Visuomenei mažai žinomas transseksualizmo reiškinys nūdien kelia daug klausimų, kada imama svarstyti lyties pakeitimo įstatymo priėmimą. Situaciją nori supaprastinti tie, kurie yra suinteresuoti atlikti lyties keitimo operacijas. Medicinos komercializacija neretai tampa priežastimi pasinaudoti pacientų bejėgiškumu blaiviai apsispręsti dėl jam siūlomos medicininės pagalbos.
Ypač daug klausimų ir diskusijų kyla dėl lyties keitimo operacijų transseksualiems asmenims. Autorius remiasi pagrindiniais medicinos etikos principais, kurie pažeidžiami lyties keitimo metu. Iš pradžių pateikiama trumpa transseksualizmo kaip reiškinio analizė, akcentuojant neteisingą dualistinę asmens sampratą ir iš to išplaukiantį neteisingą lytiškumo suvokimą. Pateikiama lyties disforijos samprata ir žalinga jos interpretacija.
Remiantis daugelio šalių patirtimi, pateikiami lyties keitimo operacijų rezultatai, išryškinant medicinines, teisines ir etines pasekmes. Kaip alternatyva luošinančiam lyties keitimui aptariama psichoterapinė pagalba. Pastaroji savo rezultatais nenusileidžia pirmajai. Ši paprasta tiesa, patvirtinta daugelio šalių praktikoje, buvo tvirtas argumentas atsisakyti lyties keitimo operacijų. Save gerbiančios pasaulio klinikos lyties keitimo operacijų neatlieka, ir tuo užsiima tik privatūs plastinės chirurgijos specialistai.
Teisiškai lyties keitimo fakto nepripažįsta ir tos valstybės, kuriose lyties keitimo operacijos ir nėra draudžiamos. Nors transseksualizmas turi senas istorines, kultūrines ir antropologines šaknis, tačiau tik 1980 metais Amerikos psichiatrų asociacija formaliai pripažino šį reiškinį kaip rimtą emocinį sutrikimą. Pats terminas „transseksualus“ literatūroje pasirodė 1949 metais ir tik 1966-aisiais J. Benjaminas savo veikale Transseksualumo fenomenas pateikė transseksualizmo aprašymą.
Transseksualizmas ( lot. trans - priešdėlis, reiškiantis buvimą už ko nors ribų; sexualis - lytinis ) arba transseksizmas yra netipinis lytinis nukrypimas, pasireiškiantis netinkamu savo lytinės priklausomybės suvokimu, savęs priskyrimu priešingai lyčiai. Tokiam vyrui ar moteriai savas kūnas atrodo tarsi svetimas. Jie dėl to labai kenčia, prašosi operuojami, siekia, kad visuomenė juos priskirtų priešingai lyčiai. Asmuo su vyriškais lytiniais organais jaučiasi esąs moteris, moteris su moteriškais lytiniais organais jaučiasi esanti vyru. Šie kriterijai atspindi vadinamąjį lyties disforijos sindromą, kuriam būdingas nepasitenkinimas savo anatomine lytimi ir noras ją pakeisti. Šiuo sindromu transseksualūs asmenys skiriasi nuo transvestitų, nes priešingos lyties rūbų dėvėjimas nesukelia jiems erotinio pasitenkinimo, bei nuo homoseksualių asmenų, nes jie nejaučia lytinio potraukio asmenims tos lyties, kuriai jaučiasi priklausą.
Taip pat skaitykite: Ministro įžvalgos apie socialinę apsaugą
Lyties korekcijos operacijos jau seniai yra atliekamos asmenims, kurie gimsta su abiem lytims būdingais lytiniais organais, vadinamiems hermafroditams. Tačiau yra esminis skirtumas tarp transseksualaus asmens ir hermafrodito, nes transseksualus asmuo yra su vienai lyčiai būdingais lytiniais organais, tuo tarpu tikrasis hermafroditas (hermaphroditus verus) yra su kiaušidžių ir sėklidžių audiniu. Toks individas gali būti su viena kiaušide ir su viena sėklide arba su liaukomis iš mišraus audinio. Tai sąlygoja skirtingų hormonų gamybą ir gali nulemti vyriškas arba moteriškas savybes.
