Priklausomybė nuo alkoholio žmogaus gyvenimą paveikia visais įmanomais aspektais. Kaip teigia G.Vitkevičiūtė, vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kaip alkoholis pakeičia asmenybę, labai sudėtinga, tačiau aišku viena - jis žmogų paliečia biopsichosocialiniu bei dvasiniu lygmeniu.
„Jeigu mąstytume stereotipiškai, galima priskirti priklausomam žmogui tam tikras savybes, tačiau toks požiūris būtų plokščias. Norėčiau pabrėžti, kad mes nebevadiname žmonių alkoholikais ir nebėra ligos, kuri vadinama alkoholizmu. Kodėl tai yra svarbu? Tai keičia ligos suvokimą ir sveikimą. Sakydami, kad „aš esu alkoholikas“ labai apsunkiname priklausomo žmogaus išsilaisvinimą iš ligos. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vartoti žodį priklausomybė, t. y. žmogus yra priklausomas nuo alkoholio, psichoaktyvių medžiagų, narkotikų, lošimų, toksiškų santykių ar kitų dalykų, kas tai bebūtų. Reikia suprasti, kad tai priklausomybė - tai psichikos sutrikimo sindromas, o suvokimas, kad turiu savo sveikąją dalį ir turiu savo patologinę dalį, padeda suprasti, kad esam normalūs, tačiau mus ištiko bėda ir tai galime sutvarkyti. Nėra taip, kad užsipilu mėlynu rašalu visą save ir pasmerkiu kančiomis“, - sako G.Vitkevičiūtė. Apie tai ji kalba ir savo knygoje „Širdies tatuiruotės“, kuri netrukus pasirodys.
Kaip alkoholis paliečia mūsų asmenybę?
Kai atsispiriame nuo stereotipinių ir klaidingų priklausomybės įvardijimų, reikia suprasti, kad priklausomo žmogaus elgsenos tipų yra labai daug, sako G.Vitkevičiūtė. „Tas elgsenas tyrinėja gydytojai psichiatrai bei psichologai. Aš, kaip priklausomybių konsultantė, visada įvertinusi situaciją siunčiu žmones pas specialistus. Atsižvelgiu į tai, ar tą elgseną išprovokavo jau turimas psichikos sutrikimas ir dėl to žmogus pradėjo gerti? Pavyzdžiui, žmogui gali būti depresija, šizofrenija ar kita psichinė liga, ir todėl jis su tais jausmais nesusitvarko bei pradeda gerti. Ir atvirkščiai - alkoholio vartojimas galiu sukelti psichikos sutrikimą, - kalbėjo pašnekovė. Suvokimas, kad turiu sveikąją dalį ir patologinę dalį, padeda suprasti, kad esam normalūs, tačiau mus ištiko bėda ir tai galime sutvarkyti. - Tarkime, žmogus dalyvauja vakarėliuose, puotose, šventėse ir taip alkoholį vartoja dešimt ar daugiau metų bei ilgainiui tampa nerimastingas, depresyvus ir pan. Todėl jokiu būdu negalime sakyti, kad visi priklausomi žmonės - manipuliuoja ar pasižymi kitomis vienodomis savybėmis, - tai būtų labai profaniška.“
G.Vitkevičiūtė pažymi, kad priklausomybė - itin daugialypė, daugiabriaunė liga ir jos gydymas ne vieno žmogaus darbas. „Priklausomybė apima visas žmogaus sritis ir tai yra vadinamasis biopsichosocialinis ir dvasinis modelis, kuris pažeidžiamas, jeigu susergama priklausomybe. Žmogus, kuris suserga priklausomybe arba žalingai vartoja, paveikiamas visapusiškai. Tarkime bio lygmeniu paveikiamas fizinis žmogaus kūnas - bendra savijauta, smegenys, visi vidaus organai. Iš tiesų nėra organo, kurio nepažeistų ilgalaikis alkoholio vartojimas. Psichologiniu lygmeniu žmogus sunkiai suvokia savo jausmus ir iš to kyla įvairių bėdų tiek su savimi, tiek su aplinkiniais. Plačiau ryšį su artimaisiais ir kitais žmonėmis paliečia socialinis lygmuo - tai darbas, santykiai su šeima, draugais ir pan. Tad reikėtų suprasti, kad alkoholis, patekęs į smegenis keičia jų veiklą ir dėl to suponuoja visus elgsenos tipažus“, - sako priklausomybių konsultantė.
