Socialinis darbas: kas tai?

Socialinis darbas yra kompleksinė veikla, reikalaujanti specifinių įgūdžių ir žinių. Tyrėjai pažymi, kad realaus gyvenimo problemos, su kuriomis susiduria socialinio darbo klientai, dažnai yra sudėtingos, todėl profesionalams, dirbantiems socialinio darbo srityje, reikia labai specifinių ir kompleksinių žinių bei įgūdžių. Įgūdžių ir žinojimo įvairovės poreikį socialiniame darbe didina ir tai, kad socialiniai darbuotojai tuo pačiu metu yra priversti dirbti skirtingoje socialinėje aplinkoje - klientas ir jo aplinka, socialinio darbo organizacija, organizacijos, kurios susijusios su klientu, kitos pagalbą teikiančios organizacijos, valdžios ir viešojo sektoriaus organizacijos.

Socialinis darbas - veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialines problemas, susidoroti su sunkumais, stiprinti atsparumą iššūkiams, ugdyti jų savarankiškumą, atsakomybę. Šios profesijos atstovai prisideda sprendžiant opias visuomenės problemas, tokias kaip smurtas artimoje aplinkoje, socialinė atskirtis, skurdas, priklausomybės ir kiti sunkumai, su kuriais susiduria žmonės, patekę į sudėtingas gyvenimiškas situacijas.

Socialinis darbas visuomenei yra naudingas arba labai naudingas, - taip sakė dauguma (77 proc.) visuomenės nuomonės agentūros „Spinter tyrimai“ spalio mėnesį apklausoje dalyvavusių respondentų.

Socialinis darbas išgyvena tam tikrą pakilimo laikotarpį. COVID-19 parodė, kad ši profesija yra būtina užtikrinti gyvybinėms valstybės funkcijoms - jau nebėra dvejojančio žmogaus, kad taip yra. Anksčiau kalbėdavome tik apie mokytojus, gydytojus, beveik niekada neminėdavome socialinių darbuotojų. Manau, dabar situacija keičiasi.

Socialinio darbo studijų programa skirta parengti socialiniams darbuotojams, gebantiems dirbti su įvairių poreikių ir galimybių žmonėmis. Socialinio darbo studijų programą Šiaulių valstybinėje kolegijoje pasirinkę studentai turi galimybę tris praktikas atlikti ir savanoryste užsiimti skirtingose socialinę pagalbą teikiančiose įstaigose: Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Lietuvos Carito Šiaulių skyriuje, Šiaulių apygardos probacijos skyriuje ir kt.

Taip pat skaitykite: Vaikai Rizikos Šeimose

Kaip pažymi Thurow (1978), ekonomistai vengia psichinių pajamų analizės, nes ji griauna neoklasikinės ekonomikos teorijos postulatus. Pavyzdžiui, standartiškai teigiama, kad asmens ir socialinės gerovės šaltinis yra vartojimas, o įtraukus psichines pajamas, gerovės šaltiniu tampa ir pats darbas.

Socialiniai darbuotojai dirba sudėtingą ir pavojingą darbą už santykinai nedidelį darbo užmokestį. Tyrimai rodo, kad asmenims, kurie siekia įgyti socialinio darbuotojo profesiją, darbo užmokestis ir socialinis statusas nėra svarbiausi dalykai. Watermano (2002) nuomone, į socialinį darbą neretai įsitraukiama dėl idealų, įsitikinimo, jog galima pakeisti pasaulį į gerąją pusę.

Psichinės pajamos socialiniame darbe

Visa tai, ką socialinis darbuotojas gauna dirbdamas be darbo užmokesčio ir nepiniginių pajamų (pvz., nemokami pietūs, sveikatinimo paslaugos ir kt.), sekant Beckeriu (1965), galima pavadinti psichinėmis pajamomis. Kadangi nėra universalios psichinių pajamų koncepcijos ir jų šaltinių modelio, remiantis Colemano, Banduros ir Zukermano idėjomis sukurtas psichinių pajamų šaltinių modelis buvo tikrinamas empiriniu tyrimu.

