Socialinė pedagogika nagrinėja ugdymą kaip socialinį reiškinį, kurį lemia ekonomikos, kultūros, buities veiksniai, tradicijos, papročiai ir kita. Ji tiria socialinio ugdymo istorinę, kultūrinę raidą ir nustato jos dėsnius, prognozuoja tam tikros visuomenės, jos grupės ugdymo pobūdį ateityje. Socialinės pedagogikos ištakos siejamos su pirminiais žmonėmis, kurie turėjo burtis į grupes, veikti bendrai, kad galėtų garantuoti savo egzistavimą.
Mokytojas - tai svarbus asmuo, kuris mus lydi nuo pradinių klasių iki tol, kol tampame savarankiška asmenybe. Tačiau realybėje mokytojo profesinį kelia pasirenka tik mažas procentas asmenų, nes tai profesija, kuri reikalauja kruopštumo ir nuolatinio pasiruošimo pamokoms.
Socialinės Pedagogikos Raida ir Svarbiausi Asmenys
Antikos filosofai Demokritas, Platonas, Aristotelis žmogaus rengimą gyvenimui glaudžiau siejo su aplinka (visuomene, gamta) pabrėždami ugdymo praktinį pobūdį: išmokyti valdyti valstybę, tvarkingai elgtis su gamta, tobulinti žmogaus prigimtį. Renesansas iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę, todėl ir jaunosios kartos rengimo gyvenimui esmę sudarė harmoningos asmenybės ugdymas: buvo derinamas fizinis, protinis, estetinis, dorovinis auklėjimas, taikomas protingo individualizmo principas, ugdymas mokykloje organiškai sietas su visuomenės gyvenimu (Vittorino da Feltre, F. Rabelais, Erazmas Roterdamietis, T. More’as ir kiti).
16-17 amžiuje socialinės pedagogikos prigimtį ir paskirtį pabrėžė ir plėtojo F. Baconas, kėlęs juslinį pažinimo metodą. Socialinės aplinkos įtaką ugdymui pabrėžė J. Locke’as. 18 amžiuje J.‑J. Rousseau teigė, kad socialiniai ir kultūriniai sąmonės pradai tik papildo individualybę, todėl pasisakė už laisvąjį ugdymą (prigimtinis auklėjimas). Žmogus prilyginamas gamtai, sudievinamas, išaukštinama jo individualybė, bet jis nėra atitrūkęs nuo žemės, visuomenės, geba pažinti ir gerbti save ir kitus žmones.
Socialinės pedagogikos idėjos ypač ryškiai atsispindėjo socialistų utopistų darbuose (R. Owenas). Klasikinės pedagogikos kūrėjai (J. A. Komenský, J. H. Pestalozzi, J. F. Herbartas) plėtojo ir gilino bendrosios ir specialiosios pedagogikos teiginius besikeičiančiomis visuomenės politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis gyvenimo sąlygomis. Specialiosios pedagogikos terminą 1834 pirmą kartą pavartojo vokiečių pedagogas F. A. W. Diesterwegas. Specialiosios pedagogikos reikšmė itin išryškėjo 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje plečiantis mokslo ir technikos pažangai.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Pragmatinės pedagogikos atstovo J. Dewey teigimu, mokykla turi organiškai sietis su socialine aplinka, savo veiklą organizuoti artimos aplinkos pavyzdžiu. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir pedagogas Theodore Burghardas Hurtas Brameldas (1904-1987) dar labiau pabrėžė socialinį mokyklos vaidmenį, vadinamosios socialinės partnerystės, telkimosi apie lyderį svarbą. P. Natorpas teigė, kad ugdymas yra socialiai apibrėžtas, vaiko asmenybės formavimąsi lemia ne tik prigimtis, bet ir socialinio gyvenimo sąlygos, o šios - ugdymą. Visuomenę sudarančių individų tarpusavio nesutarimus lemia sąmonė, todėl ugdymo uždavinys - šalinti nesutarimų priežastis, formuoti visuomenės vienybės idėją.