Vartodami alkoholį žmonės praranda save, tačiau, pradėdami sveikti, ieškodami pagalbos, jie sugrįžta į save, supranta, kas tokie yra, kas jiems patinka ir taip stabilizuojasi visi keturi lygmenys. „O tai yra labai ilgas darbas. Tiesa, reikėtų kalbėti apie tai, kad priklausomybė nebėra viso gyvenimo liga. Smegenys yra plastiškos ir jos atsistato, ir jeigu aš keičiu savo elgseną, aš esu budrus, galiu gyventi su priklausomybe lygiai taip pat, kaip ir su bet kokia kita liga“, - sako G.Vitkevičiūtė.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Pasak gydytojos, kursų apie alkoholio ir narkotinių medžiagų žalą žmogaus organizmui lektorės Ainos Medzevičienės, prieš pirmą priklausomybės nuo alkoholio etapą būna kultūringo epizodinio gėrimo etapas, kuris kai kuriems žmonėms gali tęstis ir visą gyvenimą, bet dažniausiai jis pereina į pirmą priklausomybės stadiją. Žmogus gali save laikyti kultūringu gėrėju, jei nejaučia traukos alkoholiui ir išgeria jo vos du tris kartus per metus ir nedidelį kiekį.
„Dažnai galime išgirsti, kad štai pietiečiai kasdien geria vyną ir nei prasigeria, nei jų priklausomais pavadinsi. Tačiau italai, ispanai ar prancūzai nėra to kultūringo gėrimo pavyzdys, nes jie geria kasdien, o noras išgerti kasdien yra antras priklausomybės etapas, kuriam būdinga tai, kad iš pradžių išgeriama kartą per pietus, o vėliau ir per pietus, ir vakare, o galiausiai tris kartus per dieną. Manoma, kad štai jau kitos tautos neturi problemų su alkoholiu, nes statistika iškalbinga lietuviams. Deja, taip nėra. Kitų šalių statistika taip pat nėra spindinti, apskritai, visa Europa turi gan didelių problemų su alkoholiu. Be to, yra antriniai žalingo alkoholio vartojimo padariniai, į kuriuos statistikoje mes neatkreipiame dėmesio, - tai kepenų cirozė, kuria Lietuvoje serga daug žmonių, o tam didžiausią įtaką daro būtent alkoholis. Šios ligos skaičiai pietinėse valstybėse taip pat gana aukšti. Italai, ispanai ar prancūzai nėra kultūringo gėrimo pavyzdys, nes jie geria kasdien, o noras išgerti kasdien yra antras priklausomybės etapas. Alkoholį žalingai vartojančiam asmeniui sunku valdyti ir savo elgesį - prarandama suvartojamo alkoholio kiekio bei situacinė kontrolė. Pavyzdžiui, nuo alkoholio priklausomas asmuo pasako sau, o neretai ir artimiesiems, kad šventės metu išgers tik taurę, tačiau išgeria gerokai daugiau, dėl ko prarandama ir situacijos kontrolė, padaroma tokių dalykų, ko blaivus žmogus niekada nepadarytų - tai tokios socialinės situacijos kaip vairavimas išgėrus, muštynės, išsakyti nemalonūs žodžiai.
