Islamas Lietuvoje atsirado apie 14-16 amžius, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kunigaikščio Vytauto pakviesti įsikūrė totoriai. Didžiąją dalį čia atsikėlusiųjų sudarė išeiviai iš Aukso ordos ir Krymo chanato. Didesnėse totorių gyvenvietėse jie statėsi mečetes, praktikavo savo tikėjimą - islamą, laikėsi su tuo susijusių tradicijų.
Ilgą laiką totoriai buvo vieninteliai musulmonai Lietuvoje. Vis dėlto Lietuvos musulmonų religinis gyvenimas, žvelgiant į istoriją nuo jo pradžios čia iki dabartinių laikų, patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Tai ypač atsispindi musulmonų maldos namų skaičiuje skirtingais laikotarpiais. Įvairiais laikais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje buvo apie 50 mečečių. Po paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo liko septyniolika mečečių.
19 a. Rusijos imperijoje religinės totorių bendruomenės priespaudos nepatyrė, todėl mečečių atsirado dar daugiau. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos Respublikoje buvo 17 maldos namų, Lietuvos Respublikoje - 3, Baltarusijos SSR - 4. Po Antrojo pasaulinio karo musulmonų religinis gyvenimas apmirė. Liko tik dvi veikiančios mečetės, iš kurių viena Baltarusijoje, o kita Lietuvoje, Raižiuose, nors Lenkijoje dvi mečetės veikė be jokių kliūčių. Kiti maldos namai buvo nacionalizuoti ir pradėti naudoti visiškai su tikėjimu nesusijusioms veikloms.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę situacija ėmė keistis. Totoriai Lietuvoje atsigręžė į savo tautinį palikimą ir etninę kultūrą, o tuo pačiu ir savąjį tikėjimą - islamą. Įsikūrė ir iki šiol veikia bent keletas nedidelių musulmonų bendruomenių įvairiuose miestuose ar kaimuose, o 1998 metais buvo įkurtas Muftiatas. Lietuvos musulmonų bendruomenėms buvo grąžinti maldos namų pastatai, teritorijos aplink. Su užsienio ir vietinių musulmonų religinių bendruomenių pagalba bei finansavimu mečetės, kurių šiuo metu veikia keturios, buvo suremontuotos ar rekonstruotos.
Religinio gyvenimo atgaivinimas ir bendruomenės veikla
Keičiantis bendruomenei, totorių, mečečių imamų, užsienio studentų bei lietuvių musulmonų pastangomis buvo atgaivintas ir religinis gyvenimas: vyksta penktadieninės maldos, mečetėse arba Islamo kultūros ir švietimo centre organizuojamos sekmadieninės paskaitos, organizuojamos bendros šventės. Mažesniuosiuose totorių bei kitų musulmonų gyvenamuose miesteliuose vyksta gražūs draugiški bendruomenės susitikimai.
Taip pat skaitykite: visuomenės normos ir musulmonų kultūra Lietuvoje
Lietuviai musulmonai yra aktyvūs ir virtualiai - siekiama žinių apie islamą bei dalinamasi informacija apie religinę bendruomenės veiklą. Nepaisant aktyvios ir stiprios bendruomenės, viena didžiausių problemų, su kuria susiduria didelė dalis Lietuvos musulmonų - arabų kalbos nemokėjimas. Koranas, musulmonų knyga, pranašui Muchammedui buvo apreikštas arabų kalba. Jis skaitomas ir tiksliausiai suvokiamas būtent šia kalba, todėl visi vertimai tėra laikomi prasmių vertimais. Ilgą laiką Koranas Lietuvos musulmonams apskritai buvo prieinamas tik užsienio kalbomis, daugiausia rusiškai arba angliškai, vokiškai, tačiau 2010 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo išleistas literatūrinis Korano reikšmių vertimas į lietuvių kalbą.
Maldos, mečetės ir bendros religinės praktikos
Kiekviename žingsnyje musulmonas turėtų prisiminti savo Kūrėją, jo visi darbai ir veiksmai turėtų atliekami vardan Dievo, o kasdienį musulmono gyvenimą apgaubia aukščiausia paklusnumo, nusižeminimo ir dėkingumo Viešpačiui išraiška - malda. Svarbi tikinčiojo pareiga - ją atlikti penkis kartus per dieną, kad ir kur žmogus būtų, kad ir ką beveiktų.
