Nuo 1995 metų Lietuvos BVP vienam gyventojui, matuojant pagal perkamosios galios standartą, išaugo daugiau nei 4 kartus. Ekspertai ir politikai džiūgauja - šalis pademonstravo įspūdingą progresą. Visgi BVP augimas, nors ir yra svarbus, pats savaime negarantuoja aukštesnės visuomenės gerovės, pagal kurią piliečiai yra linkę vertinti šalies ekonomikos sėkmę. Visuomenės gerovę įprasta vertinti pasitelkus šalyje sukuriamo BVP vienam gyventojui perspektyvą. Tačiau šiandien šis rodiklis susilaukia nemažai kritikos. Vis dažniau sutariama, jog BVP, kuriam nesvetimi rimti matavimo trūkumai bei pasikeitusios ekonomikos poreikių neatitikimas, yra uzurpavęs viešųjų diskusijų erdvę ir politinę darbotvarkę.
Apie būtinybę atsisakyti BVP „vienvaldystės“ ir kreipti viešąjį diskursą visuomenės gerovės linkme signalizuoja ir pasaulyje neseniai kilusi populizmo banga. Sutariant, jog BVP yra ne pats geriausias gerovės progreso matas, yra bandymų ir siūlymų, kokiu kitu lengvai suprantamu ir komunikuojamu rodikliu būtų galima jį pakeisti ar papildyti. Ko gero populiariausias alternatyvus būdas stebėti gyvenimo lygio progresą yra pasitelkti į pagalbą iš atskirų rodiklių sukonstruotus indeksus. Šio būdo entuziastingai ėmėsi įvairios tarptautinės institucijos ne tik savo sudarytų indeksų pokyčių stebėjimui, bet ir šalių reitingavimui pagal juos.
Tarptautiniai indeksai: kaip Lietuva vertinama
Štai Jungtinių tautų Žmogaus socialinės raidos indekso reitinge (angl. Human Development Index), kuris vertina šalies pasiekimus sveikatos, švietimo ir pajamų dimensijose, Lietuva patenka tarp aukščiausiai įvertintų šalių ir užima 37 vietą iš 188 šalių. Visgi būtina paminėti ir tai, kad daugiausia progreso pasiekta iki 2010 m., tačiau nuo tada šalies progreso tempas gerokai sumenko ir 2015 m., lyginant su 2010 m., Lietuva šalių reitinge smuko 1 vieta žemyn. Be to, pakoregavus šį indeksą pagal pajamų, gyvenimo trukmės ir išsilavinimo nelygybės rodiklius, šalies indekso vertė sumenksta 10,5 proc. ir tai yra viena didžiausių korekcijų tarp minėtos grupės šalių.
Tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Įtraukiančio vystymosi indekso (angl. Inclusive Development Index) reitinge Lietuva ir šiemet, ir pernai tarp besivystančių šalių atsidūrė pirmoje vietoje ir aplenkė daugelį naujųjų ES šalių. Lietuva šiame reitinge patenka tarp 20 proc. pažangiausių besivystančių šalių pagal tokius rodiklius, kaip darbo jėgos produktyvumas, vidutinės disponuojamosios pajamos, nacionalinės santaupos ir netgi turto nelygybė, kuri yra gerokai mažesnė nei daugelyje senųjų išsivysčiusių šalių.
Alternatyvūs gerovės matavimo metodai
Kiek kitokį sprendimą gerovės matavimo problemai siūlo „laimės ekonomikos“ apologetai. Pastarieji teigia, jog svarbiausia yra subjektyvus laimės vertinimas, kuris nustatomas apklausų pagalba, o politikos formuotojų užduotis ją maksimizuoti. JT Pasaulio laimės ataskaitoje ėmėsi reitinguoti šalis pagal suvokiamą laimės lygį ir bando įvertinti, kokie veiksniai jį lemia.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Visgi šis būdas vertinti gerovę turi ir trūkumų. Praktiniai sunkumai: praktiškai sudėtinga nustatyti, kokie konkrečiai veiksniai lėmė suvokiamos laimės pokyčius, tad neretai gali būti sudėtinga parinkti galimus sprendimus. Be to, politinės priemonės net ne visada gali būti veiksmingos, kadangi laimės pojūtį gali veikti nuo jų nepriklausantys veiksniai, pavyzdžiui, asmeninės savybės, tautinės ypatybės, istorinė patirtis ar net nuotaika.
