Krikščioniška socialinė teorija remiasi giliu rūpesčiu žmogaus teisių apsauga ir kiekvieno žmogaus orumu bei verte. Ši teorija, įsišaknijusi bibliniame pasakojime apie pasaulio sukūrimą, teigia, kad žmonės yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, suteikiant jiems prigimtines teises, kurių negali atimti jokia valdžia ar visuomenė.
Žmogaus teisių vėliava
Žmogaus Teisių Kilmė ir Samprata
Į klausimą "Iš kur kyla teisės?" galima atsakyti trejopai. Dažniausiai pasitaiko Vakarų liberalizme tvirtinimas, jog jos kyla iš paties žmogaus, iš jo sąmoningumo bei troškimų. Antras tvirtinimas, kad šios teisės kyla iš valstybės ar visuomenės. Trečias tvirtinimas, kad šios teisės kyla iš Dievo, remiantis bibliniu pasakojimu, kad žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą.
Teisių teorija, teigianti, kad teisės kyla iš paties žmogaus, susiduria su problemomis. Ar mano troškimai veda į teises? Jei neturiu kokios nors funkcijos ar gebėjimo, ar neturiu ir teisių? Funkcine dehumanizacija teigia, kad jei žmogus neatlieka kokios nors funkcijos ar gebėjimo, jis arba nėra asmenybė, todėl neturi jokių teisių.
Tuo, kai sakoma, jog jos kyla iš valstybės ar visuomenės, gali būti pavadinta "funkcine dehumanizacija". Ši teorija dėtį teorinius pagrindus totalitarizmui. Todėl svarbu laikytis pozicijos, kad žmogaus teisės laikomos neatimamomis ir neperleidžiamos.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Teisės ir Pareigos
Mūsų teisės atitinka mūsų moralines pareigas. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą, šeimą, ugdyti savo vaikus ir t. Mūsų teisės atitinka gyvenimo reikalavimus. Mūsų teisės atitinka moralines pareigas. Teisės teorijos tipo rezultatas būtų toks, kad jokios neteisybės, jokio žmogaus teisių pažeidimo nebus.
Žmogaus teisės laikomos neatimamomis, saugančiomis pirmines ir pagrindines teises, tokias kaip gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas. Galbūt reikėtų pateikti daugiau pavyzdžių.
Socialinė Problema: Moralinis Aspektas
Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Problemos esmę sudaro ne materialinis aprūpinimas, o paniekinimas ir pažeminimas. Žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materialinis. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Dabar moralinis nusistatymas neturtingųjų atžvilgiu yra visiškai kitoks.
Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. Socialinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema. Svarbu kovoti prieš neturtingųjų pažeminimą iš buržuazijos pusės, už galėjimą naudotis lygia pagarba ir lygia meile.
Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Socialinė problema turi būti išspręsta moraline puse. Šitas išsprendimas yra būtinas ir radikalus.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba turi būti iš naujo įdegintos į žmonių protus ir širdis. Tai yra "žmonijos renesanso" uždavinys mūsų dienų socialinei problemai išspręsti. Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu. Pirmiausia, turi būti sudvasintas nusistatymas žmogaus atžvilgiu.
Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą. Turtas yra visuomeninė pareiga. Turto pažiūrų revizija yra būtina. Revoliucijos keliu socialinė problema negali būti išspręsta. Socialinė problema turi būti išspręsta pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išviršinėje santvarkoje.
Bažnyčios Vaidmuo Socialinėje Sferoje
Socialinės krikščioniškosios reformos klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai. Bažnyčia turi tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu. Svarbu suprasti, kad socialinė problema yra ir dvasinė problema, kurioje Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas.
Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Turime eiti į žmogaus dvasios vidų. Bažnyčia turi kurti moralinę atmosferą šiems principams vykdyti. Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai, nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu dalis.
