Šis straipsnis skirtas apžvelgti religinių mažumų padėtį tarpukariu, pagrindinį dėmesį skiriant jų statusą reglamentavusių juridinių dokumentų ir realios valstybės politikos analizei. Darbe aptariamos svarbiausios religinio gyvenimo problemos ir bendruomenių tarpusavio santykiai.
Konfesinė struktūra ir teisinis pagrindas
Ir dabartinės, ir tarpukario Lietuvos Respublikos konfesinė struktūra buvo vienalytė: vyravo katalikai, sudarę beveik 86% gyventojų. Religinių mažumų teises, visų piliečių lygybę prieš įstatymus tarpukariu Lietuvoje garantavo valstybės tarptautiniai įsipareigojimai ir Konstitucija. Vis dėlto reali atskirų mažumų padėtis buvo skirtinga - iš esmės tai lėmė iš carinės Rusijos perimta tikybų juridinio diferencijavimo praktika bei valstybės politika.
Juridinio asmens teisėmis ir valstybės privilegijomis naudojosi aštuonios „valstybės pripažintos“ Bažnyčios. Valstybės „nepripažintų“ tikybų juridinis statusas iki 1940 m. liko neapibrėžtas. Tad visi svarbiausi religinių mažumų Bažnyčių funkcionavimo svertai buvo valstybės žinioje.
Politikos ir kontrolės mechanizmai
Perėmusi Rusijos imperijoje galiojusius įstatymus, Lietuvos vyriausybė aktyviai naudojosi galimybėmis formuoti šių tikybų bažnytinės valdžios institucijas, filtravo jų narius, stebėjo ir kontroliavo veiklą. Politinės aplinkybės labiausiai pakoregavo Lietuvos judėjų bei stačiatikių statusą.
Veikė žydų reikalų ministerija, kuri tiesiogiai gynė tos tautinės grupės interesus. Tai tam tikras instrumentas, kuriuo gali vadovautis visa tautinė mažuma, per jį ginti savo teises. Taip pat buvo lenkų ir vokiečių ministerijų projektai, bet vyriausybės pritarimo jie nesulaukė, nes vyriausybėje ir visame lietuviškajame elite atsirado tam tikras prieštaravimas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Religinės mažumos: žydai, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai ir kt.
Žydų bendruomenė aktyviai angažavosi dalyvauti Lietuvos valstybės gyvenime. Rytų Vidurio Europos kontekste mes neturime nė vienos kitos tokios valstybės kaip Lietuva, kur tarp tautinių mažumų žydai dominuotų tiek skaitine prasme, tiek būtų aktyviausiai besireiškianti tautinė mažuma politiniame gyvenime. Žydai daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės kūrimo, o mainais iš vyriausybės gavo pažadą Lietuvoje įgyvendinti žydų tautinės autonomijos viziją.
Antra vertus, dar svarbesnis buvo pačios žydų bendruomenės elito apsisprendimas ir ryžtas, kuris nulėmė, kad žydų autonomija, kad ir nelabai sėkmingai, bet sukūrė tam tikrą precedentą tokiai tautinei autonomijai atsiskleisti. Žydų tautinės autonomijos eksperimentas puošia Lietuvos žydų istoriją.
Rusų bendruomenė taip pat buvo daugiau kaimiška. Pagal tikėjimą absoliuti dauguma, t. y. du trečdaliai, buvo sentikiai, apie 36 proc. - rusų ortodoksai, 1 proc. - Romos katalikai. Sentikių bažnyčia Lietuvoje (1918-1926): parapijų atsikūrimas ir jų pripažinimas, Bažnyčios įteisinimas ir autonomijos problemos yra viena iš svarbių temų, nagrinėjamų šio laikotarpio studijose.
Vokiečiai - pusiau miestietiška, pusiau kaimiška bendruomenė. Nemaža jų dalis gyveno Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, bet didžiausias skaičius būrėsi Vilkaviškio apskrityje. Čia jų gyveno apie 10 tūkst. ir jie sudarė 12,5 proc. visų tos apskrities gyventojų.
