Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma.
Sociãlinė poltika - tai principai ir veikla, kurių didžiąją dalį sudaro ekonominių išteklių paskirstymas ir piliečių gerovės užtikrinimas. Ji apima švietimo, sveikatos priežiūros, nusikalstamumo prevencijos, ekonominio saugumo, socialinės gerovės planus, programas ir priemones.
Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai. Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu.
Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.
Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Pirma funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.).
Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
2023-05-22 Nacionalinis forumas „Pasaulio verslumo įžvalgos: Lietuvos perspektyvos ir iššūkiai“
Socialinės politikos bruožai
„Socialinė politika glaudžiai susijusi su kiekvieno žmogaus gyvenimu - ji veikia net ten, kur jos nepastebime“, - sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis Socialinės politikos katedros asistentas dr. Tautvydas Vencius primena, kad ši sritis - tai ne tik išmokos ar parama. Ji apima švietimą, sveikatos apsaugą, o tai reiškia - prieinamą darželį ar galimybę gauti gydymą laiku. Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė - žmonės.
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a.
Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab. Pašnekovas pasakoja, kad plačiąja prasme socialinės politikos ištakų galima įžvelgti dar senovėje. Senovės Egipte ir Romos imperijoje skurstantiems buvo dalijamas maistas, siūlomos nemokamos pramogos. Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurstančių žmonių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje, 1795 m. Nors 20 a. socialinė politika pasiekė reikšmingą brandą, prof. B. Gruževskio teigimu, tikroji socialinė politika dar tik prasideda.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
„Šiuo metu vis dar gyvename pagal senąją rinkos ekonomikos paradigmą, kurioje dominuoja pelno siekimas, o socialinė politika lieka antrame plane. Tačiau 21 a. realijos vis garsiau signalizuoja, kad šis kelias - akligatvis. Mokame labai daug ir efektyviai gaminti, bet nemokame pasidalinti. O auganti nelygybė jau šiandien ardo visuomenę iš vidaus“, - perspėja profesorius. Pašnekovo nuomone, būtent socialinės politikos ekspertai turėtų tapti pagrindiniais pokyčių lyderiais.
„Pagrindinis šiuolaikinės socialinės politikos tikslas - užtikrinti socialinę taiką, t. y. orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms. Jei to nepavyksta pasiekti, auga nepasitenkinimas, kyla streikai, protestai, o tai ne tik kenkia ekonomikai, bet ir gali kelti grėsmę šalies politiniam stabilumui. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių“, - pabrėžia mokslininkas.
- Specialistų nuomone, net 75 proc. karinių konfliktų po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo dėl nesugebėjimo efektyviai taikyti socialinės politikos principus valstybės valdyme. T. y. įtampos pirmiausia kildavo šalies viduje, o tuo skubėdavo pasinaudoti išorinės priešiškos jėgos.
Neretai susidaro įspūdis, kad socialinė politika priklauso nuo politinių vėjų - skirtingi veikėjai siūlo skirtingus sprendimus, tačiau pokyčiai vyksta lėtai. Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad taip yra todėl, jog ši sritis itin vertybiška, ieškanti atsakymų į jautrius klausimus: kam padėti, kiek padėti ir kas „nusipelno“ pagalbos. Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta. Dar vienas iššūkis - trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų.
„Tokie dalykai kaip vaikystės skurdo mažinimas ar tvari socialinė apsauga reikalauja laiko. Ir drąsos“, - sako dokt. U. Kaklauskaitė. Pasak jos, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis dr. T. Vencius prisimena atvejį, kai teko įtikinėti politinę vadovybę, kad kalėjimuose turi dirbti socialiniai darbuotojai. „Žmonės, atlikę bausmę, anksčiau ar vėliau grįžta į mūsų bendruomenes. Todėl resocializacijai turime skirti daugiau dėmesio“, - pabrėžia dr. T. Vencius.
Mokslininkas pabrėžia, kad bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. „Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga“, - pasakoja dr. T. Vencius.
Prof. B. Gruževskio teigimu, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. „Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė - egoistiška, biologinė, kita - visuomeninė, išmokta. Tokias pastangas nuo seno aprašė išminties knygos ir šventraščiai, kuriuose žmogaus raidos tikslas siejamas su vidinių instinktų pažabojimu. Vis dėlto ši žmonijos raida nėra linijinė. Visuomenė kyla, stiprėja, bet anksčiau ar vėliau pradeda piktnaudžiauti įgyta galia, sistema suyra ir tenka viską pradėti iš naujo.
