Viešojoje erdvėje vyksta „paskutiniai pasispardymai“ dėl dvigubos pilietybės - po kelerių metų diskusijų ir įvairių įstatymo variantų pagaliau pasiektas didžiausias kompromisas, dabar laukiantis Prezidentės verdikto. Tačiau praūžus diskusijų audrai lieka neaiškūs kertiniai principai ir Lietuvos vykdoma strategija, kuria vadovaujantis reikėtų pritarti arba nepritarti leisti antrosios Respublikos piliečiams įgyti kitos šalies pilietybę neprarandant gimtosios. Šiek tiek glumina kai kurių gerbiamų intelektualų vieši pareiškimai, kad dviguba pilietybė vos alsuojančią Lietuvą kone galutinai pribaigs. Noro į problemą žvelgti pro tamsius arba rožinius akinius nelaikau inteligentišku. Sudėtingi klausimai reikalauja platesnių diskusijų, negana lietuvius suskirstyti į „su pilietybe“ ir „be pilietybės“.
Pradėsiu nuo tikro pavyzdžio, kurį prieš kelias dienas papasakojo kolega, kilęs iš britų šeimos, persikėlusios į Pietų Afrikos respubliką. Kalbėdamas apie darbo perspektyvas jis prasitarė, jog pasiekęs karjeros „stogą“ Pietų Afrikoje pasirinko Jungtinę Karalystę pirmiausiai todėl, kad turėjo jos pilietybę. Kitu atveju gal būtų rinkęsis Australiją. Žinoma, tai nėra visiškai analogiškas pavyzdys - juk jis palikuonis. Tačiau argi ne panašūs dėsniai galioja ir mūsų migrantams? Panagrinėkime, kas yra pilietybė. Pagal apibrėžimą, tai socialinės, politinės ar nacionalinės grupės statusas. Pagal socialinio kontrakto teoriją, jis apibrėžiamas įstatymais, t. y. su teisėmis ir pareigomis. Kada ir kam toks statusas gali būti blogas, o kada geras? Iš žodžio „pilietis“ pasidarėme kitą - „pilietiškas“, rimtai skamba frazė „pilietinė visuomenė“ ir panašiai. Pastarosios sąvokos nurodo, kad aktyviai naudojantis pilietybe - t. y. teisėmis ir pareigomis - kuriama gera valstybė. Iš šio apibrėžimo ir minima įstatymo kyla klausimas: ar gali žmogus būti pilietiškas, ne tik teisėmis naudotis, bet ir vykdyti pareigas dviem ar daugiau valstybėms vienu metu?
Pilietybės teisės ir pareigos per laiką
Toliau panagrinėkime, kokių teisių ir pareigų galima tikėtis ir kaip jos įtakoja piliečius bei valstybę. Kaip tos pareigos kinta bėgant laikui ir veikiant tam tikroms aplinkybėms. Kadaise, kai žmonės ėmė formalizuoti tarpusavio santykius, turtingieji turėjo valdžią ir neskubėjo lygiateisiškai bendrauti su likusiais. Vis dėlto ilgainiui tiek baudžiauninkai, tiek vergai gavo pilietybę. Dauguma gyveno sėsliai, turėjo tokią pat teisę balsuoti. Nuo seno lietuviams pažįstamos šipkartės - lietuvių kraštas neturėdamas tvirto pamato po kojomis dažnai keitėsi, patys lietuviai irgi judėjo, barstydami aktyvųjį geną. Pastarąjį dvidešimtmetį kelionės ypač palengvėjo - dėl pigesnių skrydžių, lengvesnio sienų kirtimo ir įsidarbinimo, kitaip sakant, dėl globalizacijos. Tačiau svarbu suvokti, kad pilietybės statusas nėra vien techninis klausimas; jis kylantis iš gyvenimo realijų, migracijos mastų ir tarptautinių įsipareigojimų.
Ką reiškia būti „pilietišku“ tapatumu tarp skirtingų kraštų?
