Lietuvos literatūros istorija - išskirtinai turtingas ir kompleksiškas procesas, apimantis daugiau nei septynis šimtmečius, įvairialypes epochas ir ištisus kultūros, rašytijos, pasaulėžiūros ir kūrybos pokyčius. Lietuvių literatūra formavosi tiek senųjų tradicijų, tiek nuolatinių kontaktų su pasaulio civilizacijomis kontekste. Šioje apžvalgoje siekiama atskleisti svarbiausius lietuvių literatūros plėtros etapus, pradedant nuo viduramžių iki XX amžiaus nepriklausomos valstybės literatūros.
Viduramžių pradžia: kultūrinės sandūros ir pirmieji rašytiniai paminklai
XIII-XIV a. Lietuvoje vyravusi senoji, senmeldiška lietuvių kultūra susidūrė su krikščioniškąja viduramžių kultūra. Lietuvos raštija formavosi šių dviejų kultūrų sandūroje. Kurta daugiausia tarptautinėmis kalbomis - lotynų, graikų, bažnytine slavų. Viduramžių Lietuvoje greičiausiai būta ir lietuviškų rankraščių.
Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus duomenimis, jau Mindaugo laikais iš vokiečių į lietuvių kalbą turėjo būti išversti krikščioniški poteriai. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas - Jogailos privilegijos. Lotyniškai rašyti karaliaus Mindaugo dokumentai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškai, pirmieji LDK įstatymai, Lietuvos bajorų aktai - vieši politiniai jų įsipareigojimai.
Vilniaus bernardinų vienuolyne jau veikė skriptoriumas, kuriame ranka perrašinėti religiniai, o iš dalies ir pasaulietiniai tekstai. Bažnytine slavų ir rusėnų kalbomis sukurti svarbūs Lietuvos rašto paminklai, tarp jų - XIV a. pr. Naugarduke surašytas Laurušavo vienuolyno Evangelynas.
Renesansas: kultūros klestėjimas ir pirmieji lietuviški leidiniai
Pagrindiniai renesanso Lietuvos valdovai buvo Žygimantas Senasis, jo sūnus Žygimantas Augustas, o išnykus Jogailaičių dinastijai - Steponas Batoras. Renesanso kultūros ugdymo istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidino ir iš Italijos kilusi Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona Sforca. Vienas pirmųjų Lietuvos mąstytojų, kėlusių valstybės reformos idėjas, buvo bajoras Venclovas Mikalojaitis, Mykolo Lietuvio slapyvardžiu apie 1550 m. lotynų kalba parašęs traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“.
Taip pat skaitykite: Literatūros įžvalgos apie socialinį darbą
Reformacijos laikotarpiu lietuviškos raštijos pradmenys siejami su Martynu Mažvydu, kuris 1547 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“, skirtą paprastiems lietuviams šviesti. Ten gyvenęs lietuvių liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas realizavo lietuvių protestantų svajonę ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Bibliją, kuri, deja, liko neišleista, tačiau vėliau buvo naudinga XVIII a. Prūsijoje pasirodžiusiems pirmiesiems lietuviškos Biblijos leidimams. Jos įtvirtintos lotyniškos ir lenkiškos LDK spaudos tradicijos tapo ženkliu žingsniu lietuvių tautinės kultūros raidai.
Barokas ir švietimas: tautinės literatūros tėkmės nauji raidos būdai
Krašte suklestėjo baroko kultūra. Lietuvoje kūrė ir savo darbais pasaulyje garsėjo poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, iškalbos vadovėlių autorius Žygimantas Liauksminas, karo inžinierius Kazimieras Semenavičius, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, filosofas ir poetas Samuelis Pšipkovskis. Baroko epochos poemų, pamokslų, oratorinių veikalų ir istorinių pasakojimų temos tapo neatskiriama nacionalinio tapatumo dalimi. Jėzuitas Konstantinas Sirvydas apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną „Trijų kalbų žodynas“, parašė pirmąjį originalų katalikišką prozos kūrinį lietuvių kalba - „Punktus sakymų“.