20 amžiaus viduryje atsirado socialinės pedagogikos įvairių krypčių ir mokyklų: pedagoginė sociologija, ugdymo sociologija, auklėjimo sociologija, lavinimo sociologija, švietimo sociologija ir kitos. Vienos kryptys daugiausia nagrinėja įvairių užmokyklinių švietimo, kultūros įstaigų, jaunosios kartos ir visų žmonių socializavimą konkrečios aplinkos sąlygomis, kitos analizuoja bendrąsias socialines švietimo kryptis, trečios - auklėjimo sociolines problemas ir kita. Jos artimai sąveikauja su įvairiomis filosofijos, ypač sociologijos, šakomis ir mokyklomis.
Plačiau imta suprasti ugdymo objekto, turinio, organizacinių formų ir metodų sąvokas, mokyklos, kultūros įstaigų ir aplinkos, visuomenės, mokytojų ir kitų specialistų sąveiką ir bendradarbiavimą.
St. Šalkauskis pasisakė už asmens integravimą į visuomenę lygiateisiais pagrindais. Pasak jo, sintezės nebuvimas tarp individualaus (klasikinė pedagogika) ir visuomeninio (fašistinė, komunistinė pedagogika) ugdymo sukelia ir aštrina individo ir visuomenės prieštaravimus, kurie ir veda į karus, revoliucijas ir kitus visuomenės kataklizmus.
J. Vabalas‑Gudaitis 1929 sukūrė socialinės sąveikos pedagoginę sistemą. Sąveiką jis laikė visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, į žmogų žiūrėjo ne tik kaip į individą, biologinę būtybę, bet ir kaip į dinamišką sistemą, determinuotą pedagogiškai ir socialiai, santykiaujančią su aplinka, kuri nuolat veikia žmogų, daro jam didžiulę įtaką, nes tik socialinis gyvenimas išugdo psichiką.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Vydūnas teigė, kad žmogui tobulinti labiausiai pritaikyta mokykla, nes ji geriausiai perteikia mokslo žinias, formuoja estetines, dorovines pažiūras. J. Laužikas mėgino atskleisti aplinkos įvairių veiksnių įtaką žmogaus ontogenezei. Genais perduodamos tėvų savybės, materialioji aplinka veikia fizinį, netgi psichikos formavimąsi ir brendimą, socialinė aplinka turi įtakos ir fiziniam, ir protiniam vaiko brendimui.
Lietuvių tautos ir ypač jaunosios kartos ugdymas buvo vykdomas specifinėmis sąlygomis: ilgus šimtmečius lietuvių tauta nešė tai unijų, tai okupacijų jungą. O tai ir lėmė savitą tautos ugdymo socialinį pobūdį. Ugdymas Lietuvoje visada viešojoje ar slaptojoje lietuviškoje mokykloje buvo persunktas tautiniu koloritu: liaudies epas, mitologija, tautosaka, etninė tautos pedagogika visada lydėjo ugdymo procesą, o jais rėmėsi pedagoginė mintis. Iš čia tauta sėmėsi stiprybės, susiklausymo, vienybės.
Stasio Šalkauskio Socialinio Ugdymo Teorija
Stasio Šalkauskio socialinio ugdymo teorija vienodai smerkė ir kapitalistinio pasaulio propaguojamą individualizmą, asmens iškėlimą virš visuomenės ir rytietišką kolektyvizmą, asmenį pajungiantį kolektyvui. Šalkauskis pasisako už asmens integravimą į visuomenę lygiateisiais pagrindais. Ir todėl jis siūlo visą pedagogikos mokslų sistemą remti socialine teorija, P. Natorpo vadinama socialine pedagogika.
