Socialinis darbas yra besivystanti sistema, orientuota į bendruomenės ir atskirų asmenų gerovę. Iš pradžių orientuotas į savanorišką sistemą, jis palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratinei gerovei.
Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, kad socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Labai svarbūs socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai.
Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę. Socialinis darbuotojas, kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua.
Socialinis darbas su jaunimu
Socialinis darbas su jaunimu gatvėje yra unikali ir dinamiška veikla, kurios pagrindinis tikslas yra pasiekti tuos jaunus žmones, kurie dažnai lieka nuošalyje nuo tradicinių socialinių paslaugų.
Vienas iš būdų siekti darbo su jaunimu kokybės ir ją užtikrinti - jaunimo darbuotojų ugdymas ir kompetencijų tobulinimas. Šiuo atveju turi būti kalbama ne tik apie profesinių kompetencijų tobulinimą, bet ir apie atsakomybės ir sąmoningumo ugdymą.
Taip pat skaitykite: Mobilūs keltuvai: gidas
Darbui su jaunimu, kaip ir bet kuriam kitam darbui, neužtenka vien pašaukimo, tai reikalauja profesionalaus pasiruošimo ir specifinių asmeninių ir socialinių gebėjimų, iniciatyvumo ir kūrybiškumo, dalykinių ir metodinių kompetencijų. Tam, kad galima būtų pagelbėti jaunam žmogui spręsti iškilusias problemas, reikia specialių žinių. Žinios, gebėjimai ir kompetencijos turi būti nuolatos lavinami. Todėl čia atsiranda su jaunimu dirbantys asmenys, kurie gali būti įvardijami, kaip jaunimo darbuotojai.
Lietuvoje jaunimo darbuotojų sąvoka kol kas nėra apibrėžta. Tarp jaunimo politikos ekspertų jaunimo darbuotojais vadinami tie asmenys, kurie dirba jaunimo veiklos srityje, t. y. kai jauni asmenys yra ne šeimoje, ne pamokose ir ne darbe. Dauguma jaunimo darbuotojų dirba savivaldybių švietimo, kultūros, sporto, socialinėse institucijose ir pagal svarbiausią veiklos profilį vadinami pedagogais (vadovauja būreliui mokykloje), socialiniais pedagogais, kultūros darbuotojais, sporto treneriais, socialiniais darbuotojais.
Paprastai tariant, darbas su jaunimu, tai jaunų žmonių ugdymo veikla, vykdoma atsižvelgiant į jų poreikius, siekiant sudaryti sąlygas jauniems žmonėms įsitraukti į veiklas ir skatinti juos sąmoningai ir atsakingai kurti asmeninį bei profesinį gyvenimą, tapti aktyviais visuomenės nariais. Darbas su jaunimu nėra tapatus jaunimo veikloms, tačiau gali būti vykdomas jaunimo organizacijų, kurios visgi nėra vienintelės darbo su jaunimu įgyvendintojos. Antra, darbe su jaunimu yra remiamasi neformaliojo ugdymo principais, tačiau ne visoms darbo su jaunimu formoms ir ne visoms tikslinėms grupėms neformalusis ugdymas yra tinkamas ir / ar reikalingas.
„Šiuolaikinis socialinis darbas su jaunimu, leidžiančiu laiką gatvėje, yra kupinas iššūkių. Čia svarbiausiu įrankiu tampa pats socialinis darbuotojas. Žmogiškasis ryšys yra neįkainojamas. Mūsų, socialinių darbuotojų, pagrindinis tikslas - užmegzti nuoširdų dialogą su jaunimu, jam padėti. Mums yra labai svarbu pasitikėjimas, kuris atsiranda dėmesingai klausantis ir parodant nuoširdų susidomėjimą jaunimo problemomis. Šioje dinamiškoje aplinkoje kūrybiškumas, žmogiškasis ryšys ir bendruomenės palaikymas ir įsitraukimas - pagrindiniai įrankiai, padedantys pasiekti tikslus. Svarbiausia nepamiršti, kad tikėjimas jaunimo potencialu ir atkaklumas gali įveikti net didžiausius sunkumus. Mūsų tikslas -- nepamesti jaunimo gatvėje ir užtikrinti darbų tęstinumą - liko nepakitęs nuo 2017 m., kuomet ir buvo pradėtas darbas su jaunimu, leidžiančiu laiką gatvėje, Alytuje.