Visgi nepaisant išaugusio įvairių indeksų bei subjektyvaus laimės vertinimo populiarumo, pasaulyje bandoma kurti ir labiau rafinuotus naujus gerovės rodiklius, kurie taip pat galėtų tapti reguliariai stebimais. Pavyzdžiui, Stenfordo universiteto mokslininkai Jones ir Klenow sukonstravo visiškai naują gerovės matą, kuriame vartojimo duomenys koreguojami pagal tokius gerovės aspektus, kaip laisvalaikis, nelygybė bei tikėtina gyvenimo trukmė. Pavyzdžiui, pasirodo, jog dėl ilgesnės gyvenimo trukmės, mažesnės nelygybės ir trumpesnių darbo valandų Vakarų Europos šalyse gyvenimo standartai yra gerokai aukštesni nei rodo BVP vienam gyventojui. Tuo tarpu besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Azijoje, gyvenimo standartai yra gerokai žemesni nei rodo BVP statistika.
Regioniniai skirtumai ir jų dinamikа
Straipsnyje nagrinėjami ekonominės gerovės regioninius skirtumus atspindinčių rodiklių kaitos ypatumai Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo. Staigus darbo vietų pramonėje, o kiek vėliau ir žemės ūkyje, mažėjimas, kuris tęsėsi iki pat 2009 m. krizės, padarė labai nevienodą įtaką skirtingiems Lietuvos regionams. Užimtumo didėjimas paslaugų sektoriuje taip pat buvo labai diferencijuotas erdvėje, nes dauguma naujųjų ekonominių sektorių, kaip ir visame pasaulyje, teikė pirmenybę didmiesčiams.
Šių pokyčių pasekmės - užimtumo ir darbo užmokesčio erdvinė diferenciacija, kuri sąlygojo migracijos reiškinių suintensyvėjimą, neišvengiamai keičiantį šalies socio-erdvinę struktūrą. Skirtinguose šalies regionuose susiformuoja skirtinga gyventojų sudėtis: metropoliniuose regionuose daugėja aukštesnį socialinį statusą ir išsilavinimą turinčių gyventojų dalis, periferiniai rajonai kenčia nuo depopuliacijos, spartaus gyventojų senėjimo ir tai lydinčių pasekmių.
Population decline in Lithuania: who lives in declining regions and who leaves. Regional studies, regional science 2017, 4, 1, 57-79. Shrinking regions in a shrinking country: the geography of population decline in Lithuania 2001-2011.. Urban studies research 2016, 1-18. Socio-economic segregation in growing urban regions of Lithuania. Filosofija. Gyventojų erdvinė diferenciacija XXI a. pradžioje. Vilnius : Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2017. 151 p.
Taip pat skaitykite: CSR Lietuvoje
Gyvenimo kokybės rodikliai savivaldybių lygyje
Gyvenimo kokybės rodikliais galima statistiškai įvertinti ir parodyti įvairius vienas kitą papildančius gyvenimo kokybės aspektus, taip papildant bendro vidaus produkto rodiklį, kuris tradiciškai naudojamas kaip šalies ekonominio ir socialinio vystymosi matas. Gyvenimo kokybės rodiklius ES valstybių narių lygiu vertina Eurostat. Didžioji dauguma Eurostat pateikiamų Gyvenimo kokybės rodiklių nėra renkami savivaldybių lygiu, todėl į savivaldybių gyvenimo kokybės indeksą (GKI) buvo įtraukti panašūs rodikliai, kurie buvo sugrupuoti į 6 rinkinius.
