Literatūros pasaulyje, ypač kalbant apie moterų kūrybą, dažnai kyla klausimas, ar reikalingas toks skirstymas. Vieni teigia, kad literatūra skirstoma tik į gerą ir blogą, tačiau toks požiūris yra pernelyg supaprastintas. Literatūros suvokimas remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys sociokultūrinėse veiklose dalyvauja skirtingai, todėl ir jų kūryba įgauna savitų bruožų. Šiame kontekste, motinystės tema, kaip esminis moters gyvenimo aspektas, tampa svarbiu tyrinėjimo objektu lietuvių literatūroje.
Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip motinystė atsispindi lietuvių rašytojų kūryboje, kokie požiūriai vyrauja ir kaip jie koreliuoja su tarptautiniu kontekstu. Siekiama apžvelgti feminisčių požiūrio į motinystę raidą ir jos įtaką motinystės, kaip kasdienio reiškinio, suvokimui.
Moterų literatūra: nuo demaskavimo iki saviraiškos
Terminas "moterų literatūra" atsirado septintajame dešimtmetyje, per antrąją feminizmo bangą. Tuo metu moterys siekė išsilaisvinti iš patriarchalinės visuomenės, todėl jų kūryba demaskavo ir kritikavo šią struktūrą, atskleidė moterų jauseną tokioje visuomenėje. Taip pat egzistuoja siauresnis terminas - "moteriškas rašymas", kuris apima ne tik temas ar autorystę, bet ir estetinius raiškos dalykus. Šią srovę sukūrė prancūzų rašytojos ir filosofės Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray, kurios teigė, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje, todėl norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos.
Šiuo metu vėl stiprėja feministinis ir eksperimentinis moterų balsas. Moterų literatūroje vis dar laužomos konvencijos ir ieškoma būdų, kaip išlaisvinti žodį ir išsakyti tai, kas anksčiau buvo neleistina. Kūniškumo aprašymai, malonus seksas, smurtas ir sutikimo klausimai tampa svarbiomis temomis. Taip pat atsiranda daug maišytų žanrų, transnacionalizmo ir klajokliškos estetikos.
Simone de Beauvoir
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Motinystės reprezentacijos lietuvių literatūroje: tarp ambivalentiškumo ir esencializmo
Lietuvių literatūroje motinystės tema yra unikali ir dažnai nekoreliuoja su tarptautinėmis tendencijomis. Nors tarptautinėje erdvėje aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos, Lietuvoje vyrauja esencialistiškos motinystės deklaravimas - mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Motinystė lietuvių sąmonėje dažniausiai siejama su pozityvumu, o tai gali būti susiję su socialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis. Vis dėlto, lietuvių literatūroje galima rasti ir kitokių motinystės vaizdavimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, Giedrės Kazlauskaitės poezijoje aptinkamas pirmasis lesbietiškos motinystės liudijimas. Taip pat, ankstesnių kartų rašytojų kūryboje motinystė vaizduojama kaip nelaimė, nerimą ir baimę kelianti patirtis, kalbama apie pogimdyvinę depresiją ir kitus motinystės vargus.
Feminizmo teorijos požiūris į motinystę kito ir tebekinta. Simone de Beauvoir "Antrojoje lytyje" kritiškai įvertino susiformavusią motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą ir teigdama, kad motinystė turi būti laisvai pasirenkama ir nuoširdžiai geidžiama.
Adrienne Rich veikale "Iš moters gimusi" kritikavo susiformavusią motinystės instituciją, teigdama, kad ji tarnauja vyrų interesams. Ji palietė daugelį antrosios bangos feminizmą dominusių problemų, tokių kaip motinų ir dukterų santykiai, depresijos, vaikžudystė ir matrofobija.
Feminizmo įtaka motinystės suvokimui
Feminizmo teorijos požiūris į motinystę kito ir tebekinta. Simone de Beauvoir Antrojoje lytyje kritiškai įvertino susiformavusią motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą.