VšĮ Alytaus miesto bendruomenės centras nuo 2018 m. vykdo tęstinį kryptingą socialinį darbą su jaunimu, finansuojamą Alytaus miesto savivaldybės lėšomis ir Jaunimo reikalų departamento (dabar Jaunimo reikalų agentūros) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektų lėšomis. Ir šiemet baigiamas įgyvendinti nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. vykdomas Jaunimo reikalų agentūros prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamas projektas „Darbas su jaunimu gatvėje: Alytus 2024“. Šiuo projektu buvo siekiama sumažinti gatvėje laiką leidžiančio jaunimo (14-29 m.) socialinę atskirtį ir didinti jo galimybes pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
„Mes, socialiniai darbuotojai, su jaunais žmonėmis, leidžiančiais laiką gatvėje, kūrėme abipusiu pasitikėjimu grindžiamus santykius tose vietose, kur dažniausiai jie renkasi. Vasarą susitikdavome Jaunimo parke: pavėsinėse prie „šaškių“, tinklinio, krepšinio, stalo teniso, „parkūro“, lauko treniruoklių erdvių, prie Dailidės ežerų, prie Putinuose esančių bendrabučių. Rudenį ir žiemą darbas su jaunimu, laiką leidžiančiu gatvėje, vykdavo ir uždarose teritorijose (parduotuvių prieigose, Alytaus sporto ir rekreacijos centro patalpose ir prieigose, kur buvo sukurta atskira erdvė gatvės jaunimui (prie teniso stalo). Organizavome kartu su jaunimu įvairias darbo su jaunimo grupe veiklas, didinančias jaunuolių sąmoningumą žalingų įpročių ir nusikalstamumo prevencijos klausimais. Taip pat, atsižvelgiant į šių jaunuolių individualius ar grupės poreikius ir problemas, teikėme jaunuoliams įvairią informaciją apie medicinines, psichologines, socialines ar kitos pagalbos galimybes.
VšĮ Alytaus miesto bendruomenės centro direktorė Loreta Trainavičienė pažymėjo ir ne mažiau svarbų faktą, kad „Alytaus miesto bendruomenės centras įsitraukė į vietos tarpžinybinį ir tarpsektorinį bendradarbiavimą, bei dirbo su bendruomene, siekiant ištirti situaciją numatytose teritorijose ir įtraukti jaunimą, leidžiantį laiką gatvėje, į veiklas: organizuoti susitikimai su minėtų seniūnaitijų seniūnaičiais, policijos, kitų institucijų darbuotojais. Reguliariai organizuoti gatvės darbuotojų komandos susirinkimai, projekto lėšomis jie įgijo kvalifikacinių žinių, dalyvaudami mokymuose, supervizijose.
Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus (toliau - Skyrius) darbuotojai, dirbdami socialinį darbą su benamystę patiriančiais asmenimis, taip pat pastebėjo, kad pastarieji dažnai nesikreipia pagalbos dėl įvairių priežasčių: neturi arba turi netikslios informacijos apie teikiamas (galimas gauti) paslaugas, nežino, nuo ko reikia pradėti norint gauti socialines paslaugas, o kartais tiesiog nedrąsu jų kreiptis, prašyti pagalbos. Stebint tokią situaciją, Kauno miesto socialinių paslaugų centre imta svarstyti, kaip reikėtų keisti socialinį darbą su benamystę patiriančiais asmenimis, kad juos pasiektų reikiama informacija, o socialinės paslaugos taptų prieinamos. Situacijų aptarimas, socialinio darbo praktikos įvertinimas padėjo kilti idėjai, kad dirbant su benamystę patiriančiais asmenimis paslauga turi ateiti pas žmogų. Taip Kauno miesto socialinių paslaugų centre atsirado nauja veikla - potencialių paslaugų gavėjų paieška vykdant mobilųjį socialinį darbą gatvėje su benamystę patiriančiais asmenimis.