Taip sukuriamos šeimos, kurių namai ne vien mažame Lietuvos žemės lopinėlyje. Aktyviam (geram) piliečiui natūraliai kyla klausimas, kaip jis turėtų naudotis savo teisėmis ir pareigomis, jeigu gyvena nevienalytį gyvenimą - dalį jo praleido viename krašte, dalį kitame. Kokią formulę turėtume taikyti priimdami sprendimą, kurio krašto teises ir pareigas jam priskirti. Į formulę tikriausiai reikėtų įrašyti toje šalyje pragyventų metų skaičių, genealoginį medį, kultūros (kalbos, istorijos, tradicijų, mentaliteto) panašumus, visuomeninės veiklos svorį, profesinės veiklos pobūdį, sumokėtų mokesčių sumą. Toje formulėje matome du aiškius kraštutinumus, o ką daryti tiems, kurie pagal formulę atsiduria per vidurį - 50% taške. Manau, valstybė turėtų apgalvoti, kas jai naudinga. Jeigu pilietis pagal minėtą formulę yra artimas tokiam mažam nykstančiam kraštui kaip Lietuva, tikriausiai būtų naudingiau išlaikyti „apyvartoje“ dalį žmonių, nei juos atitolinti. Išlaikant arti, išliktų daugiau tikimybės pritraukti tolesniam krašto kūrimui tiek jų vaikus, tiek investicijas, lengviau išlaikyti išeivijoje kultūrą, kalbą, tradicijas ir t. t. Tai gana paprasta: jei kur nors dalyvauji, tikiesi gauti dalyvio statusą: teises ir pareigas. O ten, kur tokias turi - aktyviau dalyvaujai, nes jautiesi labiau savas. Reikėtų ne klausti, ką nors duoti ar palikti, o kaip brolius ir seseris lietuvius išlaikyti artimus, nepadarant niekam žalos. Juk pati pilietybė anoks čia masalas - tai tik geras priminimas, o kada nors galbūt ir moralinis spyris.
Dviguba pilietybė, balsavimas ir politinis aktyvumas
Dviguba pilietybė ir balsavimas - štai vienas iš kertinių dalies inteligentijos rūpesčių, ir, žinoma, ne be pagrindo, nors esu įsitikinęs, kad galimybė balsuoti internetu kelia nepalyginamai didesnę grėsmę mūsų egzistencijai. Leidimas balsuoti tiems, kurie ilgainiui atitolo nuo sprendžiamų reikalų, yra nenaudingas nei žmogui, nei valstybei. Tikriausiai todėl Jungtinės Karalystės emigrantai praranda balsavimo teisę praėjus 15 metų nuo išvykimo, nors balsuoti jie gali ir per patikėtinį. Išvažiavimas svečian kraštan ir vietinių teisių bei pareigų priėmimas dar nereiškia, kad ankstesnių atsisakoma iškart. Artėjant 2008 metų LRS rinkimams kviečiau į diskusiją Londone su šūkiu: „Balsavę kojomis - balsuokime rankomis.“ Tai tik iliustracija, kad aktyvūs piliečiai dažniau išreiškia valią savo darbais, kartais ir pasąmoningai, o ne kaip nors kitaip. Migracijos mastai iškalbingi - tik klausimas, ar į tokį balsavimą kas nors iš esmės atkreipia dėmesį. Iš dalies lietuviai yra ne tik tarp labiausiai emigruojančių užsienin, bet ir pirmauja pagal „emigruojančių“ anapilin skaičių. „Taip, tai tragedija, kurios dar nesuvokiame“, - man antrino rašytojas V. V. Landsbergis vieno susitikimo metu.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Socialiniai ir ekonominiai aspektai
Kyla ironiškas klausimas: gal reikėtų atimti pilietybę iš tų, kurie priima „dangaus“ teises ir pareigas? Be abejonės, padėtis būtų kitokia, jeigu tiek migracijos, tiek savižudybių mastai būtų maži. Tada gal to nereikėtų laikyti tragiško balsavimo dalimi. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad šiuo metu išeivių balsavimas prasideda ir baigiasi vienoje Vilniaus Naujamiesčio apylinkėje, o tai nekelia jokios grėsmės rinkimų stabilumui. Prancūzijoje įsteigta net 11 atskirų parlamento rinkimų apylinkių išeiviams, siekiant stiprinti ryšius su išeivija - argi jie neteisūs? Neabejoju, nes žinau - net didžiausių patriotų šeimose yra ilgam laikui užsienin išvykusių artimųjų. Jie ten keičiasi ir tolsta, bet tai neįvyksta akimirksniu, galimybių išlaikyti ryšį su Lietuva, kurti lietuviškas šeimas yra. Iš dalies tai patvirtina ir kai kurių tautų patirtis - išsibarsčiusios po pasaulį jos išlaikė tvirtą identitetą, atkūrė valstybingumą. Tačiau žinau ir keistų atvejų. Pavyzdžiui, senosios emigrantų kartos anūkas iš Brazilijos, nekalbantis lietuviškai ir nesilankęs Lietuvoje, gauna Lietuvos pilietybę ir lietuvišką pasą tam, kad galėtų Londone atidaryti savo braziliškos virtuvės restoraną.
