Etninės kultūros globos taryba (EKGT) kartu su savo padaliniais - Regioninėmis etninės kultūros globos tarybomis - pažymi 20 metų veiklos sukaktį. Ta proga 2021 m. spalio 1 d. Šventėje susitiko EKGT ir Regioninių tarybų nariai, buvę EKGT vadovai, specialistai bei garbės svečiai.
EKGT pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė pristatė svarbiausius per 20 metų EKGT nuveiktus darbus. Reikšmingiausias iš jų - nuolat teikiami siūlymai Seimui ir Vyriausybei dėl etninės kultūros integravimo į bendrąją kultūros politiką. Šių siūlymų pagrindu kalendorinės šventės - Rasos, Kūčios ir Vėlinės - įgijo šventinės dienos statusą, sukurti etnografinių regionų herbai ir vėliavos bei gerokai pasistūmėjo jų įteisinimo procesas, sukurta tautinio paveldo produktų plėtros sistema.
EKGT iniciatyva paskelbti atmintini Tarmių, Tautinio kostiumo, Vietovardžių, Tautodailės metai paskatino visuomenę įsisąmoninti šių reiškinių kultūrinę vertę ir ieškoti teisinių bei ekonominių prielaidų jų plėtrai. Etninės kultūros globos taryba yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus.
Į regionines tarybas atstovus Regioninių tarybų nuostatuose nustatyta tvarka 4 metų kadencijai deleguoja tame etnografiniame regione veikiančios asociacijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, susijusios su etninės kultūros globa ir plėtra.
Balandžio 17 d. vyko pirmasis naujos kadencijos Mažosios Lietuvos regioninės etninės kultūros globos tarybos posėdis. Antrą kadenciją šiai tarybai išrinkta vadovauti Vilma Griškevičienė, Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja.
Taip pat skaitykite: MB direktoriaus deklaravimas Sodroje
Mažosios Lietuvos tarybos pirmininkė Vilma Griškevičienė pabrėžė Mažosios Lietuvos etnografinio regiono išskirtinę situaciją ir istoriją.
Žemaitijos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys pabrėžė būtinybę toliau dirbti saugant Lietuvos istorinius vietovardžius. Dzūkijos (Dainavos) tarybos pirmininkas Marius Galinis atkreipė dėmesį į pastaraisiais metais atsiradusias naujas etninės kultūros puoselėjimo formas - jaunimą pritraukti pajėgiančius etnokultūrinius festivalius, edukacijas ir t. t. Aukštaitijos tarybos pirmininkės Dalios Urbonienės atstovė dr.
Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mažasis ir didysis herbai, lauko ir reprezentacinės vėliavos projektus sukūrė dailininkas Arvydas Každailis inicijavus EKGT, jos padaliniui Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybai bei regiono savivaldybėms, kurios įpareigojo jas atstovauti Šilutės rajono savivaldybę.
Sukurtos etnografinio regiono heraldikos etalonai buvo abrobuoti LHK 2024 m. liepos 11 d. posėdyje (protokolo Nr. 6K-16(652). Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. liepos 8 d. dekretu Nr. 1K-1676 „Dėl Mažosios Lietuvos didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo“, o reprezentacinė ir lauko vėliavos - EKGT nutarimu 2024 m. liepos 11 d. Nr.
Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mažajame herbe pavaizduotas sidabriniame lauke raudonas briedis, priekinėmis kojomis laikantis tokios pačios spalvos ietį, o raudonoje skydo galvoje - sidabrinis šviečiantis švyturys.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Mažosios Lietuvos etnografinio regiono lauko vėliavos pagrindą sudaro trys lygių horizontalių spalvų juostos: viršutinė - žalia, vidurinė - balta, žemutinė - raudona, o vėliavos viduryje yra mažasis etnografinio Mažosios Lietuvos regiono herbas (vėliavos aukščio ir pločio santykis 3:5).
Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen).
Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919-1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą.
Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėta vadinti ir Lietuvos etnografinį regioną. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje įsitvirtino ir tradiciniu tapo šio regiono vadinimas Mažąja Lietuva.
Istorinės Mažosios Lietuvos centras - Tilžė, dabar esanti Rusijos Federacijoje. Tarpukariu iškilo Klaipėdos, kaip admininstracinio vieneto centro, reikšmė.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Yra žinoma, kad Kuršių nerijoje nuo XV ir XVI a. sandūros gyveno kuršininkai, kalbėję latvių tarme, vėliau sulietuvėję. Pagal tarmių klasifikaciją vakarinėje Mažosios Lietuvos regiono dalyje (Karklė, Klaipėda, Plikiai, Priekulė, Šilutė, Žardė) vyravo vakarų žemaičių (donininkų) patarmė, rytinėje dalyje (Pagėgių apylinkėse) - vakarų aukštaičių kauniškių patarmė.
Mažojoje Lietuvoje vyravo vienbalsis dainavimo stilius. XIX a. gausiai užrašytos ir publikuotos lietuvininkų dainos, daugiausia ne apeiginės, bet lyrinės, pasižymi sudėtinga dermine sandara, natūralių dermių ir vėlyvesnių (mažoro ir minoro) susipynimu, savita ritmo ir metro struktūra. Vis dėlto iki šių dienų ji yra sąmoningai palaikoma. Pagal stilistiką išsiskiria dvi lietuvininkų etninės muzikos sritys - šiaurinė (Klaipėdos kraštas) ir pietinė (Užnemunė), turinčios ryšių su kitais dialektais.