Mečetė musulmonams - ne tik Viešpaties, arabiškai vadinamo Allahu, garbininimo vieta. Lietuvoje esančios mečetės yra kuklios, be ištaigingų puošybos elementų, grindis dengia kilimai. Kadangi mečetėse atliekama malda, kurios vienas iš reikalavimų yra švari maldos vieta, prieš įžengiant į mečetę batai paliekami jos prieangyje.
Šią dieną visus musulmonus, vyrus ir moteris, vaikus ir vyresniuosius, apjungia bendra penktadieninė malda mečetėje, vadinama Salut ul Džumuah. Ji nėra privaloma moterims bei esantiems kelionėje, bet privaloma kiekvienam musulmonui vyrui. Lietuvos musulmonų bendruomenė labai įvairi ir tuo galima įsitikinti būtent šią dieną. Tuo metu mečetėse susirenka daugybė įvairių tautų atstovų, bendraujančių pačiomis įvairiausiomis pasaulio šalių kalbomis - vien pamokslas dažnai sakomas dviem (lietuvių ir rusų, rusų ir turkų, lietuvių ir arabų, ir t.t.), o svarbesni pranešimai dažnai net ir keturiomis ar penkiomis kalbomis. Nepaisant šių išorės skirtumų, visus musulmonus sujungia bendra meilė Viešpačiui ir malda, atliekama arabų kalba, vedama imamo.
Šventės: Id al Adcha, Id al Fitr ir Ramadanas
Be Salat ul Džumuah metuose dar yra dvi svarbios šventės, kai musulmonų bendruomenė susirenka kartu atlikti Viešpaties garbinimo veiksmus ir džiaugsmingai švęsti - tai Id al Adcha (Aukojimo šventė) ir Id al Fitr (Pabaigos šventė po Ramadano mėnesio pasninko). Šių švenčių esmė išreikšti dėkingumą, paklusnumą Dievui. Kasmet jų data pagal Grigalijaus kalendorių keičiasi, kadangi musulmonai vadovaujasi Chidžros kalendoriumi ir dienų skaičių mėnesiuose nustato pagal mėnulio judėjimą aplink žemę (mėnulio fazes).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Per šias šventes Kauno mečetė, Vilniaus islamo centras, Nemėžio mečetė pilna garbintojų, o kartais jie įsitaiso net ir lauke ant kilimėlių, patiestų priešais mečetes. Švenčių pradžią lydi malda, į kurią anksti ryte turi rinktis visi: vyrai, moterys ir vaikai. Po maldos mečetėse prasideda vaišės. Tapo beveik įprasta, kad po to šventimas persikelia į Raižius, kur susirenka visi norintys pirmąją dieną praleisti kartu. Šventės tęsiamos namuose ar svečiuose dar tris dienas. Sukuriama bendruomeniška aplinka, tiek suaugusieji, tiek vaikai gauna daug dėmesio, dovanojamos dovanos. Gausiai aukojama labdara (sadaka) - pinigai bei įvairūs daiktai. Labai svarbus giminių, kaimynų lankymas, kvietimas į svečius musulmonus ir nemusulmonus.
Dar vienas ypatingas metų laikas - Ramadanas. Tai yra devintasis islamiškojo kalendoriaus mėnuo, kuriuo metu musulmonai, užjausdami vargšus ir siekdami apsivalyti savo sielas bei gauti Dievo malonę, visą dieną nuo aušros iki saulės laidos praleidžia be maisto ir vandens. Jau keli metai Ramadano mėnesio metu Kauno mečetėje ir Vilniaus islamo centre kas vakarą musulmonai susirenka bendrai vakarienei - iftarui - nutraukti visos dienos pasninką.
Santuoka, šeima ir vaiko gimimo apeigos
Islame tikima, kad vesdamas žmogus išpildo pusę savo tikėjimo, taigi santuoka, vadinama nikah, užima labai svarbią vietą žmogaus gyvenime. Ceremonijoje privalo dalyvauti du liudininkai, gali dalyvauti ir kiti svečiai, jaunųjų šeimos. Be to, moteris turi turėti globėją, taip vadinamą uali (wali), iš savo šeimos narių-vyrų arba kartais, kai kitaip neįmanoma, kitą garbingą ir patikimą bendruomenės narį, kuris išleistų moterį už pasirinkto jaunikio, atstovautų jos interesus, patartų jai santuokos sudarymo klausimais, padėtų susitarti dėl santuokinės dovanos moteriai.
