Pagal Europos Sąjungos metodiką ji lygi 60 % šalies vidutinių ekvivalentinio namų ūkio disponuojamųjų piniginių pajamų, tenkančių vienam jo nariui. Abiejų rūšių skurdo ribos gali būti nustatomos ir teisiniu, arba politiniu, metodu: vyriausybė patvirtina ir garantuoja visiems šalies gyventojams minimalias pajamas.
Taip pat skaitykite: Socialinė atskirtis Lietuvoje: apžvalga
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 skurdo rizikos riba namų ūkiui, kurį sudarė vienas asmuo, buvo 345 eurai per mėnesį, namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų, - 724 eurai per mėnesį. Už šią ribą mažesnėmis pajamomis disponavo 18,8 % visų gyventojų (13,8 % Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio, 27 % kitų miestų ir 31,3 % kaimo gyventojų). Žemiau absoliučios skurdo ribos (245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų per mėnesį namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų) gyveno 11,1 % Lietuvos gyventojų. 2020 absoliutaus skurdo riba buvo 257 eurai vienam asmeniui ir 540 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. amžiaus, skurdo rizikos lygis buvo 430 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui. 2021 absoliutaus skurdo riba buvo 260 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 546 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. amžiaus, žemiaus absoliutaus skurdo ribos gyveno apie 110 000 gyventojų, skurdo rizikos lygis buvo 483 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1015 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m.
Šiandien, spalio 17-ąją minimą Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, skursta kas penktas Lietuvos gyventojas.
Lietuvos skurdo rodikliai ir toliau išlieka vieni iš didžiausių Europos Sąjungoje, o su skurdo rizika susiduria penktas šalies gyventojas. Palyginus su ankstesniais metais, skurdo rizikos lygis nepasikeitė ir siekia 22,9 proc. - konstatuojama „Skurdo ir socialinės atskirties apžvalgoje 2019“.
Socialinė atskirtis
Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi iniciatyvos Lietuvoje
Skurdo tyrimai pradėti atkūrus nepriklausomybę. 2000 priimta Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, vėliau - 2004-2006 nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas, 2009 - Nacionalinė 2010 Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi programa ir kita.
Taip pat skaitykite: Institutas: veikla ir sutartys
2006 įkurtas 50 organizacijų vienijantis Lietuvos nevyriausybinių organizacijų Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, priklausantis Europos kovos su skurdu tinklui (EAPN, įkurtas 1990).
Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje.
Skurdo priežastys ir jų aiškinimas
Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. O antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.
Skurdas dėl patologinių veiksnių
Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė - skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į:
- Individualistinį
- Šeimyninį
- Subkultūrinį požiūrius.
Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio vaikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.
Taip pat skaitykite: Socialinės integracijos institutas Lietuvoje
Šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose - tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vaikai įpranta prie skurstančiųjų gyvenimo stiliaus savo tėvų šeimose ir perima jį.
Vadovaujantis subkultūriniu požiūriu - skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.
Struktūrinis požiūris į skurdą
Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė - struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Šis požiūris atskleidžia platesnio masto socialinius procesus, kuriuos nulemia ne pačio žmogaus ypatybės ar gyvensena, bet struktūrinės jėgos.
Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonėsturi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.
Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų, tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai.
Trečias aiškinimas siejamas su visuomenes nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.
O. Lewis skurdo kultūros teorija
Tyrinėjant skurdo problemas sociologiškai, be abejonės reikia kalbėti apie vieną didžiausių autoritetų skurdo problemų tyrimuose antropologą Oskar Lewis ir jo skurdo kultūros teoriją. Autorius siūlo į skurdą žiūrėti kaip į dvilypį reiškinį. Visų pirma, skurdas tai ne tik gaunamos minimalios pajamos, tačiau yra ir gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės gyvenantys skurde, turi gana skirtingą kultūrą lyginant su likusiais visuomenės nariais.
Skurdas Lietuvoje
1959 metais tarptautiniame Amerikiečių kongrese O.Lewis pristatė savo tyrimų rezultatą - tezę apie skurdo kultūrą. Antropologo darbai rėmėsi skurstančių Meksiko, Havanos ir kitų miestų šeimų gyventojų tyrinėjimais. Jis aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius. Tie elgesio modeliai turi savitosir įvairiose visuomenėse besiformuojančios kultūros bruožų, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes.