Sintezės nebūvimas tarp individualaus (klasikinė pedagogika) ir visuomeninio (fašistinė, komunistinė pedagogika) ugdymo sukelia ir aštrina prieštaravimus tarp individo ir visuomenės, kurie veda į karus, revoliucijas ir kitus visuomenės kataklizmus. Visuomeninis auklėjimas socializuojant žmonių visuomenę ypač aktualus tampa plečiantis ir stiprėjant ryšiams visuomenėje, gausėjant žmonijai ir ypač kai pradeda atgimti pavergtos tautos, kuriasi naujos valstybės, kokia tuo metu buvo Lietuva.
Šalkauskis, propaguodamas telmologinę ideologiją, ir žmogaus gyvenimą vaizdavo nuosekliai kylančia trijų pakopų linija, būtent iš žemiausios- gamtinės į visuomeninę- kultūrinę ir aukščiausią- dvasinę, kurios užbaigiamoji išraiška- religija, įgalinti žmogų pakilti virš gamtos- schematiškai suvokti antgamtinę būtį. Ypač svarbią vietą Šalkauskis skiria antrajai pakopai- kultūrinei, kuri gali tobulėti per švietimą, mokslą.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
Žmogaus integracija į visuomenę yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tai suprasdamas, S. Šalkauskis žmogaus socializavimui kelia šiuos specialiuosius visuomeninio auklėjimo: politinio, ekonominio, socialinio, tautinio ir tarptautinio- uždavinius. Socialinio auklėjimo esmę sudaro dorovinis jaunimo auklėjimas, susiklausymo ir solidarumo jausmo, kurio vien ekonominėmis, politinėmis priemonėmis išugdyti negalima, skiepijimas.
Civilizuotą visuomenę Šalkauskis aiškino kaip vientisą struktūrinį fenomeną, kurio svarbiausias struktūrinis vienetas- tauta. Todėl žmogų integruoti į visuomenę tegalima integruojant į tautą. Tai reiškia, kad reikia rengti jaunąsias kartas kūrybai, atkakliam darbui, savo tautos trūkumams likviduoti ir pakelti tautą- naciją iki kitų tautų kultūrinio gyvenimo lygio.
J. Vabalo- Gudaičio Mintys Socialinio Ugdymo Klausimu
Socialinės pedagogikos idėjos rado platų atgarsį ir J.Vabalo-Gudaičio pedagoginėje sistemoje. Į žmogų jis žiūrėjo ne tik taip į individą ,biologinę būtybę, bet ir kaip į dinamišką sistemą, determinuotą pedagogiškai ir socialiai, santykiaujančią su aplinka, kuri nuolat veikia žmogų, daro jam didžiulę įtaką. Galima teigti, kad J. Vabalo- Gudaičio filosofinės etikos bei pedagoginės psichologijos pamatas buvo sąveikos kategorija.
Žmonių bendravimas gali būti labai įvairus: vaikų- tėvų, mokinių- mokytojų, mokinių- draugų ir t.t. Ir kiekvienas iš jų palieka pėdsaką vaiko asmenybės raidoje. Tačiau kad sąveika iš tiesų atitiktų šios sąvokos turinį, autorius kaip būtiną sąlygą pabrėžia abipusius bendraujančiųjų ryšius, draugiškus santykius. Ypač svarbu tai pasiekti šeimoje tarp tėvų ir vaikų bei mokytojų ir mokinių. Todėl J. Vabalas- Gudaitis reikalavo, kad tėvai ir mokytojai būtų giliai žmogiški, suprastų ir mylėtų vaiką.
Ugdymas mokykloje nėra uždaras, izoliuotas nuo socialinės aplinkos. Jis vyksta ir už mokyklos sienų- visuomenėje: čia bendrauja visi visuomenės nariai: suaugusieji ir vaikai, jie ir tiesiogiai ir netiesiogiai veikia vieni kitus. Be to, žmogus susijęs ir su gamta, kuri irgi jį veikia. Mokyklos ir aplinkos poveikis mokiniui gali turėti labai nevienodą prasmę, reikšmę, gali skirtis ir poveikio išdava: asimiliacija ir disimiliacija.
