Muzika ir socialinis protestas Lietuvoje

Socialinis protestas ir muzika Lietuvoje yra glaudžiai susiję, atspindintys visuomenės nuotaikas, politines realijas ir kultūrines transformacijas. Nuo sovietmečio disidentinių dainų iki šiuolaikinių repo kūrinių, muzika visada buvo galingas įrankis išreikšti nepasitenkinimą, kelti klausimus ir burti bendruomenes.

Dainuojanti revoliucija - vienas iš svarbiausių taikių protestų Lietuvos istorijoje.

Protestas sovietmečiu

Sovietmečio protesto muzika vadovavosi tam tikromis taisyklėmis. Atlikėjai slėpė žodžių esmes po šydu, naudodamiesi metaforomis - už stojimą prieš tuometinę valdžią galėjai nukentėti. Jų dainos buvo apie tai, kaip bulvės pradės žydėti, kai bus išnaikinti „kolorado vabalai“, arba kaip reikia laikytis higienos, kad neužpultų „kenkėjai“.

Pasak grupės „dr.Green“ vokalisto, tekstų autoriaus D.Kunčino, tai buvo magiškasis 1988-1991 metų realizmas, o protestui įkvėpti galėjo ne tik muzika, bet ir kinas. Vienas tokių - režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kurio finale prasiveržia metaforinis ilgai slėpto laisvės troškimo šaltinis.

„Panašiai tuo laikotarpiu prasiveržė ir dainuojančios revoliucijos fontanas. Tame kontekste „barikadoms“ tiko beveik bet kokios dainos, nes galimybės rinktis neturėjome. Šiandien daugelis jų galbūt skamba naivokai, tačiau tuomet kovai tiko visi akordai, nuo bardiško Vytauto Kernagio „Šaukiu aš tautą“ iki metalizuoto „Katedros“ vienybės himno „Mes jėga“”, - pasakoja D.Kunčinas.

Taip pat skaitykite: Pažintis su muzika

„Bet koks ilgesnis plaukas, platesnė kelnių klešnė ar truputį „kreivesni“ dainos žodžiai grėsė nemalonumais“, - sako D.Kunčinas.

Šiuolaikinės protesto formos muzikoje

Šiandienos protesto kūrėjai vis dar ieško būdo, kaip žadinti klausytojus ir perduoti svarbias idėjas, net jei ir sąlygos tokiai muzikai plėstis dabar yra gerokai pasikeitusios. Į koncertus renkasi tie, kuriems nebaisūs nepatogūs tekstai ar šokiruojantis įvaizdis, o šaižūs gitarų garsai leidžia išsilieti ir pasidalinti nerimu su kitais.

Dabartiniai protestuotojai muzikoje prisitaikę prie sąlygų: kontroversišką įvaizdį formuoja kitokiais įrankiais. „Rusų propaganda veikia kitaip nei prieš 30 metų. Šiais laikais priešas yra šiek tiek abstraktesnis, jis įgavęs ne tokią aiškią formą. Priešas gali apsimesti Lietuvos naciu, proamerikietišku trumpistu ar net religine bendruomene“,- apie kovą su politiniais ir socialiniais reiškiniais kalba grupės „McLoud“ narys L.Malinauskas.

Grupės „McLoud“, gyvuojančios jau daugiau nei 15 metų, kūryba skamba provokuojančiomis ir aršiomis tekstų eilutėmis. Dainose kalbama apie tikėjimo, dezinformacijos, moralinių nuostatų ir politines temas. Kaip sako pats grupės lyderis L.Malinauskas, jų kuriama muzika kovoja su skirtingo tipo priešais - su ja galima ir pasilinksminti, ir „pasibelsti į Maskvos vartus“.