„Nuolat vartojant, išsivysto abstinencinis sindromas. Žmogui negavus alkoholio visas organizmas iškart reaguoja: jis jaučia nerimą, baimę, gali atsirasti traukuliai, drebėjimas, dažnas širdies plakimas ir net sunkios bei gyvybei pavojingos reakcijos. Dar vienas psichologinis niuansas - tunelinis matymas, kai žmogui niekas nerūpi: šeima, darbas, vaikai, pomėgiai traukiasi į antrą planą, o svarbiausias tikslas - kaip gauti alkoholio.
Gydytoja Aina Medzevičienė sako, kad sunku atsakyti, kodėl pradedame vis dažniau išgėrinėti, kadangi sudedamųjų dalių gali būti labai daug. „Daug kas remiasi į mūsų šeimos tradicijas, alkoholio vartojimą artimoje aplinkoje, darbo kolektyve. Vieni greičiau, kiti vėliau tampa priklausomi. Vyrui - tai 5-7 metai, o moteriai ir paaugliui, kur kas greičiau - užtenka 1-2 metų. Žmonės, kurie geria, suranda daug priežasčių ir pasiaiškinimų, kodėl geria - man patinka alkoholio skonis, man skanu gerti, padeda užmigti, nurimti, atpalaiduoja, o ką veiksi su draugais? Taip įprasta su draugais vartoti alkoholį, kad nesurandama, kuo tą pakeisti. Dažnai žmonės bijo žiūrėti į savo problemas iš esmės, išsisukinėja nuo jų sprendimo ir stengiasi pabėgti nuo jų vartodami alkoholį ar klimpdami į kitas priklausomybes, nes mano, kad alkoholis padės, tačiau tai problemų ne tik neišsprendžia, žalingas alkoholio vartojimas jų sukuria dar daugiau“, - sako gydytoja.
Pasak jos, visuomenėje žinomi žmonės, influenceriai nevengia parodyti, kad vartoja svaigiuosius gėrimus, viešina vakarėlius, kuriuose taip pat gausu alkoholio. Išties tai daro neigiamą įtaką, ypač jauniems žmonėms, besivystančioms asmenybėms. Jeigu jie mato, kad geriama namie, o dar ir jų garbinami žmonės geria, suformuojama nuomonė, kad alkoholis yra smagu, kad gerti yra gerai.
Taip pat skaitykite: F93.2 vaikystės sutrikimas
„Visame tame svarbiausias vaidmuo tenka šeimai - ji turėtų būti svertas, padedantis priimti esminius sprendimus, padedanti kurti vertybes. Statistika liūdna - jeigu abudu tėvai priklausomi nuo alkoholio, yra net 50 proc. tikimybė, kad ir vaikai bus priklausomi. Nors alkoholio suvartojimo mažinimo politika Lietuvoje yra gera ir suvartojamas kiekis mažėja, tačiau vis tiek daug lietuvių yra priklausomi ir geria tikrai daug. Jeigu yra fizinė ir psichologinė priklausomybė, būtina kreiptis į specialistus. Pradėti galite ir nuo šeimos gydytojo, psichikos sveikatos specialistų ir centrų, reabilitacinių bendruomenių, anoniminių alkoholikų susibūrimų, psichoterapeutų, toksikologų, priklausomybių konsultantų. Galimybių yra labai daug, tačiau viskas atsiremia į motyvaciją.
Valgymo sutrikimai - tai rimtos psichikos ligos, pasireiškiančios sutrikusio valgymo ypatumais ir nenormalia svorio kontrole. Negydomi valgymo sutrikimai stipriai įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę, o kuo ligos stažas didesnis, tuo labiau stebima suprastėjusi gyvenimo kokybė. Deja, nuo valgymo sutrikimo per valandą pasaulyje miršta maždaug 1 žmogus, ir yra žinoma, jog mirštamumo rodikliai nuo valgymo sutrikimo yra didžiausi tarp visų psichikos ligų. Taip pat yra duomenų, jog valgymo sutrikimais sergantiems asmenims savižudybės rizika padidėja.