Šioje sutartyje taip pat susitariama ir vyras įteikia moteriai savo santuokinę dovaną vadinamą mahr, kuri paprastai būna pinigai, auksas, juvelyriniai dirbiniai ar koks nors kitas turtas. Dažnai klystama galvojant, kad ši dovana skirta moters šeimai ar net jos tėvui, o ne pačiai moteriai, nors pagal islamą ši dovana tampa būtent jaunosios turtu ir net skyrybų atveju lieka jai. Po oficialiosios vestuvių dalies apie santuoką pranešama bendruomenei, todėl kartais jaunieji pasirenka suruošti šventę su užkandžiais pačioje mečetėje (ualyma - šventinė puota).
Lietuvoje mečetėje taip pat gali būti švenčiamas ir vaiko gimimas - akyka, dažniausiai daroma septintąją dieną po kūdikio gimimo. Tą dieną aukojami gyvuliai - du, kai gimsta berniukas, ir vienas, kai gimsta mergaitė. Paaukoto gyvulio mėsa atiduodama labdarai, o iš dalies jos paruošiami pietūs visiems šventės dalyviams. Vienas išskirtinių ritualų - gimusiam berniukui nuskutami plaukai. Šių gyvenimo švenčių, kaip ir visų islamiškų švenčių metu, apsieinama be muzikos, tačiau jas lydi maldos, priminimas apie Viešpatį, dėkojimas Jam, o taip pat gyvas bendravimas, dalinimasis maistu su visais susirinkusiais ir ypač vargingaisiais bendruomenės nariais.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Laidotuvės ir kapinių tradicijos
Musulmonui mirus, vadovaujantis Koranu ir Pranašo Muchammedo tradicija, atliekami specialūs pasiruošimo laidoti ir laidojimo ritualai. Mirusįjį stengiamasi palaidoti kuo greičiau, paprastai iki tos pačios dienos saulės laidos, tačiau dėl teisinių dalykų dabar tai nevisada pavyksta padaryti. Mirusiojo kūnas yra nuplaunamas, ištepamas kamparu ir įvyniojamas į audeklą. Būtent jame, o ne karste, kūnas ir laidojamas. Kapo duobėje kūnas paguldomas ant dešinio šono, veidu į Meką.
Kapas užpilamas žemėmis, suformuojamas nedidelis kauburiukas, o vieta gali būti pažymima nedideliu akmeniu tik tam, kad būtų žinoma, jog toje vietoje palaidotas žmogus. Kapai neturėtų būti aptveriami, ant juos žyminčių akmenų nieko nerašoma, nėra statomi jokie paminklai, antkapiai ar kiti statiniai, paprastai žaliuoja natūrali veja arba plyti smėlis, žemė, todėl tik akmenys išduoda, kad toje vietoje yra kapinės.
Lietuvoje yra išlikusių daug istorinių musulmonų kapinių. Kai kurios senosios totorių-musulmonų kapinės, įkurtos prieš kelis šimtus metų, yra miesteliuose ar kaimuose, kur tebėra ar kada nors buvo mečetės. Dabar įvairių tautybių musulmonai, tiek Lietuvos, tiek čia viešėję ir mirę, laidojami Raižių kapinėse Alytaus rajone, Nemėžio, Bazorų, Švenčionių, Keturiasdešimt Totorių kapinėse. Tai ypač akivaizdu senosiose totorių-musulmonų kapinėse, kuriose auga medžiai, žaliuoja žolė, nėra specialių paminklų ar antkapių.
Maistas, apranga ir kasdieniai tabu
Musulmonai taiko specialius reikalavimus kai kuriam maistui. Islamas visiškai draudžia alkoholio, kiaulienos, kraujo, dvėselienos ir tai savo sudėtyje turinčių produktų pirkimą, pardavimą ir vartojimą, o kita gyvulių ar paukščių mėsa turi būti halal (chalal). Užsienyje, net neislamiškose šalyse, halal ženklas gerai žinomas ir kai kur netgi tapęs mėsos produkcijos kokybės ženklu, tokią mėsą renkasi vartoti vis daugiau nemusulmonų. Vis dėlto, kolkas halal produkcijos didesnio pasirinkimo ir informacijos apie tai trūksta, dažniausiai žinia apie ją sklinda tik iš lūpų į lūpas. Maitinimo vietų, kurios atitiktų halal reikalavimus, be veganiško ir vegetariško maisto kavinių, iš viso yra tik keletas.