Alternatyvios muzikos koncertuose renkasi dažniausiai jauni žmonės, kuriems šaižūs gitarų garsai ir riksmai - pagalba išsilaisvinti. Pasak grupės lyderio, alternatyvios muzikos koncertuose renkasi dažniausiai jauni žmonės, kuriems šaižūs gitarų garsai ir riksmai - pagalba išsilaisvinti.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

„Kai mintys garsios ir jų labai daug, geriausia pasislėpti dar didesniame garse - radikalaus metalo muzikoje yra labai daug triukšmo. Bet jei tai muzikai pasiduodi, imi girdėti harmonijas. Tai yra pasaulinio streso atspindys“, - sako L.Malinauskas.

Lukas Malinauskas, grupės "McLoud" vokalistas

Repo muzikos vaidmuo

Šiandien repas yra naudojamas kaip platforma istorijoms papasakoti, taip pat yra pasitelkiamas pamokų metu kaip kūrybingumą bei mokymosi motyvaciją kelianti priemonė. Repo muzika kūrėjai stengiasi skleisti savo ideologiją, filosofiją, kultūrą, vertybes, tiesas, todėl ši muzika nėra vien apie gražią melodiją, tai kur kas daugiau, nei tušti žodžiai, kurie tarpusavyje rimuojasi. Repas iš kitų subkultūrų išsiskiria nuoširdumu ir teksto gausa.

Pirmiausiai noriu paneigti nusistovėjusį mitą, kad repas yra protesto muzika. Repo muzika neprotestuoja prieš nieką, atvirkščiai - ji suteikia laisvę ir erdvę, kurioje kiekvienas galime būti savimi, o buvimas savimi nėra protestas.

Visuomenėje susiformavusi klaidinga nuomonė, kad reperiai yra nusikaltėliai, pikti, nelaimingi žmonės. Dauguma mano pažįstamų reperių yra nuoširdūs, išsilavinę ir protingi.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Protestas prieš popkultūrą

„Manau, kad grupė „Bix“ - vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviškai popmuzikai. Iki šiol atsimenu, kokį įspūdį padarė jų pasirodymas televizijos viktorinos „10x10“ metu: muzikantai vilkėjo juodais darbo drabužiais, dainavo apie „gerą organą liežuvį“, o vokalistas žiopčiojo ne į mikroną, o į... elektros lemputę. Tai buvo protestas prieš tuo metu tvarkingą ir sušukuotą televiziją bei gyvenimo būdą, atvėręs miegamojo rajono paaugliui duris į pogrindį. Ironiška, jog pačius „biksus“ vėliau popkultūra ir suvalgė“, - taip prisimena tuometinę maištingą kultūrą D.Kunčinas.

Dabartinė alternatyvi muzika taip pat tam tikra prasme stovi priešais populiariąją. Scenoje atsispindi ne glamūrinis įvaizdis, o maištas, panika ir neglostantys tekstai: „Kai kuriose erdvėse muzika negimsta, o aš domėjausi tokia erdve, kurioje iš tikrųjų gimsta muzika. Paprastai tai visada buvo protesto muzika, nes ji kovojo prieš komercinę, televizinių projektų muziką, o šiuo metu ir prieš daugelį popmuzikos atlikėjų.“ - apie panašią patirtį dalijasi L.Malinauskas.

Pasak jo, daina „Joe Song“ yra dar viena grupės „McLoud“ protesto išraiška, tik šįkart prieš popkultūrą. Tai meilės daina, parašyta atvirkščiomis taisyklėmis, nei paprastai rašomos tokios dainos.

„Mūsų muzika yra įrodymas, kad iš kolonėlių nebūtinai turi varvėti sacharinas, cukrus ir medus“, - taip apie užslėptą reikšmę kalba L.Malinauskas.