Pažymėtina, kad Eurostat gyvenimo kokybės tyrimuose, siekiant įvertinti pasitenkinimą gyvenimo kokybe, yra atliekamos didelės apimties reprezentatyvios apklausos, kurios nėra atliekamos šiame savivaldybių GKI vertinime, tačiau pasitelkiami savivaldybių lygmeniu renkami rodikliai, kurie bent iš dalies galėtų lemti pasitenkinimą gyvenimo kokybe. Savivaldybių GKI pagrindu pasirinktas gyvenimo kokybės modelis ir indeksas, kuris buvo taikytas atliekant ES struktūrinės paramos poveikio vertinimą gyvenimo kokybei, socialinės atskirties ir skurdo mažinimui Lietuvoje.
Gyvenimo kokybė šiame modelyje buvo siejama su galimybėmis užsitikrinti pakankamą materialinės gerovės lygį, kurį apibrėžia su darbu ir užimtumu siejamos pajamos ir apsirūpinimas būstu. Gerėjančią gyvenimo kokybę signalizuoja pasitenkinimas savo sveikatos būkle, išaugęs švietimo ir socialinių paslaugų prieinamumas, intensyvėjantis dalyvavimas kultūriniame gyvenime, taip pat palanki gyvenamoji aplinka - mažėjantis aplinkos užterštumas ir išaugęs viešojo saugumo lygis.
Vaikų ir paauglių socialinė gerovė
Vaikų ir paauglių socialinės gerovės rodikliai Lietuvoje prastėja. Bemaž pusei mūsų šalies vaikų ir paauglių stinga artimųjų, šeimos palaikymo, maždaug trečdalis patiria sunkumų bendraudami su tėvais, net 70 proc. jaunuolių nėra patenkinti mokykla, kurioje mokosi. Pastarasis Lietuvoje atliktas HBSC tyrimas atskleidė, kokioje socialinėje aplinkoje auga, mokosi ir su iššūkiais susiduria vaikai ir paaugliai.
Pasak HBSC tyrimo Lietuvos pagrindinio tyrėjo prof. Kastyčio Šmigelsko, žvelgiant į Lietuvos ir kitų tyrime dalyvaujančių šalių duomenis, matyti, kad kai kuriose padėtis gerėjo ar beveik nekito, dar kitose - prastėjo. Lietuvos atveju, per 2018-2022 m. Nagrinėjant subjektyviai suvokiamą socialinę paramą, paaiškėjo, kad nepakankamą šeimos ir nepakankamą draugų paramą jautė beveik pusė vaikų ir paauglių - atitinkamai, 41 proc. ir 45 proc. paauglių. Šie rezultatai - pastebimai prastesni už HBSC tyrime dalyvaujančių šalių vidurkį (atitinkamai, 32 proc. ir 42 proc.).
Taip pat skaitykite: Tendencijos ir Iššūkiai: Autizmas Lietuvoje
Vertinant, kaip su paauglių emocine gerove susijusi šeimos ir draugų parama, nustatyta, kad paramos stoką jaučiantys paaugliai mažiau patenkinti gyvenimu, mažiau laimingi, dažniau išsako psichologinio pobūdžio nusiskundimų, dažniau jaučiasi vieniši. „Šie rezultatai rodo, kad gerai jauno žmogaus savijautai svarbūs palaikantys santykiai su artimiausiais juos supančiais žmonėmis. Pasitikėjimas, atvirumas bendraujant, emocinis palaikymas, pasirengimas padėti - šios santykių ypatybės labai svarbios artimiems, draugiškiems santykiams“, - pastebi profesorius.
