Lietuva jau dabar mato pirmuosius rezultatus, kai didesnė dalis elektros energijos yra pagaminama šalies viduje. Tačiau siekiant ilgalaikio tvarumo, būtina suprasti, kad energetinė nepriklausomybė nėra duotybė ir nėra pasiekiama vien infrastruktūros pastatymu - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis investicijų, politinės valios ir visuomenės palaikymo, verslo ir valdžios pasitikėjimo. Tad šiandien, kai geopolitinės grėsmės yra ypač aktualios, vietiniai ištekliai energetikos sektoriuje turi būti suvokiami kaip strateginė vertybė.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą tapo akivaizdu, kad energetinė nepriklausomybė ir infrastruktūros atsparumas yra valstybės stabilumo garantas. Lietuva viena pirmųjų Europoje atsisakė dujų, naftos ir elektros importo iš Rusijos.
Vis dėlto šis augimas esminės įtakos mažinant Lietuvos priklausomybę nuo energijos išteklių importo, kuris yra viena didžiausių Europos Sąjungoje ir siekia 75 proc. visos suvartojamos energijos, neturi. Tai tikrai stebina, nes tuo pat metu, kai šalies politikai deklaruoja, kad stengiasi kovoti su demokratiją paminančiu Rusijos režimu, būtent Lietuva išlieka maksimaliai priklausoma nuo energijos importo, o tuo suinteresuota Rusija.
Labiausiai šiandien neramina tai, kad, turėdami istorinę galimybę įtvirtinti energetinę nepriklausomybę, kažkodėl nepriimame svarbiausių sprendimų, kurie leistų jau šį dešimtmetį užsitikrinti 100 proc. Lietuvos energetinės nepriklausomybės pagrindu turi būti ištekliai, kuriuos turime Lietuvoje. Išteklių importas pateisinamas tik tais atvejais, kai siekiama diversifikacijos, bet importas visada turi savo kainą - tame tarpe ir priklausomybės nuo tiekėjo. Tik tie sprendimai, kurie leidžia maksimaliai išnaudoti vietinius energijos išteklius, gali užtikrinti realų saugumą ir atsparumą išoriniams veiksniams. Šiandien tai tampa ne tik ekonominiu, bet ir geopolitiniu klausimu - kiekviena šalis, priklausoma nuo importuojamų žaliavų ar kuro, kartu yra priklausoma ir nuo jų tiekėjų, kainų bei pasaulio lyderių pasaulėžiūros.
Energetinė nepriklausomybė yra valstybės stabilumo garantas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Visuomenės Nuomonė Apie Energetinę Priklausomybę
„Spinter tyrimai“ atliktos visuomenės nuomonės apklausos rezultatai parodė, kad 78 proc. apklaustųjų neatmeta galimybės, kad Rusija gali riboti arba nutraukti gamtinių energijos resursų tiekimą Lietuvai ir tik 13 proc. respondentų tokia galimybe netiki. Dauguma gyventojų (79 proc.) pritaria nuostatai, Lietuva ženkliai sumažintų energetinę priklausomybę nuo Rusijos, jei elektros tinklus sujungtų su Vakarais bei Klaipėdoje pasistatytų suskystintų gamtinių dujų terminalą. Keturi iš penkių apklaustųjų (81 proc.) mano, kad Rusijai pradėjus taikyti energetinį spaudimą Lietuvai, tai neigiamai paveiktų mūsų šalies ekonomiką.
Gyventojų apklausa taip pat parodė, kad dėl galimo Rusijos energetinio šantažo dažniau nuogastauja vidutinio ir vyresnio amžiaus (nuo 46 m.) gyventojai. „Akivaizdu, kad vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojai dar gerai prisimena 1990 m. ekonominės blokados laikus, nutrauktą naftos tiekimą Lietuvai naftotiekiu „Družba“. Tuomet energijos resursų tiekimo sutrikimų pasekmes pajuto dauguma Lietuvos gyventojų. Be to ir pastaraisiais metais visiems ne kartą teko girdėti apie energetinius Rusijos konfliktus su kaimyninėmis valstybėmis, kurios, kaip ir Lietuva, yra priklausomos nuo Rusijos tiekiamų energetinių išteklių - apklausos rezultatus komentavo „Spinter tyrimai“ projektų direktorė Raimonda Mikalajūnaitė.