Per lytinį brendimą atsiranda moteriškumo požymių, pasirodo mėnesinės. Išoriniai lytiniai organai gali atrodyti įvairiai: nebrandi varpa su atskirai esančia makštimi; varpa su mašnele ir į ją nusileidusia kiaušide. Netikrojo hermafroditizmo atveju (pseudohermaphroditismus), kuris yra dviejų tipų, būtent moteriškasis ir vyriškasis, moteriškojo tipo asmenims būdingos kiaušidės su abiejų lyčių išoriniais požymiais; vyriškojo tipo asmenims būdingos sėklidės kartu su abiejų lyčių išoriniais požymiais. Šiems asmenims taikomas hormoninis gydymas ir chirurginė lyties korekcija pagal genetinę asmens lytį.
Visuomet turi būti laikomasi taisyklės, kad chirurginės intervencijos metu būtų pasiekiama harmonija tarp išorinių lytinių organų ir vidinių lyties faktorių (lytinių liaukų ir chromosominės lyties). Transseksualizmo atveju situacija yra iš esmės kitokia. Visų pirma nėra jokių mokslinių įrodymų, kad lyties disforijos sindromas turėtų biologinį pagrindimą, kad jo priežastis būtų galima surasti genotipiniu lygmeniu.
Transseksualaus asmens įsitikinimas, kad „siela skiriasi nuo kūno“, yra sąlygotas psichologinių priežasčių ir paremtas klaidinga dualistine asmens samprata. Pagal šią sampratą, žmogaus kūnas yra tik gėris asmeniui, kaip instrumentas, o asmuo sutapatinamas su sąmoningumu, sugebėjimu bendrauti. Krikščionybė žmogaus asmenį supranta kaip neatsiejamą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną.
Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad jau nuo pat prasidėjimo, nuo pat zigotos, yra nulemta lytis. Juo labiau kad zigota jau yra žmogaus kūnas, kuris atsiranda pirmiausia, o dvasinis pradas atsiranda tik jau esant kūnui, ir tik tuomet atsiranda unikalus žmogus. Žmogaus lytiškumas suvokiamas kaip neatsiejama asmens dalis. Visa tai, ką mes jaučiame kaip kūniški asmenys, yra susiję su mūsų kūnais, atsiriboti nuo savo kūnų reiškia atsiskirti nuo savęs pačių. Mūsų lytiškumas yra svarbus tam, kuo mes esame, ir paveikia mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Lytiškumas yra tai, ko žmogus savavališkai nėra pajėgus nusikratyti.
Taip pat skaitykite: Slaugos diagnozių modelių taikymas
Ar etiška ir moralu transseksualiems asmenims taikyti lyties pakeitimo operacijas? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia dar labiau filosofiškai įsigilinti į paties žmogaus prigimtį. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: ar įmanoma pakeisti lytį? Norint atsakyti į pirmąjį klausimą, būtina išsiaiškinti, kas yra žmogaus lytis plačiąja prasme (lytiškumas) ir ar anatominiai pakeitimai bei priešingos lyties hormonų skyrimas iš tikrųjų ją pakeičia.
Žmogaus lytiškumas yra nustatomas pagal daugelį požymių: pagal išorinius lytinius organus, pagal vidinius lytinius organus, šių organų fiziologines funkcijas, pagal chromosomas - tai nulemia žmogaus anatominę arba biologinę lytį. Biologinė žmogaus lytis priklauso nuo Y chromosomos buvimo ar nebuvimo zigotoje, kurios atsiradimas yra kartu ir unikalaus žmogaus atsiradimo momentas. Jeigu zigota yra su Y chromosoma, nuo 8 ląstelių vystymosi stadijos žmogaus vystymasis vyksta vyriškos lyties linkme. Nesant chromosomos Y, žmogaus vystymasis vyksta moteriškos lyties linkme.
