Šiame straipsnyje aptariamas šeimų bendradarbiavimas socialinės ekonomikos kontekste Lietuvoje, atsižvelgiant į tyrimus ir iššūkius, su kuriais susiduria šeimos, ypač tos, kurioms reikalinga socialinė parama.
Šiuolaikiniame pasaulyje sparčiai kintančios socialinės gyvenimo sąlygos, ekonominis sunkmetis ir nedarbas sudaro sąlygas socialinės rizikos didėjimui. Globalizacijos sąlygomis įtampos ir negatyvūs reiškiniai valstybės viduje sudaro prielaidas socialinės atskirties didėjimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybos apskaitoje buvo įrašyta 11,1 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 24,2 tūkst. vaikų ir, palyginti su 2009 m., šis vaikų skaičius padidėjo 1,3 tūkst. (Lietuvos statistikos departamentas).
Statistiniai duomenys ir problemos, su kuriomis susiduria socialinės rizikos šeimos, rodo, kad šeimų pozityvus funkcionavimas yra pažeistas, netenkinami šeimos narių poreikiai tinkamai gyventi ir pritapti visuomenėje. Pažymima, kad 2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis, kaimuose iš viso socialinės rizikos šeimų buvo 35 procentais daugiau negu miestuose (Socialinis pranešimas, 2011). Šeima, kaip socialinė grupė ir socialinis reiškinys, apima visas gyvenimo sritis ir yra glaudžiai susijusi su visos visuomenės vystimusi.
Sėkmingai funkcionuojanti šeima siekia užtikrinti savo narių fizinį, ekonominį ir socialinį saugumą (Fedulova, 2004). Tačiau, ne visos šeimos sugeba prisitaikyti prie nuolat kintančių socialinių bei ekonominių sąlygų, todėl tampa pažeidžiamomis, neatspariomis socialinės rizikos veiksniams, kitaip tariant, tampa disfunkcinėmis arba socialinės rizikos šeimomis, kuriose netenkinami narių poreikiai, neatliekamos pagrindinės pareigos bei nepuoselėjamos bendražmogiškos vertybės.
Socialinės rizikos šeimos - tai šeimos, kurioms reikalinga pagalba. Joms neretai yra reikalinga pagalba, kurią teikia socialiniai darbuotojai, dirbantys įvairiose socialinėse institucijose. Lietuvoje socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis suaktyvėjo nuo 2007 m. priėmus Socialinių paslaugų įstatymą (2006) ir skyrus tikslines dotacijas savivaldybėms socialinių darbuotojų etatų įvedimui darbui su socialinės rizikos šeimomis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Klientų poreikius atitinkanti socialinė pagalba gerina šeimos funkcionavimą, skatina jų savarankiškumą, padeda spręsti iškilusias problemas. Tačiau, trūksta tyrimų, ar teikiama pagalba tenkina socialinės rizikos šeimos poreikius. Socialinis paslaugų šeimai sistema dažniausiai apsiriboja finansinės paramos teikimu ir jos naudojimo priežiūra. Tačiau praktika rodo, kad vien materialinė parama nėra veiksminga. Reikalingas kompleksinis metodas ir priemonės, skatinančios socialinės rizikos šeimas integruotis į bendruomenę, motyvuoti bendruomenės narius padėti šioms šeimoms.
Šiame kontekste išryškėjo nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės ir bendruomenės gyvenime, kuriant pilietinę visuomenę. Nevyriausybinės organizacijos gali geriau atstovauti bendruomenės interesams nei valstybinės struktūros, nes joms priklausantys žmonės geriau išmano savo srities problemas, jų teikiamos paslaugos pigesnės ir lankstesnės, todėl ir jas spręsti prireikia mažiau laiko.
Bendruomenė suprantama kaip tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas yra susijęs su gerovės kūrimu, savitarpio pagalba, todėl glaudžiai siejasi su šeimos gyvenimu. Socialinė veikla bendruomenėje apima visus tuos procesus, kurie susiję su stimuliavimu, įgalinimu ir aktyvios bendruomenės siekimu. Tai apima švietimą, konsultavimą ir advokatavimą. Vietos bendruomenė - tai geografinei vietovei, veikianti socialines problemas.
Statistiniai duomenys ir problemos, su kuriomis susiduria socialinės rizikos šeimos rodo, kad šeimų pozityvus funkcionavimas yra pažeistas, netenkinami šeimos narių poreikiai tinkamai gyventi ir pritapti visuomenėje. Tačiau mokslininkų darbuose pasigendama didesnio dėmesio poreikių tenkinimo kokybei. Taip pat svarbu, kaip socialinė pagalba įtakoja socialinės rizikos šeimų savarankiškumą.