39 proc. apklaustų gyventojų mano, kad nutrūkus energetinių resursų iš Rusijos tiekimui, Lietuvos ūkiui kurį laiką (iki 3 mėn.) pakaktų alternatyvių arba nuosavų energetinių resursų. Dar 23 proc. gyventojų įsitikinę, kad be rusiškų energijos išteklių Lietuvos ekonomika sugebėtų išsilaikyti bent pusmetį. 12 proc. gyventojų mano, kad be energijos išteklių importo iš Rusijos, Lietuvos ūkis negalėtų išgyventi nei dienos. Tik 11 proc. apklaustųjų laikosi nuostatos, kad energijos išteklių importo iš Rusijos nutrūkimas Lietuvos ekonomikos nepaveiktų.
Reprezentatyvią visuomenės nuomonės apklausą „Spinter tyrimai“ atliko 2011 m. lapkričio mėn. Tyrime dalyvavo šalies gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Iš viso buvo apklausti 1004 respondentai. Tyrimo rezultatų paklaida neviršija 3 proc.
Atsinaujinantys Energijos Ištekliai: Potencialas Ir Realizacija
Pastaraisiais metais atsinaujinančiosios energetikos potencialas auga, o ypač kalbant apie elektros energijos gamybą. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad toks vertinimas pagrįstas labai žema pradine baze ir būtent todėl galime girtis gražiais rodikliais.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Remiantis naujausiais Lietuvos energetikos agentūros (LEA) duomenimis, nacionalinė elektros energijos gamyba patenkino apie 51 proc. šalies vartojimo poreikio, o per vienuolika šių metų mėnesių - net 76,5 proc. Reikšmingiausią indėlį į šį augimą įnešė vėjo ir saulės elektrinės, kurios per šių metų vienuolika mėnesių kartu patenkino 46,8 proc. viso elektros vartojimo.
Vėjo energetika išlieka svarbiausiu nacionalinės gamybos varikliu - lapkritį vėjo elektrinės pagamino 310,5 GWh elektros ir patenkino 28,1 proc. šalies vartojimo poreikio. Saulės elektrinės lapkritį papildomai pagamino 25,9 GWh, užtikrindamos dar 2,3 proc. poreikio. Šie skaičiai yra ne tik pasiekimas, bet ir įpareigojimas. Jie įrodo, kad vietiniai ištekliai gali patikimai aprūpinti šalį energija, jei jų plėtra yra kryptingai planuojama ir palaikoma.
Pastaraisiais metais vėjo ir saulės parkų įrengtoji galia Lietuvoje augo įspūdingais tempais - per 2025 metus saulės elektrinių galia išaugo 45,1 proc., o vėjo - 41,2 proc. Tokį augimą lėmė prieš dešimtmetį priimti sprendimai ir po keleto metų vystymo užbaigti dideli projektai.
Vis dėlto tikra energetinė nepriklausomybė neįmanoma, jei gamybos grandinėje vis tiek išliekame priklausomi nuo importuojamų išteklių. Pavyzdžiui, Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje (NENS) minimos branduolinės energetikos atveju būtinas importuojamas uranas, suskystintų dujų - pačios dujos ir jų transportavimo infrastruktūra. Net jei tokie šaltiniai atrodo patikimi trumpuoju laikotarpiu, jie iš esmės nesukuria savarankiškumo - jie tik diversifikuoja priklausomybės formą.
Vėjas, saulė ir hidroenergija yra ištekliai, kuriuos turime čia pat, Lietuvoje. Būtent todėl Lietuvos politika turėtų būti orientuota į šių vietinių išteklių plėtros spartinimą ir tinkamų rinkos sąlygų sukūrimą, kurios skatintų investicijas į vietinę gamybą. Kainų užtikrinimo mechanizmai, aiškūs leidimų procesai ir infrastruktūros plėtra turi tapti prioritetu. Kartu svarbu užtikrinti diversifikaciją tarp atsinaujinančių šaltinių. Kartu su vėjo ar saulės energija būtina išnaudoti hidroenergijos ir energijos kaupimo sprendimus, kurie užtikrina balansą ištisus metus. Tokia sistema, paremta kelių vietinių šaltinių sinergija, ne tik mažina importo poreikį, bet ir didina tiekimo patikimumą, ypač esant ekstremalioms oro sąlygoms ar rinkos svyravimams.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Atsinaujinančių energijos išteklių infografikas Lietuvoje.
Energetikos Efektyvumo Didinimo Tikslai
Taip pat vertinta, ar metinis pirminės energijos suvartojimas neviršys 63,3 TWh, o galutinės energijos suvartojimas - 51 TWh. Šie reikalavimai nustatyti 2023 m. atnaujintoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria siekiama mažinti ES priklausomybę nuo iškastinio kuro importo didinant energijos vartojimo efektyvumą.