Tokia nuostata - kad motinystė turi būti laisvai pasirenkama ir nuoširdžiai geidžiama - šiandien paplitusi tarp įvairiausių įsitikinimų žmonių, diskutuojama tik dėl metodų, kaip to pasiekti. Šiandien dauguma feminisčių yra abortų šalininkės, nors ir laiko jį kraštutine priemone. Tačiau diskusijos apie motinystę jau nebėra pradedamos, kaip XX a. viduryje, kalbomis apie abortus ir kontracepciją, kadangi jie prieinami daugelyje šalių.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Aštuntajame dešimtmetyje, drauge su ekofeminizmo iškilimu, itin išpopuliarėjo archelogijos atradimais (pvz., Kretos kultūros) pagrįstos teorijos apie matrilinijinę santvarką ir Motinos Deivės religiją, egzistavusią Europoje iki patriarchato įsigalėjimo.
Lietuvių moterų rašytojos: nuo tradicijų iki modernumo
Lietuvių moterų rašytojų istorinė raida prasideda 19 amžiaus pabaigoje, kai rašė Žemaitė, Bitė ir Šatrijos Ragana. Savo kūryboje jos kėlė moterų problemas ir vaizdavo moterų personažus. Sovietų okupacijos metais literatūrą formavo socialistinis realizmas ir cenzūra. Tačiau 9-ajame dešimtmetyje bendras kultūrinis klimatas pradėjo keistis ir moterys turėjo daug daugiau galimybių kurti literatūrą. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose grupė jaunų moterų kūrė savo pirmąsias knygas, kuriose atsispindėjo postmodernizmo įtakos.
Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje moterys jau atranda savo kūną, tačiau su šimtmečių senumo negatyvizmu pasireiškiančiu vakarų kultūroje. Lietuvių moterų rašytojų kuriami moterų personažai gyvena tradicinėse šeimose, augina vaikus ir yra pilka, beveidė, niekuo neišsiskirianti masė.
XX a. pr. prozoje moterys dažniausiai vaizduojamos kaip tradicinių vertybių puoselėtojos, jaučiančios motinystės pašaukimo, o XX a. vid ir XXI a. vaizduojamos pasikeitusios moterų vertybės.
Halina Kairiūkštytė (1896-1984) buvo pirmoji menotyros daktarė Lietuvoje, Kauno meno mokyklos dėstytoja, aktyviai rašė į spaudą ir visuomenės veikėja. Kaip asmenybė - kiek nepastovi, impulsyvi, tačiau drąsi ir užsispyrusi tarpukario visuomenės veikėja, intelektualė, žavėjusi ir mylėjusi nemažą pulkelį vyrų; savo svajonių „dėl vaiko“ neatsižadėjusi vieniša motina. Kairiūkštytė buvo moterų emancipacijos šalininkė, novatoriško stiliaus atstovė, atkakliai siekusi mokslo aukštumų, o jas pasiekusi - neliko paraštėse, drąsiai reiškėsi vyrų dominuojamose srityse. Ji paliko gausų archyvą, kuriame yra korespondencija, autobiografijos, memuarai, paskaitų juodraščiai, straipsniai, neišleistų knygų rankraščiai, sapnų sąsiuviniai, nuotraukos ir dienoraščiai.
Taip pat skaitykite: Patarimai mamoms
Halina Kairiūkštytė Miunchene, 1923-1924
Halina Kairiūkštytė: intelektualės motinystės ir meilės dilemos
Dienoraščiuose Kairiūkštytė išsiliedavo apie santykius su vyrais, simpatijas, pasimatymus ir santuokos su antruoju vyru Ģedertu Eliasu peripetijas, nevengė ir savo pačios moteriškumo refleksijų. Ji pasakodavo apie Kauno naktinį pasaulį, visuomeninius reikalus, kuriuose ir pati dalyvavo, pavyzdžiui, Aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungą. Kairiūkštytė laužė visuomenės primetamas normas ir nesutiko su reikalavimais moterims būti dorovingomis, kukliomis ir atitikti grožio bei stiliaus etalonus.