Mokslininkas kelia klausimą: kodėl net gyvenant aukštos gerovės sąlygomis mums taip sunku valdyti išteklius atsakingai ir dalytis su silpnesniais? „Gal mes tiesiog gyvename per trumpai, kad suvoktume visą žmonijos evoliucijos paveikslą“, - svarsto prof. B.
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Pasak prof. B. Beje, Vilniaus universitetas yra vienintelis, kuris šiuo metu siūlo Socialinės politikos studijų programą Lietuvoje.
Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame. Anot jo, šios studijos ugdo gebėjimą matyti problemas iš skirtingų perspektyvų, neapsiribojant vien teisine ar ekonomine logika. „Dažnai girdime, kad trūksta lėšų ar teisinio pagrindo padėti žmogui. Tačiau tikras socialinės politikos analitikas visada atras kelią, kaip situaciją spręsti socialiai jautriai ir oriai, - sako mokslininkas.
Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad sprendimai, priimami be sisteminio socialinių problemų vertinimo, gali sustiprinti neteisybę, net jei jų tikslas - geras. „Pavyzdžiui, Lietuvoje daug dėmesio skiriama elektromobilių įsigijimui skatinti - subsidijos, lengvatos, mokestinės paskatos atrodo kaip pažangūs žingsniai žaliosios politikos link. Tačiau dažniausiai šiomis priemonėmis pasinaudoja pasiturintys miestų gyventojai, o regionuose gyvenantys žmonės, dažnai naudojantys senesnius automobilius, lieka nuošaly.
Pasak pašnekovės, kad sprendimai būtų socialiai teisingi, neužtenka technologinio skatinimo - būtina vertinti, kam jie prieinami ir kaip veikia įvairias gyventojų grupes. Čia itin svarbus duomenimis grįstas požiūris. Vienas sėkmingas pavyzdys - Europos mikrosimuliacinis modelis EUROMOD, kuris leidžia įvertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei. Šis modelis parodė, kad be valstybės įsikišimo per COVID-19 pandemiją žemiausias pajamas gaunančios šeimos būtų nukentėjusios labiausiai. Tokie duomenys padėjo pagrįsti tikslines paramos priemones. „Socialinė politika negali būti paremta vien nuojauta ar ideologija - ji turi būti jautri ir pagrįsta žiniomis. Priešingu atveju lengva sukurti sistemą, kuri ne padeda, o kenkia“, - pabrėžia U. Kaklauskaitė.
Socialinės politikos reikšmė šiandien tampa būtina sprendžiant net ir aplinkosauginius iššūkius. Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad klimato krizė dažniausiai labiausiai paveikia tuos, kurie prie jos mažiausiai prisidėjo. Būtent tokie klausimai paskatino doktorantę kurti naują Europos Sąjungos ekosocialinės politikos kursą, kuris šį pavasarį startavo Vilniaus universitete. „Tradiciniai gerovės valstybės modeliai turi keistis. Nebepakanka atskirai spręsti socialinių ar ekologinių problemų - būtina tai daryti kartu, - teigia dokt. U. Kaklauskaitė.
Ar Lietuvoje pakankamai įsiklausoma į socialinių mokslų ekspertų rekomendacijas? Prof. B. Gruževskis teigia, kad formaliai ekspertams skiriama dėmesio - suteikiama tribūna, kviečiama konsultuoti. Tačiau galutiniai politiniai sprendimai neretai prasilenkia su siūlymų turiniu. Kaip ryškų pavyzdį profesorius mini naujojo Darbo kodekso svarstymą. „Pradinis - labiau liberalus - projektas buvo sukritikuotas, tuomet vyko ilgos ir konstruktyvios derybos su socialiniais partneriais. Tai buvo retas atvejis, kai skirtingų pažiūrų žmonės kartu dirbo bendram tikslui. Toks darbas man buvo širdies džiaugsmas“, - prisimena pašnekovas. Vis dėlto, viską vainikavo nusivylimas - Seimas, apeidamas pasiektus kompromisus, priėmė pirminį, netobulintą variantą.
Socialinę politiką įtakojantys veiksniai
Šalies socialinę politiką gali įtakoti gan įvairūs veiksniai, mokslininkai pateikia tokius veiksnius, kaip, kurie gali įtakoti socialinę politiką, tai:
- Politiniai veiksniai. Kaip žinome kiekviena partija rinkimų metų turi paruošusi savosocialinės politikos programą, kurią jie ketina įgyvendinti po to kai bus išrinkti į seimą. Būtent nuo tos programos ir priklauso kitu ketverių metų socialinė politika, o taip pat nauja Vyriausybės programa galėti turėti įtakos šiai politikai.