Visi embrionai iš pradžių turi nediferencijuotas lytines liaukas ir abiem lytims būdingus lytinius latakėlius (Volfijaus ir Miulerio). Tačiau apie septintą vystymosi savaitę embrione su Y chromosoma ima formuotis vyriškos lytinės liaukos, kurios ima gaminti hormonus. Vyriškų hormonų poveikyje sunyksta Miulerio latakėliai, ir ima formuotis vyriški lytiniai organai. Moteriškos lyties individo atveju iš Miulerio latakėlių formuojasi moteriški lytiniai organai. Vyriški ir moteriški hormonai turi įtakos smegenų vystymuisi, kaip, pavyzdžiui, moters smegenys paruošiamos reguliuoti menstruacinį ciklą. Šiame sudėtingame procese gali būti įvairių sutrikimų, kurie gali sąlygoti įvairius sklaidos trūkumus.
Tai reiškia, kad transseksualizmo priežastys - psihologinės, o ne žmogaus kūne, ne jo anatominėje lytyje. Transseksualizmo fenomenas parodo, kad žmogus, būdamas aiškios anatominės lyties, savo lytiškumą su ja ne visada sutapatina. Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad žmogaus lytiškumo suvokimas ir priėmimas yra susijęs su psichologiniais asmens aspektais ir labiausiai priklauso nuo auklėjimo bei aplinkos. Vaikas pirmaisiais savo gyvenimo metais dėl netinkamo auklėjimo ar aplinkos įtakos gali netinkamai suvokti savo lytinę priklausomybę ir ima formuotis netinkama lytinė savimonė.
Pirmieji septyneri gyvenimo metai - pirmas psichoseksualinės raidos etapas, kai vaikas suvokia savo ir aplinkinių lytį, įsitikina jos nekintamumu. Lytiškumo savimonei susiformuoti yra svarbios šios dimensijos: lyties plačiąja prasme identiteto, seksualinės orientacijos ir seksualinės intencijos (ką asmuo nori daryti su savo seksualiniu partneriu. Lyties identitetas plačiąja prasme, buvimas berniuku ar mergaite, pabrėžiamas vaiko auklėjime, ir vaikas „mokosi“ savo lyties. Būti vyru ar moterimi nepakanka vien tik gimti berniuku ar mergaite. Vaikas, anksti suvokęs savo lytį, ima atitinkamai elgtis. Tačiau TV, draugai, švietimas gali paveikti lytinę savimonę.
Taip pat skaitykite: Kraujospūdis: vyrų ir moterų skirtumai
Kito asmens lyties savimonę galima įvertinti pagal jo ar jos elgesį. Šiurkštūs keturmečio berniuko žaidimai dažniausiai užtikrina jo tėvus, kad sūnus yra tikras berniukas. Panašiai mergaitės noras žaisti su lėlėmis užtikrina jos tėvus, kad jų duktė yra moteriška. Ir iš tiesų žaidimai, rengimosi stilius, manieros ir pomėgiai gali būti asmens vidinės lyties savimonės išorinė išraiška. Neretai paaugliai išbando įvairius lyties vaidmenis tol, kol susigyvena su viena iš jų.
Kita lyties savimonei susiformuoti svarbi dimensija yra lytinė orientacija. Lytinė orientacija taip pat turi objektyvius ir subjektyvius aspektus. Suaugęs žmogus subjektyviai linksta į lytį žmonių, kurie jiems patinka ir juos seksualiai jaudina. Gali būti potraukis priešingos lyties asmenims (heteroseksualumas), tos pačios lyties asmenims (homoseksualumas), abiejų lyčių asmenims (biseksualumas). Seksualinė orientacija taip pat atsispindi individo elgesyje. Suskirstymas į heteroseksualius, homoseksualius ar biseksualius asmenis priklauso nuo jų partnerių biologinės lyties. Kol kas nėra mokslinių įrodymų, kad lytinė orientacija būtų nulemta genetiškai.
Trečia lyties savimonei susiformuoti svarbi dimensija yra seksualinė intencija, t. y. tai, ką asmuo nori daryti su savo seksualiniu partneriu. Įprasta seksualinė intencija yra susijusi su meilės išraiška, malonumo suteikimu ir jo pajautimu. Tai gali būti bučiavimasis, rūpinimasis kitu, lytinis aktas abiejų sutikimu ir t. t. Neįprasta seksualinė intencija yra susijusi su agresija aukos ar savo paties atžvilgiu ir pasireiškia sadizmu, mazochizmu, vojerizmu ir kitais lytiniais iškrypimais.