Demografinis ir socialinis kontekstas
Matome didžiausias mažumas, t. y. - Minėtojo surašymo metu Lietuvoje buvo užfiksuotos mažiausiai 26 tautybės. Iš jų mes turime 7 tautines grupes, kuriose buvo daugiau nei 1 000 gyventojų. Daugumą sudarė lietuviai - apie 85 proc. Lietuvos gyventojų. Likusius 15 proc. sudarė tautinių mažumų atstovai.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Antra pagal dydį tautinė grupė buvo žydai, jų buvo apie 153-155 tūkst. Jie sudarė apie 7,6 proc. visų valstybės gyventojų. Kita grupė buvo lenkai - 65 tūkst., rusai - 50 tūkst., vokiečiai - apie 29-30 tūkst., latviai - apie 14-15 tūkst. Kelios mažesnės tautinės grupės buvo totoriai, kurių buvo beveik 1 000, keletas šimtų karaimų, taip pat romai.
Surašymą vykdžiusiai Vyriausiajai komisijai būta priekaištų, kad pasirinktas rugsėjo mėnuo nevisiškai tinkamas, nes tuo metu nebuvo galima suskaičiuoti visų romų tautybės žmonių, kurie tuo metu dar negyveno sėsliai, nebuvo apsistoję žiemai. Surašymo kritikai spėjo, kad 300 romų tautybės asmenų esąs netikslus skaičius.
Tautybės, religijos ir politinis gyvenimas
Pirmasis ir vienintelis tarpukario Lietuvos gyventojų surašymas prasidėjo 1923 m. rugsėjo 17 d. ir tęsėsi visą savaitę. Atsirado poreikis ne vien surašyti gyventojus, bet ir padaryti tam tikrus demografinius pjūvius bei išsiaiškinti gyventojų tautybę. Tautybės ir kitiems surašymui aktualiems klausimams suvokti buvo išdalyti aplinkraščiai, žmogus galėjo susipažinti, bet sunkumų apsispręsti vis tiek kilo.
Tautybės apsisprendimo klausimas dažnai sietas su religine tapatybe ir kėlė tam tikros sumaišties. Buvo manoma, kad jei esi Romos katalikų tikėjimo (o tai buvo suprasta kaip lenkiškas tikėjimas), galbūt tai reiškia, kad esi lenkas. Jeigu esi evangelikų liuteronų tikėjimo žmogus (o tai buvo laikoma vokiška religija), galima save tapatinti su vokiečiais. Tautybės klausimas žmonėms nebuvo aiškus, nes jie pagal tautybę niekada nebuvo surašomi.
Visų pirma santykį su naujai besikuriančia valstybe išreiškia rinkiminės praktikos. Visuose rinkimuose į Seimą matome labai aktyvius lenkų sąrašus. Per rinkimus į visus keturis Seimus rusų bendruomenė, sudaryta iš 50 tūkst. asmenų, gavo vos vieną vietą Antrajame Seime. Tuo tarpu lenkų bendruomenę sudarant 65 tūkst. gyventojų, į kiekvieną Seimą būdavo išrenkama po 3 ar daugiau kandidatų.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Žydų bendruomenė buvo miestietiška. Pagal darbinio užimtumo charakteristiką, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyraujantis žydų užsiėmimas buvo prekyba. 77 iš 100 prekybininkų buvo būtent žydų tautybės asmenys, kurie paprastai dirbdavo šeimomis.
Švietimas, visuomeninės organizacijos ir kultūrinė veikla
1931 m. Lietuvoje buvo 820 visuomeninių organizacijų, 301 iš jų buvo lietuviška, o 188 - žydiškos t. y. kas ketvirta organizacija. Jeigu lietuviai sudaro 85 proc. valstybės gyventojų ir jiems priklauso 38-40 proc. visuomeninių organizacijų, o žydai, sudarantys 7,6 proc., turi apie 25 proc. visų visuomeninių organizacijų, tai rodo nemenką dalyvavimą visuomeninėje veikloje, telkiant savo tautiečius į vieną susibūrimą. 15 tūkst. žydų užsiėmė arba dalyvavo labdaringų organizacijų veikloje, t. y. kas dešimtas žydas.