Apšvietos epochoje ypač ryškią vietą užėmė Vilniaus universitetas. Vienuoliai pijorai atnaujino Vilniuje buvusią pijorų mokyklą ir pavertė ją Kilmingųjų kolegija. Pasirodė pirmieji Lietuvos periodiniai leidiniai, pradėtas spausdinti pirmasis LDK laikraštis - „Lietuvos pasiuntinys“ („Kurier Litewski“). Švietimo epochoje literatūros herojus, tarnaujantis visuomenės pažangai ir viešajam gėriui, tapo šviesuoliu - pažangos vedliu.
Lietuviškoji Mažosios Lietuvos raštija ir germanizacijos iššūkis
Lietuviškoji Prūsijos raštija susidūrė su germanizacijos iššūkiais, kolonistų vokiečių apgyvendinimu lietuviškose žemėse. 1701 m. Karaliaučiuje pagaliau pirmą kartą lietuviškai išleistas visas Naujasis Testamentas - Biblijos dalis. XVIII a. pradžioje pasirodė pirmosios lietuvių kalbai skirtos mokslo knygos. Jonas Šulcas 1706 m. išleido Ezopo pasakėčias - pirmąjį grožinės literatūros vertimą.
Nuolat tobulinamas Biblijos vertimas, rašomi moksliniai tyrinėjimai, pradėta rinkti ir skelbti lietuvių tautosaka. Kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. vokiškai išleido lietuvių kalbos tyrinėjimus, kur pateikė lietuviškų patarlių, mįslių, vaizdingų posakių, liaudies dainų su vokiškais vertimais. Tai didino lietuvių kalbos savivoką ir užtikrino lietuvių kalbos išsaugojimą germanizacijos sąlygomis.
Taip pat skaitykite: Karjera slaugoje: mokymo programa
Romantizmo ir lietuvių kalbos stiprinimo laikotarpis
Romantizmo kūryboje vyravo religiniai vaizdiniai, buvo siekiama išlaikyti tradicinės religinės, kosminės pasaulėjautos elementus. Lietuvos romantizmo literatūroje dominuoja vadinamoji „Vilniaus mokykla“ - su istorine Lietuva susijusių lenkų rašytojų plejada (Adomas Mickevičius, Julius Slovackis). Ypač reikšmingas buvo XIX a. pradžios tautinis atgimimas, kurio pagrindu tapo lietuvių kalbos ir tautinės tapatybės stiprinimo darbai bei lietuvių tautinio charakterio formavimas per literatūrą ir spaudą; šios tendencijos itin išryškėjo realistinės ir romantinės literatūros kryptyse.
Lietuvių literatūros periodizacija europiniame kontekste
Šioje knygoje Lietuvos literatūra periodizuojama naujai. Senoji Lietuvos literatūra skirstoma pagal europinį modelį į keturias epochas: Viduramžius (XIII-XV a.), Renesansą (XVI a.), Baroką (XVII-XVIII a. vidurys) ir Švietimą (XVIII a. antra pusė). Tokia periodizacija leidžia aprėpti europiniame kontekste šešis pirmuosius Lietuvos raštijos ir literatūros šimtmečius - XIII-XVIII amžių. Didžiausias šios knygos novatoriškumas yra tai, kad tiek lietuviškieji, tiek kitakalbiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Mažosios Lietuvos tekstai suvokiami kaip integrali Lietuvos literatūros dalis.