Apžvalgos rezultatai rodo, kad Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatytos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės ir jų įgyvendinimo eiga sudaro sąlygas iki 2030 m. pasiekti tik vieną iš trijų Lietuvai keliamų energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslų. Apskaičiuoti galutinės energijos sutaupymai būtų ne mažesni nei 39,3 TWh.
Tačiau numatytos priemonės yra nepakankamos, kad būtų pasiekti kiti du energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslai dėl pirminės ir galutinės energijos vartojimo sumažinimo. Per pirmuosius ketverius metus apskaičiuoti energijos sutaupymai jau sudaro daugiau kaip pusę (55,6 proc.) iki 2030 m. reikalingo sutaupyti 39,3 TWh galutinės energijos kiekio, tačiau faktinis energijos vartojimas Lietuvoje nemažėja.
2024 m. buvo suvartota 7,31 TWh daugiau pirminės ir 2,37 TWh daugiau galutinės energijos nei 2022 metais. Didėjantis energijos vartojimas rodo, kad įgyvendinamos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės, augant ekonomikai, neatsveria didėjančio energijos poreikio ir kelia riziką šių priemonių pakankamumui ir direktyvos tikslų pasiekimui.
Šiandien matome paradoksą - energijos sutaupymus skaičiuojame ir deklaruojame, o bendras energijos vartojimas šalyje auga. Tai rodo, kad vien teorinių skaičiavimų nepakanka. Norint realiai mažinti energijos vartojimą, būtina stiprinti energijos vartojimo efektyvumo priemonių planavimą ir jų poveikio stebėseną.
„Siekiant nustatyti pagrindines energijos vartojimo augimo priežastis, būtina ne tik atlikti energijos sutaupymo skaičiavimus, kurie daromi teoriškai, bet ir išsamiai įvertinti realų taikomų priemonių poveikį faktiniam energijos vartojimui, atsižvelgiant į ekonomikos augimą ir didėjantį energijos poreikį“, - pabrėžė valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
Apžvalgoje pažymima, kad viešųjų pastatų modernizavimas yra viena svarbiausių sričių energijos taupymui šalyje. Siekiant sutaupyti 346 GWh energijos, 2021-2024 m. valstybė skyrė beveik 100 mln. eurų. Atsižvelgdama į tai, šiais metais Valstybės kontrolė planuoja atlikti auditą „Viešųjų pastatų energijos efektyvumo didinimas“, kurio metu bus analizuojamos su viešųjų pastatų modernizavimu susijusios problemos, jų priežastys ir galimi sprendimai.
Energetinė Nepriklausomybė Ir Atsinaujinantys Ištekliai
2025 m. Lietuva prisijungė prie kontinentinės Europos elektros tinklo - taip įtvirtinta šalies energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos bei Baltarusijos. Tuo pačiu metu sparčiai augantis atsinaujinančių išteklių (AEI) naudojimas stiprina šią nepriklausomybę, tačiau energetikos specialistai perspėja, kad jie atneša ir naujų iššūkių.
„Šis sutrikimas sukėlė daug diskusijų dėl atsinaujinančios energetikos patikimumo, tačiau šiuo metu atliekami oficialūs tyrimai indikuoja, kad AEI nėra grėsmė, o krizę lėmė kelių veiksnių derinys - sistemos svyravimai, įtampos šuoliai, dalies elektrinių ir tinklo elementų netinkami atsijungimai bei valdymo spragos. Konkrečių rekomendacijų dar laukiama, bet pamoka akivaizdi - siekiant mažinti tokių problemų riziką ateityje, reikia skatinti didesnį sistemos lankstumą, peržiūrėti apsaugos protokolus ir sąveikas tarp skirtingų sistemos elementų bei reagavimo į sutrikimus laiku“, - akcentuoja P.
Šiuo metu atsinaujinančių energetikos išteklių plėtra Lietuvoje išlieka rekordiškai sparti, o vietinė gamyba aprūpina jau daugiau kaip pusę šalies vartotojų elektra. Pasak „EPSO-G“ plėtros ir inovacijų vadovo P. Butkaus, tai mažina importo priklausomybę, tačiau kintanti gamyba lemia kainų nepastovumą ir didesnius sistemos balansavimo poreikius.
„Sistemoje vykstantys pokyčiai yra ir iššūkiai, ir galimybės vienu metu. Dėl to būtina spartinti elektrifikaciją, plėtoti energijos kaupimo įrenginius, didinti balansavimo pajėgumus. Taip pat svarbu stiprinti sisteminių paslaugų rinkas ir kurti naujas tarpsistemines jungtis“, - pastebi P.
