Vaikai dėl mirties kenčia panašiai kaip ir suaugusieji, bet turi mažiau savivokos ir gynybinių mechanizmų, todėl gali nukentėti labiau. Galvojant apie vaikus svarbu suvokti, kad jie dažnai galbūt žino daugiau, nei mes manome. Kai tėvai natūraliai mėgina „apsaugoti“ savo vaikus nuo skausmo, slėpdami faktus, kartais net mažiausias vaikas supranta, kad nutiko kažkas baisaus, ir nori sužinoti, kodėl visi verkia. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai į mirtį žiūri kaip į laikiną reiškinį. Jie žaidžia žaidimus, kuriuose kažkas yra miręs ir vėl sugrįžta.
Nuo 10 metų iki paauglystės vaikai gali nemokėti parodyti, kad nori pasikalbėti apie jausmus. Būkite atviri jų klausimams. Sakykite teisybę ir kiek įmanoma labiau, atsižvelgiant į vaiko amžių. Į procesą įtraukite ir vaiką. Jei jis nori dalyvauti laidotuvėse, leiskite dalyvauti. Jei kartu su kitais žmonėmis nori apžiūrėti kūną, leiskite. Leiskite jam pasijausti šeimos dalimi. Venkite dviprasmiškai suprantamų terminų. Stebėkite, kokius vartojate žodžius, neprilyginkite mirties kelionei. Vaikas gali bijoti, kad tėvai išvyks į kelionę ir niekada nesugrįš. Netapatinkite mirties su miegu, nes vaikas gali bijoti eiti miegoti. Nesakykite, kad mirusysis dabar yra su Dievu be platesnio paaiškinimo. Įsitikinkite, kad vaikas supranta skirtumą tarp nedidelės ligos ir mirtinos ligos.
Priimkite vaikų linksmumą ar humorą. Kartais į stresines situacijas sureaguojame juoku. Priimkite tai iš vaiko. Dovanokite vaikui meilę. Neleiskite jam pajausti, kad yra paliktas, apleistas, ypač jeigu neteko kažkurio iš tėvų. Nesitikėkite, kad vaikas žinos atsakymus į visus klausimus. Mirtis yra natūralus, bet kiekvienam labai skaudus išgyvenimas. Vaikui augant, jam kyla daugybė klausimų, o susidūręs su artimo mirtimi vaikas išgyvena netekties jausmą.
Kaip kalbėti su vaikais apie mirtį skirtinguose raidos etapuose
Suaugusieji dažnai susiduria su dilema: kaip kalbėti su vaikais apie mirtį? Ar vaikas pats užduoda klausimus? Jei mes šeimoje susidūrėme su artimojo netektimi, apie tai turime papasakoti ir vaikui. Kalbėdami apie mirtį, turėtume atsižvelgti į vaiko amžių, nes kuo jaunesnis, tuo labiau ribotas jo įsivaizdavimas apie šį reiškinį. Dažniausiai mažesni vaikai nesupranta, kad tai yra negrįžtamas procesas. Suaugusiems reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip: užmigo, išvyko, iškeliavo, išėjo į dangų. Šie žodžiai klaidinantys ir vaikas dėl savo mąstymo ypatumų gali tikrai įsivaizduoti, kad žmogus išskrido į dangų ar užmigo. Todėl apie mirtį rekomenduojama kalbėtis su vaikais tikroviškais terminais. Galime sakyti, kad žmogus mirė, nebegyvas, nebegyvens.
„Norėčiau tau pranešti liūdną žinią, mums visiems yra skaudu, bet (vardas) mirė.“ Labai svarbu, kad mes ištransliuotume, jog normalu yra liūdėti ir jaustis sutrikusiam ar piktam. Kalbantis su vaiku apie netektį, normalu parodyti ir savo jausmus, nebijoti būti pažeidžiamiems tokiomis akimirkomis. Tėvams svarbu būti atviriems ir nebijoti vaiko užduodamų klausimų, tačiau per daug nesigilinti į detales su mažesniais vaikais, jiems geriausiai tai pateikti paprastais ir aiškiais faktais. Būkite atviri, jauskite ir kalbėkite. Tėvams svarbiausia būti atviriems, nebijoti susidurti su vaiko jausmais bei patiems rodyti savuosius. Išlaukite, tačiau vis pasiūlykite pasikalbėti.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: motinų atvejis
Kartais vaikai gali visiškai neparodyti jokios reakcijos, bet dažniausiai nesureaguodami jie tarsi atmeta tą žinią. Paraginkite vaiką kūrybiškai išreikšti jausmus. Prisiminkite gražias akimirkas. Tėvai turėtų nebijoti patys kalbėti apie netektį, kartu prisiminti gražias akimirkas su tuo žmogumi. Rekomenduojama kartu su vaiku sugalvoti ritualus ar šeimos tradicijas, kaip prisiminti mirusį žmogų. Reikėtų atsižvelgti į tai, kiek laiko praėjo po netekties, nepatartina kreiptis į psichologą, jei tai įvyko neseniai. Svarbu suprasti, kad gedėjimas yra procesas ir jį išgyventi geriausiai padeda vaiko artimiausio aplinka - šeima. Reikėtų vaiką stebėti, palaikyti, būti empatiškiems. Reikėtų bent pusės metų, kad ši žinia „susigulėtų“, o pats gedėjimas gali trukti dar ilgiau. Jokiu būdu nereikia skubėti, nes pirmosios reakcijos gali būti labai įvairios. Kartais vaikas pradžioje gali nerodyti jokių reakcijų, o vėliau susivokia, kad tikrai, kas įvyko, yra tikra.