Pajamos yra tai, ką asmuo ar socialinis veikėjas (pvz., formali organizacija, bendruomenė, šeima ir kt.) gauna mainais už darbą, produktus ar išteklius. Visų pirma galima skirti dviejų rūšių pajamas priklausomai nuo to, pajamų gaunama iš pačios veiklos ar už tai, kad atlikta tam tikra veikla. Colemano (2005) teigimu, paskatų struktūra sąveikai (ir darbo santykiams) gali būti paprasta ir kompleksinė. Paprasta paskatų struktūra, kai paskatos kyla iš pačios sąveikos. Pavyzdžiui, įsimylėjėliai yra romantiniame santykyje, nes pats santykis kuria tai, kas juos skatina būti kartu ir sąveikauti. Kompleksinė paskatų struktūra - kai paskatų sąveikauti ar atlikti konkrečią veiklą kyla ne iš pačios sąveikos. Pavyzdžiui, pardavėja konsultuoja pirkėjus - sąveikauja su pirkėjais todėl, kad jai už tai moka pinigus parduotuvės savininkas.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Ekonomistai šalia piniginių pajamų skiria ir psichines pajamas (angl., psychic income), kurios aprėpia tokius sunkiai pinigais išreiškiamus dalykus, kaip antai garbė, galia, draugystė, fizinis diskomfortas ir kt. Reikia pažymėti, kad ekonomistai neturi bendros psichinių pajamų klasifikacijos ir apskritai skiria du šaltinius - pačią veiklą, darbą ir darbdavio veiklą, kuriai reikia papildomų išlaidų. Iš dalies tai atliepia Colemano idėjas, tačiau čia dėmesys sutelktas tik į darbuotoją, darbą ir darbdavį, o Colemano modelis leidžia plačiau pažvelgti į kitas psichinių pajamų rūšis (pvz., padėka iš paslaugų gavėjų (pacientų) ar jų artimųjų (mokinių tėvų) ir kt.).

Psichologai pinigais neišreikštus su darbu susijusius apdovanojimus analizuoja pagal pasitenkinimą darbu. Aziri (2011), apžvelgdamas įvairias pasitenkinimo darbu koncepcijas, teigia, kad iki šiol nėra bendros visų pripažįstamos pasitenkinimo darbu koncepcijos. Yra tyrėjų, pasitenkinimą darbu apibrėžiančių kaip teigiamus ir neigiamus vidinius asmens išgyvenimus, o kiti ieško elgesio ir emocinių pasitenkinimo darbu indikatorių. Yra įvairių pasitenkinimo darbu modelių (Furnham, 1991; Aziri, 2011; Zhu, 2013) ir jie apima asmens lygmens (demografinės charakteristikos, poreikiai, asmeninės savybės, lūkesčiai ir kt.), organizacijos lygmens (santykiai su bendradarbiais, darbo sąlygos, darbo turinys, žmogiškųjų išteklių vadyba, darbo apmokėjimas įvairiomis formomis ir kt.), makrolygmens (bendruomenėje dominuojančios vertybės, gyvenimo modeliai ir kt.) kintamuosius.

Remiantis ekonominiu požiūriu vengiama psichinių pajamų įtraukimo į ekonominę analizę, nes tai griauna esamus ekonominius modelius ir dėl to nevyksta psichinių pajamų empirinių tyrimų plėtra, o psichologijoje yra daug modelių, todėl pasitenkinimo darbu arba psichinių pajamų analizė vyksta skirtingomis kryptimis. Kaip nurodo Headey (1993), ekonomistai turi gerą modelį, bet yra problemų dėl kintamųjų, o psichologai, atvirkščiai, turi gerų kintamuojų, bet prastus modelius.

Socialinis darbuotojas psichinių pajamų gali gauti ne iš pačios veiklos, bet už tai, kad ją atlieka. Dažniausiai tai yra darbo užmokestis ir nepiniginės pajamos (pavyzdžiui, darbas erdviame miesto centre su gražiu vaizdu pro langą, biure). Bendradarbiai gali kurti psichines pajamas socialiniams darbuotojams tada, kai atitinkama socialinio darbuotojo veikla turi tiesioginį poveikį kito darbuotojo gerovei. Tačiau didžiausias psichinių pajamų šaltinis yra socialinio darbo klientai ir jų artimieji.