Prūsijos valdžios netoleruojamą užgavėnių karnavalą Mažojoje Lietuvoje pakeitė nauja, santūresnė - Šiupinio šventė. Kaimynai rinkdavosi į vieną trobą, kur drauge vaišindavosi šiupiniu (koše, verdama iš žirnių, pupų ir bulvių arba ruginių miltų, mėsos ir kt), aptardavo žiemos vargus bei artėjančius pavasario rūpesčius.
XIX a. pirmojoje pusėje lietuvininkės moterys vilkėjo gausiai prie kaklo rauktais, puošniai siuvinėtais marškiniais ir trumpomis liemenėmis. Virš languoto arba išilgai dryžuoto raukto sijono ryšėdavo baltas linines prijuostes su įaustais raudonais raštais. Šaltuoju metu vilkėdavo sermėgomis bei kailinukais, aptrauktais tamsiai mėlyna medžiaga, puoštais siuvinėtais raštais ir auksaspalvių galionėlių arba kailiuko apvadais ant pečių ir rankovių. Liemenį juosdavo plačiomis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną - puošniai siuvinėtą medžiaginį maišelį. Puošėsi stikliniais arba gintariniais karoliais. Merginos plaukus pindavo į kasas, kurias sudėdavo apie galvą labai sudėtingais būdais, - tokia šukuosena būdavo daroma sekmadieniui ir laikydavosi visą savaitę. nuotakos XVIII-XIX a. pradžioje dėvėdavo aukštą cilindro formos galvos apdangalą, padarytą iš juodo aksomo arba fetro.
Klaipėdos uostamiestyje dėl kultūrų sankirtų įtakos buvo sukurta daug išskirtinių, tik Klaipėdai būdingų valgių. XVII a. Klaipėdoje gimė specifinis kavos gėrimas, gaminamas iš stiprios juodos kavos ir kiaušinio trynių, išplaktų su cukraus pudra. XX a. pradžioje į Klaipėdos restoranų meniu buvo įtraukti tokie patiekalai kaip Mėmelio strimelių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, Mėmelio menkės tefteliai (kukuliai) kaparėlių padaže, ruginės tešlos apvalkale keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys - Mėmelio štufatas.
Juodkrantės gintaro įlankoje surinkti archeologiniai gintaro dirbiniai, sukurti apie 3000 m. pr. Kr. Tai iki šiol pasaulyje nepralenktas tokio pobūdžio rinkinys. Amuletai galėjo būti paskandinti marių dugne kaip aukos arba jie susiję su to paties laikotarpio pakrančių gyvenvietėmis.
Kuršininkai buvo žvejai, į Kuršių marias išplaukdavę tobulai pritaikytomis šiam vandens telkiniui burinėmis valtimis. Didžiosios burvaltės vadintos kurėnais, mažesnės - kiudelvaltimis, bradininėmis, venterinėmis - pagal tai, kokius tinklus traukdavusios. Kurėnų stiebus puošė spalvingos vėtrungės, kuriose simboliškai įrašyti žvejų tikėjimai ir viltys, namų rūpesčiai ir džiaugsmai. Tai ypatingi, visiškai išskirtiniai tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje tautodailės dirbiniai.
Nerijos smėlynuose glaudęsi žvejai ilgai statė kuklius pastatėlius iš įvairių rąstgalių ir laivų liekanų, vėliau viliojo poilsiautojus dailiais drožiniais ir įstiklintomis verandomis. Upinių kaimų (pvz., garsaus Minės (Mingės) kaimo) gyventojams nuo potvynių tekdavo slėptis apsauginių pylimų apjuostuose plotuose, tankiai suglausti pastatus abipus upės buvusiuose rėžiuose. Burinėmis bei irklinėmis valtimis šio krašto gyventojai keliaudavo visur - nuo didmiesčių prekyviečių iki ganyklos karvėms ar ožkoms. Sausintų durpynų pakraščiuose įsikurdavo pelkininkų kolonijos su mažais mediniais pastatėliais.
Vėlesniais amžiais regione plito iš medžio išdrožtos puošmenos: sudėtingos vėjalentės ir lėkiai, dailus pastatų apkalimas, jų dažymas įvairiomis spalvomis (nuo raudonai rudos iki žydros ar gelsvos).
Žinomiausia regiono vieta - patrauklioji Kuršių nerija su smėlio kopomis ir pušynais, pajūrio paplūdimiais ir senaisiais kaimais pamario pusėje. Nemuno deltą garsina kasmetiniai potvyniai, žuvingos upių protakos, pamario nendrynai ir Kuršių marios, vaizdingoji Rusnė ir gretimi kaimai. Nuo Ventės rago Klaipėdos link driekiasi sausesnis kalvagūbris su pušynais, įdomiu Drevernos užutėkiu. Nuo Klaipėdos iki Nemirsetos tęsiasi Baltijos pajūris, kur yra vaizdingi Olando kepurės skardžiai ir Karklės žvejų kaimo liekanos.
Kitame - rytiniame - regiono pakraštyje plyti didžiosios Smalininkų ir Viešvilės girios su senovinio gyvenimo, tradicinės laivininkystės pėdsakais (Smalininkų žiemos uostu, vandens lygio matuoklėmis, bunomis sureguliuotais upių krantais). Ties Jūros upės žiotimis Nemuno slėnį perkerta Vilkyškių kalvagūbris su legendiniu Rambyno šventkalniu. Nuo tenykščių kalvų atsiveria gražiausi vaizdai į Nemuno ir Jūros slėnius, į už upės likusius Mažosios Lietuvos istorinius centrus - Ragainę ir Tilžę. Žemiau Rambyno prasideda užliejamosios Nemuno pievos su vešliais žolynais, paukščių ir kitokių gyvūnų gausa.
Parengta remiantis leidiniu Lietuvos etnografiniai regionai. 2016. V.
Mažosios Lietuvos žemėlapis