Taigi, reikia peržiūrėti piliečio teises ir pareigas, kas 10 metų - kai ateina laikas keisti pasą. Daug kam yra aišku, kad Lietuva niekada nebuvo itin statiška, dažnai keitėsi tiek jos geografinė, tiek kalbinė padėtis. Vytautas Radžvilas lygina dvigubos pilietybės klausimą su santuoka: „Leidžiama poligamija ar ne?“ Retoriniu požiūriu galima paklausti: Kiek vaikų gimsta ne santuokoje? Kiek porų išsiskiria? Ar jūs gyvenate realybėje, bendraujate su žmonėmis ir empatiškai suprantate jų išgyvenimus, ar bandote realybę pritraukti prie savo teorijos, kuri vis tolsta, nors ir būtų maloni. Kategoriškas noras atimti pilietybę atrodo lyg kerštas už tai, kad nusprendei išvykti užjūrin, o ne anapilin. Tai primena poros santykius, kai viena pusė bando sulaikyti antrąją, pasitelkusi teisinius dokumentus.
Ištekliai, lojalumas ir tikroji perspektyva
„Visuomenei atkakliai peršama mintis, jog galimybė išsaugoti dvigubą pilietybę padėtų išlaikyti svetur išvykusių asmenų ryšį su Tėvyne ir net tautinį tapatumą, būtų naudingesnė Lietuvai.“ Jau minėjau keletą pavyzdžių ir kaip išvykęs galėčiau patvirtinti, kad tai tiesa. Žinoma, ne absoliuti. Kaip sakiau, reikėtų peržiūrėti piliečio teises ir pareigas - kas 10 metų, kai ateina laikas keisti pasą. Toliau argumentuojama, kad išeivių finansinė parama ir socialinis indėlis yra niekiniai, o dviguba pilietybė pakirstų lojalumo sampratą. Ko gero, daugelis patvirtins geriau pažinę savo tapatybę tik pažvelgę į Lietuvą iš šalies. Ir jei tik likusieji Lietuvoje norėtų artimiau bendrauti, išeiviai daug daugiau padėtų ir palaikytų įvairiais atvejais. „Kas turi šalinti už jus tas emigracijos priežastis - mes, likusieji?“ - klausia vienas iš pašnekovų. Atsakymas paprastas: mes visi, bet tik būdami tvirti tiek dvasiškai, tiek ekonomiškai, tiek teisiškai. Be dvigubos pilietybės tai bus daug sunkiau, o gal apskritai didelė dalis žmonių pasirinks mažiau utopišką kelią.
Įtraukti į diskusiją kviečiami dar du aspektai: 1) Pilietybės ir su ja susijusių teisių įgijimo formulės taikymas; 2) Balsavimas internetu - kaip subalansuoti pilietinį aktyvumą ir demokratinį stabilumą. Taip pat kviečiu diskutuoti tema LR ambasadoje Jungtinėje Karalystėje š. m. lapkričio 19 d. Andrius Kasparavičius.
Teisinė patirtis - vartotojo ir paslaugų teikėjo santykiai
Automobilio garantinis aptarnavimas daugeliui vairuotojų siejasi su saugumu ir pasitikėjimu. Natūralu tikėtis, kad oficialiai atstovybei patikėta transporto priemonė bus profesionaliai patikrinta, suremontuota ir grąžinta tokios pačios būklės, kokios buvo perduota. Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje vartotojas naują automobilį pristatė į oficialų servisą dėl garantinio stabdžių sistemos patikrinimo. Atliekant bandomąjį važiavimą, serviso darbuotojas pateko į eismo įvykį, o automobilis buvo apgadintas. Tačiau teismas tokiai pozicijai nepritarė. „Jeigu automobilis turi gamyklinį ar kitą kokybės trūkumą, vartotojas gali naudotis garantijos suteikiamomis teisėmis. Tačiau jeigu automobilis buvo sugadintas jau po jo perdavimo pirkėjui - net ir garantinio aptarnavimo metu - vien garantijos taisyklės tokios situacijos nebereglamentuoja“, - sako M. Šioje byloje teismai nustatė, kad automobilis pirkėjui buvo perduotas tinkamos kokybės. Vėliau atsiradę pažeidimai nebuvo susiję su gamykliniu broku ar garantiniu defektu - juos sukėlė eismo įvykis. Todėl toks ginčas rodo, kad servisas negali išvengti atsakomybės, bet ji kyla ne dėl garantijos pažeidimo, o dėl žalos svetimam turtui. Tokiose situacijose vartotojas turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo, apimančio remonto išlaidas, prekinės vertės sumažėjimą, pakaitinio automobilio išlaidas ir kt. Todėl serviso padaryta žala turi būti įvertinta realiai, o jos atlyginimas - pakankamas. „Tokiose situacijose svarbiausia ne emocinis sprendimas, o teisingas teisinis kelias“, - prideda M.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
tags: #lietuvos #socialinio #kontrakto #teorija