Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas reguliuoja asmenų su negalia teises, jų socialinės integracijos principus ir institucines prievoles, siekiant užtikrinti asmenų su negalia lygiavertes galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse. Šis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1722 3 straipsnio pakeitimas.
Įsigaliojimas ir pereinamojo laikotarpio nuostatos
Šis įstatymas yra skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo priėmus. Šis teisės aktas, išskyrus 1 straipsnio 3 dalį, įsigalios 2025 metų gruodžio 31 dieną. Kadangi pakeitimai įsigalioja 2024 m., Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XIV-2402 "Dėl Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. XIV-724 pakeitimo įstatymo" įsigaliojimo ir įgyvendinimo klausimai taip pat turi būti derinami. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras ar jo įgaliotos įstaigos vadovas, sveikatos apsaugos ministras ir švietimo, mokslo ir sporto ministras iki 2023 m. gruodžio 31 d. priima reikalingus įstatymus.
Kam šis įstatymas tiesiogiai taikomas
- Neįgalieji ir jų šeimos - šis dokumentas tiesiogiai veikia neįgaliuosius ir jų šeimas, nes jis apima pakeitimus, kurie susiję su neįgaliųjų socialine integracija.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - kadangi dokumente minimi ministerijos pavadinimo pakeitimai, tai tiesiogiai veikia Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją.
- Teisės aktų ir sutarčių sudarytojai - kadangi pakeitimai įsigalioja 2024 m., jie turi planuoti teisės aktų ir sutarčių peržiūrą.
Svarbiausios sąvokos ir jų aiškinimas
2005 m. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas vietoj senosios sąvokos invalidas įteisino sąvoką neįgalusis. Pagal įstatymo 2 straipsnio 8 punktą neįgalusis - tai asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis nei 55 procents darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.
Neįgalumas pagal sutrikimo pobūdį yra klasifikuojamas į tris rūšis: fizinę, intelektinę ir psichinę negalią. Neįgalumas - tai dėl asmens kūno sandaros ir funkcijos sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas.
Aprūpintojas - fizinis asmuo, paskirtas namuose slaugomam ar prižiūrimam pilnamečiam asmeniui su negalia, kuriam iki pilnametystės buvo nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikis dėl psichikos ir (ar) elgesio sutrikimų ir kuris dėl negalios negali savimi pasirūpinti ir (ar) įgalioti kitą asmenį jam atstovauti, laikinai aprūpinti.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Asmeninė pagalba - asmeninio asistento individualiai teikiama pagalba asmeniui su negalia atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse.
Būsto pritaikymas asmeniui su negalia - būsto ir (ar) jo aplinkos pertvarkymas, kai patalpos arba jų dalys keičiamos sumontuojant (panaudojant) specialią įrangą ir (ar) atliekant remontą pagal individualiuosius asmens su negalia poreikius.
Pagrindiniai principai ir teisės
3 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas: asmuo su negalia, nepaisant jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ar kitų ypatybių, turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai, jam sudaromos tokios pačios ugdymosi, darbo, laisvalaikio, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime sąlygos ir (ar) galimybės kaip ir kitiems visuomenės nariams. 10) asmens su negalia šeimos ar artimųjų įtraukimo - asmuo su negalia suvokiamas kaip neatskiriama šeimos ar kitų jam svarbių asmenų grupės dalis.
4 straipsnyje numatyta, kad valstybė skatina viešuosius ir privačius juridinius asmenis, teikiančius paslaugas visuomenei (įskaitant internetu teikiamas paslaugas), sudaryti sąlygas asmeniui su negalia gauti informaciją apie jų teikiamas paslaugas jo pasirinktu (-ais) prieinamu (-ais) bendravimo būdu (-ais) ar lietuvių gestų kalba.
5 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo su negalia turi teisę į prieinamą aplinką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 6 straipsnis nustato, kad kurčiasis ir asmuo su klausos negalia turi prigimtinę teisę į kalbą ir teisę bendrauti, teikti ir gauti informaciją ir (ar) paslaugas lietuvių gestų kalba.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
7 straipsnyje teigiama, kad asmuo su negalia turi teisę į asmens sveikatos priežiūrą, visuomenės sveikatos priežiūrą, papildomąją ir alternatyviąją sveikatos priežiūrą ir kitą sveikatinimo veiklą lygiai su kitais asmenimis. Asmuo su negalia, kuriam yra nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikis, turi teisę, kad jį sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu lydėtų, o kai jam teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, kartu būtų arba lankytų jo artimasis giminaitis ar kitas pasirinktas asmuo, jeigu tai netrukdo paciento gydymo procesui, sveikatos priežiūros įstaigos vadovo nustatyta tvarka.