Kitas svarbus socialinės aplinkos rodiklis - kaip paaugliams lengva ar sunku bendrauti su savo tėvais. Tyrimo duomenimis, 24 proc. moksleivių nurodė, kad patyrė sunkumų bendrauti su mama, 36 proc. - su tėčiu. Kitose šalyse šis rodiklis geresnis - bendrauti su mama sunkumų patiria vidutiniškai 17 proc. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse matyti, kad sunkumų kalbėtis su tėvais dažniau patiria vyresni moksleiviai, dažniau - merginos nei vaikinai. Lietuvoje kalbėtis su mama sunku 16 proc. berniukų ir 31 proc. mergaičių, kalbėtis su tėčiu - 24 proc. berniukų ir 48 proc.
Vertinant mokytojų ir bendraklasių paramą, situacija Lietuvoje dar prastesnė. Nepakankamą paramą iš mokytojų jautė 66 proc. moksleivių (kitose šalyse 48 proc.), nepakankamą paramą iš bendraklasių - 56 proc. (kitose šalyse 45 proc.). Pasak prof. K. Šmigelsko, čia svarbus ir lyties veiksnys - Lietuvoje didesnė dalis mergaičių jautė nepakankamą paramą iš šeimos (46 proc.), mokytojų (71 proc.) ir bendraklasių (65 proc.), o didesnė dalis berniukų jautė nepakankamą paramą iš draugų (49 proc.).
Išsamiau vertinant paauglių savijautą mokykloje, paaiškėjo, kad didžioji dauguma paauglių Lietuvoje nėra patenkinti mokykla, kurioje mokosi - taip nurodė net 71 proc. moksleivių. Tiesa, šie duomenys mažai skyrėsi nuo HBSC tyrime dalyvaujančių šalių vidurkio (75 proc.). Vertinant mokymosi krūvį, bene visose tyrime dalyvaujančiose šalyse stebimos tos pačios tendencijos: kuo vyresni moksleiviai, tuo daugiau krūvio mokykloje jie jaučia. Nors iš viso ganėtinai užimti mokykla nurodė 43 proc. Lietuvos moksleivių, skaičiai pagal klases pastebimai skyrėsi - tarp berniukų ganėtinai užimti jautėsi 29 proc. penktokų ir 43 proc. devintokų, tarp mergaičių - atitinkamai, 32 ir 62 proc.
Psichologinė gerovė: rodikliai, veiksniai, iššūkiai
Psichologinė gerovė - tai sudėtingas reiškinys, kurį formuoja daugybė veiksnių. Pirmiausia, individualūs aspektai, tokie kaip asmenybės savybės, emocinė inteligencija ir gebėjimas susidoroti su stresu, yra lemiami. Pavyzdžiui, žmonės, pasižymintys aukšta emocine inteligencija, geriau supranta savo jausmus ir efektyviau bendrauja su aplinkiniais. Socialinė aplinka taip pat neturi būti nuvertinta. Tvirti ryšiai su šeima, draugais ir bendruomene gali žymiai prisidėti prie psichologinės gerovės. Palaikymas iš artimųjų suteikia saugumo jausmą ir sumažina izoliacijos riziką, kuri dažnai susijusi su depresija.
Ekonominiai aspektai, tokie kaip pajamos ir darbo stabilumas, taip pat turi didelę reikšmę. Žmonės, susiduriantys su finansiniais sunkumais, dažnai jaučia didesnį stresą, kuris gali paveikti jų emocinę sveikatą. Kultūra taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Tradicijos, vertybės ir socialinės normos formuoja, kaip žmonės vertina psichologinę gerovę. Galiausiai, aplinkos veiksniai, pvz., gyvenimo sąlygos, urbanizacija ir oro kokybė, gali turėti neigiamą poveikį psichologinei gerovei.
Visi šie aspektai sudaro kompleksinį psichologinės gerovės paveikslą. Rodikliai apima įvairias sritis, tokias kaip depresija, nerimo sutrikimai, streso lygis, socialinė izoliacija ir bendravimas su kitais. Statistika rodo, kad tam tikros gyventojų grupės, pavyzdžiui, jauni žmonės, senjorai ar kaimo gyventojai, patiria didesnių iššūkių psichologinės gerovės srityje. Be to, pandemija ir kiti socialiniai pokyčiai turėjo didelį poveikį.