Kairiūkštytės sūnus Julius Jacyna gimė 1919 m. Sibire. Po poros metų Kairiūkštytės vyras Witoldas Jacyna susidėjo su kita moterimi ir šeimą paliko, tad 1921 m. motina ir sūnus grįžo į Lietuvą. Kairiūkštytė išvyko studijuoti į užsienį, palikusi sūnų senelių priežiūroje. Patyrinėjus išlikusius Juliaus Jacynos laiškus mamai, peršasi išvada, kad sūnus Kairiūkštytę laikė autoritetu, vertino kaip menininkę ir mokslininkę.
Grįžtant prie Kairiūkštytės gyvenimo Rygoje etapo, dienoraščiuose ji dažnai liūdėjo ir ilgėjosi Juliukėlio, tačiau sąmoningai pasirinko meilę vyrui, o ne trylikametį sūnų. Panašu, kad Kairiūkštytė visų pirma save laikė moterimi, mokslininke, menininke - ir tik tada mama. Apie meilę Kairiūkštytė pradėjo rašyti jei ne lopšyje, tai vėliausiai jau būdama šešiolikos.
Santykius su antruoju vyru Ģedertu Eliasu pirmuosius porą metų Kairiūkštytė aprašo gana detaliai, jaudinasi dėl suplyšusių apsaugos priemonių ir kt. Jaučiama stipri savirefleksija seksualumo klausimais: „Ach! Aš dar jauna, jutulinga moteris! Man dar norisi erotikos, erotiškos atmosferos, aistringų glamonėjimų - fiziškos meilės - o čia reikia gyventi ištisomis dienomis kaip kokiai vienuolei“. Kairiūkštytė domėjosi santuokos pagerinimo būdais ir savipagalbos literatūra.
Žvelgiant į genealoginį medį, Halina Kairiūkštytė (1896-1984) buvo Lietuvos pedagogo ir visuomenės veikėjo Juozo Kairiūkščio (1855-1937) ir lenkų poetės Julios Wichert-Kairiūkštienės (1864-1949) duktė, dailininko avangardisto Vytauto Kairiūkščio (1890-1961) sesuo, gydytojo prof. Jono Kairiūkščio (1986-1957) dvynė, jauniausia iš 8 Kairiūkščių atžalų, tarpukariu laiką leidusi Kauno bohemos apsuptyje. Pirmąkart ištekėjusi už lenko inžinieriaus Witoldo Jacynos, laiką vieniša leido atšiauriose Sibiro platybėse, antrąkart - už garsaus latvių dailininko Ģederto Eliaso (1887-1975), tapo meilės emigrante ir beveik dešimtmetį praleido Rygoje.
Profesionali veikla: pirmoji menotyros daktarė Lietuvoje, 1926 m. Ciuriche apsigynusi disertaciją pavadinimu Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje (vok. Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen), kuriai vadovavo vienas garsiausių to meto meno istorikų - Heinrichas Wölfflinas. Grįžusi į Lietuvą dirbo Kauno meno mokyklos dėstytoja, buvo vienintelė moteris, ten dėsčiusi ne bendruosius, o profesinius dalykus, aktyviai rašė į spaudą - ir meno parodų kritiką, ir Kauno miesto architektūros bei infrastruktūros gerinimo idėjas, pasisakydavo ir etnografiniais ar net socialiniais klausimais.
Lietuvos literatūros ir meno archyvo Kairiūkščių šeimos fonde (nr. 397) Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės apyraše (nr. 1) yra net 1334 bylos: tai korespondencija, trumpos autobiografijos, memuarai, apimantys laikotarpį iki 1926 m., paskaitų juodraščiai, straipsniai, neišleistų knygų rankraščiai, sapnų sąsiuviniai, įvairios atvirukų ar kartu su broliu Vytautu rinktų saldainių popierėlių kolekcijos, nuotraukos, keturmečio sūnaus piešiniai ir daug kitų dokumentų, tarp kurių - tūkstančiai lapų 70 metų rašytų dienoraščių nuo 1913 iki 1983 m.
Į mažas užrašų knygeles-kalendorėlius iki 1932 m. Kairiūkštytė rašė lietuvių, vokiečių, rečiau - lenkų ir rusų kalbomis; vėliau dienoraščiuose pradeda figūruoti ir latvių kalba. Keliskart šmėkšteli prancūziškos ir angliškos frazės, o, pavyzdžiui, paskutiniame 1930 m. užrašų knygelės puslapyje užrašytos ir Rabindranato Tagorės eilės hindi kalba - ko gero, tai susiję su išlikusia ir tais pačiais metais daryta nuotrauka, kurioje Kairiūkštytė fotografavosi paplūdimyje su žurnalistais iš Indijos ir Latvijos.