| Epoka | Amžius | Reikšmingi įvykiai / Asmenybės |
|---|---|---|
| Viduramžiai | XIII-XV a. | Mindaugas, Jogaila, pirmieji raštiniai paminklai |
| Renesansas | XVI a. | Martynas Mažvydas, Mykolas Lietuvis, Lietuvos Statutai |
| Barokas | XVII-XVIII a. vidurys | Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Konstantinas Sirvydas |
| Švietimas | XVIII a. antra pusė | Kristijonas Donelaitis, Švietimo reformos |
XX amžiaus literatūra: kūrybos šuolis ir naujų tendencijų atsiradimas
Nepriklausomos Lietuvos literatūra pradėjo formuotis Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, kai dvi didžiosios Lietuvos kaimynės bei jos likimo lėmėjos Rusija ir Vokietija buvo nusilpusios dėl jas draskančių vidinių neramumų. Ši galimybė sėkmingai realizuota 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Tarybai pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris greitai tapo žinomas visame krašte.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, diplomatams dar ilgai teko kovoti dėl Respublikos tarptautinio pripažinimo juridiniu lygmeniu, įteisinti valstybės sienas, steigti jos institucijas, įsivesti savo valiutą ir spręsti daugybę ekonominių, socialinių, švietimo ir kitų problemų. Nemažai žinomų rašytojų tapo besikuriančios valstybės atstovais užsienyje, valstybinių institucijų, visuomeninių draugijų vadovais, išėjo savanoriais į „menininkų batalioną“.
Kultūrinis gyvenimas sparčiai atgijo: grįžo karo ir suirutės ištremti intelektualai, buvo atgaivinta periodinė spauda, pradėti leisti nauji žurnalai, telktasi žymiausių rašytojų aplink literatūros ir meno žurnalus, tokius kaip „Veja“, vėliau - „Skaitymai“, „Židinys“. Tų pačių intencijų kupini buvo ir simbolistai Balys Sruoga bei Faustas Kirša, parengę poezijos ir dailės almanachą „Dainava“ (1920). 1920-1923 m. išleistuose dvidešimt keturiuose „Skaitymų“ numeriuose pasirodė svarbiausi to laikotarpio kūriniai: Krėvės novelės, Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vinco Mykolaičio-Putino, Fausto Kiršos, Balio Sruogos, Kazio Binkio eilėraščiai ir kt.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai aspektai Martynenko kūryboje
Universitetas ir švietimo raida XX amžiaus pradžioje
1922 m. Kaune įkurtas Lietuvos (vėliau - Vytauto Didžiojo) universitetas suteikė literatūros procesui akademinį lygį. Tai pirmoji aukštoji mokykla šalies teritorijoje, kurioje visos disciplinos dėstytos lietuvių kalba. Jo fakultetai leido savo akademinius leidinius (Darbai ir dienos, Tauta ir žodis, Logos, Soter, Athenaeum, Mūsų senovė ir kt.), burė jaunąją literatūros, meno ir filosofijos bendruomenę.
Ypač reikšminga buvo „Šatrijos” meno draugija, įsteigta Šveicarijoje išsilavinimą įgijusių profesorių Ereto bei Mykolaičio-Putino, kuri telkė gabiausią Lietuvos jaunimą, lavino literatūrinį ir estetinį skonį, ugdė filosofinę mintį, formavo universalią pasaulėžiūrą. Devizu pasirinkusi filosofo Stasio Šalkauskio mintį, jog menas turi tarnauti grožiui, o grožis - gyvenimo tobulumui, draugija per ilgą savo veiklos laikotarpį (1924-1940) telkė gabiausią Lietuvos jaunimą, lavino literatūrinį ir estetinį skonį, ugdė filosofinę mintį, formavo universalią pasaulėžiūrą. Su „Šatrijos“ draugija susijęs jaunųjų katalikų sąjūdis, Lietuvos kultūrą praturtinęs neoromantine poezija, reikšminga publicistika ir eseistika, neotomistinės ir egzistencinės filosofijos tyrinėjimais.
Lietuvių literatūra ir visuomeninės transformacijos tarpukariu
Iššūkiu visuomeninėms organizacijoms tapo 1926 m. įvykęs valstybės perversmas, pristabdęs pilietinės visuomenės formavimąsi, suvaržęs daugelį laisvių, įtvirtinęs vienvaldę tautininkų partijos ir prezidento Smetonos diktatūrą. Autoritarinis tautininkų režimas, nors ir išlaikęs antidemokratines nuostatas, vis dėlto evoliucionavo: po 1929-ųjų, kai iš pareigų buvo atleistas radikalesnių tautinių pažiūrų ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, diktatūra nebebuvo tokia griežta - atkurtos kai kurios opozicinės partijos, nebebuvo puoselėjama vilčių žūtbūt „sulietuvinti“ gana gausias tautines mažumas. Smetona netapo fašistiniu diktatoriumi ir laikėsi nuosaikaus „vidurio kelio“.