Modelio, vaizduojamo 2 paveiksle, pagrindas yra Colemano paskatų analizė. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas psichinių pajamų gali gauti atlikdamas socialinio darbo veiklą ir už tai, kad atlieka socialinio darbo veiklą.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Socialiniai darbuotojai savo veikla dažniausiai siekia teigiamų, adaptyvių, konstruktyvių pokyčių asmenų, šeimų ar grupių, kurios susiduria su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, gyvenime. Galima kelti hipotezę, kad jeigu socialiniam darbuotojui jo atliekama veikla atrodo prasminga, tai jis gauna psichinių pajamų.

Socialiniame darbe sprendžiamos problemos, kurių negali įveikti kitos socialinę integraciją vykdančios organizacijos ar patys žmonės, todėl čia apstu iššūkių, emocijų ir tai gali būti tiek optimalios stimuliacijos šaltiniu, tiek ir per didelės stimuliacijos šaltiniu priklausomai nuo asmens. Kaip rodo tyrimai, viena iš priežasčių, kodėl asmenys renkasi socialinio darbo veiklą, yra iššūkiai.

Autonomija yra būtina veiksmingo socialinio darbo sąlyga. Kaip nurodo Rimkus (2015), šiuolaikiniame pasaulyje, kas yra suprantama kaip tiesa, labai priklauso nuo konteksto ar susiklosčiusių aplinkybių. Socialinė realybė tampa apibrėžimų ir interpretacijų objektu, todėl socialinis darbuotojas ir klientas, užuot vadovavęsi standartiniais savo vaidmenimis ir bendravę laikydamiesi jų apibrėžtų ribų, turi kurti patys savo bendravimo, bendradarbiavimo diskursą. Taigi socialinis darbas tampa kūryba, kuri yra neįmanoma be autonomijos.

Galiausiai socialinis darbuotojas gali įgyvendinti savo valdžią klientams. Kaip nurodo evoliucinės psichologijos atstovai, žmonės turi natūralų siekį būti tarp kitų žmonių ir didinti savo statusą grupėje. Socialiniame darbe yra daug galimybių dominuoti ir įgyvendinti valdžią, nes dažnai socialinio darbo klientai yra priklausomi nuo socialinių darbuotojų. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali paveikti sprendimą, asmeniui suteikti socialines paslaugas ar jų nesuteikti. Nors tai ir prieštarauja humanistiniams socialinio darbo idealams, tačiau dalis socialinių darbuotojų gali išnaudoti valdžios įgyvendinimo galimybes socialiniame darbe.

Socialinio darbuotojo darbo užmokestis

Socialinių darbuotojų darbo užmokestis kiekvienais metais auga. Palyginti su 2018 metais, darbo užmokestis padidėjo dvigubai. Vidutinis socialinių darbuotojų darbo užmokestis „į rankas“ 2023 m. yra 1163 eurai, 2018 m. buvo 583 eurai.

Nepaisant to, vidutinis socialinių darbuotojų darbo užmokestis vis dar nesiekia vidutinio darbo užmokesčio šalyje - šiemet jis sudaro 95,5 proc.

Nuolat siekiama užtikrinti geresnes darbo sąlygas socialiniams darbuotojams. Nuo 2022 metų spalio veikia Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras, kuris yra atsakingas už nemokamų mokymų organizavimą ir vedimą, metodinės pagalbos teikimą, naujų socialinių paslaugų srities darbuotojų palydėjimą jų profesinėje veikloje.

Nuo šių metų liepos mėnesio veikia Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodeksas.

Metai	Vidutinis darbo užmokestis "į rankas"
2018	583 eurai
2023	1163 eurai

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siekia, kad socialinis darbas šalyje būtų matomas ir vertinamas, o socialiniai darbuotojai, kaip savo srities profesionalai, prilygtų kitų, prestižinėmis laikomų profesijų atstovams, įgytų ir išlaikytų žmonių pasitikėjimą, būtų aktyvūs ir iniciatyvūs.

tags: #monika #socialinis #darbas