8 straipsnis garantuoja teisę į švietimą, įskaitant ir mokymąsi visą gyvenimą, lygiai su kitais asmenimis. Asmeniui su negalia užtikrinamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ugdymo ir švietimo įstaigose, jeigu jos yra būtinos dėl negalios. Šios paslaugos ugdymo ir švietimo įstaigose teikiamos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, suderinta su švietimo, mokslo ir sporto ministru.
9 straipsnyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, užtikrindamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytą teisę, pagal kompetenciją sudaro sąlygas ir užtikrina lygias galimybes asmeniui su negalia dalyvauti laisvalaikio, sporto ir kultūrinėje veikloje.
10 straipsnis nustato, kad asmuo su negalia turi teisę į užimtumą ir teisę į profesinę reabilitaciją lygiai su kitais asmenimis. 4) valstybės ir savivaldybės įstaigose, įmonėse, akcinėse bendrovėse, kurių akcininkė yra valstybė ar savivaldybė..., darbuotojų su negalia skaičius nuo 2024 m. sausio 1 d. turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 25 ir daugiau darbuotojų.
Institucinė valdymo struktūra
11 straipsnis pavadinimu ASMENS SU NEGALIA TEISIŲ APSAUGOS POLITIKOS VALDYMAS ir 13 straipsnis nurodo, kad 4) dalyvauja rengiant Nacionalinį pažangos planą, kuriame nustatomi strateginiai asmens su negalia teisių apsaugos politikos tikslai ir (ar) uždaviniai. 14 straipsnyje apibrėžta Taryba, kuri yra kolegiali institucija, veikianti prie Vyriausybės ir sudaroma iš ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų paskirtų atstovų, akademinės bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių asmenims su negalia, deleguotų atstovų.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Tarybos veiklos tikslas - gerinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklos koordinavimą, jų bendravimą ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir teisės aktų įgyvendinimą asmens su negalia teisių apsaugos srityje. 15 straipsnis nurodo, kad Agentūros priimti sprendimai yra privalomi ir gali būti skundžiami privaloma ikiteismine tvarka Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka ir (ar) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Savivaldybės administracija atlieka asmenų su negalia reikalų koordinavimo funkciją, kurios tikslas - koordinuoti asmenų su negalia socialinės integracijos politikos ir asmenų su negalia teisių... įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje ir stiprinti valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų, dirbančių asmenų su negalia socialinės integracijos politikos srityje, bendradarbiavimą. Asmenų su negalia reikalų koordinavimo funkcijos atlikimas finansuojamas iš savivaldybės biudžeto lėšų ir iš valstybės biudžeto dotacijų savivaldybių biudžetams.
Vertinimo, technologijų ir pagalbos priemonių sistema
Neįgalumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su sveikatos apsaugos ministru bei švietimo, mokslo ir sporto ministru. Dalyvumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su sveikatos apsaugos ministru. Individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su sveikatos apsaugos ministru.
ASMENS SU NEGALIA AUTOMOBILIO STATYMO KORTELĖ IR JOS GALIOJIMO TERMINAI nustatomi įstatyme, o 26 straipsnyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims techninės pagalbos priemonių poreikį nustato Agentūra; šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems asmenims - sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas, gydantis nurodytą asmenį.
Techninės pagalbos priemonių poreikio nustatymo, aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir finansavimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. 3) perduoda techninės pagalbos priemones savivaldybių administracijoms, kurios šias priemones perduoda nuosavybėn ir (ar) panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims.
Asmeninė pagalba, pagalbos koordinavimas ir kvalifikacija
27 straipsnis nustato: Asmens su negalia, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį jo ar jo atstovo pagal įstatymą prašymu nustato socialiniai darbuotojai. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Rengiant asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarkos aprašą įtraukiamos nevyriausybinės organizacijos.
Asmeninis asistentas, pradėdamas teikti asmeninio asistento paslaugas, turi būti išklausęs 40 akademinių valandų įžanginius mokymus, jeigu neturi Socialinių paslaugų įstatyme nustatyto išsilavinimo, leidžiančio dirbti socialiniu darbuotoju, arba nėra įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros darbuotojo ar individualios priežiūros darbuotojo kvalifikacijos pagal socialinių darbuotojų padėjėjo ar lankomosios priežiūros darbuotojo, ar individualios priežiūros darbuotojo profesinio mokymo programą.
Asmens su negalia mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis negu asmens su negalia gaunamos individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos dydis. Jeigu asmeniui su negalia nėra skiriama ir mokama individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacija, mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis nustatomas vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo nustatyta tvarka ir negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai asmeniui su negalia, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai.
