Antano Maceinos knyga Socialinis teisingumas atsirado iš 1936 m. Katalikų veikimo centro konferencijoje skaitytos paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą. Šioje paskaitoje išsakytos mintys susilaukė labai plataus atgarsio ir labai skirtingo įvertinimo. Knyga Socialinis teisingumas ir buvo autoriaus atsakymas į šiuos klausimus, dar kartą viską apmąstant, patikrinant, patvirtinant arba atmetant.
Autorius nesiekia absoliutizuoti savo minčių; jis formuluoja tik pačius principus. Nurodyti konkrečius būdus ir konkrečias priemones keliamiems principams realizuoti visuomenėje autorius laikė kol kas negalimu, kol nesusitarta dėl pačių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo pagrindų. Tik tada, kai mums patiems bus aiškūs socialinio gyvenimo pagrindai, kai mes patys savo dvasia pajusime jų socialinį turinį, teigia autorius, tik tada galėsime kalbėti ir kitiems.
Socialinė problema: ne vien ekonomika
Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Socialinė problema šiandien visų pirma yra moralinė problema. Žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materialinis. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Tuo tarpu dabar jau yra kitaip: socialinės problemos esmė - ne tik ekonominis skurdas, bet ir žmogaus dvasios, moralinė, dvasinė pažeminimo pusė.
Skurdas yra toks pat senas, kaip ir pasaulis. Darbo, materialinės blogybės ir vargai visuomet buvo ir bus. Tai yra neišvengiama mūsų gyvenimo blogybė. Tačiau socialinė problema yra daugiau negu tik skurdas. Žmonių, kurie neturi net reikalingiausių savo pragyvenimui dalykų, ir kuris sudaro gėdą mūsų vadinamajai „aukštai" civilizacijai, yra antraeilis palyginus su tuo, kad žmogus gali skursti savo dvasia.
Kapitalizmas kaip socialinė liga
Maceina kapitalizmą traktuoja kaip socialinę ligą, nurodydamas tos ligos sukėlėją, simptomus ir galimus gydymo būdus. Remdamasis tarpukario laikotarpiu ypač populiaria humanitarinių mokslų pažinimo teorija, socialinės ligos priežastimi jis laiko kapitalizmo dvasią, kuri Europos kultūroje atsirado dėl Aristotelio filosofijos įsivyravimo. Referruodamas į popiežiaus Leono XIII encikliką Rerum novarum ir popiežiaus Pijaus XI encikliką Quadragesimo anno, Maceina pabrėžia, kad ligą galima išgydyti atkūrus visuomenėje krikščionišką nuosavybės ir darbo supratimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Buržuaziškumas yra platesnė kategorija negu kapitalizmas. Kapitalistinė dvasia savo esme yra buržuazinė dvasia. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, pasitenkinimu šiuo pasauliu ir naudingumo iškilimu į aukščiausią vertybę. Utilitaristinis materializmas yra pagrindinė ir plačiausia kapitalistinės dvasios žymė. Kapitalistinės dvasios vertybinė pasaulėžiūra - utilitaristinė: buržujus visas vertybes suskirsto pagal naudingumą ir nenaudingumą.
Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi. Patys bendriausi kapitalizmo padariniai - tai gyvenimo nuasmeninimas ir gyvenimo sumechaninimas. Nuosavybės nuasmeninimas įvyksta, kai modernioje pramonėje ir planavimas, ir gaminimas bei pelno skirstymas priklauso nuo kolektyvo valios. Dar reikšmingesnis padarinys - darbo nuasmeninimas: kapitalistinėje sistemoje darbininko darbas nekūrybingas, nuobodus, užmuša džiaugsmą, jį fiziškai vargina, neigiamai paveikia jo dorinį charakterį. Nuasmenindamas patį darbininką, toksai darbas sukolektyvina darbininko gyvenimą.
Masė, darbininkija ir asmenybė
Darbininkijos galybė glūdi josio masėje; josios valia yra masės valia. Darbininkijos kovos yra masinės kovos. Maceina įspėja apie pavojų, kuris gresia žmogaus asmenybei iš atsigaunančios masės: masės pergalė gali būti ir pražūtinga, galinti pasikėsinti prieš žmogaus asmenį. Masė gali būti tiktai kūrybos sąlyga ir aplinka; žmogus yra vertingas tik tiek, kiek jis yra asmenybė.
Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Krikščionybėj žmogaus asmuo turi absoliutinės vertės. Pabrėždamas nelygstamą asmens vertingumą, Maceina kritikuoja šių laikų vyraujančias ideologijas už žmogaus asmenybės nuvertinimą ir pavertimą antraeile vertybe: kapitalizmas reikalauja, kad žmogus savo asmenybę paaukotų ekonomijos pažangai ir ekonomijos reikalavimams, o komunizmas ir nacionalizmas - kad asmuo nusilenktų klasės ar tautos psichologijai ir josios instinktams.
Sprendimo kelių analizė: dvasinė ir ekonominė pusės
Socialinė problema ekonomine savo puse niekados nebus išspręsta. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Išspręsti socialinę problemą būtina radikaliu, moralinės pusės sprendimu. Šitas išsprendimas yra būtinas: čia turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba; tai - masinis dvasinis atsinaujinimas, "žmogijos renesansas".
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu. Pirmasis kelias - žmogaus sudvasinimo kelias per sudvasintą nusistatymą žmogaus atžvilgiu: kiekvienas žmogus yra brolis ir artimas,- štai pagrindinis dabarties uždavinys. Antras kelias į žmogaus sudvasinimą eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Reikia atskleisti kitokį turto supratimą: turto naudojimas turi turėti visuomeninę pareigą, turto pažiūrų revizija yra būtina.
Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Reikia eiti į žmogaus dvasios vidų. Jau minėta, kad krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme; ši ontologinė netvarka primesta iš viršaus - moderniosios dvasinės istorijos rezultatas. Štai kodėl Bažnyčia imasi ją spręsti: dvasinė problema, kurioje Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas, reikalauja moralinės atmosferos šiems principams vykdyti.
Bažnyčios vaidmuo ir socialiniai principai
„Socialinės krikščioniškosios reformos,- sako Maceina, - klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai". Bažnyčia turi tars savo žodį su didžiausiu autoritetingumu ten, kur kalbama apie dvasinę ir moralinę problemą. Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai, jie glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose. Sąvoka iš esmės susijusi su žmogaus paskyrimu žemėje; sritis, kurioje Bažnyčia taria savo žodį, yra sakralinė, ir joje Bažnyčia negali likti abejinga.
Autorius pabrėžia, jog ekonominiai klausimai, pavyzdžiui, koncernų ar akcinių bendrovių vidaus santvarka ar darbininkų sluoksnių padėtis, negali Bažnyčiai nerūpėti, nes visa tai yra moraliniai klausimai. Bažnyčios dalyvavimas reikalingas ne tiek techniniam reformų įgyvendinimui, kiek dvasinės, moralinės atmosferos sukūrimui ir žmonių pasaulėžiūros pokyčiui.
Teisingumas: teisė, poreikiai, nuopelnai
Jeigu formaliai nustatyti, kas yra teisingumas, galima dviem teiginiais: pirmas - lygius dera lygiai traktuoti; antras - "suum cuique", atiduoti kiekvienam tai, kas jam priklauso. Tačiau turinys priklauso nuo kriterijų, kas laikoma priklausančiu: teisė, poreikiai ar nuopelnai. Maceina aptaria tris pagrindinius kriterijus: a. teisė (konservatyviojo teisingumo samprata), b. poreikiai (socialinis teisingumas reikalauja žmogui duoti to, ko jam reikia), c. nuopelnai.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Konservatyvioji teisė remiasi egzistuojančiais visuomenės teisiniais papročiais; tokio požiūrio šalininkai pabrėžia, kad bet koks ekonomikos pertvarkymas riboja žmogaus laisvę. Antra vertus, poreikių kriterijus praktiškai reikalauja lygybės, kadangi žmonių poreikiai apytikriai lygūs. Maceina taip pat kelia sunkumus, susijusius su vertybių konfliktu: laisvė, lygybė, brolybė ir teisingumas kartais sunkiai dera tarpusavyje.
Rekomendacijos ir radikalios idėjos
Maceina siūlo radikalesnį požiūrį į turtą: bet koks asmens nevartojamas ir jam nereikalingas turtas turi būti perleistas visuomenei. Ši teorija yra radikali ir daugeliui buvo svetima, ypač nepriklausomos Lietuvos pareigūnams. Net ir tarybiniai filosofai pripažįsta jo teorijos radikalumą.
Maceina taip pat nebijo kritikuoti savųjų: jo griežčiausi reikalavimai dažnai skirti katalikams. Pavyzdžiui, autorius argumentavo, kad už religinius patarnavimus kunigai nereikalautų pinigų (nors aukas gali priimti), ir kad dvasininkų pragyvenimas turėtų būti maždaug suvienodintas; kunigų pragyvenimo šaltinis turėtų būti vyskupijos iždas, sudarytas iš tikinčiųjų laisvų aukų.