Nepaisant to, kad transseksualizmo priežasčių negalima aptikti žmogaus kūne, jo anatominėje lytyje, lyties disforijos sindromas yra „gydomas“, taikant lyties pakeitimo operacijas. Akivaizdu, kad tai sukelia daug medicininių ir etinių problemų. Visų pirma lyties pakeitimas yra tik techninis terminas, kuris neatitinka tikrovės. Kadangi chirurginiu būdu įmanoma pakeisti tik išorinius ir vidinius lytinius organus, tai jų pakeitimas nereiškia net anatominės lyties pakeitimo, nes anatominė lytis yra genetiškai determinuota.
Po „lyties keitimo“ asmuo genetiškai liks tos pačios lyties asmeniu. Lyties keitimo (šis terminas labiau tinka, nes lytis nepakeičiama) procedūra yra susijusi su radikaliu žmogaus suluošinimu, nes vyrams atliekama kastracija, formuojama pseudovagina, moterims šalinamos krūtys ir gimda bei suformuojamas pseudopenis. Kartu skiriamos didelės hormonų dozės, kurios sukelia daug šalutinių poveikių. Medicininė etika remiasi vienu iš svarbiausių principų, būtent asmens vientisumo ir integralumo principu, kurio pažeisti negalima, nebent tai būtų daroma, norint išgelbėti žmogaus gyvybę. Šis principas gina žmogaus kūno integralumą, teigia, kad žmogaus kūnas yra nedaloma savarankiškai funkcionuojanti visuma, kurią galima pažeisti tik siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ar gyvybę.
Tik tuo atveju, jei lyties keitimo metu šalinami organai būtų traktuojami kaip „patologiniai“, šis principas nebūtų pažeistas. Tačiau akivaizdu, kad įžvelgti patologijos neišeina. Nors transseksualus asmuo ir jo gydytojas savo veiksmus nori pagrįsti terapiniais tikslais, vis dėlto dauguma ekspertų mano, kad aukoti kūno integralumą siekiant pasiekti psichologinį stabilumą, yra nepateisinama.
Vaisingumo sunaikinimas yra ne tik medicininė, bet ir moralinė bei teisinė problema. Kastracija ir su tuo susijęs nevaisingumas yra tiesioginis ir negali būti pateisinamas pagal vadinamąjį dvigubos pasekmės principą. Kada veiksmo, šiuo atveju chirurginės intervencijos, tikslas yra pašalinti lytines liaukas, toks veiksmas vadinamas tiesioginiu ir yra nepateisinamas.
Jeigu vaisingumo sunaikinimas transseksualiems asmenims ir juos gydantiems medikams ir nesukelia moralinių bei etinių problemų, bet prigimtinis noras būti vaisingam ir pašaukimas tėvystei ar motinystei išlieka. Transseksualiam vyrui siūloma prieš lyties keitimą paimti spermos ir ją užšaldyti, kad, tapęs moterimi ir sudaręs homoseksualią sąjungą su kita moterimi, galėtų susilaukti savo genetinio vaiko. Tyrimai rodo, kad moterys, gyvenančios ne santuokoje, bet partnerystėje, šias partnerystes 75 % atvejų sudaro su kita moterimi ir tik 25 % su vyru. Tik labai mažas skaičius apklaustųjų transseksualių asmenų bijo, kad transseksualumas gali būti perduodamas per genus, arba mato vidinę įtampą tarp vidinio įsitikinimo būti moterimi ir kartu tapti spermos donoru. Daugelis moterų, tokios tapusios dėl lyties keitimo, išreiškia gailestį jog pačios negalės pagimdyti.
Akivaizdu, kad šios technologijos iš pagrindų griauna prigimtines santuokos ir asmenų sąvokas bei teises. Medikai, dirbantys dirbtinio apvaisinimo srityje, pasisako už lyties keitimą, nes mato potencialius savo klientus. Vaisingumo sunaikinimas turi ir teisinių pasekmių, nes ir Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas XVIII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“ 135 str. prie sunkių sveikatos sutrikdymų pamini vaisingumo sunaikinimą ir už tai numato baudžiamąją atsakomybę.