„Vilnius Social Club“ patirtis
Mūsų pašnekovas Cedric Raffier - puikiai kalbantis lietuviškai prancūzas. Lietuvoje Cedric gyvena jau šešiolika metų ir kol kas neįsivaizduoja savęs be veiklos organizacijoje, kurią pats įkūrė - „Vilnius Social Club“.
Cedric pasidalino savo patirtimi: „Gimiau ir užaugau Puatje mieste, Vakarų Prancūzijoje. Studijavau vadybą, o po studijų pradėjau dirbti šioje srityje. Tuo pat metu dar buvau ir futbolo žaidėjas. Treneris pakvietė mane vesti užsiėmimus vaikams. Tai buvo mano savanoriška veikla. Tuo metu buvau dvidešimties. Supratau, kad man labiau patinka savaitgaliai, kai aš dirbu su vaikais, negu pirmadieniai, kada reikia važiuoti į tradicinį darbą. Tapo aišku, kad kažką savo gyvenime turiu keisti. Norėjau savanoriauti, išbandyti save kokioje nors užsienio šalyje, dirbant su vaikais.“
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
„Mano sutarties laikas buvo vieneri metai. Per tuos metus supratau, kad man tikrai įdomu tiek buvimas su vaikais, socialinis darbas, žmogaus teisės, kova už jas. Neabejojau, kad čia ir noriu būti. Turėjau kitą galimybę - grįžti į Prancūziją ir studijuoti socialinį darbą, bet pasirinkau kitą mokymosi būdą - per praktiką. Be to, aš ne studijuoti, o dirbti labiau norėjau. Penkis metus dirbau Pal. J. Matulaičio centre. Ir čia tikrai įgavau labai įvairios patirties. Pajutau, kad ateina tam tikra profesinė branda, kad jau galiu prisiimti daugiau atsakomybės. Radau savanorystės projektą Indijoje, vaikų globos namuose dirbti futbolo treneriu. Indijoje - visai kita kultūra, reikėjo labai stipriai išeiti iš savo komforto zonos. Tačiau ten galėjau praktikuoti dvi sritis, kurias pamėgau - futbolą ir socialinį darbą.“
Cedric pasakoja: „Baigėsi mano kontraktas Indijoje, grįžau į Prancūziją. Čia būnant mane vėl pasikvietė Pal. J Matulaičio centras dirbti su paaugliais, ir aš vėl sutikau. Tai buvo 2012 metai. Beveik iš karto 2013-aisiais sugalvojau sukurti savo veiklą. Man norėjosi pritaikyti sportą, nes jau buvau pajutęs, kokia tai paveiki priemonė. Įkūriau nevyriausybinę organizaciją „Vilnius Social Club“. Kaip tik birželio 13 d. Kurti klubą man labai padėjo kolegos iš Pal. J.Matulaičio centro, pavyzdžiui, padėjo paruošti įstatus. Tada tiek daug pagalbos sulaukiau iš aplinkinių žmonių: finansiškai padėjo, patalpas padėjo rasti. Aišku, pirmi du-trys „Vilnius Social Club“ veikimo metai buvo ieškojimų metas. Vedėme užsiėmimus vaikams iš globos namų. Turėjau suprasti, kaip veikia mano pajaustas metodas.“
„Paraleliai su futbolo programa, prieš septynerius metus sukūrėme naują programą - Naujininkuose pradėjome „Darbą gatvėje“. Po to gimė dar viena programa „Paauglių klubas“. Pastaroji programa - tai vaikų dienos centras, skirtas paaugliams nuo vienuolikos iki keturiolikos metų amžiaus. Tokių paslaugų labai trūksta Vilniaus mieste, ne tik Naujininkuose. O nuo pernai metų rudens pradėjome ketvirtą programą - „Mobilus darbas“.