Remiantis pasauline statistika, Europoje apie 5 procentai žmonių kenčia nuo valgymo sutrikimų. Palyginkime: narkomanijos paplitimas yra apie 2 procentus, alkoholizmo - 7-10 procentų žmonių. Dažniausiai serga paauglės, jaunos moterys, taip pat moterys prieš menopauzę. Valgymo sutrikimai neatsiranda staiga, tai yra palaipsniui besivystanti psichikos liga. Kuo anksčiau žmogus sprendžia savo valgymo sunkumus, tuo didesnė tikimybė užbėgti už akių valgymo sutrikimui, kaip ligos, išsivystymui.
Valgymo sutrikimai kelia grėsmę žmogaus sveikatai ir netgi gyvybei, pažeidžia jį visą: žalojamas kūnas, psichika, keičiasi nuotaika, elgesys ir tarpasmeniniai santykiai, didėja savižudybės pavojus. Nuo 5 iki 20 procentų ligonių miršta nuo somatinių komplikacijų ar savižudybės.
Pagrindiniai valgymo sutrikimai
Dažniausiai pasitaikantys valgymo sutrikimai yra nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymo sutrikimas. Valgymo sutrikimams priskiriama nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymas, susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais. Tiesa, valgymo sutrikimai linkę keisti vieni kitus ir dažnai žmogaus valgymo sutrikimų istorija prasideda nuo nervinės anoreksijos ar nervinės bulimijos ir tik po to pereina į persivalgymo sutrikimą. Taip pat vis labiau populiarėja nervinė ortoreksija.
Taip pat skaitykite: Įstatymo 14 straipsnis
Nervinė anoreksija
Nervinė anoreksija - tai psichikos liga, kurios simptomas yra ryškus svorio kritimas bei nuolatinis susirūpinimas svoriu ir kūno forma. Tai valgymo sutrikimas, kuriuo sirgdamas žmogus sąmoningai sumažina ir palaiko neįprastai mažą kūno svorį. Tokie asmenys mažina maisto racioną, porcijas, neretai būna itin fiziškai aktyvūs (siekia deginti kalorijas), neadekvačiai vertina savo išvaizdą ir svorį, pasireiškia baimė priaugti svorio. Žmonės, sergantys anoreksija ypatingai baiminasi priaugti svorio ir taip susiformuoja nelanksčius valgymo įpročius, dažnai vengdami tam tikro maisto ir patiekalų.
Nervinė anoreksija (iš graikų kalbos „an-“ - ne, „orexis“ - apetitas) - sutrikimas, kai kūno masė mažinama valingai įvairiomis dietomis, maisto atsisakymu ir varginančiu sportu. Kūno masė yra vertinama santykiniu dydžiu - kūno masės indeksu (KMI), kuris nustatomas pagal formulę - KMI = kūno masė (kg) / kūno ūgis (m2). Sveikų suaugusiųjų KMI yra 18,5-24,9, paauglių kiek mažesnis: apie 18,5-24. Visiems, sergantiems anoreksija, būdingas neadekvatus savo kūno vertinimas, todėl nesveikai liesa mergina (serga dažniausiai merginos ir moterys) mano, kad yra stora ir visaip stengiasi dar labiau sumažinti savo kūno svorį.
Dažniausiai anoreksija pasireiškia paauglėms merginoms ir jaunoms moterims, tačiau šia liga gali susirgti visi ir bet kokio amžiaus. Maždaug 1% moterų populiacijos kenčia nuo nervinės anoreksijos. Vyrai šia liga serga taip pat, tačiau moterims ji 10 kartų būdingesnė nei vyrams. Maždaug 6% sergančiųjų nervine anoreksija miršta. Deja, anoreksijai būdingas didžiausias mirtingumas lyginant su kitais psichikos sutrikimais. Nervinei anoreksijai gali būti būdingi persivalgymai, vėmimas bei intensyvus sportavimas.