Pasaulinėje praktikoje yra teismo procesų dėl sužalojimų, kada kreipiasi nepatenkinti „gydymu“ pacientai. Advokatas Melvinas Belli aprašo teisines lyties „pakeitimo“ pasekmes, kada Niujorko teismas tokį „gydymą“ pripažino kaip žalojantį ir pasmerkė siekimą ligonio psichinę būseną koreguoti drastiškomis fizinėmis priemonėmis.
Beje, daugelis valstybių, kuriose atliekamos lyties „pakeitimo“ operacijos, iš esmės nepripažįsta lyties pakeitimo fakto. Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė skundus transseksualių asmenų iš Didžiosios Britanijos, kurie skundėsi dėl jų teisių pažeidimo. Šioje šalyje transseksualiems asmenims po lyties „pakeitimo“ operacijų yra išduodami pasai ir vairuotojų pažymėjimai, rodantys lyties pasikeitimą, tačiau gimimo liudijimai nėra keičiami, ir ten lieka tokia lytis, kokia buvo vaikui gimus, ir paprastai nustatoma pagal biologinius kriterijus, būtent chromosominius, lytines liaukas ir lytinius organus. Gimimo liudijimas yra svarbesnis dokumentas nei pasas, nes, iškilus teisminiams klausimams, socialinio draudimo, net įdarbinimo reikalams, turi būti atskleista tikroji lytis.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjo Kristinos Sheffield bylą, kuri parodo iš tikrųjų žmogaus gyvenimo tragediją po vadinamojo lyties pakeitimo. Ši moteris, gimusi 1946 m., yra Anglijos pilietė, kuri gimė kaip vyras, vedė ir tapo tėvu, įsigijo piloto profesiją, tačiau 1986 m. pasikeitė lytį ir tapo moterimi. Teismas, paisydamas vaiko interesų, uždraudė tėvui, ta...
Seksualinės Orientacijos Tapatybės Vystymasis
Kaip vystosi seksualinės orientacijos tapatybė? Atsiskleidimas yra vienas iš labiausiai ištirtų seksualinės orientacijos aspektų - sukurtas ne vienas modelis, apibūdinantis seksualinės tapatybės vystymosi etapus, kuriuos sudaro tam tikros patirtys ir suvokimai. Vienas iš pagrindinių momentų seksualinės tapatybės vystymesi yra būtent atsiskleidimas. Nors mokslininkų pastebėjimai gali suteikti šiek tiek krypties norint suprasti šį procesą, kiekvieno žmogaus atsiskleidimo procesas yra unikalus.
Šiame straipsnyje atsakysime į klausimus: kaip vystosi seksualinė tapatybė? Kodėl atsiskleidimas svarbus LGBT+ asmenims? Su kokiais unikaliais sunkumais susiduria būtent biseksualūs asmenys?
Seksualinės Orientacijos Tapatybė Ir Seksualinė Orientacija
Prieš pradedant svarbu nepamiršti, kad seksualinės orientacijos tapatybė nėra tas pats kas seksualinė orientacija. Europos lyčių lygybės institutas seksualinę tapatybę apibūdina kaip „tai, ką asmuo mano apie savo potraukį tos pačios ar kitos biologinės lyties asmenims, remiantis savo patirtimi, mintimis ir reakcijomis“. Nors nėra tikėtina, kad žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, jo seksualinės orientacijos tapatybė (potyrių ir suvokimų rinkinio etiketė) keistis gali.
Kaip Vystosi Seksualinės Orientacijos Tapatybė?
Seksualinė orientacijos tapatybės vystymąsi bandoma apibūdinti naudojantis įvairiais modeliais. Jie dažniausiai nurodo tam tikrus įvykius, kurie pažymi perėjimą iš vieno etapo į kitą ir taip „užkuriant“ tapatybės vystymosi procesą. Kaip pavyzdį naudosime Richard Troiden (1988) modelį.
