Psichikos sveikatos priežiūra yra jautri sritis, kurioje susikerta asmens teisės ir visuomenės saugumas. Šis straipsnis siekia išnagrinėti priverstinio gydymo psichikos sveikatos įstatymo aspektus Lietuvoje, atsižvelgiant į žmogaus teises, įstatymines procedūras ir naujausius įstatymo pakeitimus.
Teisinis pagrindas ir 16 straipsnio vieta sistemoje
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, paskelbtas 1995 m., yra esminis teisės aktas, reglamentuojantis psichikos sveikatos priežiūrą Lietuvoje. Primename, jog Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas galioja dar nuo 1995 m. Šio įstatymo 16 straipsnyje numatoma, jog „be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, išskyrus atvejį, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuotas dėl šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytų aplinkybių“.
Šie teisės aktai sudaro teisinį pagrindą psichikos sveikatos priežiūrai Lietuvoje, nustatydami specialistų teises, pareigas ir atsakomybę, taip pat pacientų teises ir priežiūros tvarką: Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas; Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas; Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas X-1070 „Dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas; Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas; ir kiti susiję sveikatos apsaugos ministro įsakymai.
Savanoriškas gydymas ir informuotas sutikimas
Paprastai gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje turėtų būti savanoriškas ir pagrįstas paciento informuotu sutikimu. Tai reiškia, kad gydytojai privalo pateikti pacientui išsamią informaciją apie jo ligą, siūlomą gydymą ir galimas pasekmes, o pacientas turi laisvai sutikti su gydymu. Gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje turėtų būti savanoriškas ir pagrįstas jūsų informuotu sutikimu. Informuotas sutikimas reiškia, kad gydytojai pateikė informaciją apie jūsų ligą, ir jūs sutinkate su būtinu gydymu.
Priverstinis gydymas: teisė ar būtinybė?
Nepaisant to, tam tikrais atvejais asmuo gali būti hospitalizuotas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje be jo sutikimo. Tai gali įvykti: jei asmuo turi psichikos sutrikimą ar negalią, dėl kurios jam reikalingas gydymas; kai teismas nusprendžia, kad asmuo įvykdė nusikalstamą veiką būdamas nepakaltinamas, ir kad psichinės sveikatos priežiūros įstaigos pagalba yra būtina. Priverstinis gydymas yra viena iš labiausiai diskutuojamų temų psichikos sveikatos priežiūros srityje. Specialistai, visuomenė ir pacientų organizacijos nesutaria, ar priverstinis gydymas yra būtinas, ar jis pažeidžia žmogaus teises.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė teigia, kad priverstinis gydymas prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijai, pabrėždama, kad žmogus į ligoninę turi būti guldomas tik su jo sutikimu. Tačiau VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Ona Davidonienė teigia, kad pasaulyje nėra šalies, kurioje tam tikromis aplinkybėmis nebūtų taikomas priverstinis psichikos ligomis sergančių žmonių gydymas.
16 straipsnio turinys ir procedūros
Primename, jog 16 straipsnyje numatoma: „be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, išskyrus atvejį, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuotas dėl šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytų aplinkybių“. Šiuo atveju psichiatras informuoja pacientą ir (ar) jo atstovą apie priverstinio gydymo paskyrimą. Ši informacija įrašoma į medicinos dokumentus. Kol bus gautas teismo leidimas, pacientas gali būti priverstinai gydomas dviejų psichiatrų ir vieno psichiatrijos įstaigos administracijos atstovo - gydytojo sprendimu ne ilgiau kaip dvi paras.
Taip pat 16 straipsnyje ir susijusiose nuostatose aprašytos procedūros: motyvuotą sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas priima du gydytojai psichiatrai ir vienas įstaigos administracijos darbuotojas; jei priimama tokia sprendimo išvada, per 48 valandas reikia kreiptis į teismą dėl pratęsimo; teismas gali pratęsti iki vieno mėnesio, vėliau - sprendimą gali pratęsti ne ilgiau kaip 6 mėnesiams ir pan.
Terminų skirtumai ir kritika
Įstatymo pataisos ir diskusijos parodė, kad naujoji redakcija suvienodino terminus dėl priverstinio gydymo be teismo leidimo, pasirinktas ilgesnis - trijų darbo dienų terminas. Kritikai teigia, kad su trijų darbo dienų terminu priverstinis gydymas be teismo sprendimo gali užsitęsti beveik iki savaitės. Socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė pažymėjo, kad norint suvaržyti žmogaus laisvę „Europos Sąjungos dokumentai ir mūsų nacionalinė teisė aiškiai pasisako, kad jei viršijamos 48 valandos, turi būti kompetentingo organo, būtent teismo, sprendimas“.