Būtent nuosaikios autoritarinės Smetonos diktatūros sąlygomis buvo sukurta daug tikrų literatūros ir meno šedevrų - valdžia skatino dailininkus bei rašytojus stipendijomis ir premijomis, menininkai dažnai buvo siunčiami studijuoti į užsienį (dažniausiai į Prancūziją). Ryšiams su Vakarų Europa labai trukdė neišspręstas konfliktas dėl Vilniaus su Lenkija, o po 1933 m., kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, grėsė pavojus prarasti ir Klaipėdą, kurioje neramumus kėlė vietiniai vokiečiai.
Stilistinės kryptys XX a. pradžioje: simbolizmas ir naujos poetinės formos
Trečiojo dešimtmečio literatūroje poezija išties dominavo. Zenitą pasiekė simbolizmas, stipriausias paskatas gavęs iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės, Jurgio Baltrušaičio, rusų ir prancūzų simbolistų kūrybos. Sruogos fragmentiškas, asociacijomis plazdenantis eilėraštis išreiškė subjektyvią nuotaikų kaitą, užuominų, nutylėjimų, vaizdinės bei muzikinės improvizacijos žaismą, nuolat keičiantį prasmės akcentus.
Mykolaičio-Putino poezijoje simboliais išreiškiamas iš romantizmo perimtas asmenybės dramatiškas konfliktas su aplinka ir savimi, meditacinės nuotaikos, aukštųjų vertybių trauka. Simbolizmas psichologizavo ir intelektualizavo lietuvių eilėraštį; ypač daug reikšmės skirta dvasinės harmonijos ir tautinio tapatumo išraiškai.
Poezija žengė kartu su gyvenimo avangardu, dar nebuvo praradusi pranašystės įtaigumo, todėl populiari: poetai tebelaikyti romantiškais genijais, traukiančiais paskui save sekėjų minias.
Senoji raštija ir jos išplitimas per Europos kontekstus
Išlaikoma nuo XX a. pradžios įsitvirtinusi tradicija priskirti senajai literatūrai visą XVIII amžių, tačiau literatūros (raštijos) proceso pradžia laikomi ne XIV a. pabaigos - XVI a. vidurio metraščiai, bet pirmieji XIII a. vidurio Lietuvos autogeniniai raštai. Dėl didelės valstybinės, tautinės, socialinės svarbos pristatomi Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto kai kurie aktai, laiškai ir kiti su jais susiję dokumentai, atkreipiamas dėmesys ne tik į jų turinį, bet - kur galima ir į stilistines ypatybes. Didžiausias šios knygos novatoriškumas yra tai, kad tiek lietuviškieji, tiek kitakalbiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Mažosios Lietuvos tekstai suvokiami kaip integrali Lietuvos literatūros dalis.
Apibendrinimas: Lietuvos literatūros globėjų lygmenys ir universalioji raiška
Lietuvių literatūros raida rodo, kad šalies kultūrinė, valstybinė ir visuomeninė patirtis atsispindi tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse tradicijose, kad lietuvių literatūra buvo ir yra gyvybiškai svarbi tautos tapatumui ir savikūrai. Lietuvos literatūros palikimo objektas - tai ne tik ilgaamžė rašytinė tradicija, bet ir gyvas kultūrinis atspindys įvairiomis kalbomis: lietuvių, lotynų, lenkų, rusėnų, vokiečių. Senoji Lietuvos literatūra, kūrybos, švietimo ir kultūros aspektu, integruoja šalies istorinį išskirtinumą į platesnį Europos kultūros kontekstą.
tags: #literatura #salies #globeja #lietuviu #literaturos #istorija