Anot jo, yra keturi ryškūs, vienas po kito einantys etapai:
- Ankstyvasis etapas pasireiškia jautrumu ir trauka tos pačios lyties atstovams. Į tai įeina pirmas arba pirmieji traukos atpažinimai, dažniausiai pasireiškiantys vaikystėje arba ankstyvoje paauglystėje.
- Tapatybės sumišimo ir pasimetimo etapas, kurio metu vyksta seksualinė eksperimentacija su tos pačios ir skirtingos lyties partneriais.
- Prielaidos etapas, pasižymintis pirmu suvokimu, kad žmogus yra homoseksualus arba biseksualus, dažniausiai vykstantis vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje.
- Galutinis tapatybės vystymosi etapas, pasireiškiantis įsipareigojimu - individas jaučia vis gilesnį ir gilesnį ryšį su šia tapatybe, pradeda atsiskleisti kitiems. Dažniausiai pirmiau tai būna draugai, broliai, seserys, po to - tėvai. Dažniau žmonės pirmiau atskleidžia mamai, o tik vėliau - tėčiui.
Mokslininkai diskutuoja apie etapų einančių vienas po kito (kaip Troideno modelyje) universalumą - anot jų, tokie modeliai nėra pakankamai lankstūs ir neįtraukia didelės dalies kitų atvejų.
Moksliniai tyrimai iškelia kelis pagrindinius atvejų variantus, kurių Troideno modelis neapima. Pavyzdžiui, gali būti, kad visi etapai gali būti pilnai praeiti jau ankstyvoje paauglystėje. Taip pat nereti atvejai, kuriuose seksualiniai patyrimai nukeliami (atsiskleidžiama neturėjus jokios seksualinės patirties), arba nukeliamas atsiskleidimas (priimama savo orientacija, yra seksualinės patirties). Troideno modelyje taip pat neminimi atvejai, kai žmogus atsiskleidžia vėlesniame amžiuje. Pavyzdžiui, kai atsiskleidžiama vidutiniame amžiuje ir panašiai. Šios variacijos parodo, kad modeliai, pabrėžiantys etapų eiliškumą, nėra pakankamai tikslūs - jie yra linkę generalizuoti.
Dėl to kiti mokslininkai, dirbantys su gyvenimo eigos perspektyva, mini kelis svarbius dalykus: pavyzdžiui, jungia ankstesnį arba vėlyvesnį atsiskleidimą ir savo seksualinės orientacijos tapatybės suvokimą su kultūriniais, socialiniais aspektais. Anot jų, svarbu nepamiršti, kad keičiantis visuomenės priėmimo lygiui, keičiasi ir etapai, susiję su tapatybės vystymusi, taip pat ir atsiskleidimo procesais.
Negana to, kai kurie naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad netradicinės orientacijos tapatybės suvokimas labai dažnai nutinka prieš patiriant bet kokius seksualinius patyrimus ar eksperimentuojant. Šį aspektą pabrėžiantis modelis vadinamas „orientuotu į tapatybę“, o tuo tarpu pirmasis modelis (Troideno) vadinamas „orientuotu į seksą“. Orientuotas į seksą modelis asocijuojamas su vidine homofobija ir rizikingesnėmis seksualinėmis patirtimis. Tuo tarpu į tapatybę orientuotas modelis dažniau pastebimas tarp jaunesnės kartos žmonių. Šie skirtumai interpretuojami kaip istorinių ir socialinių pasikeitimų pasekmė.
Kaip galima pastebėti, nors modeliai ir padeda susikurti bendrą suvokimą apie tai, kokie gali būti seksualinės orientacijos tapatybės vystymosi etapai, jie linkę generalizuoti. Vienas svarbiausių dalykų, ką galime pasiimti iš minėtų modelių yra tai, kad kiekvienas etapas, nesvarbu, kokia seka jie eitų, yra ypatingai svarbus besivystančiai asmenybei. Atsiskleidimas - vienas iš jų.
Kas Yra „Išlindimas Iš Spintos‘‘?
