Maždaug trečdalis pacientų slaugos ligoninėje miršta - gyvybę naikinanti liga prieš tai jau būna nudirbusi visą savo darbą. Vis dėlto slaugos ligoninė dažnai tampa atsisveikinimo su šiuo pasauliu vieta.
Šiame straipsnyje panagrinėsime mirties slaugos ligoninėse statistiką Lietuvoje, problemas, su kuriomis susiduria pacientai ir jų artimieji, bei valstybės iniciatyvas, skirtas gerinti slaugos paslaugų kokybę.
Ar įmanoma įprasti prie mirties?
„Ne“, - papurtė galvą vyresnioji slaugos administratorė Sigutė Morkūnienė. Ši 50-metė medikė turi sukaupusi ne vieną dešimtį metų darbo patirties. Ir patikino - kiekvieno ligonio mirtis palieka žymę.
Pagarbus atsisveikinimas
Mirčiai patinka prisidengti tamsa - ji dažnai žmogų išsiveda naktį, kai jo artimųjų nebūna šalia. Kaip tada su ja elgiasi medikai?
„Bet kokiu atveju pirmiausia privalome gaivinti - būtina daryti tai, kas vadinama iššūkiu mirčiai. Bet tenka ir pasiduoti“, - pritilo Ernesta.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
O jei žmogų apleidžia gyvybė?
„Uždegame išlydėjimo žvakę. Visada. Ir pabūname greta, nes tokiu atveju jau reikia tylos. Kartais esame vieninteliai, galintys tai padaryti, nes iškeliauja vieniši, artimųjų neturintys žmonės. Esame jų palydėtojai, bet tikime, kad yra pasitinkančių“, - kalbėjo S.Morkūnienė.
Slaugos ligoninės kasdienybė
Tačiau mirtis nėra tokia svarbi ligoninės viešnia, kad tik apie ją suktųsi kalbos. Ligoninėje juk svarbiausia - ir slaugomi, ir slaugantys žmonės.
Juo labiau kad slaugytojai E.Biruišaitei - vos 28 metai, o ji jau turi tiek patirties, kad ja gali dalytis su naujokais.
„Slaugos įstaigoms visada labai trūksta darbuotojų. Tad studijuodama medicinos mokykloje gavau galimybę įsidarbinti Vilkpėdėje. Man buvo labai patogu: rytą - paskaitos, po jų - darbas ir dar naktinė pamaina. Taip per mėnesį susikaupdavo apie 350 eurų (dabar - maždaug dvigubai daugiau) algos. Studentei tai buvo geras atlygis. Čia dirbdama parašiau ir savo bakalaurinį darbą apie pacientų, sergančių Alzheimerio liga, slaugymą, nes ir pati turėjau galimybę juos slaugyti“, - pasakojo E.Biruišaitė.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Kartu su gėlių puokšte gavusi bendrosios praktikos slaugytojos diplomą ji susigundė - pasidavė vilionėms padirbėti Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Hemodializės skyriuje. Ir ištvėrė tik 4 mėnesius.
Todėl sulaukusi Vilkpėdės vadovų skambučio - kvietimo dirbti pas juos Ernesta net nedvejojo. Sugrįžo ten, kur viską buvo pradėjusi.
Iš kur toks pašaukimas?
„Iš mamos, - lyg laukusi klausimo Ernesta atsimušė atsakymu. - Mama mane augino viena - dažnai praleisdavau laiką jos darbe Santaros klinikose. Kai susirgdavau, būdavau iščiupinėta jos kolegų gydytojų. Man patiko ligoninė. Žinau ir tai, kad mama pati nuo vaikystės norėjo būti slaugytoja, tad ji dirbo svajonių darbą, bet man neleido užsikrėsti jos norais. Atkalbinėjo tol, kol neparnešiau namo diplomo.“
Ir vis dėlto kaip įmanoma pakelti darbų naštą tokioje vietoje, kur matai daug kančios, daug fizinio darbo ir daug atsisveikinimo ašarų?
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
„Žinoma, būna dienų, kai ir fiziškai, ir emociškai labai pavargstu. Todėl mums yra suteikta rotacijos galimybė, kad galėtume keistis vietomis su kitų skyrių slaugytojomis. Nedarau to, nes yra vienas labai svarbus veiksnys - ligonių prieraišumas. Juk jie slaugomi čia keturis mėnesius. Perprantame vieni kitus“, - paaiškino ji.
Be to, anot Ernestos, net ir sunkiausiose situacijose negalima prarasti atjautos: „Tai neįmanoma. Dirbant su senais, sunkiai sergančiais žmonėmis jautimas yra būtinybė. Jie trokšta šilumos, atjautos ir dėmesio.“
Būtina atjauta
Be gailesčio ar atjautos nė viena čia nepadirbtume. Tokie buvo ir kolegei pritariančios S.Morkūnienės žodžiai.