Šiame magistro darbe tyrimu siekiama atskleisti, ar teikiama pagalba tenkina socialinės rizikos šeims poreikius, pagalbą suprantant kaip svarbią šeimos savarankiškumo sąlygą. Tai pagrindinis tyrimo klausimas, kuris leidžia pagrįsti bendruomenės pagalbos šeimai aktualumą, inicijuojant ir palaikant socialinės rizikos šeimos savarankiškumo plėtotę.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Tyrimo problemą apibūdina klausimai, kurie keliami darbe. Jais siekiama išsiaiškinti, ar teikiama socialinė pagalba tenkina socialinės rizikos šeims poreikius? Kaip prie pagalbos šeimai gali prisidėti bendruomenė? Kaip bendruomenę įtraukti į socialinės rizikos šeims psichosocialinės pagalbos plėtotę? Kokios pagalbos tikisi socialinės rizikos šeimos?
Tyrimo metu gauti duomenys bus naudingi organizuojant ir teikiant socialinę pagalbą socialinės rizikos šeimoms, siekiant, kad ši pagalba atitiktų šeimos narių poreikius, ugdytų jų gebėjimus savarankiškai spręsti iškilusias problemas, didintų šeimos savarankiškumą, gerintų šeimos funkcionavimą.
Tyrimo hipotezė. Tikėtina, kad socialinės rizikos šeimos ir bendruomenė socialinę pagalbą supranta skirtingai: socialinės rizikos šeimos joms teikiamą socialinę pagalbą supranta vienareikšmiškai kaip materialinę paramą, o bendruomenė stengiasi atsiriboti nuo problematiškų šeimų, jas ignoruoja ir nusisuka nuo jų.
Tyrimo imtis - vykdant tyrimą, viso buvo apklausta 60 žmonių. Jiems buvo pateikti klausimynai, į klausimus respondentai atsakė individualiai, pagal nurodytas atsakymo žymėjimo taisykles. Tyrimo metu apklausta 40 socialinės rizikos šeimos narių ir šeimų, kurioms būdinga bedarbystė, priklausomybė alkoholiui, prastos gyvenimo sąlygos, kuriose auga vaikai. Kitas klausimynas buvo pateiktas 20 kaimo bendruomenės narių, kurie savo darbe susiduria su socialinės rizikos šeimomis. Tyrimas vyko 2011 m. birželio mėn. 10-30 dienomis.
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Socialinės rizikos šeima - šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams (Socialinis paslaugų įstatymas, 2006).
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Socialinė atskirtis - tai visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Žmonių bendruomenė - žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas ("mes - jausmas"). Poreikis - priklausomybė nuo egzistavimo sąlygų, kurią apibrėžia trūkumo būsena ir konkretus tos būsenos aptikimo ir pašalinimo mechanizmas. Socialiniai poreikiai - priklausomybė nuo santykių tarp žmonių atsiradimo ir išlikimo sąlygų, kuris patenkinimas nėra būtinas fiziniam organizmo egzistavimui.
Kiekvieno žmogaus kelio pradžia yra jo šeima. Tai viena iš seniausių žmonijos sukurtų institucijų. Ji egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pati visuomenė ir yra pripažinta kaip seniausia jos grupė (Uzdila, 2001). Šeimos svarba bei reikšmė pripažįstama ir LR Konstitucijoje. Čia teigiama, kad "šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas" (Miaškinis, 2003, p. 514).
Šiandieninė šeima išgyvena esmines socialines permainas. Vaikai - būsimieji socialinio veiksmo dalyviai ir nuo jiems skiriamo dėmesio priklausys ateities visuomenė, tautos ir jos valstybės perspektyva. Siekiant užtikrinti socialinės rizikos šeimų mažinimą, neužtenka aktyvinti visuomenės, teritorinių bendruomenių ir valstybės bendradarbiavimą. Šios pastangos pirmiausia turi būti grindžiamos gilesniu, išsamesniu reguliuojamo reiškinio sociologiniu išmanymu: reiškinio išskleidimu, jo apimtimi, determinacijos, sklaidos pasekmėmis ir realiomis jo valdymo galimybėmis bei jų plėtimu. Svarbu veikti žmogų ir jo aplinką.
Šiandien Lietuvoje atsirado specifiniai socialinių įtampų laukai, socialinė atskirtis, formuojasi užribio sluoksnis ir kt. Socialinė atskirtis yra ryškus neigiamas socialinis reiškinys, kuris nagrinėjamas daugiausia valstybės lygmeniu; dažniausias jo sprendimo būdas yra piniginės pašalpos. Tačiau ji nebuvo tokia "suvešėjusi", nes žmonės labiau bendravo tarpusavyje.
Apibendrinant, galima teigti, kad būtina stiprinti šeimų bendradarbiavimą socialinės ekonomikos kontekste, užtikrinant tinkamą socialinę paramą ir skatinant bendruomenės įsitraukimą, siekiant pagerinti šeimų funkcionavimą ir užtikrinti vaikų gerovę.
2017-03-06 Diskusija „Moterų ekonominės galios stiprinimas: veikime kartu!“
tags: #lietuvos #seimynu #bendradarbiavimas #socialines #ekonomikos #kontekste