Nervinei anoreksijai progresuojant vargina pastovus nuovargis, bendras silpnumas, būdinga alpimas, silpnas imunitetas, žemas kraujospūdis, širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimai, pirštų akrocianozė (bąlantys, po to pamėlstantys pirštai dėl sutrikusios kraujotakos), osteoporozė (kaulų tankio retėjimas), taip pat dantų trapumas, raumenų masės mažėjimas, ryški dehidratacija, galinti sukelti inkstų darbo sutrikimus, išnyksta mėnesinės, didėja nevaisingumo tikimybė, išsausėja oda, slenka plaukai, o sunkiais atvejais, kai netenkama daug svorio, visas kūnas pasidengia plaukeliais. Nuolatinis badavimas daro įtaką pažintiniams gebėjimams, keičia mąstymą. Pasaulio vertinimas susiaurėja iki „juoda - balta“, „geras - blogas“.
Svarbu atsiminti, jog negalima pasakyti, jog žmogus serga anoreksija vien todėl, jog jis mažai sveria, nes anoreksija apima ne tik išvaizdos, bet ir psichologinius bei elgesio veiksnius. Anoreksija sergantys neretai neigia, jog turi valgymo sutrikimų, todėl sunkiausia yra padėti žmogui atpažinti ir priimti, jog jis serga.
Nervinė bulimija
Bulimija turi panašumų į anoreksija, tačiau vienas didelis skirtumas tarp jų - bulimijos metu asmuo badauja, bandydamas numesti svorį, jaučia stresą dėl to, ir iš to kyla persivalgymo priepuoliai. Jam būdingi dažni, kompulsyvūs, nekontroliuojami persivalgymo epizodai. Prarandamas kontrolės ir saiko jausmas. Gan dažnai pasitaiko, kad valgant bandoma slopinti stiprias ir nemalonias emocijas, stresą, tačiau persivalgymai lemia gėdą, kaltę, pykti ir panieką sau.
Nervinė bulimija - tai psichikos liga, kurios pagrindiniai požymiai yra nekontroliuojamas persivalgymas ir kompensacinis elgesys - vėmimas, persisportavimas, badavimas, diuretikų, laisvinamųjų vaistų ar kt. medžiagų vartojimas virškinimui greitinti. Kartu būdingas nuolatinis domėjimasis maistu, mityba ir kūno forma, sutrikusi savivertė bei prasta nuotaika nepavykstant sukontroliuoti valgymo ir svorio. Tačiau šie simptomai būdingi ir nervinei anoreksijai.
Nervinė bulimija (iš graikų kalbos, bus - „jautis“, limos - „alkis“) - dažnas valgymo sutrikimas. Sergantieji arba laikosi griežtos dietos, kuri keičiama skuboto epizodinio persivalgymo periodais, arba ypač gausiai persivalgo, po to „apsivalo“ sukeldami sau vėmimą, vartodami laisvinamuosius preparatus, badaudami, piktnaudžiaudami kitais vaistais, pavyzdžiui, slopinančiais apetitą, skydliaukės preparatais ar skatinančiais šlapimo išsiskyrimą. Nors daugumos sergančių bulimija svoris yra normalus, tačiau jie nuolat save kamuoja ribodami maistą, maitinasi nereguliariai, pavalgę nejaučia sotumo ir nekontroliuoja nei maisto kiekio, nei valgymo trukmės.
Žmonėms, kurie serga nervine bulimija sunku pripažinti, kad serga valgymo sutrikimu, nes patiria stiprius gėdos, kaltės ir pasibjaurėjimo savimi jausmus. Nervinė bulimija paprastai prasideda 15-20 metų amžiaus ribose - tuo laikotarpiu, kai dauguma žmonių baigia mokyklą, palieka namus ir tampa mažiau priklausomi nuo tėvų. Nervinė bulimija kur kas dažnesnė nei nervinė anoreksija. Apie 2% visų moterų kenčia nuo nervinės bulimijos. Vyrai šia liga serga taip pat, bet tikslių duomenų beveik nerandama.
Svarbu atsiminti, jog skirtingai nuo anoreksijos, bulimija sergantis žmogus nenumeta daug svorio, todėl sunkiau įtarti ligą.