„Vilnius Social Club“ programos
- Futbolo programa: Dalyvauja apie 90 vaikų nuo 8 iki 18 metų. Programa nemokama, partneriai - dienos centrai ir globos namai. Užsiėmimai vyksta kartą per savaitę, 2 valandas. Apjungiamas neformalus ugdymas, sportas, socialinis darbas.
- Darbas gatvėje: Socialinis darbuotojas nelaukia, kol žmogus ateis su problema. Pagalba priklauso nuo jaunuolių poreikio ir noro. Dirbama individualiai ir su grupėmis. Organizuojamos veiklos, sprendžiami konfliktai. Kiekvieną antradienį vyksta „maisto vakaras“. Taip pat siūlomas „minkštas darbas“.
- Paauglių klubas: Vaikų dienos centras paaugliams nuo 11 iki 14 metų. Paaugliai po pamokų tris kartus per savaitę ateina į centrą. Bandoma pajausti įvairias ribas, leidžiama jas pažeisti, kad suprastų, ką tai reiškia. Dirbama individualiai ir su šeima.
- Mobilus darbas: Darbas gatvėje skirtingose Vilniaus vietose. Konkrečią dieną, konkrečiu laiku būti atviroje viešoje erdvėje. Atsinešami žaidimai, siūloma jaunimui pažaisti ir taip mezgami santykiai.
„Futbolo programoje“ dalyvauja maždaug devyniasdešimt vaikų nuo aštuonių iki aštuoniolikos metų amžiaus. Taip pat turime alumni grupę - tai jaunuoliai, kurie užaugę pas mus, vis dar ateina ir žaidžia futbolą. Iki šiol ši programa buvo nemokama, o šiemet renkame simbolinį penkių eurų per mėnesį mokestį. „Vilnius Social Club“ turi įvairių partnerių - nuo dienos centrų iki globos namų. Būtent jie padeda pasiekti socialiai pažeidžiamų vaikų grupę. Užsiėmimai vaikams vyksta kartą per savaitę, nenorime, kad būtų intensyvu. Vieno užsiėmimo trukmė - dvi valandos. Jos praleidžiamos pagal tam tikrą struktūrą: keturios dalys, kurių kiekviena trunka po trisdešimt minučių. Pirma dalis - laisvalaikis, vaikai atsipalaiduoja, susikoncentruoja į mūsų erdvę, ši dalis baigiasi aptarimu rate. Antra dalis - panaši į standartinę futbolo treniruotę, vaikai daro pratimus. Sporto rezultato nesiekiame, labiau tai yra susipažinimas su kūnu, kūno koordinacija. Trečia dalis - futbolo užsiėmimas. Futbolas yra labai gera priemonė, kuri leidžia paliesti labai įvairias temas. Pavyzdžiui, kaip suvaldyti pyktį, iš kur jis atsirado: ar užsiėmimo metu, ar piktas jau atėjau. Gal kažkas atsitiko mokykloje, ar namuose. Mokomės suprasti, įvardyti emocijas. Kalbame apie santykius, apie integravimąsi į komandą. Pas mus lankosi vaikai ne tik iš lietuviškų šeimų, bet ir kitataučiai, pavyzdžiui, iš romų bendruomenės, migrantų vaikai. Kalbamės apie religijas, papročius, kitoniškumą. Vaikai neturi kur kalbėti apie savo emocijas, jausmus: mokykloje nėra kada, šeimoje - taip pat, tad jie gali čia, pas mus, reflektuoti, kaip jie jaučiasi. Teikdami paslaugas apjungiame neformalų ugdymą, sportą, socialinį darbą.
