Modernios vakarietiškos visuomenės siekia pusiausvyros tarp ekonominio efektyvumo, socialinio teisingumo ir individo laisvių. Įvairios valstybės bei tarptautiniai tyrimai rodo, kad liberalus, konservatyvus-korporatyvinis ir socialdemokratinis modeliai skirtingai organizuoja socialinę apsaugą, skirsto atsakomybę tarp valstybės, rinkos ir šeimos bei įtakoja gyventojų gyvenimo kokybę. Tradiciškai Šiaurės Europos šalys pasižymi stipriomis socialinėmis sistemomis, dengiančiomis platų galimybių spektrą ir užtikrinančiomis aukštą gyvenimo kokybę.
Gerovės valstybės modelio pagrindai
Gerovės valstybė (Sozialstaat) kilusi iš Vokietijos Bismarko reformų laikų, kai 1883-1889 m. buvo įvestos pirmosios socialinės apsaugos institucijos. Paskui, po Antrojo pasaulinio karo, Beveridžo koncepcija skatino universalią socialinę apsaugą, kurios dydis priklauso nuo poreikių, o ne nuo įmokų dydžio. Taigi gerovės valstybė apima socialinę apsaugą, sveikatą, švietimą, būstą bei kitų rūpybos paslaugų teikimą. Vis dėlto šiuolaikinės valstybės modeliai gali skirtis pagal kultūrinius ir institucinius ypatumus, nors pagrindinė idėja - užtikrinti didesnę socialinę saugą ir mažinti skurdą per perskirstymą.
Lietuvai bei kai kurioms kitoms Centrinių ir Rytų Europos šalims būdingas kelias nuo tradicinio korporatyvinio konservatyvaus modelio link liberaliojo arba net socialdemokratinio tipo gerovės modelio įvairovės, todėl aktualu atskleisti grafą, kuriame skiriasi trijų pagrindinių modelių centrai:
- Konservatyvusis-korporatyvinis modelis: socialiniai garantijos daugiausia tenka darbdaviams ir šeimai; didelis dėmesys darbo rinkos mechanizmams, vidutinis dekomodifikacijos laipsnis.
- Liberalus modelis: piliečiai patys atsakingi už savo gerovę, valstybė minimaliai įsiterpia; skiriama daugiau dėmesio rinkos mechanizmui ir privatiniams draudimams.
- Socialdemokratinis modelis: universali socialinė apsauga, didelis valstybės įsitraukimas į užimtumą ir socialinę perskirstymą; didesnė lygybė ir mažesnė skurdo rizika.
Šiaurės šalys, tokios kaip Suomija ir Danija, dažnai laikomos socialdemokratinio tipo gerovės valstybėmis, kuriose universali socialinė apsauga, aukštos kokybės viešosios paslaugos ir stiprus socialinis dialogas prisideda prie aukštos laimės ir gerovės rodiklių. Įvertinus Europos kontekstą, galima teigti, kad skirtingos tradicijos ir politiniai sprendimai lemia šiek tiek skirtingas socialinės apsaugos formas, tačiau bendras tikslas - užtikrinti socialinį teisingumą bei ekonominį stabilumą.
Šiaurės šalys ir gerovės valstybės indeksai
Šiaurės valstybės pasižymi dideliu įsipareigojimu užimtumo reguliavimui, aukštomis socialinėmis paslaugomis ir mažesne pajamų nelygybe. Darbingumo ir produktyvumo lygis gali būti aukštas, net jei vidutinis darbo valandų skaičius yra mažesnis, o BVP tenka vienam gyventojui - aukštas. Todėl šios šalys pasiekia stabilų ekonominį augimą, tuo pačiu metu užtikrindamos aukštą socialinę apsaugą ir gerovę.
Taip pat skaitykite: apie projektą „Ypatingas grožis“
Lietuvos kontekstas: socialinės politikos kelias
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva šiek tiek pereina iš konservatyvaus-korporatyvinio modelio link liberalumo ir marginalinio socialinio draudimo modelio. Tačiau realybėje dalinai egzistuoja ir socialdemokratinis elementas - siekis stiprinti socialinę apsaugą, gerinti paslaugas, skatinti užimtumą ir socialinę įtrauktį. Tyrimai akcentuoja, kad socialinė politika Lietuvoje vis dar yra ribota finansavimo atžvilgiu: socialiniam draudimui skiriama didžioji dalis, o papildomos paramos dydžiai ir priemonės gali būti nepakankamai išvystyti. Lietuvos gerovės politika ir tolesnės reformos priklauso nuo demografinių pokyčių, šeimos politikos, švietimo ir ribotų biudžeto galimybių.
