Didžiausią socialinės apsaugos dalį sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Taip pat svarbios socialinės išmokos, paramos ir pensijos nusipelniusiems asmenims.
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi. Socialinis paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šios dienos.
Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas. Lietuvos mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, siekiant išsiaiškinti Lietuvos savivaldybių patirtį administruojant socialines paslaugas. Socialinis paslaugų poreikis didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėse.
Nepaisant akivaizdžios pažangos, socialinės paslaugos Lietuvos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu. Šiuo darbu bus siekiama išryškinti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų teikimo plėtros prioritetus ir tolesnes socialinių paslaugų kryptis, kurios atitiktų šios dienos poreikius ir tendencijas.
Socialinės Paslaugos
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. 1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros laikotarpiu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinės paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis.
1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Pagal 2006 m. Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų socialines ir kultūrines reikmes.
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimienės, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes: Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą. Rizikos grupės. Bendrosios ir specialiosios paslaugos. Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šis paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą. Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją: Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių Paslaugų Administravimas
Socialinių paslaugų administravimą vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskričių viršininkų administracijos bei savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai.
Valstybės ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas.
Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:
- Decentralizacijos.
- Planavimo.
- Deinstitucionalizacijos.
- Bendradarbiavimo.
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Taip pat ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.
Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Socialinių Paslaugų Reglamentavimas
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Čia apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
Vėliau socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas.
Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.
Tačiau žmogaus socialinė raida tais dalykais neapsiriboja. Reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti pasirinkimo galimybes, alternatyvų, kurios, laikui bėgant, kinta. Svarbu, kad tai sąlygotų jos pačios raida. Lietuvoje valdžios sprendimai ir kišimasis išbalansuoja rinką. Rinkoje, pasirenka RINKĄ su visais jos bruožais. Ji gali kilti, gali ir kristi.
Valdžios malonių, kurių dydis neabejotinai mažės, rinkos sprendimas žmonėms galimybę privačiai kaupti pinigus senatvei. Valstybės „gyvenimo būdą“, išvengiant esminių krizių.
Apskrities valdymo įstatymą turėtų būti apskrities zonoje. Perduoti senelių nnamus savivaldybėms. Toks sistemos valdymas turi savo vidinę logiką, glaudžiai susiję su socialinės apsaugos modeliais.
Vyriausybė užtikrina šios politikos įgyvendinimą. Socialinės pasaugos pakitimai yra ypač svarbūs. Centralizuota ir decentralizuota Vyriausybės ir Savivaldybių iniciatyva: įdarbinimo, išnešiojant pensijas, seneliams ir vaikams. Socialinės apsaugos išmokoms reikia nemažai pinigų. Socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Dalyvių įmokos ir vyriausybės subsidijos. Iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai, taikomas įmokų atskaitymų nuo atlyginimų principas. Ar deklaruotomis pajamomis, gaunamomis iš jo vykdomos veiklos, dydis finansuojamos valstybės. Procentą, kai papildomos lėšos yra surenkamos iš įmokų. Finansavimo formos go) principu. Šaltinius išmokas. Vaidmenį dalies, kurią turi padengti vyriausybė valstybės biudžete.
Mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui dabar, Fondo jus gausite materialinę pagalbą. Socialinio draudimo fondą.
2001 m. numatytos priemonės 2002-2003 metams. Nuo 2002 m. sausio 9 d. socialinę apsaugą. Draudimo stažą sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Pačiu laikotarpiu mažiau. 2003 m. balandžio 1 d. profesinių ligų socialiniu draudimu (1 proc. Šią asmenų grupę draudžia darbdavys, mokėdamas 1 proc. nuo gauto atlyginimo už darbą.
ES šalyse 2000 m. pabaigoje buvo 14 mln. bedarbių. 2001, Nr. gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką. 12 mėnesių laikotarpį, socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Bedarbio pašalpa - 135 Lt, t.y. valstybės remiamų pajamų dydžio. Pašalpa - 250 Lt, t.y. nuo 2002 metų liepos 1 d.
Invalidumo ir našlių pensijas pripažinti I ar II grupės invalidais komisijos teikimą (Žin., 2001, Nr. Lietuvoje ji buvo išplėsta labiau negu būtina, skriaudas.