Persivalgymo sutrikimas
Persivalgymo sutrikimas - tai psichikos liga, kuriai būdingi kompulsyvūs persivalgymai. Jų metu žmogus greitai valgydamas suvartoja ženkliai didesnį maisto kiekį lyginant su įprastu žmonių elgesiu. Persivalgymo sutrikimo sergamumo rodikliai yra didžiausi, t.y. dažniausias valgymo sutrikimas ir jo sergamumas siekia apie 3-5% populiacijos. Šiuo sutrikimu dažniausiai suserga žmonės vyresniame amžiuje, būdami 20-50 metų amžiaus tarpsnyje.
Persivalgymas, susijęs su kitais psichologiniais veiksniais - tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniais persivalgymo priepuoliais. Pirmomis persivalgymo priepuolio minutėmis žmogus jaučia malonumą, kurį greitai keičia pasibjaurėjimas savo elgesiu, tačiau liautis nepajėgiama. Svarbūs persivalgymo požymiai - kontrolės praradimas ir valgymas slapčiomis. Neretai šios ligos kamuojami žmonės labai to gėdijasi, todėl matant aplinkiniams valgo normaliai ar net mažiau nei daugelis. Tačiau paslapčiomis perka maisto papildomai, valgo jį automobilyje ar vonios kambaryje, kur nesitiki būti užklupti.
Nervinė ortoreksija
Nervinė ortoreksija - tai psichikos liga, kuomet žmogus ypatingai prižiūri valgomo maisto kokybę, tą daro tiesiog maniakiškai. Žmogus siekia valgyti ypatingai sveiką maistą tam, kad užkirstų kelią ligoms ar kad "nesusiterštų".
Nervinė ortoreksija (iš graikų kalbos „orthos“ - teisingas, tinkamas, „orexis“ apetitas) - atskirai neišskiriamas, tačiau vis labiau populiarėjantis ir plintantis valgymo sutrikimas. Šiuo atveju žmogus patologiškai siekia valgyti tik atitinkamai pasirinktą ir paruoštą, kuo naudingesnį sveikatai - „tinkamiausią ir geriausią“ maistą. Mitybos pakeitimas nėra nulemtas realios grėsmės sveikatai, kai gydytojai rekomenduoja keisti mitybą dėl antsvorio, lėtinių ligų (cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų) profilaktikos, maisto pasirinkimo kriterijai atitinka subjektyvią žmogaus sampratą apie sveikatą, jos palaikymą ir išsaugojimą, o ne remiasi pagrįstais specialistų patarimais. Renkantis maistą dažniausiai vengiama dirbtinių dažiklių, skonio stipriklių, konservantų, pesticidų pėdsakų, genetiškai modifikuotų produktų, „nesveikų riebalų“, valgomosios druskos, cukraus ir kitų maisto komponentų. Iš mitybos raciono išbraukiama mėsa, kiaušiniai, pieno produktai, kava. Maisto paruošimui, naudojamiems indams ir įrankiams, aplinkai taip pat teikiamas didelis dėmesys. Ypač domimasi įvairiais alternatyviais sveikatos išsaugojimo būdais, pavyzdžiui, organizmo teršalų valymu, kūno ir sielos pusiausvyros atkūrimu. Tai turi panašumų su kitais valgymo sutrikimais - nervine anoreksija ir bulimija. Pagrindinis skirtumas - nervinės ortoreksijos atveju pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į maisto kiekį ir kūno svorį, o į maisto kokybę ir jo naudą sveikatai.
Daug laiko (3 ir daugiau valandų per dieną) skiriamos dietai sudaryti, maisto produktams parinkti, maisto sudėčiai nagrinėti, savišvietai mitybos klausimais. Griežtai laikomasi susidarytos dietos ir maitinimosi režimo.