- Bendrasis vidaus produktas (BVP). Kadangi nuo BVP didžio priklauso šalies biudžetas, kuris yra pagrindinis ir daugiausiai lėšų skiriantis finansavimo šaltinis socialinei politikai vykdyti.
Apibendrinant galime teikti, kad visi šiame skyriuje aptarti veiksniai daugiau ar mažiau įtakoja socialinę politiką.
Kalbant apie socialinę politiką turime paminėti jos stiprybes, silpnybes bei galimybes, kadangi tai aptarę galėsime suvokti šalies socialinę politiką.
Dabar aptarsime šalies socialinės politikos stiprybes, mes apžvelgsime šios politikos stiprybes remdamiesi sociologų darbais bei šalies Vyriausybės nutarimais, kurios yra tokios, kaip:
- Sukurta darbo teisės sistema, išvystyta socialinė partnerystė, veikia gerai organizuotapajamų lygio bei vis didesnė gyventojų dalis neįgyja teisės gauti socialinio draudimo pensijas.
- Socialinės paramos sistemai trūksta taiklumo: jos išmokos ne visada atitenka labiausiai
Kaip ir kiekviena politika ar kita sritis visada turi galimybę tobulėti, keistis bei vystytis. Lietuvos socialinės politikos galimybės yra tokios, kaip:
- Stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti panaudotas socialinių paslaugų kokybinei plėtraipriemones bei siekiant jų darbingumo, savarankiškumo atstatymo ir integracijos į visuomenę numatoma reformuoti invalidumo nustatymą ir socialinės apsaugos priemonių suteikimo neįgaliesiems tvarką.
Apibendrindami galime teikti, kad šalies socialinė politika turi savo tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pusių, tad įgyvendinant socialinę politiką reikia stengtis, kaip įmanoma pašalinti jos neigiamas pusiąs bei stengtis įgyvendinti tik sėkmingus jos projektus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybinio draudimo fondo, savivaldybių biudžeto lėšų ir kitų šaltinių.
Šią instituciją kontroliuoja šalies vyriausybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais tikslais, jos programa bei programos įgyvendinimo priemonemis. Be to ministerijos veikla negali nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kitiems teisės aktams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos punktai gali kasmet keistis, bet ilgalaikiai socialinės apsaugos ir darbo prioritetai ir uždaviniai, kurių siekia ministerija, neturi keistis pvz.:mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę.
Pagrindiniai socialinės politikos aspektai Lietuvoje
Lietuvos socialinės politikos pagrindiniai aspektai:
- Gyventojų pajamų dinamika
- Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija
- Valstybinė parama šeimai
- Vaikų teisių apsauga
- Būsto politikos socialiniai aspektai
- Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos
- Nacionalinė užimtumo politikos strategija
- Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai
- Darbo santykiai
- Darbo sauga
- Tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą
Vaiko gerovės politika Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000- 2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.
Šio įstatymo kurio tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vvaiko teisėmis.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.
G.Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo dau¬giau nei 80%. Autorė pabrėžia ir tai, kad valstybei mažinant poilsio, vaikų ir paauglių nusikalstamumo preven¬cijos, kitoms vaikų užimtumo ir priklausomybių prevencijai skirtas lėšas, daugėja nepilnamečių teisės pažeidėjų. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata.
Ypač didelį nerimą visuomenei kelia 14 -17 metų amžiaus paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei pusantro karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempą. S.Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai.
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra parengtas iir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas.
Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui. Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos, vykdomos šiuo metu yra pvz., Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004- 2008m.). Kita programa yra Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa.
Programos tikslas- sudaryti tinkamas sąlygas tėvų globos netekusiam asmeniui socialiniai integruotis visuomenėje, ugdyti kiekvieno globojamo asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius. Tėvų globos netekusio asmens socialinė integracija į visuomenę yra kompleksinis ir dinamiškas procesas, kurio metu kiekvieno asmens individualūs poreikiai turi būti tenkinami atsižvelgiant į jo interesus ir galimybes ir šis procesas turi vykti per įvairiapusišką socialinių programų taikymą ir tinkamą valstybės paramos panaudojimą.
Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti.
Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais. Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 - 2007 m. tęstinumą. Programa siekiama sudaryti sąlygas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams gauti socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes vaikams augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų steigiant globą.
Apibendrinant, socialinė politika Lietuvoje yra kompleksinė sistema, apimanti įvairias sritis ir grupes. Jos tikslas - užtikrinti socialinę gerovę ir apsaugą visiems šalies gyventojams, ypač pažeidžiamiausiems.