Menas kaip aktyvizmo forma

Bendruomenės pasitelkia meninius, performatyvius veiksmus norėdamos būti išgirstos. Piešia transparantus, dainuoja, šoka, atlieka tam tikrus veiksmus apibrėžtoje erdvėje ir laike, veda tam tikrus performatyvius socialinius ritualus. Mano nuomone, tai bene gryniausia meno rūšis. Ji turi ir spektakliui / performansui būdingų komponentų - atliekantįjį, žiūrintįjį, apibrėžtą laiką ir erdvę, idėją, ideologiją. Labai įdomu dekonstruoti mitingo, protesto veikimo principus.

Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas.

Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda.

„Kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa“, - prisipažįsta festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ viena iš kūrėjų, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (U.B.). Ji kartu su kolega aktoriumi Gediminu Rimeika (G.R.), kitais scenos menininkais ir tyrinėtojais gilinsis į protestą, jaunų žmonių problemas kasdienybėje ir taps tarpininkais tarp idėjos, miesto ir jauno žmogaus.

Jaunimo vaidmuo protestuose

Jaunimas visada vaidino svarbų vaidmenį socialiniuose protestuose. Jie ne tik dalyvauja akcijose, bet ir inicijuoja naujas protesto formas, naudoja socialinius tinklus ir kitas modernias priemones savo idėjoms skleisti.

U.B.: Man atrodo, dažnai nuvertiname gimnazijos amžiaus žmonių sąmoningumą dalyvaujant politiniuose ir bendruomeniniuose procesuose, mokyklose skatindami juos mąstyti ir veikti konservatyviai, tradicionalistiškai, kanoniškai. Mąstymo procesai kinta iš esmės - išjudame iš binarinių suvokimo ribų, tačiau mokinius vis dar verčiame rašyti keisčiausius rašinėlius, neįtraukiant jiems svarbių temų, tokių kaip tapatybė, identitetas, politiškumas ir pan. Kalbame apie abstrakčias, dažnai krikščioniškas vertybes.

Šiandien protestai vyksta ne tik gatvėse - socialinėje erdvėje labai lengva ne tik išreikšti vienokią ar kitokią nuomonę, dalytis įvairaus pobūdžio naujienomis, skleisti norimą informaciją, rasti bendraminčių, bet ir būti pelnytai ar visiškai nekaltai „nucancelintam“.

U.B.: Gyvas protestas, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbus dėl savo performatyvumo galimybių. Nuomonės raiškos internete nelaikyčiau tapačia protestui. Tai daugiau aktyvizmas, nuomonių pliuralizmas, diskusija.

Visuomenės požiūris į protestus

45 proc. Lietuvos gyventojų palaiko kultūros protestus, rodo LRT užsakymu tyrimų bendrovės „Norstat“ atlikta apklausa. Kaip rodo apklausos rezultatai, 45 proc. Lietuvos gyventojų protestą palaiko, 32 proc. - nepalaiko, 23 proc. neturi nuomonės.

Požiūris į protestus	Procentas
Palaiko	45%
Nepalaiko	32%
Neturi nuomonės	23%

„Gyvename visuomenėje, kurioje nėra įprasta palaikyti protestą kaip normalią pilietinio dalyvavimo formą. Nors protestų oponentai, „Nemuno aušros“ atstovai, yra išreiškę kritikos protestuotojams - neva jie atstovauja tik sostinei, o mažesniuose miestuose protestas nėra palaikomas, apklausos duomenys rodo priešingai - pavyzdžiui, kaimuose protestus palaiko 42 proc.

„Tai rodo, kad protestuotojams pavyko mobilizuoti ne tik miesto gyventojus, žinutės paskleidimas platus“, - sakė T. Tuo metu sociologas T. Šarūnas atkreipia dėmesį, kad kultūros protestas gali ir poliarizuoti visuomenę, nors dominuoja ir jo palaikymas.

Jis pasitelkė po pandemijos vykusio „Didžiojo šeimų maršo“ pavyzdį, kai maždaug 40 procentų gyventojų sakė esantys už protestus, kiti 40 proc.

tags: #muzika #ir #socialinis #protestas