Atsižvelgiant į tarptautinę patirtį, Lietuva gali stiprinti socialinę rinkos ekonomiką per investicijas į švietimą, įgūdžių tobulinimą, inovacijas ir socialines paslaugas, taip pat skatinant dvigubą švietimą, nuoseklų įgūdžių tobulinimą ir mobilumą darbo rinkoje. Taip pat svarbu stiprinti socialinį dialogą, kuris sujungtų darbdavių, darbuotojų ir valstybės interesus bei užtikrintų veiksmingą teisių apsaugą ir socialinę sanglaudą.
ES ir globalūs kontekstai
Europos Sąjungoje socialinė politika laikoma vienu iš kertinių gebėjimų, kurie palaiko konkurencingumą ir socialinį teisingumą. 2019-2020 m. laikotarpiu Europos struktūrose buvo įtvirtintas socialinių teisių ramsčio principų rinkinys, kuris turi būti įgyvendinamas tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu. COVID-19 krizė parodė būtinybę koordinuoti užimtumo ir socialinę apsaugą, skatinti skaitmeninę pertvarką ir klimato kaitos sprendimus, tuo pačiu išlaikant socialinę sanglaudą. ES tikslai iki 2030 m apima užimtumo lygio gerinimą, lyčių nelygybės mažinimą, jaunimo įtraukimą į rinką, skurdo mažinimą bei tvarų demografinį vystymąsi.
- Treji pagrindiniai gerovės valstybės modeliai (liberalus, konservatyvus-korporatyvinis, socialdemokratinis) ir jų ypatumai.
- Šiaurės šalių vertybės: universalus saugumas, aukštos kokybės viešosios paslaugos, stipri demokratija.
- Europos socialinių teisių ramsčio tikslai iki 2030 m. ir ES finansavimo priemonės.
Praktiniai pasiūlymai Lietuvai
Norint kurti tvarią gerovės valstybę, rekomenduojama: didinti viešojo sektoriaus finansavimą į švietimą, sveikatos apsaugą ir socialias paslaugas; skatinti darbo rinkos reguliavimą ir darbdavių atsakomybę; plėtoti įgūdžių įgijimą per formalų ir neformalųjį mokymą, didinti įtraukimą į skaitmeninius ir žaliosios ekonomikos sektorius; stiprinti socialinį dialogą ir tinkamai koordinuoti teisės aktus, kad užtikrintų vienodas galimybes visiems gyventojams. Taip pat būtina plėsti vaikų priežiūros infrastruktūrą, orientuotą į darbo ir šeimos dinamiką, skatinti verslumą, inovacijas ir tapti patrauklia šalimi užsienio investicijoms bei kvalifikuotai darbo jėgai.
Tendencijos ir iššūkiai
Ekonominės naujovės, klimato kaita, demografiniai pokyčiai ir pandemijos poveikis reikalauja tobulinti socialinę teisingumą, užimtumo ir socialinės apsaugos sistemas. Vertinant augančią socialinę konvergenciją, svarbu išlaikyti konkurencingumą, skaidrią mokesčių politiką, socialinį dialogą ir koordinuotą ES bei nacionalinį veiksmų planą. Esminiai tikslai - sumažinti skurdą, užtikrinti aukštą užimtumą, padidinti įgūdžių lygį ir skatinti įtraukią, aplinkai palankią ekonominę plėtrą.
Taip pat skaitykite: sužinokite daugiau apie kompensacijas transporto sektoriuje
Socialinių teisių ramsčio įgyvendinimo planas
Europos Komisija siūlo tripakopį tikslų iki 2030 metų: užimtumo lygio skatinimą iki 78 proc. arba daugiau, mažinti jaunimo nedarbą, didinti suaugusiųjų įsitraukimą į mokymą ir įgūdžių tobulinimą. Taip pat stiprinti socialinę apsaugą, kovoti su neteisingumu, skatinti darbdavių ir darbuotojų partnerystę, užtikrinti darbo santykių saugumą ir įtraukti socialinę desentralizaciją. Siekiama suvienyti nacionalinius ir ES lygius į vieningą socialinį ramsčių kūrimą.
Taip pat skaitykite: Darbas pavojingomis sąlygomis: teisinė tvarka ir priklausančios išmokos
tags: #kuo #ypatingas #siaures #europos #valstybiu #socialinis