Šiuo metu Civilinis kodeksas numato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jei yra reali grėsmė, kad jis gali pakenkti sau ar artimiesiems, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas numato kiek kitokį terminą - kol bus gautas teismo leidimas, pacientas gali būti priverstinai gydomas ne ilgiau kaip dvi paras.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Fizinio suvaržymo priemonės ir jų kontrolė
Fizinio suvaržymo priemonės galėtų būti taikomos rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje. Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant, kol asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę. Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų.
Nuostata dėl fizinio suvaržymo kelia daug nerimo pacientų teisių gynėjams. D. Juodkaitė kategoriškai tam nepritaria, teigdama, kad tai labiausiai riboja žmogaus teises.
Peržiūra, atstovavimas ir nepriklausomų ekspertų išvados
Būtinybė tęsti priverstinį gydymą turi būti nuolatos peržiūrima. Priverstinis gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje prieš asmens valią yra labai griežtas jo fizinės laisvės apribojimas. Tai turėtų būti taikoma tik atidžiai apsvarsčius, ar tai yra tikrai būtina konkrečiu atveju. Be to, asmuo turėtų būti laikomas įstaigoje tik tol, kol jo priverstinis gydymas atitinka Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatytus pagrindus. Būtent todėl būtina nuolatos kontroliuoti priverstinio gydymo poreikį.
Priverstinai gydomas ir su tokiu sprendimu nesutinkantis pacientas turi teisę prašyti trijų nepriklausomų ekspertų išvados - jie nustatys, ar žmogų reikėjo priverstinai gydyti. D. Juodkaitė įsitikinusi, kad galimybę gauti nepriklausomų ekspertų išvadas turėtų užtikrinti valstybė, o ne pats pacientas.
Naujajame įstatyme daugiau dėmesio skiriama psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens atstovavimui. Pagal patvirtintą tvarką, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens prašymu privalės padėti jam susisiekti su savo atstovu, artimaisiais ar pagalbą priimant sprendimus teikiančiu asmeniu.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Teisėjo dalyvavimas ir teismų procedūros
Naujajame įstatyme reikalaujama, kad teisėjas, priimdamas sprendimą dėl priverstinės hospitalizacijos, privalo pacientą matyti. Tačiau lieka neaišku, ką daryti su ūmios būsenos pacientais, kurių negalima nuvežti į teismą. Įstatyme numatyta, kad teisėjas turi atvykti į medicinos įstaigą arba reikia užtikrinti susisiekimą vaizdo ryšio priemonėmis. Tačiau tokios ryšio sistemos nėra, o Teismų taryba pripažįsta, kad prijungti psichiatrijos ligonines prie esamos nuotolinio veikimo sistemos būtų sudėtinga.
Paskutinėse pataisose numatyta kreiptis į teismą per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Teismas, apsvarstęs įstaigos kreipimąsi, gali priimti sprendimą pratęsti priverstinį gydymą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo pradžios; vėliau pratęsimus priima teismas, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams, o tolimesnį pratęsimą turi vertinti gydytojų kolegija ir administracija.
Nepilnamečių teisės ir iššūkiai
Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra pasikeitimų ir dėl nepilnamečių teisių. Anksčiau reikėjo tėvų sutikimo gydyti vaiką, tačiau dabar situacija tapo sudėtingesnė. Atsirado nuostata, kad nepilnametis pacientas gali būti hospitalizuotas gavus vieno iš tėvų sutikimą, bet tik kai nėra kito iš tėvų prieštaravimo. O. Davidonienė atkreipia dėmesį į tai, kad medikai turėtų ieškoti kito iš tėvų kontaktų ir klausti, ar jis neprieštarauja, net jei tėvai yra išsiskyrę ir jo buvimo vieta nežinoma.