Informacija apie psichologinės gerovės rodiklius yra naudinga ne tik specialistams ir politikams, bet ir visiems visuomenės nariams. Tam, kad pagerintume gyventojų psichologinę gerovę, vis aktyviau skatinamas psichikos sveikatos švietimas ir informavimas. Lietuvos gyventojų psichologinės gerovės rodiklių analizė remiasi įvairiais šaltiniais. Tarp jų - oficialūs valstybės registrai ir nepriklausomos tyrimų organizacijos.
Duomenų ir rodiklių integravimas: link kompleksiškesnio matavimo
Straipsnyje analizuojami „objektyvūs“ gerovės rodikliai, nors pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio įgauna subjektyvieji gerovės aspektai arba tiesiog subjektyvioji gerovė. Iš esmės pati žmonių gerovės sąvoka yra subjektyvi kategorija, kuri priklauso ne tik nuo objektyviai išmatuojamų gyvenimo kokybės rodiklių, bet ir nuo kiekvieno konkretaus subjekto ar jų grupės (pvz., kokio nors konkretaus regiono gyventojų) požiūrio į juos.
Kita vertus, prielaida, kad subjektyviai gerovei didelę įtaką daro objektyvūs darbo užmokesčio ir darbo vietų kaitos skirtumai vargu ar kelia didesnių abejonių. Šiame tyrime, autoriai laikosi hipotezės, jog darbo užmokesčio ir užimtumo kaitos erdviniai skirtumai neišvengiamai atsispindės gyventojų subjektyvios gerovės erdviniuose skirtumuose ir nulems gyventojų erdvinį persiskirstymą.
Siūlomi elementai geresniam gerovės matavimui
- Derinti objektinius ir subjektyvius rodiklius, kad būtų galima įvertinti ne tik ekonominę, bet ir psichologinę bei socialinę gerovę.
- Įtraukti regioninius rodiklius ir sudaryti savivaldybių lygmens indeksus, kad būtų matomas erdvinis skirtumas ir poveikis.
- Naudoti daugiasluoksnius indeksus, koreguojamus pagal nelygybę, laisvalaikį ir sveikatą.
- Kas ketverius metus atliekamų reprezentatyvių apklausų duomenis derinti su administracinėmis ir statistinėmis eilutėmis.
Trumpa lentelė: pagrindiniai gerovės matavimo elementai
| Rodiklių grupė | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Ekonominė gerovė | BVP vienam gyventojui, disponuojamosios pajamos, užimtumas |
| Socialinė gerovė | Švietimo prieinamumas, socialinių paslaugų naudojimas, gyvenimo kokybė |
| Psichologinė gerovė | Laimės rodikliai, psichikos sveikatos rodikliai, socialinė parama |
| Regioniniai rodikliai | Depopuliacija, demografinė struktūra, migracija |
Tad nors alternatyvių būdų įvertinti visuomenės gerovę ir jos raidą jau yra, kol kas visi minėti indeksai ir rodikliai sunkiai skinasi kelią į viešąsias diskusijas. Tikėtina, jog taip yra dėl to, kad ir patys politikai netrykšta dideliu užsidegimu kažką keisti - juk siekti ne vien spartaus, bet ir tvaraus bei įtraukiančio ekonomikos augimo būtų gerokai sunkesnė jiems tenkanti užduotis. Vis tik, net jei toks gerovės rodiklis ir nebūtų labai mėgstamas politikų, jis, tikėtina, paskatintų tiek visuomenę, tiek politikus pažvelgti į ekonomiką ir į visuomenės gerovę kompleksiškai ir paskatintų siekti teigiamų pokyčių.
tags: #lietuvoje #socialinis #pagerejimas