Valgymo sutrikimų priežastys
Nėra tiksliai žinoma, kas lemia valgymo sutrikimų atsiradimą. Valgymo sutrikimai - rimtos ir sunkiai pasiduodančios gydymui ligos, kurios labai priklauso nuo žmogaus santykio su savimi ir pasauliu. Pastangos kontroliuoti savo kūną išreiškia vidiniame pasaulyje tvyrantį chaosą ir nesugebėjimą priimti emocinių prieštaravimų. Jausmai, ypač neigiami - pyktis, nepasitikėjimas, nusivylimas, baimė tampa labai stiprūs. Tai sunkaus vidinio skausmo išraiška, kai vieninteliu žmogui žinomu būdu asmeninėms problemoms spręsti tampa svorio kontrolė ir maisto ribojimas.
Labai nerimaujate dėl to, ar esate pakankamai lieknas(-a), ypač jei jaučiate spaudimą iš visuomenės ar savo darbo.
Kaip padėti artimajam, jei jis turi valgymo sutrikimų?
Jei nerimaujate, kad jūsų artimasis turi valgymo sutrikimų, gali būti sunku nuspręsti, ko imtis. Šie žmonės gali nesuvokti, kad turi valgymo sutrikimų.
- Mokykitės apie valgymo sutrikimus.
- Praneškite jiems, kad nerimaujate dėl jų, ir paskatinkite juos apsilankyti pas šeimos gydytoją.
- Venkite pernelyg supaprastintų frazių. Atsigavimas po valgymo sutrikimo nepriklauso nuo valios jėgos.
- Venkite nuosprendžio. Pasakykite savo artimajam, kad valgymo sutrikimo nėra ko gėdytis.
Tačiau vertimas valgyti, smerkimas, gąsdinimas pasekmėmis ar bausmėmis problemų ne tik neišsprendžia, bet jas ir padidina. Svarbu parodyti rūpestį ir skatinti kreiptis pagalbos į specialistus.
Valgymo sutrikimų gydymas
Visiškai pasveikti nuo valgymo sutrikimo yra įmanoma, tačiau tai gali užtrukti ir kiekvieno paciento kelias gijimo link - skirtingas. Jeigu valgymo sutrikimas daro įtaką fizinei sveikatai, gali prireikti reguliariai atlikti tikslingai paskirtus tyrimus. Gydymas gali prasidėti nuo svorio kritimo stabilizavimo bei jo atstatymo. Kenčiantys nuo anoreksijos pacientai dažnai turi ir kitų psichologinių problemų, tokių kaip panikos atakos, depresija.
Kadangi valgymo sutrikimas yra psichinė liga, pagrindinis gydymas yra psichoterapinis. Ypatingai didelį vaidmenį gydant anoreksiją atlieka psichoterapija. Tai gali būti individuali, grupinė bei šeimos psichoterapija. Dažniausiai bulimijos gydymas apima psichikos sveikatos bei mitybos specialistų konsultacijas. Retais atvejais žmogus gali būti hospitalizuojamas, tačiau įprastai bulimija sergantieji ligoninėje gydomi trumpai.
Daugumai žmonių siūloma individuali terapija, tačiau tiems, kurie serga persivalgymo sutrikimu, labiausiai gali pasitarnauti grupinė terapija. Psichoterapijos metu stengiamasi pašalinti pagrindines ligos priežastis. Kognityvinė ir elgesio terapija, kartu su schemų terapija pasižymi ypatingai aukštais valgymo sutrikimų psichoterapiniais gydymo rezultatais, lyginant su kitomis psichoterapinėmis paradigmomis.
Nors nėra specialių vaistų nuo valgymo sutrikimų, vaistai gali padėti valdyti kai kuriuos fizinius valgymo sutrikimų simptomus, pavyzdžiui, vidurių užkietėjimą.
Susitikimas su mitybos specialistais gali padėti susitvarkyti su maistu, kūnu ir svoriu susijusiomis griežtomis mintimis.
tags: #ligos #epizodinio #psichikos #sutrikimo #gydymas