Pacientų teisių suvaržymas: judėjimo ribojimas ir vaizdo stebėjimas
Naujajame įstatyme detaliau aptartos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių žmonių teisės ir jų suvaržymo pagrindai, reglamentuotas vaizdo stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Naujai priimtame įstatyme apibrėžta ir tai, kurios patalpos psichiatrijos stacionare gali būti stebimos vaizdo kameromis. O. Davidonienė teigia, kad prevencijai tai labai svarbu. Gydytojas gali paskirti judėjimo suvaržymą, o jei reikia skubiai, kol žmogus bus atvežtas iki gydymo įstaigos arba kol pacientą pamatys gydytojas psichiatras, sprendimą gali priimti ir greitosios pagalbos medikai ar skyriaus slaugytojas. Bet tai galioja tik psichiatrijos stacionarams. Socialinės globos įstaigų darbuotojams kyla klausimų, kaip elgtis, jei žmogaus būklė staiga paūmėja, jis tampa agresyvus, sujaudintas.
Psichoterapijos ir bendruomeninių paslaugų vaidmuo
Pasaulio sveikatos organizacija psichoterapiją išskiria kaip vieną iš privalomų ir labai svarbių modernios psichikos sveikatos priežiūros komponentų, be kurio neįmanoma reali pacientų teisių apsauga ir jų gyvenimo kokybės gerinimas. Naujajame įstatyme numatyta, kad medikamentinis gydymas bus skiriamas tik kraštutiniu atveju, kai nepadės nemedikamentinės priemonės - psichologinis konsultavimas ir psichoterapija. O. Davidonienės teigimu, tai išties labai teisinga nuostata, bet nereiškia, kad medikamentai tampa nebesvarbūs gydant sunkių psichikos sutrikimų turinčius žmones.
Be to, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis mano, kad, kalbant apie priverstinį gydymą, derėtų keisti kai kurias sąvokas, pavyzdžiui, vartoti „būtinoji psichosocialinė pagalba“ vietoj „priverstinio gydymo“.
Deinstitucionalizacija, Europos gairės ir tarptautiniai standartai
Praėjusiais metais pasirodė Europos ekspertų grupės parengtos „Bendrosios Europos gairės dėl perėjimo nuo stacionarios prie bendruomeninės globos“. Šis dokumentas parengtas remiant Europos Sąjungos institucijas ir apibendrina gerąją patirtį bei konsultacijas. Žmogaus teisių stebėsenos rezultatai atskleidė, jog stacionarios globos įstaigos pažeidžia bazines žmogaus teises, o institucinėje aplinkoje naudojamos represijos ir fiziniai suvaržymai.
Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2012 m. patvirtintos deinstitucionalizacijos gairės, o pagal jas ketinama iki 2030 metų pereiti nuo institucinės prie bendruomeninės globos, pasitelkiant ES struktūrines paramos lėšas. Tačiau Lietuvoje, deja, neskubama keisti įstatyminių nuostatų ir praktikų dėl institucinės globos ir hospitalizacijos procedūrų.
Tarptautinės žmogaus teisių perspektyvos
Š.m. kovo 4 dieną profesorius Juan A. Méndez, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas kankinimų klausimais, pateikė ataskaitą apie kankinimus ir netinkamą priežiūrą sveikatos priežiūros įstaigose, kurioje pažymėta, jog „nepriimtina, kad teisės aktai leidžia gydytojams prievarta teikti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas prieš jų valią“. Vadinasi, teisės aktai turi būti pakeisti taip, kad pirmenybė priimant sprendimą būtų teikiama susijusio asmens nuomonei. Bet kokios formos ir trukmės suvaržymai ar atskyrimas turi būti draudžiami visur, įskaitant psichiatrijos ligonines.
Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, ypač Winterwerp v. Netherlands bylos sprendimas (1979 m.), suformulavo kriterijus teisėtam priverstiniam hospitalizavimui: objektyvūs medicininiai duomenys apie psichikos sutrikimą; sutrikimo sunkumas, pateisinantis izoliavimą; ir teisė į laisvės atstatymą, kai ribojimas tampa neproporcingas. Šie kriterijai turi įtakos Lietuvos teisės aktų aiškinimui ir taikymui.
Įgyvendinamieji teisės aktai ir praktiniai iššūkiai
Seimui priėmus naują psichikos sveikatos priežiūros įstatymo redakciją, buvo numatyta parengti daug įgyvendinamųjų teisės aktų. Tačiau jų parengimas užtruko, ir specialistai siūlo laikinai atidėti kai kurių įstatymo nuostatų įsigaliojimą, kad būtų išvengta painiavos. Pirminiame įgyvendinamajame teisės akte buvo pasiūlymų, kurie praktiškai būtų absurdiški, pavyzdžiui, kad dėl priverstinio gydymo gali kreiptis bet kas - pavyzdžiui, kaimynas. Tokiu atveju gydytojai psichiatrai, gavę kaimynų skundą, privalėtų per kelias valandas nuvažiuoti į vietą ir patikrinti situaciją, kas medikų bendruomenėje buvo kritikuojama.