Ji sako - ji žino. „Ir vyras tai žino, ir abi dukros, - suskubo paaiškinti S.Morkūnienė. - Nes visi jie patyrė, kas yra artimųjų negalia ar senatvė. Man pačiai teko ir savo tetą slaugyti, ir tėtį. Ko gero, tokie rūpesčiai nepraeina nė pro vieną žmogų.“
Yra ir dar vienas svarbus darbo slaugos ligoninėje bruožas - tai įgimtas žmogaus nenoras atsidurti slaugomo ligonio vietoje. Yra didelė skausmo, vienatvės bei bejėgystės baimė.
„Sergantis žmogus labai pažeidžiamas, nes yra peržengiama privatumo riba. Nėra paprasta susitaikyti, kad kas nors svetimas ims ir pakeis sauskelnes. Privatumas yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios, būdama slaugos administratorė, nesiuntinėju slaugytojų iš vieno budėjimo posto į kitą. Ligoniai įpranta prie jų, pasitiki“, - aiškino S.Morkūnienė.
Bet jei jau Sigutė pasirinko, tai kaip kirviu nukirto - 23 metus ji slaugė ir rūpinosi pilvo organų vėžiu sergančiais ligoniais.
„Tai nebuvo lengvas darbas. Ir psichologiškai sunkus. Matydavau tokių palūžusių, užsisklendusių ligonių, kad net nežinodavau, kaip pradėti pokalbį. Jie būdavo kaip aštrūs dygliai. Būdavo, prisėdu šalia, kalbinu kalbinu, kol prakalbinu. Reikia, kad žmonės išsikalbėtų, o tada, žiūrėk, kitą dieną jau nusišypso“, - pasakojo slaugytoja.
Gal net ne šimtus - gal tūkstančius savo pacientų ji drąsindavo veždama į operacinę ir įtikinėdama, kad viskas bus gerai ir kad ryt jį tikrai pasiims iš reanimacijos. Ir tikrai tai padarydavo.
„Užpykau ant tavęs visam gyvenimui, kad mus palieki“, - taip vyriškai užmaskavęs gailestį su S.Morkūniene maždaug prieš penkerius metus atsisveikino minėto instituto Abdominalinio skyriaus vedėjas, kai slaugytoja ryžosi pereiti į Vilkpėdės ligoninę dirbti administracinio darbo.
Be to, ji taip ir netapo vien tik administratore, nes prireikus visada slaugytojoms padeda atlikti tai, dėl ko joms iš baimės gali sudrebėti ranka: įstatyti zondą, kateterį arba pagelbėti esant sudėtingoms situacijoms.
Baimės kausto pirmuosius žingsnius
S.Morkūnienė yra naujokų „pribuvėja“.
„Pirmą dieną darbe pradrebėjau, - patikino maždaug pusmetį slaugytojos padėjėja Vilkpėdėje dirbanti Božena. - Juk buvau žmogus iš gatvės - neturėjau jokios darbo ligoninėje patirties. Dirbau įmonėje, teikiančioje biurų valymo paslaugas. Daug metų tai dariau, įkyrėjo, norėjau padirbėti kitur. Pakviesta dirbti bijojau prie žmogaus net prisiliesti. Bet medikai drąsino, mokė - geranoriškai priėmė ir prilipau.“
Pasak S.Morkūnienės, tai - kiekvieno naujoko būsena. Jie ateina susigūžę, nedrąsūs. Ir jei nesulauktų senbuvių patarimo ir paramos, neužsibūtų. Nes juk tai ne bet kokia, o slaugos - pažeistos vilties ir sužeistų emocijų ligoninė.
Reikalinga artimųjų ir savanorių pagalba
Sveiki, jauni žmonės bijo senatvės, negalios, bejėgiškumo. Maždaug prieš 20 metų slauga buvo tik artimųjų rūpestis. Jiems tekdavo slaugyti ligonius pavaduojant vieniems kitus. Dabar kuriama vis daugiau slaugos ligoninių. Ką liudija jose dirbančių medikų patirtis?
Vilkpėdės slaugos ligoninės direktorei Inai Čebotariovai teko lankytis Vokietijos, Olandijos slaugos ligoninėse. Ten daug senesnės tradicijos, didesnės ir galimybės - sukurta sistema pagal konkretaus žmogaus poreikį.
Pagal slaugos specifiką yra suformuotos ir įstaigos, vienos jų - didesnės, kitos - šeiminio tipo. Daugiau dėmesio skiriama patogumui, maisto kokybei, pagal tai slaugos ligoninės net konkuruoja.
„Pavyzdžiui, mūsų ligoninei maistą tiekia Vokietijos įmonė. Žinome, kad vokiečiai maitinimui per parą skiria 28 eurus, pas mus - apie 3 eurus, nors produktų kainos panašios“, - palygino I.Čebotariova.
- Artimieji, tai matydami, prikrauna maisto į šaldytuvus. Ar tokios jų pagalbos pakanka?