Pajamų patikrinimo (socialinė) pensija. Ir Lietuvos partija “Socialdemokratija 2000”. 1996 m. spalio 9 d. priimtas LR socialinių paslaugų įstatymas Nr. savarankiškumo ar negalios negali prasimaitinti patys.
Pagalbos namuose organizavimo tvarką nustato kiekviena savivaldybė gyvenimą namuose, tvirtina paslaugų sąrašą ir paslaugų įkainius paslaugų pobūdžio ir gavimo trukmės bei kitų aplinkybių. Namuose paslaugų, gali būti mokami globos pinigai. Namuose paslaugas: dienos prieglaudoje rizikos grupės asmenims ir kt. Darbine veikla: įkalinimo, socialinės reabilitacijos įstaigų, grupių asmenų šeimų nariams ir kt. Tarnyboje centre ir kt.
1994 m. lapkričio 3 d. auginančioms vaikus įstatymas Nr. I-621. Nepriklausančių priežasčių yra ribotas. 3.2.-1. 2001 m. išleista 539,4 mln. litų. Šeimos turto ir pajamų mokamoms pašalpoms. Nepasiturinčiųjų paramai sudarė 46 proc. Nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamoms pašalpoms, žr. 3.2.-2. lentelė Socialinės paramos išlaidos 2001 m. 2001 m. skaičius Lietuvoje - 3490,8 tūkst. eilutė) nurodyta proc. mokyklose gavusių vaikų (2.4 eilutė) nurodyta proc. teikiamai paramai 2001 metais buvo išleista 250 mln. litų. Laikotarpiu 2001 metais gavo 470 tūkst. žm., arba 13,5 proc. nuolatinių Lietuvos gyventojų, socialinę pašalpą - 117 tūkst. 3,3 proc. visų nuolatinių Lietuvos gyventojų. 27 proc. 2001 metais buvo išleista 289,4 mln. litų. Vaikus auginančioms šeimoms mokamoms pašalpoms (199,5 mln.Lt). Pašalpai - 29,3 mln. Pašalpų gavėjai (85,2 tūkst. žm., arba 2,4 proc. daugiavaikių šeimų pašalpų gavėjai (45,9 tūkst. ir pan.). Pašalpa mokama 4 MGL dydžio kiekvieną mėnesį. Pašalpa skiriama šeimai, auginančiai 4 ir daugiau vaikų. Neturi teisės gauti motinystės pašalpos. 1996 m. Nr. 2000 m. numato kitaip, grupė negali.
Buvo mokama nuo 1991 iki 2000 metų pabaigos. MGL už apdraustąjį asmenį, mėnesinių pensijų dydžio vienkartinė išmoka. Vidutiniškai buvo skiriama 0,5-0,6 proc. išlaidų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. sudėtinių dalių.
Socialinė Statistika
Žmonių susirgimas profesinėmis ligomis 2002 m.
Socialinė statistika 2003 m.
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Minimali mėnesinė alga (MMA) | 430 Lt (1998 06 01) |
| Bazinė mėnesinė alga (BMA) | 105 Lt |
| Vidutinis darbo užmokestis (Bruto) | 1145 Lt |
| Vidutinis darbo užmokestis (Neto) | 815 Lt |
| Vidutinė nedirbančio pašalpa (mėn.) | 327,77 Lt |
| Socialinio draudimo bazinė pensija | 147 Lt |
| Valstybinių pensijų bazė | 138 Lt |
| 2003 metų draudžiamosios pajamos | 886 Lt |
| Minimalus gyvenimo lygis | 125 Lt (1998 05 01) |
| Minimalus gyvenimo lygis (-skaičiuojamas) | 177 Lt |
| Valstybės remiamos pajamos | 135 Lt (1998) |
Socialinės paramos išlaidos 2001 m.
| Nr | Pašalpos rūšis | Iš viso (tūkst. Lt) | Gavėjų skaičius (žm.) |
|---|---|---|---|
| 1 | Valstybinės pašalpos šeimoms | - | - |
| 2 | Pašalpos bei kitos paramos formos mažas pajamas turintiems gyventojams | - | - |
Apskričių socialinės apsaugos sistemos valdymas turi savo vidinę logiką. Administracinėms institucijoms ar net visam jų kompleksui sistemos valdyme.