Tobulinant atsinaujinančių išteklių energetiką, jau dabar Lietuvoje žengiami konkretūs žingsniai - 2024 m. pirmą kartą vėjo parkai, o 2025 m. - saulės parkai pradėjo teikti balansavimo paslaugas, užtikrinančias stabilaus sistemų veikimą.
„Mūsų grupės įmonė „Litgrid“ šiais metais sukūrė ir įdiegė inovatyvią atsinaujinančių energetikos išteklių valdymo sistemą, modeliuojančią tinklo darbo rėžimus, realiu laiku vertinančią situaciją, automatiškai identifikuojančią perkrovas ir generacijos perteklių. Ši sistema atlieka saugaus sistemos darbo rėžimų vertinimus ir teikia pasiūlymus sistemą valdantiems darbuotojams“, - pasakoja P.
Įmonės „Gijos“ atstovas A. Agintas atkreipia dėmesį, kad šilumos sektoriuje veikiančios kogeneracinės jėgainės jau 2023 m. „Artimiausiuose planuose numatyta įrengti inovatyvius šilumos gamybos įrenginius - šilumos siurblius, elektrodinius katilus bei energijos kaupimo įrenginius, naudojančius tik elektros energiją. Jie padės atsisakyti iškastinio kuro naudojimo šilumos sektoriuje bei prisidės prie elektros perdavimo sistemos balansavimo“, - pasakoja A.
Lietuvoje diegiamos inovacijos rodo, kad šalies energetikos sistema nuosekliai juda link lankstesnės atsparios ir skaitmenizuotos infrastruktūros. A. „Žaliasis vandenilis ne tik užtikrina energetikos sektoriaus saugumą, bet ir prisideda prie klimato kaitos mažinimo. Šiuo metu ieškome galimybių kuo plačiau pritaikyti šią naują technologiją ir visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo Vilniaus viešajame transporte“, - pastebi A.
Siekiant užtikrinti energetikos sektoriaus progresą, reikalingi drąsūs ir motyvuoti žmonės. Pasak A. „Naujos idėjos, šviežias požiūris yra progreso variklis, todėl nuolat ieškome stažuotojų ar jaunų specialistų. Daug bendradarbiaujame ir su aukštojo mokslo įstaigomis, kad jaunieji talentai galėtų tiek kurti, tiek pritaikyti savo turimas žinias ir paturtinti jas realiais darbais, taip ne tik žengiant žingsnius link sėkmingos karjeros, tačiau ir ateities energetikos kūrimo“, - priduria A.
Strateginiai Dokumentai Ir Tikslai
Lietuva nuosekliai atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą vykdo remdamasi dviem pagrindiniais nacionaliniais strateginiais dokumentais: Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija ir Nacionaliniu energetikos ir klimato srities veiksmų planu 2021-2030 m., kuriuose yra numatyti ilgalaikiai tikslai energetikos srityje bei nustatyti siektini atsinaujinančių energijos išteklių dalies tikslai iki 2050 m.
Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių energijos išteklių energiją, Lietuva šios energijos dalį bendrame galutiniame šalies energijos suvartojime iki 2020 m. buvo įsipareigojusi padidinti iki 23 proc. Šis tikslas buvo pasiektas dar 2014 m., o 2020 m.
Šilumos sektoriuje atsinaujinančių energijos išteklių dalis 2020 m. 2020 m. Iš viso šiluminės energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių 2020 m. buvo pagaminta 6177,2 GWh ir tai yra 3,6 proc. mažiau, lyginant su 2019 m. Taip pat, 2020 m. šilumos siurbliais buvo išgauta 264,0 GWh šiluminės energijos ir tai yra 17,6 proc.
Atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame elektros energijos suvartojime 2020 m. 2020 m. 2020 m. mūsų šalyje buvo suvartota 10355,4 GWh elektros energijos ir tai yra 1,8 proc. mažiau nei 2019 m., o pagaminta 2575,1 GWh ir tai yra 4,3 proc.
Atsinaujinančių energijos išteklių dalis galutiniame energijos suvartojime transporto sektoriuje 2020 m. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. transporto sektoriuje buvo sunaudota daugiau nei 2,1 mln. tonų degalų, iš kurių 73,8 proc. sudarė kelių transporto dyzelinas, automobilių benzinas sudarė 10,7 proc., suskystintos naftos dujos - 4,2 proc. ir 5,8 proc. sudarė biodegalai (t. y. Transporto sektoriuje iš viso buvo sunaudota 72,7 GWh elektros energijos, iš jų 55,7 proc.
Atsinaujinančios energijos išteklių plėtra ir perspektyvos Lietuvoje
tags: #lietuvos #priklausomybe #nuo #importuojamo #kuro