Lietuvoje panašaus darbo užuomazgų buvo prieš trisdešimt metų, bet jos nunyko. Prieš septynerius metus pradėjo veikti mūsų programa. Jos principas - socialinis darbuotojas nelaukia, kad pas jį ateitų problemų turintis žmogus. Pagalba gali būti labai įvairi. Ji priklauso nuo jaunuolių poreikio ir noro. Jei jaunuolis išreiškia norą keisti gyvenimo būdą, tik tada mes galime jam padėti. Dirbame ir individualiai, ir su grupėmis. Organizuojame veiklas, pavyzdžiui, žygius, stovyklas arba jaunuoliai ateina pas mus į centrą ir mes kartu gaminame valgyti. Kalbamės visomis temomis, kurios aktualios paaugliams: alkoholis, narkotikai, lytiniai santykiai. Kartais tiesiog sprendžiame jų tarpusavio konfliktus. Individuali pagalba taip pat labai įvairi. Ji gali būti ir trumpalaikė, ir ilgalaikė: gal turi problemų šeimoje, gal ieško darbo ar neturi kur gyventi. Mes padedame, tai vadiname palydėjimu. Kiekvieną antradienį pas mus vyksta „maisto vakaras“. Tai atvirų durų principo renginys - bet kas gali ateiti, gaminti, kartu pabūti. Tai galimybė jaunuoliams šiltai pabūti, pavalgyti, išspręsti problemas. Taip pat siūlome „minkštą darbą“. Kai jaunuoliai su oficialia darbo sutartimi gali pas mus padirbėti (tvarkyti patalpas, dalinti maisto paketus) ir už tai gauti nedidelį atlygį. Tai taip pat labai veiksminga priemonė, kai jaunuoliai ateina, būna pas mus, o mes galime kalbėtis, padėti spręsti kitas problemas.
Tai mūsų trečioji programa, ją vykdome jau ketvirtus metus. Tai - tarsi vaikų dienos centras, tik skirtas paaugliams. Paaugliai po pamokų tris kartus per savaitę ateina į mūsų centrą. Mes su jaunuoliais bandome pajausti įvairias ribas, kartais leidžiame net pažeisti jas, kad suprastų, ką tai reiškia. Refleksijose mes kalbame, kas įvyko ir kaip jaučiamės. Ribų pavyzdžiu gali būti vėlavimas, kūno lietimas, apkabinimas. Mums labai svarbi yra grupės dinamika. Labai sudėtingas tas atsisveikinimo procesas, daug pykčio ir liūdesio. Mes žiūrime į tai, kaip į patirtį. Jeigu išmoks pas mus atsisveikinti su grupe, tai bus naudinga jaunuolių ateičiai. Dirbame šioje programoje taip pat individualiai - su pačiais jaunuoliais, su šeima.
Dirbame skirtingose Vilniaus vietose. Kadangi programa nauja, dar daug mokomės, eksperimentuojame. Prieš du mėnesius pradėjome dirbti prie Baltojo tilto. Principas - konkrečią dieną, konkrečiu laiku būti atviroje viešoje erdvėje. Atsinešame savo žaidimus, siūlome jaunimui su mumis pažaisti ir taip mezgame santykius, žiūrime, kas toliau. Šiuo metu dar esame tokioje fazėje, kai žaidžiame. Kai susiformuos santykis su grupe, atsiras individualūs ryšiai, tada žiūrėsime, kur link eiti toliau, kaip galime padėti vaikams. Turime patirties Naujininkuose, čia mums labai tiko futbolas, nes yra stadionas, kuriame galime žaisti.