Archyve taip pat gausu ir laiškų, iš viso apie 300 bylų, kiekvienoje jų nuo vienetų iki poros šimtų lapų. Dažniausiai rašyta juodu, kartais kiek pilkšvu rašalu, retai - mėlynu. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad Kairiūkštytės rašysena kartais padidėja pykstant. Siekdama sustiprinti emocijų raišką, ji nevengė vartoti šauktukų, rečiau - daugtaškių.
Šiame tekste bus susitelkta į egodokumentus, atspindinčius 1929-1940 m. laikotarpį, kiek kruopščiau susikoncentruojant ties mokslo, motinystės ir meilės reikalais - ryškiausiais trimis (to)teminiais stulpais Kairiūkštytės dienoraštyje. Čia ji išsiliedavo apie santykius su vyrais, simpatijas, pasimatymus ir kitokius romantinius užsiėmimus, vėliau - jau ir apie santuokos su antruoju vyru Ģedertu Eliasu peripetijas, nevengė ir savo pačios moteriškumo refleksijų.
Kairiūkštytė dienoraščiui dažnai pasakodavo apie Kauno naktinį pasaulį - intelektualus ir intelektuales, jų laisvalaikio formas ir veiklas, tokias kaip kinas, teatras ir baliukai. Minėjo visuomeninius reikalus, kuriuose ir pati dalyvavo, pavyzdžiui, Aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungą, kuriai atstovavo tarptautiniame suvažiavime Prahoje 1930 m.
Jei šiuolaikiniame pasaulyje rūpinantis kūnu ir siela populiarios visokios jogos, pilatesai ir magiški grybukai, tai Halinos Kairiūkštytės tarpukarinis geros savijautos garantas buvo čiuožinėjimas ant ledo.
Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės sūnus Julius Jacyna gimė 1919 m. Sibire. Vos po poros metų Kairiūkštytės vyras Witoldas Jacyna susidėjo su kita moterimi ir šeimą paliko, tad 1921 m. motina ir sūnus grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais Kairiūkštytė išvyko studijuoti į užsienį, palikusi sūnų senelių Julijos ir Juozo Kairiūkščių priežiūroje.
Patyrinėjus išlikusius 30-50 metų sulaukusio Juliaus Jacynos laiškus mamai, peršasi išvada, kad sūnus Kairiūkštytę laikė autoritetu, vertino kaip menininkę ir mokslininkę. Pavyzdžiui, 1961 m. laiške jis pasidžiaugė, kad mama ne tik rašo apie meną, bet pagaliau sugrįžo prie piešimo - ir atsiuntė jai dažų.
Grįžtant prie Kairiūkštytės gyvenimo Rygoje etapo, dienoraščiuose ji dažnai liūdėjo ir ilgėjosi Juliukėlio, tačiau sąmoningai pasirinko meilę vyrui, o ne trylikametį sūnų - iš dienoraščių paaiškėja, kad Kairiūkštytės nuomone, dėl tikros meilės yra verta atsiskirti nuo brangiausio sūnelio. Panašu, kad Kairiūkštytė visų pirma save laikė moterimi, mokslininke, menininke - ir tik tada mama.
Apie meilę Kairiūkštytė pradėjo rašyti jei ne lopšyje, tai vėliausiai jau būdama šešiolikos - pirmuose išlikusiuose savo užrašuose 1913-1914 m., kurių vienoje pusėje pieštuku surašytos matematinės lygtys ir jų sprendiniai, o kitoje gyvenimo lygtys - eilėraščiai apie meilę lenkų kalba ir vardas Stefan, šalia kurio skliausteliuose: „takie drogie najdroższe dla mnie zewszystkich imion na ziemi, imie!“ („toks brangus, man brangiausias iš visų vardų žemėje vardas!“).