Musulmonai išsiskiria iš kitų ne tik savo tikėjimu, ritualais, bet ir apranga bei išvaizda. Musulmonėms moterims viešumoje privaloma užsidengti. Jos dėvi laisvus, kuklius, figūros neišryškinančius drabužius, dengiančius visą kūną, nuo galvos iki pėdų, išskyrus veidą ir plaštakas ir skareles, dengiančias plaukus, krūtinę. Visa musulmonės apranga, vadinama chidžiab (hidžabas), kas išvertus tiesiogiai iš arabų kalbos reiškia “apdangalas, uždanga”.
Musulmonai vyrai irgi turi savus reikalavimus. Jų apranga taip pat turi būti kukli, neaptempta, dengianti kūną nuo bambos iki kelių. Jie privalo nešioti ne ilgesnes nei kulkšnių kauliukai kelnes.
Socialinės normos, moters padėtis ir šeimos vaidmuo
Musulmonai vadovaujasi Koranu, Šventuoju Raštu, kuriame aptariamos ne tik tikėjimo tiesos, bet ir įvairūs kasdienio gyvenimo aspektai, tokie kaip pagarba vyresniesiems, svetingumas, giminystės ryšiai, azartinių lošimų, svaigalų ir rūkymo draudimai. Islamas taip pat apibrėžia šeimos rolę ir moters vietą: islame moteris gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, ir socialiniu požiūriu dažnai yra matoma per šeimos prizmę.
Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, o etalonas praktiniams socialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos. Mahometo elgesys su žmonomis akylai stebėtas ir tapo pavyzdžiu. Iš chadythų galima pastebėti įvairias nuostatas apie vyro ir moters santykius, o teisiniai sprendimai dėl žmonos ar moters padėties islame vėliau buvo komentuojami ir interpretuojami.
Istoriškai musulmoniška visuomenė buvo patriarchalinė: vyrai dominavo viešajame gyvenime, o moters socialinis pasaulis dažnai apsiribodavo šeima bei namų erdve. Tačiau XX-XXI a. moters padėtis keičiasi: kai kuriuose kraštuose moterys įgyja pilietinių teisių bei laisvių, įgyja išsilavinimą, dalyvauja politiniame bei ekonominiame gyvenime. Vis dėlto šie pokyčiai nevienodi skirtinguose regionuose, o moters padėtis priklauso nuo konkrečių istorinių, kultūrinių ir teisinių faktorių.
Vedybos, teisės ir pareigos
Santuoka islame yra kontraktas, kuriame nustatomos sutuoktinių teisės ir pareigos. Vyras privalo finansiškai aprūpinti žmoną ir vaikus, moteris turi teisę į nuosavybę, kuri priklauso tik jai. Moters teisės egzistuoja, tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo vietinių tradicijų ir teisinių sistemų; patriarchalinė praktika kai kur riboja moters laisves.
Konfliktai, skyrybos ir teisės apsauga
Konfliktai šeimoje dažniausiai sprendžiami privačiai arba prašant religinio lyderio pagalbos. Skyrybos islame įmanomos; vyras gali nutraukti santuoką gana laisvai, o moters teisė siekti skyrybų yra formaliai galima, bet įvairiose aplinkose praktikoje apribota. Civilinės teisės sistemos šalyse moteriai rekomenduojama rūpintis, kad religinė santuoka būtų suderinta ir su civiliniu įrašymu, kad būtų apsaugotos jos teisės.
Probleminės temos: tradicijos, smurtas ir sveikatos iššūkiai
Kai kurios tradicijos, kurios egzistuoja tam tikrose regionuose, kelia didelį susirūpinimą dėl moterų sveikatos ir teisių. Pavyzdžiui, mergaičių lytinių organų žalojimas (FGM) yra praktika, kuri tūkstantmečių tradicija kai kuriose Afrikos ir Artimųjų Rytų bendruomenėse. Tai nėra religinė islamo nuostata, tačiau kultūrinis palikimas, kurį sunku paneigti. Procedūros pasekmės yra labai rimtos: sveikatos komplikacijos, traumų psichologinės žaizdos, gimdymo sunkumai. Lietuvoje ir kitose ES šalyse tokios praktikos yra draudžiamos ir numatytos griežtos baudžiamosios atsakomybės priemonės.
Gydytojai ir socialinės institucijos privalo ruošti specialistus, žinančius apie tokių iššūkių pasekmes ir gebančius suteikti pagalbą bei apsaugą atvykusioms moterims ir mergaitėms. Pabėgėlių ir migrantų atveju reikia užtikrinti, kad kultūrinės tradicijos, kuriomis grįžtama į kilmės šalis, neturėtų neigiamų pasekmių vaikams ir moterims.