32 straipsnyje numatyta, kad pagalbos koordinavimas skiriamas asmenims, kurie kreipiasi į Agentūrą dėl negalios vertinimo ir duoda sutikimą, kad jiems būtų teikiamas pagalbos koordinavimas. Pagalbos koordinavimo asmeniui su negalia skyrimo, organizavimo ir vykdymo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ar jo įgaliotos įstaigos vadovas. Atsižvelgiant į pagalbos plane numatytus individualiuosius pagalbos poreikius, pagalbos planą įgyvendina asmens su negalia individualiųjų pagalbos poreikių tenkinimą užtikrinantys teikėjai.
Gyvenimo kokybės užtikrinimas: būsto pritaikymas ir viešoji prieiga
25 straipsnyje nustatyta: Sprendimą pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams priima butų ir kitų patalpų savininkai Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime sprendimas pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams nepriimamas, sprendimą, ar pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams, kai toks pritaikymas finansuojamas ne iš bendrojo naudojimo objektų savininkų lėšų, priima savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius, gavęs buto ir kitų patalpų savininko prašymą dėl būsto ir jo aplinkos pritaikymo, vadovaudamasis socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta būsto pritaikymo tvarka.
Sprendimą, priėmęs savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius, užtikrina, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų pritaikymas asmens su negalia poreikiams turi būti atliktas nesumažinant kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nekilnojamojo turto vertės. Jeigu asmuo su negalia gyvena daugiabučiame name, kuriame įrengtas liftas, turi būti užtikrinta galimybė juo naudotis visuose daugiabučio namo aukštuose, nereikalaujant kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo.
Užimtumas, profesinė reabilitacija ir socialinės išmokos
23 straipsnyje numatyta, kad jeigu asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos programoje, nedraudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu arba draudžiamas tik valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, jam Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto lėšų mokama 2 valstybinių socialinio draudimo bazinių pensijų dydžio profesinės reabilitacijos išmoka. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta profesinės reabilitacijos išmoka asmeniui skiriama nuo pirmos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos ir mokama kiekvieną mėnesį, bet ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų.
10 straipsnyje akcentuojamas darbdavių įtraukimas: valstybės ir savivaldybių įstaigose... darbuotojų su negalia skaičius turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 25 ir daugiau darbuotojų. Šios nuostatos laikymosi kontrolę atlieka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.
Duomenų apsauga ir administracinės procedūros
33 straipsnis nustato, kad šiame įstatyme nurodyti asmens duomenys tvarkomi laikantis 2016 m. balandžio 27 d. ES Bendrojo duomenų apsaugos reglamento ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Agentūros direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimą dėl aprūpintojo skyrimo pripažinus netekusiu galios, slaugomam ar prižiūrimam asmeniui gali būti paskirtas kitas aprūpintojas. Aprūpintojo skyrimo ir jo veiklos priežiūros tvarką nustato Agentūros direktorius. Aprūpintojas skiriamas laikotarpiui, likusiam iki datos, kai sukanka 36 mėnesiai nuo slaugomo ar prižiūrimo asmens pilnametystės.
Teisinio reguliavimo kontekstas ir modeliavimo požiūris
Lietuva, tapusi tarptautinės demokratinės valstybių bendruomenės dalimi, privalo užtikrinti, kad visiems valstybės gyventojams būtų suteiktos ir garantuotos kuo geresnės visuotinai pripažintos galimybės dalyvauti visuomeniniame keitimosi paslaugomis procese. Konstitucija įtvirtina nemažai socialinių ir ekonominių teisių bei su jomis susijusių principų. Ši teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Neįgalieji yra mūsų visuomenės mažuma. Tai viena iš labiausiai pažeidžiamų, socialiai izoliuotų grupių visuomenėje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje gyveno 258 894 neįgalūs asmenys, t.y. asmenys, kuriems pripažintas neįgalumo lygis arba darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.
Neįgalumo problemos analizė remiasi dviem pagrindiniais modeliais: medicininiu ir socialiniu. Medicininis modelis negalą laiko individo problema, pirmiausiai stengiantis sutrikimą koreguoti medicininės reabilitacijos pagalba. Socialinis modelis akcentuoja, kad neįgalumas kyla iš socialinės struktūros, kuri apriboja asmens funkcionavimą visuomenėje.
Todėl neįgalumo studijų teoretikai siūlo vientisą modelį, jungiantį medicininį ir socialinį požiūrius. Šiame darbe vadovaujamasi socialiniu negalios modeliu, kadangi šis modelis akcentuoja ne individualias, subjektyvias neįgaliojo asmens problemas, o socialinės visuomenės problemas, su kuriomis susiduria visuomenė, siekiant užtikrinti neįgalaus asmens dalyvavimą kolektyvinėje veikloje.