Bažnyčios sritis yra sakralinė, ir joje Bažnyčia taria savo žodį su didžiausiu autoritetingumu. Bažnyčia kovoja už žmogiškojo kilnumo ir žmogiškosios vertės pripažinimą bei lygų traktavimą. Bažnyčia padeda Sauliui virsti Pauliumi, t.y. padeda pralaimėjusiems.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Asmenybės Apsauga Nuo Kolektyvizmo
Svarbu ginti darbininkijos sluoksnius ir saugoti žmogiškąją asmenybę. Būtina budėti šioje kovoje, pripažinti masės reikalavimus ir kartu atkreipti dėmesį į pavojų, kurie gresia žmogaus asmenybei iš atsigaunančios masės. Asmenybė yra didžiausia vertė. Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi, o komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi.
Krikščioniškas kryžius
Žmogus yra vertingas tik tiek, kiek jis yra asmenybė. Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų. Šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti. Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras, todėl kiekvienas yra reikalingas pašvenčiamojo Bažnyčios krikšto. Žmogaus asmuo Krikščionybėj turi absoliutinės vertės. Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas.
Kuo labiau visuomenė organizuota, tuo labiau ji graso žmogaus asmenybei. Kuo labiau visuomenė organizuota, tuo labiau asmenybė bus apsaugota. Bažnyčia siekia sunormuoti visuomenę, sykiu neneigiant jo reikšmės ir vertės. Bažnyčia netiki materialinį, biologinį ar nacionalinį kolektyvizmą. Bažnyčia įsitikinusi, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
Aristotelio ir Tomo Akviniečio Etika
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Jis teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos, nes gėris visada pasireiškia per atskirybę. Aristotelis pakoregavo Sokrato ir Platono etinio intelektualizmo vienpusiškumą, tačiau neatsisakė šių filosofų esminių įžvalgų.
Pagrindinės Aristotelio pateiktos dorybės: saikingumas, drąsa, išmintis ir teisingumas. Aristotelis dorybes suskirsto į dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes. Anot Aristotelio, žmogus, neturintis draugų, negali būti laimingas. Tiesioginis santykis su kitais turi išlaikyti racionalų atstumą. Aristotelis teigė, jog laimė yra aukščiausias gėris, todėl jo etiką vadiname eudemonistine.
Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija. Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis, dorybes suskirsto į teologines ir kardinalines. Teologinės dorybės, yra tos kurios žmogui dovanojamos per Dievo malonę ir kurios užbaigia moralines dorybes: tikėjimas, viltis ir meilė. Kardinalinės dorybės apibrėžiamos kaip galimai geriausias prigimtinių galių sutvarkymas.
| Dorybė | Aprašymas |
|---|---|
| Saikingumas | Mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu. |
| Drąsa | Nebijojimas mirties. |
| Išmintis | Tobuliausia pažinimo forma. |
| Teisingumas | Įstatymų paisymas. |
| Tikėjimas | Teologinė dorybė, dovanojama per Dievo malonę. |
| Viltis | Teologinė dorybė, dovanojama per Dievo malonę. |
| Meilė | Teologinė dorybė, dovanojama per Dievo malonę. |
Holistinis Požiūris į Žmogų
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą.
Holizmo ištakos siekia senovės laikus: jau Aristotelis IV a. pr. m. e. teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus.
Galima pagrįstai teigti, kad individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva.
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas.
Socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių.
Apibendrinant, krikščioniška socialinė teorija pabrėžia žmogaus orumą, teises ir moralinę atsakomybę. Bažnyčia atlieka svarbų vaidmenį skatinant teisingumą ir saugant asmenybę nuo kolektyvizmo pavojų. Aristotelio ir Tomo Akviniečio etika suteikia tvirtą pagrindą moraliniams sprendimams, o holistinis požiūris į žmogų leidžia geriau suprasti jo sudėtingą prigimtį ir socialinius vaidmenis.
tags: #krikscioniska #socialine #teorija #apibrezimas