- Visa bėda, kad maistą ligoniai ten pamiršta, nesuvalgytas jis sugenda. Daug naudingesnė būtų kitokia jų pagalba. Reikėtų, kad jie lankytų savo žmones, ilgėliau pabūtų, pabendrautų, išsivestų į lauką pasivaikščioti. Pas mus mažai slaugos personalo ir jis neįstengia visko aprėpti.
- Slaugytojos zuja nuo ligonio prie ligonio, kurių palatose kartais guli po 6-8. Kodėl taip ankšta?
- Viskas atsiremia į pinigus - neįmanoma imtis plėtros. Pavyzdžiui, už paliatyvių - nepagydomai sergančių - ligonių slaugos lovadienį įkainis pakilo nuo 30 iki 50 eurų. Visiems kitiems ligoniams jis pasistiebė nuo 29 eurų iki 32.
Iš pastarųjų 21 euras atitenka darbo užmokesčiui, 2 eurai - medikamentams ir slaugos priemonėms, likutis - maistui ir komunaliniams mokesčiams.
Yra ir normos, numatančios, kiek ligonių tenka slaugytojams. Pavyzdžiui, vienam slaugytojui - šeši, jei dirbama su vienu padėjėju - 10, jei su dviem - 14.
Bet realybė visai kitokia: slaugytojams tenka dvigubai ar netgi trigubai didesnis krūvis.
- Slaugos ligoninėms medikų nuolat trūksta. Ar tik kuklios algos tam daro įtaką?
- Ne visi pakelia psichologinį krūvį. Mirtis juk nuolat greta, o visuomenė apie ją nieko nenori girdėti.
Tokiais atvejais, kai mirtis būna staigi ir užklumpa nepasirengusius artimuosius, esti daug pykčio. Ir mūsų personalas turi išmokti tinkamai reaguoti. Kai to nebūna, liežuvis tampa priešu.
Bet ligoniams reikia ne tik slaugos priemonių. Jie trokšta dėmesio, tad visada laukiami ir savanoriai, kurie tiesiog skirtų laiko bendrystei su jais.
Statistika ir realybė
Statistikos departamento duomenys
Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. pradžioje šalyje gyveno 550,2 tūkst. 65 metų ir vyresnių žmonių. Jų dalis nuo bendro šalies nuolatinių gyventojų skaičiaus padidėjo nuo 15,8 proc. (2005 m. pradžioje) iki 19,3 proc. (2017 m. pradžioje). Remiantis Eurostato prognozėmis, Lietuvoje visuomenė toliau senės. Tikėtina, kad 2050 m. pradžioje Lietuvoje 28,5 proc. gyventojų bus vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad šimtui 15-64 metų gyventojų teks 52 vyresnio amžiaus žmonės.
Europoje visuomenė sensta, o Lietuvoje - sparčiau nei europinis vidurkis. Statistikos departamento prognozės sako, kad Lietuvoje 2030 metais beveik trečdalis gyventojų bus vyresni nei 60 metų. Asmenų virš 80 metų skaičius Lietuvoje iki 2030-ųjų padidės 156 procentais - nuo 100 000 iki 156 000.
Didėjant slaugomų (ne globojamų) žmonių skaičiui Socialinės apsaugos ministerijai priklausantys globos namai pasiima slaugos licenciją ir po trupučiui virsta gulinčių žmonių slaugos institucijomis, vadinasi, teikia Sveikatos ministerijos reglamentuojamas sveikatos apsaugos paslaugas.
Problemos mastas
Problemos mastą liudija skaičiai, kurių nėra viešumoje. Pavyzdžiui, vien Vilniaus mieste yra apie 3800 žmonių, kuriems nustatytas vadinamasis SP1 - specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t.y. žmonės su visiška negalia ir dar apie 6 500 žmonių kuriems nustatytas SP2 - specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Vadinasi, vien Vilniuje yra 10 000 žmonių, kuriuos kažkas turi nuolatos, kiaurą parą prižiūrėti ar slaugyti.
Taip pat žinome, kad Vilniuje yra apie 700 vietų slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse kur asmuo gali būti daugiausia 120 dienų per metus, vadinasi per metus ten gali pabuvoti suteikdami artimiesiems atokvėpį apie 2 000 asmenų. O kur kiti 8 000, kurie ten nepatenka? O kur tie, kurie pabuvę slaugos ligoninėje 8 mėnesiams vežami gulėti namo, pas dirbančius vaikus? Ką su šia problema be strategijų ir normatyvų daro Vyriausybė? Nieko.
Senelių globos ir slaugos problema augs: tobulėjant medicinai (neįgalūs žmonės gyvens vis ilgiau), didėjant visuomenės išlaikytinių skaičiui, mažėjant šeimos narių gyvenančių po vienu stogu skaičiui, didėjant dirbančių moterų skaičiui ir emigracijai.
Lietuvoje niekas nežino problemos masto. Niekas nenori žinoti. Senų neįgalių žmonių problema negraži, neestetiška, neperspektyvi. Ji paklaidinta tarp terminų: „globa“, „ilgalaikė priežiūra“, „slauga“ ir „paliatyvi slauga“.