Prometėjiškumas, žmogaus kūryba ir ribos
Maceina vertina prometėjiškumą kaip kūrybingumo iškeltą savybę: žmogus turi nenugalimą linkimą užvaldyti žemesnį pasaulį ir pakeisti jį pagal savo dvasios esmę. Tačiau jis riboja prometėjiškumo ambicijas: žmogaus kūryba negali prilygti Absoliuto kūrybai. Prometėjiškas nusistatymas doroje daug greičiau veda prie visiško sudužimo, negu kur kitur.
Kritiniai pastebėjimai ir diskusijos
Maceinos teiginiai apie kapitalizmo ištakas ir renesansą (kaip kapitalizmo išsivystymą paskatinusių veiksnių) yra aptariami kritiškai: nėra aišku, ar amžinas dvasios tipas "buržujus" gali būti empiriškai įrodytas. Taip pat autoriai, analizuojantys Maceiną, pabrėžia, kad darbo nuobodumas, sunkumas, nekūrybiškumas kai kuriais atvejais labiau siejami su technologijos pažanga nei su kapitalizmu kaip tokiu - nacionalizavus gamybos priemones, monotoniški ir nuobodūs darbai nebūtinai išnyktų.
Dar vienas svarbus klausimas - vertybių suderinamumas: brolybė geriausiai klesti, kur laisvė apribota; laisvė ir lygybė kartais yra tarpusavyje nesuderinamos vertybės. Tokie susikirtimai apsunkina socialinio teoretiko užduotį siūlyti sisteminius sprendimus.
Maceinos įtaka ir vėlesni darbai
Socialinis teisingumas, kaip ir pats autorius, švenčia jubiliejų - jis buvo išleistas Kaune 1938 metais. Dėl viso ko reikia pabrėžti, kad šis nėra vienintelis Maceinos veikalas šioje srityje. 1940 metais Maceina išleido veikalą Buržuazijos žlugimas, kuriame jis tęsė buržuazijos kritiką, pradėtą aptariamajame veikale. Maceina vėliau plėtė šias temas kituose darbuose, tiriančiuose kultūros, asmens ir istorijos santykį, taip pat religijos filosofijos klausimus.
Lentelė: pagrindinės Maceinos tezės apie socialinį teisingumą
| Tezė | Trumpas paaiškinimas |
|---|---|
| Socialinė problema yra žmogaus problema | Pagrindinė problema - moralinė ir dvasinė pažeminimo pusė, ne vien materialus skurdas. |
| Kapitalizmas kaip liga | Kapitalistinė dvasia (utilitarizmas) yra ligos priežastis; jos simptomai - nuasmeninimas, darbo mechanizavimas. |
| Sprendimas - dvasinis atsinaujinimas | Reikalinga žmogaus sudvasinimas: meilė, pagarba, krikščioniškas turto ir darbo supratimas. |
| Bažnyčios vaidmuo | Bažnyčia turi moralinį autoritetą socialinių principų skleidimui ir dvasinės atmosferos formavimui. |
| Asmenybės prioritetas | Asmuo turi absoliučią vertę; tiek kapitalizmo, tiek totalitarinių ideologijų pavojus - asmenybės nuvertinimas. |
Santrauka interpretacijos
Straipsnyje aptariama Antano Maceinos knygoje Socialinis teisingumas pateikta kapitalizmo socialinių pasekmių analizė ir teisingesnės socialinės tvarkos gairės. Jas Maceina formuluoja remdamasis popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum novarum bei popiežiaus Pijaus XI enciklika Quadragesimo anno. Socialinės problemos sprendimą jis sieja su krikščioniškosios pasaulėžiūros atkūrimu, su dvasinės žmogaus orientacijos formavimu, bet ne su valstybinės struktūros ar santvarkos reforma.
Maceinos socialinė filosofija skirstoma į dvi dalis: dabarties psichologijos ir socialinės struktūros apibrėžimas (kapitalizmas, buržuazija, masės fenomenas) bei socialinio teisingumo principų formulavimas (asmenybės vertė, dvasinis atsinaujinimas, Bažnyčios vaidmuo). Jo analizė sukelia tiek pritarimus, tiek kritines pastabas, ypač dėl jo teiginių apie kapitalizmo ištakas ir darbo nuasmeninimo priežastis.
tags: #maceina #socialinis #teisingumas