Darbas su bendruomene - svarbi mūsų darbo dalis. Kuriame savo tinklą, jame yra aktyvūs žmonės ir organizacijos. Jie padeda mums spręsti jaunuolių problemas. Kuo stipresnė bendruomenė, tuo efektyvesnę socialinę pagalbą galime suteikti. Pavyzdžiui, susipažinome su vienos įmonės atstovais, o mūsų vienas jaunuolis ieškojo darbo ir jis sėkmingai įsidarbino pardavėju. Po kiek laiko jis į tą darbą įtraukė savo draugus.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Didžiausias iššūkis - darbuotojų trūkumas. Ieškome būdų, kad žmonės neperdegtų darbe, kad jų kaita nebūtų didelė, kad darbe jaustųsi laimingi. Bet vis tiek ta kaita yra ir, kai išeina žmogus, be galo sunku rasti jam pamainą. Labai trūksta gerų specialistų. Čia gal mums kliudo ir pats požiūris į socialinį darbą. Kai iškabinu skelbimą, kad reikia socialinio darbuotojo darbui gatvėje, tai žmones išgąsdinu [juokiasi]. tobulas darbas tiems, kurie mėgsta kūrybą, nagrinėti žmonių santykius. Darbas gatvėje yra pagarbus santykis kitam asmeniui, kad ir koks jis bebūtų, galima padėti jaunuoliui, jį palydėti.
Cedric Raffier pabrėžia: „Labai gaila, kad Lietuvoje „neišgirstas“ sporto taikymas neformaliajame ugdyme. Per dešimt darbo metų mes jau daug išmokome, turime metodą, rezultatus, žinome, kad tai veikia. Siūlome naują požiūrį į neformalų ugdymą. Deja, Lietuvoje sportas - kaip verslas, veikia brangūs užsiėmimai, orientuoti į rezultatus. Nėra vaikams galimybės per sportą atsipalaiduoti. Man labai gaila, nes aš matau, kad Lietuvoje to trūksta. Visi skundžiasi, kaip blogai su futbolu Lietuvoje, bet nemato, kad futbolas yra neprieinamas, per brangus.“
Prancūzijoje sportas, tarsi, kitas pasaulis. Kiekvienas kaimas turi savo sporto klubą. Jis yra visiems prieinamas ir nebrangus. Kiek Lietuvoje kainuoja vieną mėnesį lankyti, tai Prancūzijoje - metus. Sporto klubas čia veikia kaip bendruomenė, kaip savanoriška veikla, vaikus gali mokyti ir treneriais būti patys tėvai. Tiesiog visai bendruomenei smagu susitikti savaitgaliais ir kažką nuveikti kartu. Talentingiems sportui vaikams yra atskira akademija, ten labai aukštas lygis. Aš pats užaugau lankydamas tokį paprastą futbolo klubą ir jaučiu, kad tai buvo svarbu mano gyvenimo patirčiai. Klubas buvo nebrangus, jį lankė mano kiemo draugai.
Šiuo metu „Vilnius Social Club“ turi dvylika darbuotojų ir dešimt savanorių. Turime įvairių tautybių savanorių, kurie mums padeda. Tai ir studentai, ir žmonės, turintys daugiau patirties dirbant su vaikais. Savanoriams darbas čia - labai gili patirtis, terapinis refleksijų poveikis tenka ne tik vaikams, bet ir savanoriams. Su darbuotojais ir savanoriais kartą per savaitę turime komandos refleksijas - kalbame apie darbą, kaip mums sekasi, apie santykius tarp vaikų, taip pat santykius vaikų su darbuotojais, kaip mes patys jaučiamės. Darbuotojams daug reikia su savimi dirbti.
Paklaustas apie ateities planus, Cedric Raffier teigia: „Man labai svarbi yra klimato krizės tema. Tas perdėtas vartojimas, nešantis socialinę atskirtį, pyktį. Labai svarbus bendruomenių būrimas, jų atsparumo stiprinimas. Matau čia labai daug darbo. Prieš šešiolika metų nelabai tikėjau, kad darysiu tai, ką dabar darau ir kalbėsiu lietuviškai. Kas bus dar po šešiolikos metų - nežinau.“
Kalbėjosi Rūta Trainytė. (Leidinys Socialinis darbas. Šiandien. Rytoj. 2023 . Nr.)
Socialinis darbas su šeimomis
Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t.
2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos.
Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai.
Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu. Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui. Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012).
Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais.Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
Parengė Brigita Olensevičienė
tags: #mobilus #socialinis #darbas