Taip pat įgyvendinimo problemos susijusios su teisėjo dalyvavimo organizavimu (vaizdo ryšio sistemų stoka) ir suaugusiųjų bei nepilnamečių apsaugos užtikrinimu praktikoje.
Veiksnumo reforma ir Neįgaliųjų teisių konvencija
2006 m. priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyvus protokolas reikalauja užtikrinti neįgaliųjų asmenų teises, įskaitant lygybę prieš įstatymą, laisvę bei saugumą ir teisę į savarankišką gyvenimą. Būdama Konvencijos šalimi, Lietuva turi reformuoti egzistuojančią teisinio neveiksnumo sistemą atsižvelgiant į Konvencijos 12 str. Siūloma pereiti nuo ribojančios neveiksnumo ir globos sistemos prie pagalbos neįgaliesiems patiems priimti sprendimus sistemos, išlaikant asmens teisinį veiksnumą.
Teisingumo ministerijos rengiamas įstatymų projektų paketas 2012 m. siūlė riboti veiksnumą tik konkrečiose srityse ir numatyti pagalbos priimant sprendimus sutartis, advokato dalyvavimą bylose dėl veiksnumo ir teismo pareigą periodiškai peržiūrėti sprendimus. Tačiau nepaisant JT reikalavimų, Teisingumo ministerija nesiūlo visiškai panaikinti neveiksnumo instituto.
Psichikos sutrikimų paplitimas ir ekonominė našta
SAM aiškinamajame rašte pateikiama statistika, kad Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje. 2007 metais ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais - 73,41 atvejų tūkstančiui gyventojų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą.
| Metai | Ligotumas (atv./1000 gyv.) |
|---|---|
| 2007 | 55.59 |
| 2016 | 73.41 |
Visuomenės psichikos sveikata ir informacijos sklaida
Visuomenės psichikos sveikata tapo įstatyme aptariama sąvoka, numatant priemones informacijai apie psichikos sveikatą skleisti. Įstatyme numatyta, kad medikų pateikiama informacija turi būti pritaikyta kiekvienam žmogui, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, suvokimo lygį. Siekiant pažvelgti į situaciją objektyviau, būtina susipažinti su tarptautiniu mastu vykstančiais procesais psichikos sveikatos priežiūros srityje ir diegti prevencines priemones bei bendruomenines paslaugas.
Problemos, siūlymai ir praktinės rekomendacijos
- Užtikrinti aiškias ir vykdomas procedūras dėl teisėjo dalyvavimo priverstinės hospitalizacijos atvejais, investuoti į vaizdo ryšio sistemas psichiatrijos įstaigose.
- Užtikrinti, kad nepriklausomų ekspertų išvadas ir pagalbą gautų pacientai, kuriems reikalinga teisinė ar medicininė gynyba.
- Plėtoti bendruomeninės pagalbos paslaugas ir psichoterapijos prieinamumą, kad medicininis gydymas būtų taikomas tik kraštutiniu atveju.
- Diegti veiksmingas periodines peržiūras ir kontrolės mechanizmus priverstinio gydymo taikymui, kad būtų saugoma laisvės neliečiamumo teisė.
- Reformuoti veiksnumo institutą atsižvelgiant į JT Neįgaliųjų teisių konvenciją: diegti pagalbą priimant sprendimus ir riboti neveiksnumo institucinius sprendimus.
- Skatinti viešą diskursą ir švietimą apie psichikos sveikatą, mažinti stigma ir gerinti visuomenės informavimą.
Psichikos sveikata yra neatsiejama bendros žmogaus sveikatos dalis, o tinkamas teisinis reguliavimas yra būtinas siekiant užtikrinti kokybišką ir prieinamą psichikos sveikatos priežiūrą. Šiuo metu tarptautinio masto procesai bei ekspertų išvados patvirtina, kad psichikos sveikatos priežiūros sritis yra sparčiai humanizuojama įtvirtinant žmogaus teisių standartus, tačiau Lietuvoje išlieka praktinių ir teisinių iššūkių, kuriuos būtina spręsti siekiant suderinti asmens teises ir visuomenės saugumą.
tags: #lietuvos #respublikos #psichikos #sveikatos #prieziuros #istatymo