Kalbant apie mokymosi charakteristikas, vėl galime išskirti žydus: jų mokyklų, progimnazijų tinklas buvo daug tankesnis ir didesnis nei kitų grupių. Rusų bendruomenė turėjo vienintelę gimnaziją Kaune, įsteigtą 1920 m. Lenkų bendruomenė turėjo tris gimnazijas - Ukmergėje, Kaune ir Panevėžyje. Prestižinė vokiečių gimnazija veikė Kaune, trumpą laiką Šiauliuose veikė vokiška vidurinė mokykla, o Kybartuose - vokiečių progimnazija.
Po 1933 m. pastebėtas nutekėjimas iš vokiškųjų mokyklų po tuo metu praūžusių antisemitinių įvykių Vokietijoje. Lietuvos žydai solidarizavosi su Vokietijos žydais dėl jų persekiojimo ir patraukė savo vaikus iš vokiečių mokyklų, kuriose mokėsi nemažai žydų vaikų. Žydiškose mokyklose mokėsi vien žydai, o vokiečių ar rusų gimnazijose būta ir kitų tautybių asmenų, kurie mokėsi ta dėstomąja kalba.
Tautinių mažumų tarpusavio santykiai ir sugyvenimas
Tautinių mažumų politinis elitas nebuvo vieningas. Nėra didelio bendradarbiavimo ar bendrų reikalų gynimo Seime. Kiekvienos bendruomenės lyderiai galvojo apie savo interesus. Bendri rinkiminiai sąrašai buvo sudaromi tai akimirkai.
Kalbant apie sugyvenimą, visada dominavo lietuvių ir žydų santykiai. Kaip lietuviai žiūrėjo į žydus, galime nagrinėti per religijos klausimą. Kadangi judaizmas ir krikščionybė yra skirtingos religijos, tai tarytum skirtingi pasauliai, atsiskleidžiantys per skirtybes ir keliantys klausimą, kiek su tomis skirtybėmis gali sugyventi. Jeigu esi tolerantiškas, gali, o jeigu ne, tuomet atsiranda tam tikros įtampos, gandai ir pan.
Kalbant apie sugyvenimą ir praktinę kasdienybę, žmogus pirmiausia buvo Lietuvos pilietis. Jeigu žmogus kreipiasi į vietos savivaldos instituciją, prašydamas, kad būtų sumažintas mokestis ar kad jis būtų atleistas nuo kelio taisymo prievolės, kreipiasi ne kaip latvių ar rusų tautinės mažumos atstovas, o kaip valstybės pilietis.
Separatistiniai judėjimai ir autonomijos reikalavimai
Knygoje minite įdomius autonomijos reikalavimo bandymus, pavyzdžiui, lenkų norą įkurti atskirą respubliką Vandžiogaloje. Toks separatistinių respublikų kūrimo precedentas vyko Lietuvos valstybės gimimo priešaušryje, t. y. 1918-1919 m. Buvo Vandžiogalos, Babtų, kai kas dar priskiria ir Dotnuvos atvejį.
Vidurio Lietuvoje buvo tam tikros salelės, kur dominavo lenkų tautinė mažuma. Jų lyderiai tose teritorijose kėlė reikalavimus turėti savarankiškumą, netgi jungtis su Lenkija, nors iki Lenkijos sienos buvo dar labai toli. Kone geografiniame Lietuvos viduryje atsirado trumpalaikės respublikėlės su lenkiška raštvedyba, lenkišku herbu.
Tokių autonomijos reikalavimo iniciatyvų matome ir politinį įsitraukimą: žydų tautinės autonomijos pavyzdys įkvėpė vokiečių bei lenkų politinius lyderius siekti panašių įstatymų, tarkime, galimybės apdėti savo tautybės gyventojus atitinkamais mokesčiais, iš kurių būtų galima patenkinti kultūrinius, švietimo interesus ir pan. Tačiau jų norai nebuvo patenkinti.