Vydūno Socialinio Ugdymo Idėja
Vydūnas, propaguodamas teosofines idėjas, skelbė realų pasaulį, esantį dvasinio absoliuto pasklidimu įvairiomis būties formomis, kurių sistemoje viena iš būsenų yra materialus pasaulis. Todėl žmogaus tobulėjimo svarbiausias tikslas- jo dorovinis tobulėjimas. Tačiau dvasinis žmogaus tobulėjimas yra laipsniškas ir reiškiasi per mokslą, meną, dorovę- kaip svarbiausias kultūros formas, kilusias iš absoliuto ir turinčias patologinį statusą.
Vydūno teigimu, mokslas padeda pažinti materialųjį pasaulį, kurti geresnes materialines sąlygas ir dvasines būsenas. Menas išryškina kūrėjo dvasinį pasaulį ir jį tobulina. Dora- žmogaus dvasinė būsena, atskleidžianti jo prigimtį, santykius su materialiuoju pasauliu, kitais žmonėmis, gamta.
Žmogui tobulinti labiausiai pritaikyta mokykla, nes ji tobuliausiai perteikia mokslo žinias, formuoja estetines, dorovines pažiūras. O per žmogaus tobulėjimą tobulėja ir tauta, visuomenė, nes žmogus- dalelė, iš kurių susidaro visuomenė.
Jono Laužiko Socialinio Ugdymo Teorija
J. Laužikas nagrinėjo daug pedagoginių problemų, bet jau pirmuosiuose darbuose nemažai dėmesio skyrė socialinio ugdymo klausimams. Analizuodamas įvairių epochų mokslo atstovo mintis apie žmogų, jo formavimosi lemiančias priežastis Laužikas įrodinėjo išorinių veiksnių įtaką žmogaus asmenybės raidai. Pirmiausiai jam didžiulę ir niekuo nepakeičiamą įtaką daro šeima, artima aplinka, vėliau- mokykla, mikroaplinka, galiausiai visa visuomenė.
Aplinkos poveikis žmogui įvairus ir sudėtingas. Jų santykiai yra komplikuoti ir abipusiai. Sudėtingi ir abu veiksniai- aplinka ir žmogus. Pirmąją reikia skirti į dvi svarbiausias dalis- natūrą ir kultūrą. Kiekvienas iš jų turi sudėtingą struktūrą ir savaip veikia žmogų. Aplinką J. Laužikas supranta plačiai, kaip sudėtingą sistemą, kuri daro didžiulę įtaką žmogui, o žmogaus ir aplinkos santykius jis aiškina giliai, kaip veikiamojo ir veikėjo transformaciją.
Remdamasis kitų mokslininkų darbais, Laužikas mėgino atskleisti įvairių aplinkos veiksnių įtaką žmogaus ontogenezei. Genais perduodamos tėvų savybės, materialioji aplinka veikia fizinį, netgi psichinį formavimosi ir brendimą, socialinė aplinka turi įtakos ir fiziniam, ir protiniam vaiko brendimui. Tačiau ši įtaka nevienareikšmė: ne visi idealioje aplinkoje augę tapo tobulesni už gyvenusius blogesnėmis sąlygomis. Aplinkos, ypač socialinės, įtaka žmogui, mokyklai, kaip teigia J. Laužikas, aiškiai matyti iš visuomenės raidos istorijos.
Laužikas nurodo, kad kiekviena epocha, valstybė kelia mokyklai kitus reikalavimus. Tačiau į mokyklą negalima žiūrėti kaip į užbaigtą ir uždarą švietimo aparatą. Mokykla daugiausiai formuoja vaiko asmenybę. Svarbu jos darbą derinti su kitų visuomeninių įstaigų ir ypač visos visuomenės, veikla, kad būtų išvengta antisocialinių apraiškų mokykloje ir kitose įstaigose.
tags: #kokios #yra #socialines #pedagogikos #idejos