Skurdo kultūros žmonėms būdingas nuolatinis turtingųjų ir valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo, bei nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis arba tas pasitikėjimas nedidelis. Šie žmonės jaučiasi vieniši, izoliuoti. Tačiau, tai lemia jų pačių gyvenimo būdas ir įsitikinimai, fatalistinė pasaulėžiūra ir pasyvumas. Maža to, taip gyvendami šie žmonės patiria beprasmybę, socialinę atskirtį, nenori burtis į bendruomenes, atsisako dalyvauti visuomenės gyvenime, nes yra įsitikinę, kad pasaulį valdo galingieji ir kad pakeisti kažką savo gyvenime neįmanoma.
Skurdo kultūra, tvirtina Lewis, yra sudaryta iš tarpusavyje susijusių, socialinių, ekonominių ir psichologinių veiksnių. „Individai priklausantys skurdo kultūrai nėra pakankamai integruoti į pagrindinių visuomenės institucijų veiklą. Jie nepriklauso darbo grupėms, savanoriškoms organizacijoms ar politiniam visuomenės organizmui. Jų nenoras, pasak O. Lewis yra susijęs su kritišku požiūriu į bazines dominuojančių klasių institucijas, nepasitikėjimu valdžia, cinišku požiūriu į daugelį visuomenės reiškinių ir institucijų tarp kurių yra ir bažnyčia. Atsižvelgiant į tai, skurdo kultūros nariai nepripažįsta platesnės visuomenės vertybių, net jei ir žino esant tokias. Skurdo kultūroje dominuoja beviltiškumo, priklausomumo ir nepilnavertiškumo požiūriai. Kadangi individai yra nusivylę savo padėtimi, jaučiasi beviltiški ir yra fatališki, tai jie ir neturi jokių lūkesčių ir ketinimų dirbti ir bandyti keisti savo situaciją. Šeima ir seksualinė praktika konfliktuoja su išorine kultūra.
Taip Lewis išskyrė skurdo kultūrą, kurios nariai palyginus su kitais visuomenės nariais, turi kitokį gyvenimo būdą perduodamą per kartas. Toks šių žmonių elgesys skurdą paverčia neišvengiamu ir jie negali peržengti skurdo ribų, dėl savo nenoro ir nemotyvuotumo dirbti ir organizuotis. Kita vertus, skurdo kultūra, tai nėra tik vien nusišalinimas ar neorganizuotumas. Lewis teigia, kad antropologiniu supratimu tai yra kultūra, kuri atskleidžia žmogaus gyvenimo būdą ir tam tikrus pasirinkimus, kurie tarnauja kaip adaptacinis veiksnys. Autorius pastebi, jog toks gyvenimo būdas, tai reiškinys paplitęs ir kaimo, ir miesto struktūrose, taigi šio reiškinio egzistavimas parodo žmonių panašumą įvairiose struktūrose, ryšiuose, santykiuose, vertybėse. Taigi, skurdo kultūra parodo tikėjimo ir pasitikėjimo savimi ir kitais stoką. Toks išmoktas bejėgiškumas, ilgainiui sukuria palankią terpę vystytis patologiškam elgesiui - psichologinei, ekonominei, fizinei ir seksualinei prievartai. Gyvenimas šioje kultūroje reiškia, tiesiog nemokėjimą ir negalėjimą gyventi kitaip. Pakeisti tokią padėtį nors komplikuota, bet įmanoma, tačiau reikia paties žmogaus valios, kurios nėra, todėl, kad žmogus priklauso skurdo kultūrai.
Socialinė atskirtis ir pažeidžiamos grupės
Socialinė atskirtis - tai visuomenės atsisakymas aatskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“.
Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.)
NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės - senatvės pensininkų - padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais. 2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc.
Tačiau negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti“, - teigė NSMOT direktorė Aistė Adomavičienė.Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.
Skurdo rizikos lygis Lietuvoje
Socialinė parama ir jos efektyvumas
Prieš kelias savaites Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai.
Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėtų nuo 81,2 iki 83,2 euro. Tiesa, ministerija akcentuoja, kad vertinant, ar asmeniui skirti piniginę paramą, kaip jo pajamos neskaičiuojami vaiko pinigai ir dalis darbo užmokesčio.
„Labai noriu akcentuoti, kad vidutinė socialinė parama vienam asmeniui yra 81 euras. Tai tikrai nėra milijonai ir tikrai ne ta suma, dėl kurios neapsimokėtų dirbti. Tokių žmonių, kurie gauna socialinę piniginę paramą, Lietuvoje yra 2,5 proc. Lietuva tikrai nėra pašalpinių armijos šalis ir tai būtina akcentuoti. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad aplink tik „pašalpiniai“, norėk dirbti ir dirbsi. Taip nėra. Bedarbystė kai kuriuose regionuose siekia daugiau nei 10 proc. Darbą susirasti žmogui nėra lengva. Kas žmogui lieka - arba emigracija, arba tos paramos prašymas“, - teigė ji.