Anot Cohen ir Stein (1986), atsiskleidimas yra sudėtingas procesas, kurio esmė - homoseksualių minčių ir jausmų įsisąmoninimas psichologiniame lygmenyje, kuris kai kuriems žmonėms baigiasi viešu jų netradicinės orientacijos priėmimu. Šiais laikais atsiskleidimas, arba kitais žodžiais, „išlindimas iš spintos“ dažniau nurodo pasisakymą kitiems apie savo netradicinę seksualinę orientaciją arba lyties tapatybę. Tai yra ilgas ir dažniausiai nelengvas procesas - nors ilgainiui pokyčiai būna pozityvūs, jo eiga gali sukelti nemažai sunkumų ir streso.
Kam To Reikia?
Žmonės atsiskleidžia, nes tai sustiprina jų santykius su artimaisiais - jiems nebereikia apsimetinėti ir slėpti didelės savo asmenybės ir gyvenimo dalies. Tuo pačiu kiekvieno žmogaus atsiskleidimas prisideda prie išankstinių nuostatų ir stereotipų, kurie verčia kitus žmones likti užsisklendusius, laužymo.
Mokslininkai pastebi, kad atsiskleidimas teigiamai prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės ir psichikos sveikatos. Tuo tarpu LGBT+ nariai, kurie yra priversti gyventi savo LGBT+ tapatybę laikydami paslaptyje, dažniau skundžiasi psichikos ir fizinės sveikatos sutrikimais negu, kad atsiskleidę asmenys.
Statistiškai jaunimas, kuris gyvena atsiskleidęs tik kai kuriems žmonėms savo aplinkoje, rodė mažesnius akademinius pasiekimus ir patyrė daugiau užgauliojimo nei tie, kurie buvo atsiskleidę visiems arba niekam išvis. To priežastis yra blaškymasis per dvi tapatybes - toks gyvenimo būdas reikalauja daug emocinių ir psichologinių išteklių. Gyvenimas niekam neatsiskleidus taip pat sukelia psichologinių sunkumų - tokiu atveju vyksta vienos iš savo dalių aktyvus slėpimas.
Moksliniai tyrimai patvirtina hipotezę, kad aukštesni lygiai įvidintų išankstinių nuostatų apie netradicinę orientaciją (vidinė homofobija) yra susiję su mažesniais atsiskleidimo skaičiais. Atsiskleidimas taip pat priklauso ir nuo asmens charakterio savybių - kuo žmogus kasdieniame gyvenime yra labiau linkęs dalintis apie save, tuo didesnė tikimybė, kad jis galbūt greičiau ir lengviau atsiskleis apie savo seksualinę orientaciją.
Kada Reiktų Kreiptis Pagalbos?
Nemaža LGBT+ asmenų dalis gali su atsiskleidimo procesu susitvarkyti patys, tačiau tai nebūtina - psichologo ar psichoterapeuto pagalba gali stipriai pagelbėti šiame procese. Tačiau yra keli atvejai, kuriais ypač rekomenduojama kreiptis pagalbos atsiskleidimo proceso metu:
- Griežta, baudžianti ir kritikos pilna šeimos aplinka, ypač jeigu labai didelę dalį šeimoje užima fundamentalūs religiniai tikėjimai.
- Neigiamos vaikystės ar paauglystės patirtys, susijusios su „nukrypimu“ nuo tikėtino lyties rolės elgesio.
- Turint specifinių homofobijos patirčių (ypač šeimoje) arba tiesiogiai patyrus homofobiją.
- Turint psichologinių sunkumų, prisidedančių prie neigiamo savęs matymo.
- Kada nors patyrus seksualinę prievartą.
Biseksualumas
Vienas iš mokslinių tyrimų parodė įdomią tendenciją - biseksualūs žmonės atsiskleidžia rečiau negu homoseksualūs asmenys.
Šis fenomenas galimai gali būti paaiškinamas tuo, kad biseksualai iš esmės dažnai nesijaučia LGBT+ bendruomenės dalimi - tai minima ir kituose moksliniuose straipsniuose. Panašu, kad šis nepritapimas tampa dar vienu papildomu stresą keliančiu faktoriumi biseksualams, norintiems atsiskleisti.
tags: #lyties #or #seksualines #orientacijos #biologines #ir