Instituciniai iššūkiai ir marginalizacija
Nė vienos bendruomenės padėtis nebuvo vienoda: negausios ir gana izoliuotos nuo vyraujančios katalikų daugumos, mažumų bendruomenės gyveno savame religiniame pasaulyje. Religinės mažumos statusą lėmė ir valstybės gebėjimas arba nenoras pripažinti tam tikrų institucijų. Politinė kontrolė ir juridinio pripažinimo stoka reiškė, kad mažumų bendruomenės dažnai veikė ribotai ir priklausė nuo valdžios nuotaikų.
Lentelė: Pagrindinės religinių mažumų ypatybės (apibendrinta)
| Grupė | Gyventojų skaičius (apytiksliai) | Savitos ypatybės |
|---|---|---|
| Žydai | 153-155 tūkst. | Miestietiška, aktyvi visuomeninė organizuotis, prekyba, žydų reikalų ministerija |
| Lenkai | ~65 tūkst. | Kaimiška rezidencija, stipri dalis dvarininkų, politinis aktyvumas |
| Rusai | ~50 tūkst. | Dažnai sentikiai arba ortodoksai, kaimiška bendruomenė |
| Vokiečiai | ~29-30 tūkst. | Pusiau miestietiška/pusiau kaimiška, mokyklos, gimnazijos |
| Kiti (latviai, totoriai, karaimai, romai) | nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių | Mažesnės, regioninės bendruomenės, kartais izoliuotos |
Akcentai istoriografijoje ir tolesni tyrimai
Apie Lietuvos bei Suomijos tautinių mažumų įvairovę ir santykį su valstybe tarpukariu pasakojama Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininko Sauliaus Kaubrio bei suomių istoriko Kario Aleniuso knygoje „Tarp nacionalinės vienybės ir „multikultūralizmo“: tautinės mažumos Lietuvoje ir Suomijoje 1918-1939“. Jūsų tyrimas parodo, kad tautinės mažumos pasižymėjo skirtingu išsilavinimo ir pragyvenimo lygiu.
Tyrimai apie sentikius, jų reemigraciją, parapijų atsikūrimą ir oficialų pripažinimą atskleidžia, kaip valstybės politika ir teisinės procedūros formavo tikybinių bendruomenių autonomiją ar jos trūkumą. Nuo 1918 m. iki 1940 m. laikotarpis parodo valdžios pastangas reguliuoti religinį pluralizmą, bet kartu ir riboti tam tikrų grupių autonomiją.
Vytauto V.Landsbergio dokumentinis filmas „Trispalvis“
Problemos ir iššūkiai
Valstybės „nepripažintų“ tikybų juridinis statusas iki 1940 m. liko neaiškus ir buvo ribojamas administracinių sprendimų, o politinės aplinkybės labiausiai pakoregavo Lietuvos žydų bei stačiatikių statusą. Juridinio asmens teisėmis ir valstybės privilegijomis naudojosi tik pripažintos institucijos, todėl mažumos susidūrė su formaliais barjerais įteisintis.
Tautinės mažumos politinis elitas nebuvo vieningas, o bendradarbiavimas dažnai buvo fragmentiškas ir veikė daugiausia rinkiminėse ar laikinose koalicijose. Kultūrinė ir religinė įvairovė kėlė praktinius klausimus dėl mokyklų, administracijos kalbos, savivaldos ir žemės reformų pasekmių.
Reikšmė šiandienos supratimui
Tarpukario laikotarpio religinis ir tautinis pluralizmas Lietuvoje formavo ilgalaikes tradicijas, institucijas ir konfliktus, kurie turi reikšmę ir šiandien. Tyrimai apie religines mažumas, visuomenę ir valstybę šiuolaikinėje Lietuvoje leidžia geriau suprasti istorinius pagrindus dabartiniam religiniam peizažui ir teisinių santykių raidai.