Islamo šerdis: išpažinimo paprastas aktas ir religijos universalumas
Ar žinojote, kad norint tapti musulmonu, tereikia sąmoningai dviejų musulmonų akivaizdoje ištarti: „Nėra kito Dievo išskyrus Alachą, o jo pranašas yra Mahometas.“? Islamas - apreiškimo religija: pats Dievas apreiškė žmonėms savo esmę, valią, dovanodamas šv. raštą ir pranašus. Visi pranašai skelbia tą patį tikėjimą; kas keičiasi - tai įstatymai, reguliuojantys tikinčiųjų teises. Islamas kartu su krikščionybe ir judaizmu priklauso Abraomo religijų šeimai ir išskirtinai pabrėžia viendievystę (monoteizmą).
Kasdienybės skirtumai ir panašumai su kitomis religijomis
Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną tam tikrais paros laikais, o melstis jie šaukiami arabų kalba iš mečečių bokštų (minaretų). Musulmonai turi šventą Ramadano mėnesį ir, jei finansiškai gali, bent kartą per gyvenimą atlieka Hadžą į Meką. Islamas draudžia alkoholį ir tam tikrus maisto produktus (haram), o leidžia tik halal maistą. Islamo tradicijos ir etika daugeliu atvejų yra panašios į krikščionybės ir judaizmo moralinius principus (pvz., rūpinimasis vargšais, šeimos svarba), tačiau praktiniai reikalavimai ir socialinės normos gali ženkliai skirtis priklausomai nuo kultūrinio konteksto.
Islamo įvairovė ir regioniniai skirtumai
Islame egzistuoja daug atšakų ir teisės mokyklų: pagrindinės islamiškos šakos - sunizmas ir šiizmas, o tarp sunitų yra keturios teisės mokyklos (maddhabai). Praktikos bei aprangos normos, požiūris į alkoholy, moterų vaidmenį ir kitas sritis skiriasi pagal regioną, istoriją ir vietines tradicijas. Todėl negalima vienodai vertinti musulmonų bendruomenių visame pasaulyje: jų gyvenimo būdas ir požiūriai labai priklauso nuo konkrečios šalies ir kultūrinio lauko.
| Tematika | Pagrindiniai bruožai |
|---|---|
| Religinis gyvenimas Lietuvoje | Totorių palikimas, mečečių istorija, religinio gyvenimo atgimimas po Nepriklausomybės |
| Maldos ir mečetės | Penki kartai per dieną, penktadieninė džumuah malda, mečečių tvarka (batai prieangyje) |
| Šventės | Id al Adcha, Id al Fitr, Ramadanas, iftar vakarienės bendruomenėje |
| Šeima ir santuoka | Nikah, uali, mahr, ualima; šeimos prioritetas |
| Apranga ir maistas | Hidžabas, kukli apranga, halal mityba, alkoholio draudimas |
| Probleminės temos | FGM, tradicijų ir teisės konfliktai, moterų teisės |
Praktiniai patarimai ir bendruomenės iššūkiai Lietuvoje
Lietuvos musulmonų bendruomenė nuolat keičiasi: čia pradėjo važiuoti užsienio svečiai, studentai, verslininkai, o taip pat vis daugiau lietuvių ir lietuvaičių atranda ir priima islamą. Didžioji dalis naujų musulmonų gyvena užsienyje, gausiausiai - Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, o iš viso galima suskaičiuoti virš 3 000 musulmonų, gyvenančių Lietuvoje ir už jos ribų, iš kurių pagal 2011 m. duomenis dalis gyvena Lietuvoje.
Viena iš svarbiausių užduočių bendruomenei - užtikrinti religinio ir kultūrinio gyvenimo integraciją į visuomenę, kartu saugant žmonių teises ir apsaugant pažeidžiamus bendruomenės narius nuo tradicijų, kenkiančių sveikatai ir teisėms. Gydytojai, socialinės institucijos ir mokyklos turi būti pasiruošę spręsti iššūkius, susijusius su kalbos barjeru, sveikatos problemomis bei kultūriniais nesusipratimais.
Islamas Lietuvoje yra žinomas jau nuo viduramžių, o šiandieninė realybė reikalauja atviros diskusijos, švietimo ir abipusio supratimo tarp įvairių bendruomenių. Tiek tradicijos, tiek modernizacija, tiek asmeninės religijos interpretacijos formuoja kasdienį musulmonų gyvenimą, todėl svarbu pažinti ir suvokti šių praktikos priežastis bei jų įvairovę.
tags: #musulmonu #socialinis #gyvenimas