Iššūkiai praktikoje
Nors Lietuvoje yra priimti įstatymai, skirti neįgaliųjų socialinei integracijai, praktikoje vis dar susiduriama su įvairiais iššūkiais. Vienas iš pagrindinių iššūkių - visuomenės požiūris į neįgaliuosius. Kitas svarbus iššūkis - infrastruktūros pritaikymas neįgaliųjų poreikiams. Daugelis pastatų ir viešųjų erdvių vis dar nėra pritaikyti neįgaliesiems, o tai riboja jų galimybes savarankiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Taip pat svarbu paminėti švietimo sistemos prieinamumą neįgaliesiems. Nors įstatymai numato galimybę neįgaliesiems mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, realybėje ne visos mokyklos yra tinkamai pritaikytos jų poreikiams. Neįgalieji patys vis garsiau prabyla apie realų savo teisių įgyvendinimą.
Siūlomi sprendimo būdai ir rekomendacijos
- Švietimas ir visuomenės informavimas: būtina didinti visuomenės informuotumą apie neįgaliųjų teises ir galimybes, skatinti toleranciją ir supratimą.
- Infrastruktūros pritaikymas: būtina užtikrinti, kad visi nauji pastatai ir viešosios erdvės būtų pritaikyti neįgaliųjų poreikiams, o esami pastatai būtų palaipsniui modernizuojami.
- Teisinės bazės tobulinimas: būtina nuolat peržiūrėti ir tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius neįgaliųjų socialinę integraciją, siekiant užtikrinti jų atitikimą tarptautiniams standartams ir realiai situacijai.
- Skatinti neįgaliųjų dalyvavimą priimant sprendimus, susijusius su jų gyvenimu, ir įtraukti nevyriausybines organizacijas rengiant tvarkas bei aprašus.
Statistinė apžvalga ir duomenų poreikis
Rodiklis
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Bendras neįgaliųjų skaičius | [Duomenys] |
| Dirbančių neįgaliųjų skaičius | [Duomenys] |
| Neįgaliųjų užimtumo lygis | [Duomenys] |
Šie duomenys rodo, kad neįgaliųjų užimtumo lygis vis dar yra žemas, todėl būtina imtis papildomų priemonių, skirtų skatinti jų įdarbinimą. Apie neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje: kas stabdo darbdavius? - tai klausimas, reikalaujantis papildomų tyrimų ir priemonių.
Istorinis ir tarptautinis kontekstas
Užsienio šalys bei tarptautinės organizacijos jau senokai atkreipė dėmesį į neįgaliųjų problemas. 2002 m. Madride priimta Europos neįgalių žmonių Forumo deklaracija, įtvirtinanti neįgalių žmonių nediskriminavimą ir pozityvius valstybės veiksmus tokių žmonių atžvilgiu būtinumą. Ši deklaracija suformavo pamatines neįgaliųjų teisių gynimo nuostatas ir įtvirtino naują kryptį - nuo labdaros ir malonės tikėjimosi prie neįgaliųjų teisės į nediskriminavimą ir pozityvią pagalbą, kaip subjektinės teisės garantavimo.
Socialinės apsaugos sistemos ir garantijų analizė rodo, kad socialinės garantijos suprantamos kaip socialinės apsaugos sistemos užtikrinamos garantijos. Prof. V.Vadapalas garantijas apibrėžia kaip "rezultato įsipareigojimus", kai valstybė privalo imtis priemonių, kad įvykdytų tarptautinės sutarties nuostatas.
Kritinis požiūris į įgyvendinimą
Deja, kaip paaiškėjo dabartinės pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, dalyvavimas tarptautinių dokumentų derinimo procese bei jų implementacija vykdomosios valdžios viešosios politikos reguliavimo sferoje, savaime nesukuria materialinės bei socialinės gerovės realybėje. Ar šios neįgaliesiems garantijos realiame gyvenime? Ar nėra pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės?
Neįgaliaisiais bent jau įstatymiškai mūsų valstybėje pasirūpinta: nustatyti trys neįgalumo ir darbingumo lygiai, mokamos pensijos ir pašalpos, teikiamos vienokios ar kitokios socialinės garantijos, siekiama globos ir rūpybos. Taigi iškyla klausimas: ar to nedarome formaliai, kaip visa ši teisinė bazė yra įgyvendinama realiame gyvenime?
Neįgaliųjų socialinė integracija yra kompleksinis procesas, reikalaujantis nuolatinių pastangų ir bendradarbiavimo tarp valstybės, visuomenės ir neįgaliųjų organizacijų.
tags: #lietuvos #respublikos #neigaliuju #socialines #integracijos #istatyme