Tiriamuoju laikotarpiu, dar iki pažinties su Eliasu, 1929-1931 m. dienoraščiuose mylimųjų aprašymų - nors vežimu vežk. Tačiau šiame straipsnyje siūloma į tai žiūrėti ne tarpukariškai, kaip į nepadorų ir moteriai nederamą elgesį, o kaip į savotišką sąmoningumo, savirefleksijos, savo poreikių suvokimo išraišką.
Apskritai dienoraščiuose Kairiūkštytė fiksavo ne tik sueities pozas, ne tik čiuožinėjimo ant ledo niuansus, bet ir dar šį tą: žodžiu „svečiai“ buvo žymimos menstruacijų pradžios dienos, žymėti ir apsilankymai vonioje, o kartais ji nupiešdavo širdelę, ko gero, pažymėdama glamonių kupiną naktį. Santykius su antruoju vyru Ģedertu Eliasu pirmuosius porą metų (1932-1934) Kairiūkštytė aprašo gana detaliai, įvardija mylėjimosi pozas, jas įvertina, jaudinasi dėl suplyšusių apsaugos priemonių ir kt.
Taip pat Kairiūkštytė dienoraštyje mini, kad bandė ne kartą paaiškinti savo vyrui, kad jai reikalinga ilgesnė įžanga, meilės žaidimas, „man mylimojo glamonė reikalinga kaip saulė gėlytei“, tačiau jam buvo nė motais. Kitaip tariant, jaučiama stipri savirefleksija seksualumo klausimais: „Ach! Aš dar jauna, jutulinga moteris! Man dar norisi erotikos, erotiškos atmosferos, aistringų glamonėjimų - fiziškos meilės - o čia reikia gyventi ištisomis dienomis kaip kokiai vienuolei“.
Kairiūkštytė domėjosi santuokos pagerinimo būdais ir savipagalbos literatūra, pavyzdžiui, skaitė knygą apie idealią santuoką, su kuria nesėkmingai bandė supažindinti ir sutuoktinį. Taip pat skaitė Victoro Margueritte’o kūrinį La Garçonne (1922), kuriame pasakojama apie jauną moterį, kuri, sužinojusi, kad jos mylimasis yra neištikimas, pradeda nepriklausomos ir savarankiškos moters gyvenimą.
Posovietinis moteriškumo ir motinystės troškimas
Dvi debiutinės poezijos rinktinės, Jurgitos Jasponytės "Šaltupė" ir Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės "Kvėpuoju", kurių autorės abi gimusios 1981 metais, patraukė dėmesį. Nors motinystė nėra pagrindinė šių knygų tema, ji iškyla kaip jose kuriamų poetinių personų asmeninės brandos kulminacija. Abiejose autobiografinėse knygose konstruojamos jaunų moterų raidos trajektorijos nuo vaikystės, per paauglystę, ankstyvąsias meilės ir seksualines patirtis. Aukščiausią laimės tašką jos pasiekia susitikus svajonių princą, gyvenimo vyrą, o abi knygos baigiasi sublimuojančia, transformuojančia, viską atperkančia poetinių personų motinyste.
Šiame kontekste, poetinės Jasponytės ir Pilypauskaitės-Butkienės motinytės išraiškos atspindi posovietinį tradicinio moteriškumo ir motinystės troškimą. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad jos atspindi poreikį simboliškai įtvirtinti įkūnytą motinystės ryšį bei jį įtvirtinti kalboje.
Kitoje spektro pusėje yra Giedrės Kazlauskaitės poetinė kūryba. Jos poetinis pasaulis nuo konfesinio pobūdžio anksčiau aptartųjų rinkinių skiriasi intelektualumu ir erudicija. Pirmoje jos poezijos knygoje "Heterų dainos", be kitų dalykų, kalbama apie seksualinės jos pakraipos ir motinystės troškimo konfliktą bei kaltės jausmą transgresyviai apsisprendus tapti motina heteronormatyvioje Lietuvos visuomenėje.