Ką patarti tėvams ir specialistams
Pamokausi apie mirties temą, kai reikia paaiškinti ikimokyklinukams: jei ryšys su mirusiuoju yra artimas, suteikite vaikui galimybę atsisveikinti. Vyresnio vaiko galėtume paklausti, ar jis norėtų dalyvauti laidotuvėse. Svarbu informuoti vaiką, kas vyksta laidotuvių metu, kad viskas vyks rimtai, susirinks daug žmonių ir jie gali verkti, būti emocionalūs. Rekomenduojama pasirūpinti, kad būtų žmogus, kuris galėtų išeiti su vaiku bet kuriuo metu, nes laidotuvės yra pakankamai intensyvus ir ilgas procesas. Turėtume vengti pasakymų, kad gyvūnas „iškeliavo, užmigo“, nes tokie pasakymai yra klaidinantys. Gyvūną dažnai prilyginame artimajam ar šeimos nariui, todėl galima parodyti vaikui, kad normalu liūdėti ir ilgėtis. Turime būti atviri su vaiku, nevengti parodyti, kad ir mes liūdime. Jei tėvai nerodys emocijų, vaikui gali kilti mintis, kad augintinis niekam nerūpi ir tarsi nieko neįvyko.
Paimkime pavyzdį iš psichologų gairių: „Labai svarbu vaikų neišgąsdinti, bet taip pat ir perdėtai nebandyti apsaugoti nuo informacijos apie gyvenimo ciklą“. Kai vaikui skaudus įvykis, būtina būti atviriems, nebijoti rodyti savo jausmų, o kartu pateikti alkoholiškai aiškius faktus. Svarbu atminėti, kad vaikai supranta ir jaučia daug daugiau nei kartais mano suaugusieji, todėl slėdami jausmus galime sukelti papildomą nerimą. Kaip teigia psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė, „neperdideli dramatiškumai ir emocijų slėpimas kenkia vaiko saugumui“.
Specialistų įžvalgos ir praktiniai patarimai
- Kalbėkite su vaiku paprastai ir aiškiai, pasirinkdami amžiui tinkamus terminus.
- Venkite dviprasmių išsireiškimų: „užmigo“, „išėjo“, „į dangų“ - pasakykite konkrečiai: „mirė“, „jo kūnas nustojo veikti“.
- Leiskite vaikui išreikšti emocijas: verkti, pykti, juoktis - tai normalu ir būtina gedėjimo dalis.
- Įsitikinkite, kad vaikas supranta, jog mirtis nėra atsakomybė už ką nors.
- Įtraukite vaiką į ritualus, prisiminimus ir tradicijas; kurkite piešinius, rašykite laiškus mirusiam, dainuokite ar skaitote kartu.
- Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse ar apžiūrėti kūną, suteikite galimybę, bet užtikrinkite, kad yra suaugęs saugumo garantijomis.
- Nesakykite: „mirė Dievo nuosavybė“ ar kitais dviprasmiškais pasakymais; aiškiai pristatykite, kas nutiko.
- Laikykitės įprastos kasdieninės rutinos, kuri suteikia vaikui saugumo pojūtį.
- Pasirūpinkite, kad vaikui būtų žmogus, su kuriuo galėtų pasikalbėti, jeigu jis jaustųsi nejaukiai ar išsigandęs.
- Atminkite, jog pirmosios reakcijos gali būti įvairios: kai kurie vaikai gali staiga susivokti po kurio laiko; svarbu būti kantriems.
Kai kalbame apie mirties realijas šeimoje
Taikant praktinius patarimus liudnosios žinios teikimą, svarbu būti sąmoningi: „Vaikai supranta ir jaučia daug daugiau nei kartais mano suaugusieji, todėl slėpimas gali sukelti dar didesnį nesaugumo jausmą.“ Psichologai rekomenduoja laikytis aiškių ir konkretų faktų, kartu nepamirštant užtikrinti, kad vaikas turi galimybę išreikšti savo emocijas bei užduoti klausimus.
Taip pat skaitykite: Šventės ir motinos teisės į vaiką
Taip pat skaitykite: Vaiko atvežimas