Motinystės sąvokos apibrėžimas
Dabar motinystės sąvoka labai išsiplėtusi, egzistuoja visas diskursas apie nemotinystę - teigiama, kad nutartis, pasirinkimas neturėti vaikų irgi yra motinystės forma. Anksčiau tokios moterys kaip Simone de Beauvoir rinkdavosi neturėti vaikų todėl, kad visuomenėje, kurioje jos gyveno, buvo neįmanoma suderinti kūrybos ir vaikų auginimo, o mes gyvename visuomenėje, kurioje tai iš dalies įmanoma, bet tam pačiam sprendimui atsiranda kitų priežasčių. Nepaisant to, moterys vis tiek turi motinystės poreikį - tuomet atranda kitų to poreikio formų; kalbama ir apie neturėjimo vaikų gedulą - jos nenori būti motinomis, renkasi jomis nebūti ir tai nėra skausmingas pasirinkimas, bet tą gedulą pereiti vis tiek reikia.
Literatūriniame tyrime ieškoma bet kokių žanrų meninių tekstų, kuriuose vaizduojami užsienyje vaikus auginančių motinų personažai. Visuose šiuose tekstuose, visiškai be išimčių, aptariama kalbos problema - kokia kalba motinos kalba ar nekalba, susikalba ar nesusikalba. Motinas šiuose tekstuose galima skirstyti į tris tipus: „tylinčios motinos", transkalbės ir daugiakalbės.
Emigrantės iš šalių su traumine praeitimi arba iš totalitarinių režimų dažniau tampa „tylinčiomis motinomis". Lietuvių motinos Ženevoje džiaugiasi galėdamos atsidėti tik vaikų auginimui - kadangi sovietmečiu tai buvo neįmanoma.
Lietuvių literatūroje ir viešajame diskurse vyrauja labai tradicinis požiūris į motinystę - netapusi motina, netapsi nei moterimi, nei žmogumi, neišsipildysi kaip asmenybė. Tad apie tai neverta nė kalbėti. Geriau pakalbėkime apie tai, kaip kūrėjoms sekasi persiplėšti per pusę, kai, likus dienai iki dedlaino, vaikui užkyla temperatūra. Tačiau vaikai padeda pasitikrinti, kiek esu čia ir dabar, nes būdama mama turiu būti čia ir dabar. Darbo įpročiai tampa reguliaresni, dienotvarkė - labiau struktūruota.
Šiandien galiu nuoširdžiai pasakyti, kad Viltautas yra mano širdies šviesa ir gražesnio veido man pasaulyje nėra. Prisimenu ir išgyventus sunkumus, gal todėl kol kas esu tik vieno vaiko mama.
Man motinystė kainuoja. Šiemet švenčiu keturiasdešimtmetį - toks nueito kelio persižiūrėjimo laikas. Iš kur ateinu, kur esu, kur noriu keliauti toliau. Atsistojau tarsi ant kalnelio, o gal dangoraižio stogo, stengiuosi įsižiūrėti. Į motinystės patyrimą taip pat. Tad klausimas labai laiku.
Motinystės sampratos raida:
Motinystės samprata istorijos eigoje patyrė nemažai transformacijų. Ši lentelė atspindi pagrindinius pokyčius:
| Laikotarpis | Vyraujantis požiūris į motinystę | Pagrindinės idėjos |
|---|---|---|
| Iki feminizmo | Motinystė kaip biologinė lemtis | Moters vertė siejama su gebėjimu gimdyti ir auginti vaikus. Motinystė - svarbiausia moters gyvenimo dalis. |
| Antroji feminizmo banga (7-8 dešimtmečiai) | Motinystės institucijos kritika | Motinystė - socialinis konstruktas, tarnaujantis vyrų interesams. Pabrėžiama moters teisė rinktis motinystę. |
| Ekofeminizmas (8 dešimtmetis) | Motinystės kaip moters stiprybės pabrėžimas | Moters gebėjimas gimdyti - jos sudievinimo priežastis. Domėjimasis matrilinijine santvarka ir Motinos Deivės religija. |
| Šiuolaikinis feminizmas | Motinystės ambivalentiškumo pripažinimas | Motinystė - kompleksiška patirtis, apimanti tiek džiaugsmą, tiek sunkumus. Pripažįstama moters teisė rinktis nemotinystę. |
tags: #motinyste #lietuviu #kuriniausia